Didžioji dangaus upė
Gregory Benford


Pasak legendų, neatmenamais laikais žmonijos lopšį Žemę užpuolė mechai, sielą turintys mechaniniai robotai, ir išžudė beveik visus žmones. Tik saujelei laimingųjų pavyko pasprukti link Galaktikos Centro. Atrodo, kad žmonijos tėra likę tik 278 asmenys, kuriuos Čiuožyklos planetoje negailestingai medžioja klastūnai, marodieriai, ietininkai ir kitos mechų padermės…


Serija "Pasaulinės fantastikos Aukso fondas", 216 tomas

Serija įkurta 1990 m.


Gregory Benford

GREAT SKY RIVER

Bantam books, New York, 1994


UDK 820(73)-3

          Be-199


www.eridanas.lt


ISBN 9955-10-006-0

Copyright © by Gregory Benford, 1987

Cover art copyright © by Chris Foss, 1993

Vertimas į lietuvių kalbą ©,

leidykla "Eridanas", 2001


PROLOGAS

NEGANDA


Kilynas klaidžiojo po bekraščius griuvėsių plotus.

Nors ir išsekęs, jis nesiliovė slinkęs pro sutrupėjusias plienines konstrukcijas, įdubusias lubas, plytų, akmenų, sudaužytų baldų sąvartyną.

Jis pašaukė savo tėvą gergždžiančiu balsu:

— Abraomai!

Vardas ištirpo šalto vėjo šnarėjime. Traškančios laužaviečių liepsnos skleidė dūmus, nuo kurių, regis, raibuliavo oras.

Priešais jį, plačios kalvos pašlaitėje, driekėsi Citadelė. Iš sumaigytą gyvenamųjų kvartalų teliko akmenų ir nuodėgulių krūvos. Jausdamas, kaip iš nuovargio stingsta kojos, kaip dūmai ir sielvartas gelia akis, jis stabtelėjo virš aikštelės, apkrautos marmuro baltumo skalda — kilometrą virš Citadelės sodų iškilusio kupolo šukėmis. Kažkada jis ten lakstė ir žaidė, mylėjo ir juokėsi…

— Abraomai! — jis retai kada kreipdavosi į tėvą vardu, kuris dabar atrodė svetimas ir neatpažįstamas. Kilynas sušvokštė užsikosėjęs. Gerklę pakuteno aitrios dūmų sruogos.

Įnirtingai liepsnojo žemutiniai Citadelės pylimai. Būtent ten pirmiausia įsiskverbė mechai. Didesniuosius kvartalus — Kalaviją, Žaliąją Mugę bei Trijų Ponių Prieglaudą — gaubė tamsa. Aštrias sugriautų sienų viršūnes dengė nusėdę suodžiai.

Dar toliau styrojo didingi bokštai su negailestingai nukirstomis smailėmis. Jų bigėse spindėjo sumaitotos plieninės struktūros. Kartu su kintančio vėjo gūsiais atsklido griūvančių sienų girgždėjimas.

Tačiau jokių dejonių ar klyksmų. Pačioje Citadelėje nebuvo nė gyvos dvasios. Atėmę iš žmonių gyvybes, mechai paliko tik tuščius kūnų kiautus.

Kilynas apsisuko ir patraukė kalvos šlaitu. Čia prabėgo jo vaikystė. Nepaisant netvarkingai išsibarsčiusių granito luitų ir persikreipusių sijų, jis atpažino koridorius, kuriais lakstė būdamas berniukas.

Netoliese gulėjo vyriškis, įsmeigęs išsprogusias akis į ūkanotą dangų.

Šalia drybsojo moters lavonas, perkirstas per pusę nukritusios sijos.

Kilynas pažinojo juos abu. Draugai, tolimi Vyskupų Šeimos giminaičiai. Jis palietė šaltus sustingusius kūnus ir vėl pajudėjo į priekį.

Tik tada, kai su likusiais Vyskupų Šeimos nariais pavyko nusigauti iki tolimųjų kalvagūbrių, Kilynas pastebėjo, kad jo tėvo nėra tarp vadovų. Dėvėdamas energetinius antblauzdžius, padidinusius judėjimo spartą, jis grįžo atgal į Citadelę. Liaunos it stūmokliai kojos nuspyruokliavo iki suskeldėjusių apsauginių sienų, niekam net nespėjus suprasti, kur jis dingo.

Abraomas kovojo išoriniuose pylimuose. Kai mechai pro juos prasilaužė, gynybinė žmonių siena akimirksniu subyrėjo. Mechams įsiveržus į užnugarį, Kilynas neabejojo, kad išgirdo per interkomą tėvo balsą. Netrukus mūšio įkarštyje jį užgožė riaumojantis mirties ir panikos viesulas.

“Kilynai!”

Jis sustojo. Per komą nuskambėjo Lėtapėdžio Sermo balsas.

— Palik mane ramybėje, — atsakė Kilynas.

“Grįžk! Mus spaudžia laikas!”

— Užkirskite iš priekio kelią.

“Negalime! Aplinkui vis dar šlaistosi mechai. Kai kurie artinasi prie mūsų”.

— Aš pasivysiu.

“Bėk! Mes neturime laiko”.

Kilynas papurtė galvą ir nieko neatsakė. Spragtelėjęs pirštu atsijungė nuo komo tinklo.

Jis užropojo ant nuvirtusio akmens luito. Karstytis kampuotais sienų griuvėsiais pasirodė pakankamai sudėtinga netgi vilkint energetinį kombinezoną. Nors mechai išskaptavo visur žiojinčias skyles, masyvūs pylimai dar sugebėjo kurį laiką atsilaikyti. Tačiau nesibaigiantys smūgiai priverčia suminkštėti net pačius kiečiausius pamatus.

Jis žingsniavo po arka, kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjusia nesugriūti. Žinojo, kas laukia priešakyje, bet neįstengė sustoti.

Ji gulėjo ta pačia poza. Kilynas nešė savo žmoną ant rankų, kai ją užkliudė šiluminis spindulys, išdeginęs kairįjį šoną.

— Veronika.

Jis atsiklaupė ir žvilgtelėjo į pilkas akis, įsmeigtas amžiams išnykusian pasaulin.

Švelniu rankos mostu vyriškis pabandė užmerkti akis ir ištrinti priekaištingą žvilgsnį. Ištinę sumedėję vokai nė nepakrutėjo, tarsi žmona vis dar būtų norėjusi spygsoti į Citadelę, kurią visada mylėjo. Veide sustingo šiek tiek prašieptos išblyškusios lūpos — tokia išraiška paprastai pasirodydavo, kai ji ketindavo ką nors pasakyti. Tačiau šalta ir kieta oda dar kartą priminė, kad ji susiliejo su akmeninės žemės gelmėmis.

Jis atsistojo. Jausdamas nugarą deginantį žvilgsnį, patraukė tolyn.

Kilynas ropštėsi per griuvėsius, kažkada buvusius namais, dirbtuvėmis, elegantiškomis arkadomis. Centrinėje bibliotekoje plaikstėsi liepsnos.

Jo mėgstamiausia vieta buvo viešieji sodai — sodri drėgna žaluma, plytinti sausoje Citadelėje. Dabar iš jų teliko išsprogdinta padūmavusi dykynė.

Slenkant pro suardytą Senatą, alebastriniai jo balkonai sucypė ir sudrebėję lėtai nubildėjo žemyn.

Kilynas atsargiai žengė į priekį, tačiau mechų niekur nepastebėjo.

— Abraomai!

Aplinkui driekėsi susprogdintos jo vaikystės liekanos. Štai čia tėvo dirbtuvės, kur teko mokytis energijos tiekimo amato. O ten, po didingu skliautu, jis pirmą kartą susitiko su kuklia, drovia Veronika.

— Abraomai!

Jokio atsako. Jokio kūno. Turbūt jis tyso po subyrėjusiais pylimais.

Dar reikėjo įveikti nemažą plotą vingiuoto komplekso, kurį žmonės statė ištisas kartas. Vis dar egzistavo šiokia tokia viltis.

“Kilynai!”

Įveikęs jo atjungto komo barikadas, ausis persmelkė veriantis ir tvirtas Fanės balsas.

“Atsitrauk! Mes nieko nebegalime padaryti”.

— Bet… Citadelė…

“Viskas pražuvo. Užmiršk ją”.

— Mano tėvas…

“Mums reikia sprukti”.

— Kiti… čia gali būti…

“Ne. Mes esame tuo tikri. Gyvųjų ten neliko”.

— Bet…

“Klausyk. Aš paskyriau penkias moteris pridengti Krišnos vartus. Išlįsk pro juos, ir mes patrauksime link Rolo perėjos”.

— Abraomas…

“Ar girdi mane? Paskubėk!”

Jis paskutinį kartą apžvelgė savo vaikystės pasaulį. Šiltas žmonijos glėbys Citadelėje buvo toks realus bei raminantis. Miestas ryžtingai ir apsukriai priešinosi išorinės Visatos pavojams. Subtilių formų bokštai švytėdavo it karameliniai saldainiai. Grįžtant po trumpų antpuolių namo ir matant išdidžiai atsikišusias kupolų smailes, širdį užliedavo nesuvaldomo džiaugsmo banga. Jis mėgdavo braidžioti klaidžiais Citadelės koridoriais ir žavėtis ornamentais, išraizgiusiais aukštas skliautuotas lubas. Milžiniška Citadelė visuomet skleidė šilumą, kiekvienoje kruopščiai išskaptuotoje nišoje tvyrojo žmonijos praeities dvasia.

Jis atsigręžė į tą pusę, kur paliko Veronikos kūną.

Gaila, nėra laiko ją palaidoti. Dabar pasaulis priklausė gyviesiems, karštligiškam atsitraukimui ir melancholiškiems apmąstymams.

Kilynas prisivertė žengtelėti link Krišnos vartų nežiūrėdamas į ją. Dar vienas žingsnis.

Priešais nugriuvo suskeldėjusios sienos. Skverbtis pro dulkes pasidarė sunkiau.

Aplinkui sūkuriavo dūmų ir miglos verpetas.

— Abraomai! — šūktelėjo jis dar kartą į tuščią tylą.

Vidiniuose kiemuose kėpsojo sulūžę vingiuoti sienų tilteliai. Kilynas kirto senąją, gerai pažįstamą vietovę jausdamas stingdantį svaigulį. Ten, kur žiojėjo gilios duobės, jis kažkada žaisdavo ir juokdavosi.

Rūkstančių griuvėsių pakraštyje atsigręžė.

— Abraomai!

Įsiklausė, bet nieko neišgirdo. Po akimirkos tolumoje trumpam suūžė mechų radijo siųstuvai. Ausį rėžiantis garsas privertė jį kietai susičiaupti.

Kilynas apsisuko ir nubėgo. Nubėgo netekęs paskutinės vilties, leisdamas kojoms pačioms susirasti kelią. Į akis pabiro geliančios dulkės…

Trūktelėjimas.

Ryški, akinanti šviesa.

— Ei, pabusk.

Kilynas užsikosėjo ir pašnairavo į atšiauriai spiginančias geltonas lempas.

— Ką?…

— Kelkis. Fanė liepė.

— Aš… aš ne…

Virš jo šmėkščiojo Lėtapėdžio Sermo kontūrai. Platus besišypsantis veidas atrodė išvargęs, bet draugiškas.

— Ką tik ištraukiau stimuliatoriaus kištuką. Neturėjau laiko žadinti tave pamažu.

— Aaa… pamažu…

Sermas susiraukė.

— Vėl sapnavai?

— Aš… Citadelė…

Sermas linktelėjo.

— To ir bijojau.

— Veronika… radau ją.

— Aha. Pasistenk apie tai negalvoti, gerai? Ji buvo gera moteris, nuostabi žmona. Bet dabar privalai ją paleisti.

— Aš… — Kilynui perštėjo liežuvį, tik nežinia kodėl — galbūt todėl, kad be perstojo šaukėsi tėvo, o gal tiesiog vakar padaugino alkoholio?

Pažadintas ankstyvą rytą, jo kūnas vis dar negalėjo atsigauti po naktinio miego sąstingio. Spoksodamas į viršų, Kilynas įžiūrėjo šešėliuose slypinčius svetimo proto sukurtus mechanizmus. Staiga prisiminė, kad jis su draugais apsistojo poilsiui Lomoje. Aplinkui po truputį budo Vyskupų Šeima.

— Kelkis, — vėl paragino Sermas. — Atleisk, kad taip staigiai ištraukiau kištuką. Mums teks iškeliauti.

— Kaip… kodėl?

— Ledrofas pastebėjo šion pusėn slenkantį kažkokį snukį. Nusprendė, kad jis turbūt traukia į Lomą pasiieškoti atsargų.

— O… — Kilynas papurtė galvą. Smilkinius ir drėgną kaktą persmelkė aštrus skausmas. Kai pagaliau pavyko atsisėsti, nuo nosies kaptelėjo prakaito lašas.

— Verčiau kurį laiką nevartotum stimuliatorių, — tarstelėjo Sermas, — nes sapnuoji košmarus.

— Aha. — Kilynas pakinkavo galva ir ėmė apgraibomis ieškoti batų. Kaip paprastai juos tenka apsiauti pirmiausiai.

— Galų gale praėjo ne vieneri metai, — švelniai pasakė Sermas. —Pats laikas būtų nusiraminti.

Kilynas suraukė antakius.

— Metai?…

— Žinoma. — Sermas nudelbė jį tiriančiu žvilgsniu akivaizdžiai sunerimęs. — Nuo Negandos jau prabėgo šešeri metai.

— Šešeri…

— Klausyk, mums visiems retkarčiais patinka pasismaginti stimuliatoriais. Bet tik ne tada, kai jie priverčia sugrįžti tave į blogus laikus.

— Hmm… tikriausiai.

Sermas patapšnojo jam per petį.

— Nagi, stokis ant kojų. Netrukus pajudėsime.

Kilynas linktelėjo. Lėtapėdis Sermas nuėjo žadinti kitų. Jo milžiniškas kūnas sparčiai ištirpo svetimo proto sukurtų prietaisų šešėliuose.

Kilyno rankos užtraukė ant kojų batus, tačiau mintys tebeklaidžiojo atsiminimų labirintais. Purvini drabužiai, nunešioti auliniai, rumbai ir dėmės ant rankų… visa tai bylojo apie įvykius, sekusius po Citadelės žlugimo, po Negandos.

Jis lėtai atsistojo jausdamas, kaip įsitempia ir protestuoja sustingę raumenys.

Citadelė sugriuvo.

Veronika.

Abraomas.

Teliko Tobis, jo sūnus. Nedidelė Vyskupų Šeimos dalis.

Ateitis žadėjo tik nuolatinio bėgimo ir poilsio kaitos perspektyvas.


PIRMOJI DALIS

ILGA KELIONĖ Į NEŽINIĄ


1


Kažkas juos vijosi.

Šeima pakrikai perkopė aštriabriaunį kalvagūbrį, stūksantį po blyškiai nefritiniu dangumi. Kilyno amortizatoriai suūžė, pradėjus leistis stačia nuokalne.

Giliai suaižėjusį dirvožemį vagojo kryžminės traktoriaus vėžės. Čia taip retai lydavo, kad atspaudai galėjo įsirėžti į sudžiūvusį molį ir prieš šimtmetį.

Pašlaitėje driekėsi juodas fabriko kompleksas. Kilynas nuskrido virš tviskančių juodmedžio kupolų, savo šešėliu pabaidydamas irzliai tarškančius žemkasius.

Kilynas nekreipė įjuos dėmesio. Savo dešiniosios akies tinklainėje jis stebėjo išryškėjusius kontrolinio daviklio parodymus.

Štai: užnugaryje plykstelėjo žalia dėmelė.

Užgesdavo ir užsižiebdavo, tik kas kartą kitoje vietoje.

Štai ir vėl. Toli užnugaryje.

Neatrodo, kad juos sektų. Netipiškas marodierių manevras. Sumanu.

Jis mirktelėjo ir persijungė į kitą vaizdą. Topografiniame žemėlapyje Šeima virto išsibarsčiusiais mėlynais taškeliais. Džiugu bent tai, kad saviškiai judėjo kreivašoniu trikampiu. Kaip visada Lėtapėdis Sermas vilkosi procesijos gale.

Kilynas išvydo save, smaigalyje žibantį gintarinį tašką. Vedlį.

Jo lūpos persikreipė. Pirmą kartą tenka būti vedliu ir kaip tyčia užgriūva kažkoks nelemtas galvosūkis. Jis bandė atsikratyti šių pareigų, Fanei paliepus imtis vadovavimo. Galų gale kiti turėjo daugiau patirties — Ledrofas, Džoselina, Sermas. Kur kas mieliau būtų žingsniuoti būrio viduryje. Fanė nuolatos duodavo panašius papildomus darbus, kuriuos Kilynas atlikdavo neprotestuodamas, tačiau paskutinis įsakymas suerzino jį nuo pat pradžių.

Marodierių triukuose kapitonė nusimanė daugiau už bet kurį kitą. Bet, užuot pati vedusi Šeimą, paskyrė šią užduotį jam.

O dabar tenka kapstytis iš bėdos. Jis nusileido ant žemės, šiek tiek pramerkęs akis.

Kilynas nutūpė ant atsikišusios polialiuminio plokštės, kurią senų senovėje nežinomiems tikslams naudojo mechai. Šilto vėjo gūsyje pasklido pilki įpakavimo medžiagos pūkai, sūkuriuodami aplink minkštapadžius anglinius batus. Ant žemės mėtėsi mechų paliktos šiukšlės — tiek daug, kad jis nė nesivargino į jas žvalgytis.

— Užnugaryje aptikau seklį, — pasiuntė žinutę per komą Kilynas.

“Snukis?” — atsiliepė Fanė.

— Nė velnio, — skubiai atšovė jis, bandydamas nuslėpti susierzinimą. — Manai, kad šūkaučiau dėl to seno snukio, kuris vilkosi iš paskos ištisas dienas?

“Kas tuomet?”

— Nežinau. Kartais objektas atrodo didelis, kartais — mažas.

Kilynas neturėjo jokio supratimo, kaip akies tinklainėje veikia skenavimas, mažai ką išmanė apie radaro impulsus. Tačiau dėl vieno buvo tikras — objekto matmenys niekada taip drastiškai nesvyruodavo. Neretai labiau galima pasikliauti įpročiais negu analize.

“Įranga sugedo?”

— Nežinau. Lyg ir viskas tvarkinga, — neryžtingai atsakė Kilynas. Galbūt Fanė šaiposi iš jo? Neaišku, kas geriau — ar tai, kad juos kažkas vejasi, ar tai, kad išsiderino jo skeneris?

Fanė atsiduso. Tvirta ir žvitri moteris, žengianti tolumoje jam iš dešinės, buvo virtusi beveik nematomu taškeliu. Kilynas girdėjo, kaip ji griežia dantimis — visuomet taip darydavo, bandydama dėl ko nors apsispręsti.

— Ką pasakysi? — nekantriai paklausė jis. Dabar viskas priklausė nuo Šeimos kapitonės, kuri turėjo milžinišką gyvenimo patirtį ir puikiai nutuokė, kaip susidoroti su marodieriais mechais.

Ji buvo kapitone visus tuos klajonėse praleistus metus. Ji mokėjo sprukti ir persekioti, išmanė plėšikavimo, vagystės ir klastingų antpuolių meną. Per šešerius siaubinguosius metus jai pavyko išsaugoti Vyskupų Šeimos branduolį.

“Objektas artėja?”

— Regis, taip. Lekia vingiuodamas, pakankamai sparčiai.

Fanė vėl sugriežė dantimis. Savo sąmonėje Kilynas išvydo, kaip prisimerkia išmintingos senos akys, jai bandant įvertinti susiklosčiusią padėtį. Patyrusios moters buvimas šalia veikė kažkaip raminančiai. Ji tapo kapitone labai seniai ir visą tą laiką tobulai atlikdavo savo darbą. Kilynas negalėjo suvokti, kaip Šeima išsiversdavo bejos gyvendama Citadelėje.

“Teks sugniaužti kumštį”, — pagaliau ištarė ji.

Kilynui iš karto palengvėjo.

— Tavo tiesa.

“Išsiųsk visiems šią žinią”.

Jis sumirksėjo.

— Kodėl pati to nedarai?

“Tu esi vedlys, todėl vykdyk savo pareigas”.

— Bet tu daugiau žinai apie… — Kilynas užsikirto. Jis nenorėjo pripažinti dvejojąs, tik ne tuomet, kai girdi Ledrofas ir kiti. Tuo labiau kad perspektyva vadovauti puolimui jam patiko dar mažiau.

— Klausyk. Ledrofui jau anksčiau teko tai daryti. Ir Džoselinai. Aš atsitrauksiu ir…

“Ne. 7m”.

— Bet aš ne…

“Ne!“ — griežtai nukirtoji. — “Išsiųsk žinią”.

Kilynas liežuviu sudrėkino lūpas ir pasistengė susivaldyti. Tada prabilo visuotiniu komo kanalu:

“Ei, visiems. Pažiūrėkite kairėn! Kumštis!“

Dauguma Šeimos narių jau buvo spėję perkopti per aštriabriaunę kalvos keterą. Tai padės apsisaugoti nuo persekiotojo, kad ir kas jis būtų. Kilynas matė, kaip jie leidžiasi — tarsi lėtai srūvanti upė — nuo rusvos, tarpekliais išvagotos nuokalnės. Tylūs atskirų individų patvirtinimo šūksniai skambėjo lyg vabzdžių dūzgimas.

Šeimos balsai sklido radijo bangomis, tačiau jis nė akimirkai apie tai nesusimąstė, nes visą gyvenimą praleido jutiminėje zonoje, aprūpintoje akustinių ir elektromagnetinių signalų kontaktais. Norint paaiškinti pastarųjų skirtumus, reikėjo nusimanyti apie mokslus kur kas daugiau, nei jam kada nors pavyks tai padaryti. Jis paprasčiausiai klausėsi balsų, aidinčių tolumoje, karštoje dulkėtos popietės tyloje. Nors kiekvienas narys sklendė gražiomis ilgomis arkomis, pati Šeima Kilynui atrodė pakibusi erdvėje tarsi nepastebimai tekantis, tirštas ir tamsus sirupas. Lėtai slinko nuovargio kankinami žmonijos likučiai: trokštantys poilsio, namų ir ramybės.

Kilynas nugirdo Ledrofo balso nuotrupas:

“Kodėl kapitonė paskyrė jį… prakeikimas, ką jis ten daro…”

— Baigt šnekas! — įsakė Kilynas.

“Jis net savo subinės negalėtų surasti…”

— Aš liepiau patylėti! — įnirtingai sušnypštė jis.

Kilynui jau ne kartą teko girdėti per komą Ledrofo pašaipas. Iki šiol stengėsi nekreipti į jas dėmesio. Nėra reikalo konfliktuoti su šiuo perdėtai pasikliaujančiu savimi žaliūku. Bet dabar negalima nuleisti tokių žodžių negirdom. Tik ne tada, kai jie kelia visiems grėsmę.

“Man regis, jam vaidenasi šmėklos”, — atkirto Ledrofas ir pagaliau nutilo.

Kaip gaila, kad į liniją neįsiterpė kapitonė Fanė. Užtektų nepritariančio jos liežuvio pliaukštelėjimo, kad Ledrofas užsičiauptų.

Šeima turėjo pakankamai patirties, todėl slinko beveik prisispaudusi prie žemės. Pasukę į kairę, visi išsibarstė tarp kupolinių fabriko pastatų.

Jiems prašvilpus pro dirbtuves, vietiniai mechai sustingo. Po kurio laiko kvadratinės, keistos išvaizdos mašinos vėl pritūpė ir įtraukė į sudarkytus aliumininius korpusus savo antenas. Kadangi kitų apsauginių mechanizmų tie kreivašoniai vėžliai neturėjo, Šeima nė nežvilgtelėjo įjuos.

Šiaip ar taip, žmonėms reikėjo judėti sparčiai. Jei užsibus čia ilgiau, lėtapėdžiai juodadarbiai išsiųs pranešimą ietininkams arba dar bjauresniems mechų atstovams.

Kilynas akimirką pasvarstė, ar tik nebus tai vienišas ietininkas, kurį iškvietė vos prieš keletą dienų Šeimos apiplėštos aukos. Jis patikrino silpnai žybčiojantį tašką.

Ne, nieko panašaus į ietininką. Tai kur kas mažesnis objektas. Net neįmanoma išgauti jo atvaizdo kontūrų. Ir visgi…

— Ei! — riktelėjo Kilynas. Patapšnojęs du kartus smiliumi per dešinįjį smilkinį, perdavė nuskenuotą topografinį žemėlapį visai Šeimai. — Mes pernelyg susispaudę!

Irzliai niurnėdami, jie išsisklaidė ir išardė bičių spiečiaus trikampį. Paskui susibūrė į tradicinius koncentrinius ratus, ne itin lygius, nes Šeimoje teliko 278 nariai. Kai kurie iš jųbindzeno skausmingai lėtai — šlubiai, seniai arba sužeisti po pastarųjų kautynių.

Supratusi problemos esmę, Fanė sušuko:

“Papustykime padus!”

Senasis posakis suveikė. Jie pradėjo bėgti greičiau, jausdami į nugaras alsuojančią nebylią baimę.

Jis išsiuntė Fanei naujausią topogramą, kurioje matėsi pakrikai žybčiojančios žydrai baltos dėmelės.

“Kuris objektas tikrasis?” — paklausė kapitonė.

— Nežinau, — prisipažino Kilynas. — Panašu į kažkokią priedangą.

“Specialiai sukurta painiava?”

— Nemanau. Bet…

“Tokioje situacijoje tavo toposkeneriui nepavyks apskaičiuoti dydžio. Vertink pagal greitį. Joks mechas nejuda taip sparčiai kaip marodierius”.

— Neįmanoma suprasti. Kartais jis slenka lėtai, o kartais padidina greitį.

“Tikriausiai marodierius”.

— Manai, kad reikėtų jo palaukti?

Kilynas pajuto vertinantį kapitonės žvilgsnį, tarytum pleištą, įsispraudusį į jo sensorinį centrą.

“Ką tu galvoji?”

— Na, galbūt jis tik tikrina mus.

“Galbūt”.

Akivaizdu, kad Fanė leidžia jam pasireikšti.

— Geriausia būtų, jei mes keliautume į priekį tarsi nepastebėdami jo.

“Jei tik nepaleisime jo iš akių”.

Įdomu, ką Fanė norėjo tuo pasakyti, pagalvojo Kilynas, tačiau balsu nepaklausė nenorėdamas, kad išgirstų Ledrofas. Jis atsargiai tarstelėjo:

— Objektas nesiliauja šokinėjęs aplinkui.

“Ne išimtis, jog tai naujo tipo mechas”.

Kaip tuomet mums elgtis, norėjo surikti jis, bet prabilęs pasistengė kalbėti ramiai ir užtikrintai:

— Manau, neverta išsiduoti, kad jį pastebėjome. Jei mechas tiesiog tikrina savo įrangą, po kurio laiko jis pasišalins.

“Ir sugrįš, kai mes miegosime”, — abejingu balsu tarė kapitonė.

— Tai kas? Su juo susitvarkys sargybiniai. Jei šausime dabar, kai beveik nieko neįstengiame įžiūrėti, jis gali pasprukti. Kitą kartą atsives geresnius mechus ir išskers mus visus.

Ilgą laiką Fanė nieko neatsakė, ir Kilynas pagalvojo, ar tik nebus apsikvailinęs su tokiu pasiūlymu. Nors ir mokėsi išjos išgyvenimo įgūdžių, vis tiek nesijautė galįs bent iš tolo prilygti jos nepaprastam sugebėjimui tvarkyti Šeimos reikalus. Kai tekdavo kautis ir sprukti, kapitonė tapdavo įžvalgia taktike, griežta ir sumania vadove. Tačiau susėdus prie naktinio laužo ir pradėjus pasakoti istorijas, ji vėl skleisdavo motinišką šilumą. Kilynas padarytų bet ką, kad tik neapviltų Fanės. Bet jis turėjo žinoti, ką daryti, o kapitonė, regis, neketino palengvinti jam užduoties.

“Gerai. Toks sprendimas tinka, jei, žinoma, tai paprastas marodierius”.

Išgirdus pritarimą, Kilyną užliejo pasididžiavimas. Bet pro ausis neprasprūdo nerimo gaida, ir jis paklausė:

— O jei ne?

“Tada mums teks bėgti. Labai greitai”.

Jie nusileido į papėdę. Šeima skuodė skersai suaižėjusias lygumas.

Sunkiai dvėsuodama Fanė pasiteiravo:

“Ar matai jį?”

— Ne.

“Jau turėjo būti perkopęs keterą. Man tai nepatinka”.

— Tavo nuomone, tai spąstai? — tyrinėdamas savo topografinį ekraną, Kilynas apmąstė įvairias galimybes. Į galvą vėl toptelėjo mintis, kad šį darbą būtų geriau atlikusi Džoselina ar net tas prakeiktas Ledrofas. Tikėtino užpuolimo metu jis norėjo būti arčiau savo sūnaus. Nuskenavęs judančius taškus, rado Tobį Šeimos būrio viduryje.

Atsitraukusi nuo saviškių Fanė nuskenavo kalvos keterą.

Kilynas vėl pradėjo ieškoti nepagaunamo persekiotojo. Akyje šokčiojantis topografinis žemėlapis pagreitino šviesos dryžių tėkmę.

Išryškėjo dar daugiau miglotų taškelių.

Iš dešinės artėjo blyškiai žydra dėmelė.

Kilynas per vėlai suvokė, kad reikėjo pasilikti kalno viršūnėje. Dabar jie atsidūrė atviroje erdvėje, o patys pametė priešą iš akiračio. Jis urgztelėjo susierzinęs ir nukūrė į priekį.

Šeima bėgo plačiame slėnyje, kai jis pažvelgė į dešinę ir išvydo ant uolėto šlaito mirksinčią žalsvą dėmę. Prie visiškai naujai įskeltos uolos, matyt, padirbėjo angliakasys mechas — akmeninėse gelmėse aiškiai matėsi išskaptuotas gintarinis rėžis.

Prieš kelias akimirkas šio pjūvio nebuvo, dėl to nekilo jokių abejonių.

— Sekite paskui mane! — sušuko Kilynas visai Šeimai ir skubiai patraukė link nedidelės kalvos. — Fane, tu galė…

Ausyse nuaidėjo griausmingas traškesys.

Jis pamatė, kaip Fanė nukrito. Moteris sušuko iš nuostabos. Po akimirkos ji suklykė, pajutusi veriančio skausmo pliūpsnį.

Kilynas atsisuko į tolimų kalvų lanką, kur stūksojo nebaigti šlifuoti rombo formos monolitai, ir iššovė.

Aidu sugrįžo mechaninės mirties spragtelėjimas.

Jis pataikė. Galbūt neužmušė to padaro, bet visai įmanoma, kad sustabdė kelioms sekundėms.

— Apšaudykite jį! — suriko Kilynas.

Fanei iškritus iš rikiuotės, jam teks pačiam apsaugoti Šeimą. Sumirksėjęs išvydo, kaip du mėlyni saviškių taškeliai nuskuodė į griovą, kur ketino pasislėpti. Gerai. O kur dingo?…

— Tobi! Bėk link tos išgraužos, matai?

Nutilęs palaukė, tačiau sūnus dvejojo.

— Į dešinę!

Vieną kankinančią sekundę, regis, užtrukusią visą amžinybę, Kilynas buvo tikras, kad sūnaus komas susprogo arba persikrovė, todėl perspėjimo jis neišgirdo. O gal berniukas tiesiog pasiklydo elektromagnetinio triukšmo sumaištyje? O gal jį išsekino bėgimas? Vaikas stovės išdžiūvusioje suskeldėjusioje lygumoje, kol pasiliks vieninteliu nejudančiu objektu, patekusiu į nematomo marodieriaus mecho linzių akiratį. Ryžto stoka pavers jį kuo puikiausiu taikiniu.

Tą akimirką Kilynas atsiminė, kaip jis pats keliavo su tėvu į ekspediciją ieškoti atsarginių mikroschemų. Nedidelis antpuolis neturėjo kelti didelės grėsmės, todėl motina nė kiek nebijodama sutiko išleisti sūnų. Bebandant apiplėšti apirusią izoliuotą lauko stotį, kur nebyliai darbavosi žemkasiai mechai, juos užklupo marodierius. Paskirtas į mažą grupelę, turinčią išvogti pagalbines schemas, Kilynas kaip tik lindo į dulkėtą pašiūrę, kai ant jo užgriuvo mechas (senas, tačiau kaip reikiant apsiginklavęs barškuolis). Trys vyrai ir moteris susprogdino barškuolį į atsargines dalis. Tuo metu mechas jau buvo bepagaunąs vaiką. Kilynas taip persigando, kad net pritriedė į kombinezoną. Bet dabar pasąmonėje atgijo ne gėda, kurią jautė pasklidus išmatų dvokui, ir ne draugų patyčios, o mirtinai išbalęs tėvo veidas, liepsnojančios akys, nevilties kupinas žvilgsnis, prasiskverbęs iki pat sielos gelmių. Žvelgdamas į nejudantį, sulig kiekvienu širdies smūgiu prarandantį brangų laiką sūnų, Kilynas jautė, kad jo veide sustingo tokia pati siaubo išraiška… — Tobi!

“Eee… girdžiu”.

Tolima figūra nuropojo pylimu žemyn į senovinę vingiuotą vandens raguvą.

Kilynas nepajėgė nė kvėptelėti. Staiga jis suvokė, kad stovi suakmenėjęs, virtęs tobulu taikiniu.

— Susikūprink ir bėk, berniuk, — sušuko jis puldamas į šoną.

Pro šalį kažkas prašvilpė — tsssip!

Dešiniojoje akyje jis pastebėjo šmėžuojančias oranžines žiežirbas. Tai reiškia, kad mechas tyrinėja aplinką, bandydamas aptikti žmogų. Labai greitai — su tokia sparta dar neteko susidurti.

Prie pat ausies rėžiančiu garsu žybtelėjo raudonas dryžis.

Kilynas sudribo ant žemės.

— Fane! Kaip tu laikaisi?

“Aš… ooooj… negaliu…”

— Kas tai per padaras?

“Aš… nemačiau… daugybę metų…”

— Ką mums daryti?

Į siauro pluošto komo liniją pabandė įsiskverbti Ledrofas. Nusikeikęs Kilynas skubiai jį užblokavo.

“Netikėk… tuo, ką… matai…”

— Ką…

Ji užsikosėjo ir nutilo.

Fanė žinojo apie retos rūšies mirtinus mechus daugiau už bet kurį kitą Šeimos narį. Ilgą laiką su jais kovėsi, dar tada, kai Kilynas nebuvo gimęs. Tačiau vangus kapitonės balsas liudijo, kad padaras pašovė ją tiesiu taikymu, gal net išsprogdino kelias nervų skaidulas.

Puikioji, išmintingoji senolė daugiau nebegalės padėti.

Kilynas dirstelėjo į tolimosios kalvos pašlaitę, kur stūksojo deformuoti akmens luitai. Ten pat plytėjo kreivašonės aikštelės, uolų paviršius vagojo nežinia kokiam tikslui skirti raižiniai. Tačiau pastarieji jam nerūpėjo — jau seniai išmoko nekreipti dėmesio į tai, ko negali iššifruoti joks žmogus. Jį tedomino naujieji įrantai, išdavikiškos autokalto žymės.

Nieko panašaus nesimatė.

— Džoselina!

Nugrandyti akmeniniai paviršiai prasiskyrė. Sudrebėjo. Kilyną apėmė svaiginantis pojūtis, neva jis žiūri kiaurai pliką uolą į netikėtai besimaterializavusį miestą su galingomis granitinėmis sienomis. Tvirtovė suūžė paskleisdama raudonus energijos spindulius ir dar labiau išsipūtė.

— Po velnių visa tai, — sumurmėjo jis sau po nosimi.

Skaidrus it krištolas tolimas miestas suraibuliavo. Uolos ištirpo vaiskiuose kontūruose.

Po sekundės vėl virto apdaužytais akmenimis.

“Ant viso šlaito?…” — tarė priblokšta Džoselina.

Kilynas suurzgė:

— Tokio dydžio miražui sukurti prireiktų nemažo mecho.

“Arba naujo tipo”.

Džoselina bėgo iš dešinės pusės, susilenkusi ir pasitelkusi į pagalbą kompresorius. Užjos skuodė kiti Šeimos nariai. Kilynas klausėsi sunkaus šnopavimo, kuris tai garsėjo, tai blėso, priklausomai nuo atstumo, skiriančio jį nuo bėgančiųjų. Virtusi nenutylančių garsų jūra, Šeima stebėjo savo vedlį. Atrodė, lyg ji norėjo ne pasislėpti, o pamatyti vieną iš daugelio ilgos ir beviltiškos kovos prieš mašinas scenų. Jo pasąmonėje saviškiai virto tyliais prisiekusiaisiais.

“Kažką pašovei?” — paklausė Džoselina.

Kilynas nėrė į senovinių metalinių sijų priedangą. Storos plokštės buvo išmargintos raudonų rūdžių žymėmis.

— Regis.

“Užmušei?”

— Nemanau. Greičiausiai pataikiau į mecho elektros grandinę.

“Vadinasi, jis tebesislepia”.

Iki Fanės nusigauti nepavyks. Kilynas laikėsi saugiu atstumu nuo susitraukusio kapitonės kūno beveik neabejodamas, kad marodierius jau spėjo su ja susidoroti.

“Aš galiu jį užuosti”. — Paprastai švelnus Džoselinos balsas dabar pakilo iki veriančio alto.

Šiek tiek aprimęs jis irgi pajuto slegiantį dvoką su tepalų priemaiša, kurį pavyko atskirti dėka implantuotų detektorių, o ne užkoduotų parametrų; žmonės atsimindavo kvapus lengviau negu informaciją. Jis buvo tikras, kad anksčiau neteko susidurti su tokia tiršta smarve.

Orą perskrodė įnirtingas duslus garsas — ūūūžt! Negirdimas ausiai infraakustinis urzgimas, palytėjęs kojas, sumišo su elektromagnetiniu aukštų dažnių girgždesiu, ištirpusiu drumsto vėjo šnarėjime.

— Jis bando mus blokuoti, — pasakė Kilynas. — Turbūt panaudojo tą patį metodą prieš Fanę, tik kažkodėl mums nepajėgia pakenkti.

“Jos įranga pasenusi”, — priminė Džoselina.

— Greičiausiai ieško tinkamų dažnių. — Jis giliai kvėpavo, beprotiškai geisdamas ko nors griebtis — bet kokių veiksmų.

“Ir bando surasti mūsiškius”.

— Taip, taip, — suniurnėjo Kilynas, iš visų jėgų stengdamasis kai ką atsiminti. Prieš daugelį metų egzistavo tam tikri mechai, sugebantys krėsti panašius pokštus. Jie paskleisdavo kažkokius spindulius, kurie įsiskverbdavo į pačią tavo esybę, galėdavo priversti galvoti, neva prieš save regi peizažą, nors iš tiesų vaizdas būdavo sumontuotas…

— Maldininkas, — staiga ištarė jis. — Fanė vadino tą padarą maldininku. Sakė mačiusi jį keletą kartų.

Maldininkai kurdavo iliuzijas geriausiai iš visų mechų. Iššaukę praeities vaizdus, taip greitai įkišdavo juos į galvą, kad manydavai regįs tikrovę. Tuo tarpu sumanusis iliuzionistas nepaliaujamai sėlindavo artyn.

“Galbūt reikėtų sprukti?” — nuskambėjo Džoselinos balsas. Jis matė tolstantį ir pasiruošusį bėgti moters taškelį.

— Tik ne tuomet, kai ant nugaros šviečia žalia dėmė.

Kilynas nusikvatojo lyg pamišėlis, trumpam atitrukdamas nuo nerimą keliančių minčių. Tokius momentus jau seniai mokėjo išnaudoti. Kai jaudiniesi, pradedi lėčiau galvoti, nors privalai kuo skubiau priimti svarbius sprendimus.

Bėda ta, kad jis vienintelis Šeimoje turėjo topografinio žemėlapio įrangą, sumontuotą apatinėje nugaros dalyje.

Legenda bylojo, kad topografui lemta supleškėti pirmajam. Medžiotojų mechų — ietininkų, pėdsekių, barškuolių — akimis žiūrint, jis buvo ryškus žalias taškas. Savo tyliais ūkavimais, grįžtančiais aidu nuo pasirinkto objekto, jie nustatydavo reikiamą kryptį. Tada užstaugdavo garsiau, pasiųsdami kažkokį signalą, kuris įsibraudavo į topografo įrangą, o vėliau nuslysdavo jam į galvą.

“Ką tuomet darysime?”

— Teks šauti.

Pasigirdo pagiežingas Džoselinos niurnėjimas. Jai nepatiko ši mintis. Atvirai kalbant, jam taip pat. Jei maldininkas bent per pusę toks geras, kaip pasakojo Fanė, jis be vargo atseks šūvį ir atras juos nespėjus suveikti apsauginėms sistemoms.

Bet jei neužmuš maldininko dabar, tas padaras vis tiek sugebės juos aptikti. Naktį pasinaudos miražų priedanga ir išskers su savo raižyklėmis visą Šeimą.

— Palauk, prisiminiau šį tą iš Fanės žodžių.

“Prisimink greičiau”.

Kapitonė mokydavo saviškius pasakodama istorijas. Kartą ji šnekėjo kažką apie Negandą, apie tai, kad baisiausio žmonijos mūšio įkarštyje keli Vyskupai rado būdą, kaip įveikti miražų iliuzijas.

Jis atsargiai taukštelėjo dantimis — ilgas signalas, paskui trumpas. Akis užtvindė rausvas atspalvis. Mėlynos dėmės išbluko, palikdamos po savęs raukšlėtą žemę, kunkuliuojančią skystoje ugnyje. Dangus virto tuštuma. Apžvelgęs visą spalvų spektrą, jis išvydo ant tolimosios kalvos šlaito purpurines temperatūros bangas.

“Fanė sužeista. Ar verta bandyti iki jos nusigauti?”

— Patylėk!

Kilynas įnirtingai papurtė galvą, spoksodamas tiesiai į priekį ir nenuleisdamas žvilgsnio nuo vieno taško. Ką ten minėjo Fane?… Persikelk į raudonąją zoną ir žiūrėk akių kampučiais.

Kažkas supleveno. Tarp skaptuotų atšiauriai pilkų akmens luitų stypsojo plonas kreivas padaras, išsipuošęs švytinčių kirminų ornamentais. Susiliejęs su uola vaizdas pasirodydavo akiratyje tik tada, kai Kilynas staigiai kryptelėdavo galva į šoną.

Netrukus vėl užslinko iliuzijos migla, bet šį kartą ji nebuvo tokia tobula. Vieną sekundės dalį pavyko įžiūrėti vamzdines kojas, galvą su gaubtu ir ilgą gumbuotą kūną, subadytą antenomis.

“Ką nors matai?”

— Aš…

Praplėšęs akyje skylę, kažkas įsiveržė į vidų.

Jis nudribo ant nugaros lyg pakirstas ir sumirksėjo, bandydamas rikošetu atsekti audringą kaitrą, persismelkusią per visą kūną.

Nervų sistemą užliejo aitri siautulinga agonija.

Kilynas pajuto/išvydo senų pažįstamų veidus, blyškius ir permatomus. Kiekvienas jų ryškiai sušmėžuodavo vienai akimirkai — atrodė, tarsi milžino ranka būtų mėčiusi ant stalo atskiras kortas. Kartu su veidais siūbtelėdavo akinantis skausmas.

Jo praeityje kapstėsi maldininkas. Ieškojo informacijos, įrašinėjo ją į savo atmintį.

Kilynas užstaugė iš įsiūčio, aršiai kovodamas prieš dusinantį vidaus grabinėj imą.

— Aš… jis įsibrovė… — vyrukas atsistojo ir pajuto dešiniojoje kojoje vėsą, įsijungus skausmo malšintojui. Kaitrą skleidęs padaras suspurdėjo ir išnyko. Jo poveikį sunaikino giliai viduje paslėpti spąstai, kuriuos suprojektavo seniai pražuvęs intelektas.

Kilynas nė nesusimąstė, kas jį išgelbėjo. Vyriškis neturėjo jokio supratimo, kaip funkcionuoja jo kūnas. Tą patį galima pasakyti ir apie mechus. Jis paprasčiausiai pašoko ant kojų ir pastebėjo, jog paveiktas mėšlungio atsidūrė biraus smėlėto šlaito apačioje. Sensorinis centras trumpam atgamino skausmo malšintojo sukeltus pojūčius.

Orientyrinis ieškiklis nusekė išdavikiškais šaltinio impulsais.

— Džoselina, aš galiu jį užfiksuoti! — šūktelėjo Kilynas.

“Ko lauki? Sunaikink tą padarą”.

— Jis juda!

Švytinčioje rubino atspalvio prieblandoje maldininkas krūptelėjo ir nuropojo link išsikėtojusio Fanės kūno. Kilynas išgirdo žemus griežiančius garsus, nuo kurių ant kaklo pašiurpo gyvaplaukiai.

Tarsi geltoni pjūklo dantys skverbtųsi į kaulą. Jei tik jis pasieks Fanę…

Bakstelėjęs smiliumi į krūtinę, Kilynas nusitaikė į mirgantį maldininką. Kairiojoje akyje nutvisko purpurinis apskritimas, nurodantis mecho buvimo vietą. Jis plekštelėjo per dešinįjį smilkinį ir persiuntė vaizdelį Džoselinai.

“Norėtum jį pačirškinti?” — pasiteiravo moteris, mažas taškelis kitoje slėnio pusėje. Jiedu abu puikiai matė taikinį.

— Ne. Išsprogdinkime tą šunsnukį.

“Kaip pasakysi. Ugnis!“

Jis iššovė. Tylą perskrodė griausmingas trenksmas.

Į šalis ištiško kojos. Ant žemės nukrito perlaužtos antenos.

Kilynas pastebėjo, kaip užgeso žydrai žalsva elektrinė maldininko gyvybė. Pagrindinė sąmonė stengėsi išsikapanoti, paaukodama visus vidaus organus. Tačiau mechaninių gedimų neįmanoma pataisyti perskirstant elektros srovę, niūriai prisiminė jis.

Tokiais atvejais mechai būdavo labiausiai pažeidžiami. Kilynas mėgo žiūrėti, kaip jie išlekia į orą, todėl visada, kai tik galėdavo, naudodavo sprogstamuosius užtaisus.

Jis pašoko ir visu greičiu nuskuodė link pamažu yrančio maldininko. Nuo rutulinių šarnyrų atitrūkus kojoms, viršutinė padaro dalis nusirideno ant žemės. Ten turėtų būti pagrindinė sąmonė, kuri neabejotinai bandys išsigelbėti.

Kilynas artėjo link jos svyruodamas. Smėlėtoje pakalnėje mėtėsi mechų paliktos šiukšlės. Nenuleisdamas akių nuo maldininko, jis nuspyrė kelias nedideles mašinų detales. Iš kitos pusės atšokavo Džoselina.

— Gali būti, jog tai spąstai, — tarstelėjo jis.

— Velnias žino. Dar nesu regėjusi tokio dydžio mecho.

— Tai jau tikrai, — burbtelėjo priblokštas Kilynas.

Persikreipęs maldininkas atrodė aukštesnis nei dešimt vienas ant kito sustatytų žmonių. Kilynas galėjo neklysdamas įvertinti objekto svorį ir dydį. Jis paprasčiausiai jausdavo, kuris iš saviškių nepajėgia paeiti arba koks atstumas skiria Šeimą nuo priešininko.

Kairiojoje akyje tvykstelėjo maldininko apimties ir masės parodymai. Jis nemokėjo skaityti senoviškų protėvių keverzonių, nė nepastebėdavo tų skaičiukų. Viduje implantuotos mikroschemos ir pagalbinės sistemos perdirbdavo juos į tiesioginius pojūčius, kurie buvo tokie pat natūralus, kaip ir šiltas vėjelis, kedenantis juodus jo plaukus, kaip tylios elektromagnetinės mirštančio maldininko dejonės, kaip įkyrus noras kuo greičiau nusišlapinti.

— Žiūrėk, — parodė Džoselina. Iš taip arti jis girdėjo šiek tiek įsitempusį nuo baimės moters balsą akustiniame lygmenyje. — Pagrindinė sąmonė štai čia.

Į dirvožemį sparčiai rausėsi vario spalvos gaubtas. Džoselina žengė arčiau ir nutaikė į jį elektrodarkiklį.

— Verčiau šauk su diskasviedžiu, — pasiūlė Kilynas.

Išsitraukusi vamzdelį, moteris jį užtaisė. Švilptelėjęs diskas įsmigo į blizgantį, kniedėmis apkaltą gaubtą. Šis sudrebėjo nuo smūgio. Po juo dūzgiantys plieniniai grąžtai netrukus nutilo.

— Gerai, — sumurmėjo Kilynas. Netoliese nugumėjo du žemkasiai su kryžminėmis graviūromis ant šonų. Anksčiau neteko matyti, kad jie keliautų kartu su aukšto rango mechu. — Nudekime tuos du, — tarė jis kilstelėdamas ginklą.

— Tai tik žemkasiai — tegul sau bėga.

— Kaip pasakysi. — Jis nulėkė prie Fanės. Nuo pat pradžių stengėsi laikytis seniai įsigaliojusių kapitonės taisyklių — pirmiausia nukenksmini pagrindinę sąmonę ir tik tada apžiūri sužeistuosius. Tačiau prišokęs prie sudribusio kūno pajuto, kaip stingsta širdis, ir pasigailėjo, kad turėjo uždelsti dar vieną akimirką.

Fanė tysojo susirietusi, atkraginusi galvą. Pro perkreiptas sudžiūvusias lūpas matėsi pageltonavusios dantenos ir nuo pastovaus griežimo nusmailėję dantys. Įspraustos į negyvą veidą, tiesiai į dangų spoksojo sustiklėjusios akys.

— Ne! — jis neįstengė pajudėti. Šalia priklupusi Džoselina prispaudė delnus prie Fanės sprando.

Kilynas matė, kad sprandas nevirpa. Į širdį siūbtelėjo viską naikinanti tuštuma. Jis lėtai išspaudė:

— Tas padaras… sunaikino ją.

— Ne! Taip greitai? — Džoselina pakėlė krauju pasruvusias, išplėstas akis tarytum norėdama, kad jis paneigtų akivaizdžius faktus.

— Maldininkas… — suvokus karčią tiesą, suspaudė gerklę, —…jis velniškai greitas.

— Bet tau pavyko jį nukepti.

— Pasisekė. Tiesiog pasisekė.

— Mums… niekada…

— Šis sugebėjo parodyti visiškai naujus triukus.

— Bet Fanė mokėjo apsiginti geriau už bet kurį kitą! — verksmingu balsu sušuko Džoselina.

— Tiesa, tiesa.

— Ji žinojo viską.

— Tik ne tai…

Pusiau primerktose, baimės iškankintose Fanės akyse Kilynas išvydo tai, kas buvo slepiama nuo Šeimos ištisus mėnesius. Aplink vokus prasisunkė pilkšvi pūliai, išbrinkę į kruviną burbulą, kuris išsprogo ir paskleidė sudvisusias dujas.

Maldininkas sugebėjo vos per kelias akimirkas įsiskverbti į Fanės nervų sistemą, jos kūną, jos esybę. Anksčiau nė vienas mechas negalėdavo to padaryti taip greitai, jeigu jį nuo taikinio skirdavo didelis atstumas. Norint užfiksuoti taikiklyje žmogų, marodieriui reikėjo, kad taikinys nejudėtų bent kelias minutes.

Tik šis nedidelis pranašumas ir tegelbėjo žmoniją nuo grobuonių mechų, tačiau, pasirodžius naujo tipo maldininkui, toji plonytė riba ištirpo.

Kilynas atsiklaupė, norėdamas atidžiau apžiūrėti kapitonę. Džoselina nutraukė standžios guminės plėvės kombinezoną. Atrodė, kad Fanės kūną iš vidaus subadė tūkstančiai adatėlių. Po oda jau spėjo sudžiūti mažutės pajuodavusio kraujo dėmelės.

Įsibrovęs į ją maldininkas perskaitė visą informaciją. Užteko vos vienos sekundės, kad jis išgraužtų susipynusius Fanės neurotinklus, sužinotų jos gyvenimo smulkmenas. Kas teikdavo malonumą. Kokius pojūčius sukeldavo veriančio skausmo dūris. Kada ir kodėl ji patyrė miriadus pralaimėjimų, besivyniojančių iš paskos tarsi ilga tamsos ir šviesos grandinė, kurią turėjo ryžtingai įveikti, nepaliaujamai žygiuodama per pasaulių, vilčių ir begalinio karo mozaiką.

Marodierių klasės mechams kartais to reikėdavo: ne metalų, lakiųjų medžiagų ar kitų atsargų. Netgi ne miniatiūrinių mikroschemų, kurias žmonės vogdavo iš paprastesnio tipo mechų — žemkasių, vilkikų bei kirtiklių.

Garantuotos mirties. Marodieriai norėjo informacijos, duomenų, pačios esmės. Iškvosdamas kiekvieną mažiausią Fanės sąmonės kampelį, maldininkas iščiulpė ir ištrynė visą kapitonės esybę.

Apimtas įniršio Kilynas užstaugė. Paskui nuskuodė atgal prie subyrėjusio maldininko ir išspyrė kojos statramstį.

Sunkiai alsuodamas jis ėmė trypti atitrūkusią mecho ranką. Ledrofas bandė su juo susisiekti, tačiau Kilynas kažką užbliovė ir visiškai atjungė savo interkomo liniją.

Jis nežinojo, kiek laiko užtruko rėkdamas ir daužydamas maldininką. Išsiliejus begalinio įsiūčio bangai, pajuto viduje tvyrančią tuštumą.

Kai pagaliau aprimo, grįžo prie Fanės ir nebyliai atidavė pagarbą, saliutuodamas nulaužtu mecho kojos statramsčiu ir jausdamas širdyje pralaimėjimo kartėlį.

Tokia mirtis buvo pati bjauriausia. Ji sunaikindavo ne tik dabartinį gyvenimą, bet ir šlovingus praeities įvykius. Ji paskandindavo gyvybę dusinančiame juodo mecho sąmonės sirupe, absorbuodavo visus iškeliavusiojo anapilin individualumo požymius.

Sučiaumotos ir prarytos sąmonės jau niekas negalėtų išgelbėti. Jei maldininkas būtų paprasčiausiai ją nužudęs, Šeima dar būtų sugebėjusi išsaugoti bent dalelę tikrosios Fanės. Iš vėstančių smegenų ištrauktų žinias, prisodrintas jos asmenybės atspalviu. Įsiliejusi į Šeimos nario sąmonę, kapitonė taptų Aspektu.

Maldininkas nepaliko netgi tokios galimybės.

Garantuota mirtis. Šį vakarą Fanės laidojimo ceremonijoje iš tuščio susitraukusio kūno kiauto nepavyks išsiurbti nė lašelio tiesos. Su Šeima nepasiliks nė menkiausios kapitonės dalelės, tarytum ji nė nebūtų egzistavusi žmonijos ašarų pakalnėje.

Pats to nesuvokdamas Kilynas pradėjo rėkti. Tik tuomet, kai drauge su Šeima išsinešdino iš slėnio, jis pajuto viduje rusenantį skausmą. Tik tuomet suprato, kad atsiminimuose Fanė vis dar gyva; deja, tai nė trupučio nepaguodė.


2


Tolyn nuo kaitrios Ėduonies akies driekėsi ilgi ir gąsdinantys šešėliai. Atšiaurūs spinduliai tarsi pirštai vagojo suskeldėjusią lygumą, palytėdami į priekį plūstančią žmonių bangą.

Nuo kiekvienos vėjo nugairintos, sudūlėjusios uolos krito spalvotas šešėlis. Išorinis Ėduonies žiedas skleidė smilkstantį rausvumą, tuo tarpu vidinis rutulys akinamai spindėjo žydru atspalviu. Artėjant vakarui, Ėduonis ėmė grimzti į horizonto jūrą. Jis pasislėpė po uolienų iškyšuliu ir paskutinį kartą tvykstelėjo chromatinėmis juostomis. Užslinkus prieblandai, darėsi sunku įžiūrėti kelią.

Todėl kurį laiką Kilynas nežinojo tiksliai, ką prieš save regi. Jis sumirksėjo, peršokdamas per visą spektrą, ir galiausiai pastebėjo virpantį, žalią it papartį pulsavimą.

— Ei, Ledrofai! — šūktelėjo jis. — Pažvelk kairėn.

Šeima žygiavo tarpekliu, atsiradusiu po kažkokio senovinio konflikto. Nė vienas iš narių nesitraukė iš akustinės zonos. Jie sustojo, džiaugdamiesi galimybe pailsėti po kelių valandų išgąstingo bėgimo.

— Kokio velnio? — atšovė Ledrofas.

— Matai Lomą?

— Ne.

Kilynas stengėsi alsuoti lėtai ir lygiai nenorėdamas, kad kiti išgirstų nuovargio kupiną gaižų dvėsavimą. Ledrofo atsakymas nuskambėjo gana lėtai. Žinia, jei kalbėtų Fanė, jis būtų daug energingesnis. Pagal Šeimos tradiciją, įkūrus stovyklavietę, jiems teks išsirinkti naują kapitoną. Iki tol viskam vadovaus Kilynas. Ledrofas tai suprato, tačiau vis tiek niurnėjo.

Jie trumpam stabtelėjo, kad atliktų paskutinę prievolę Fanei ir paslėptų jos kūną paskubomis suręstoje akmeninėje piramidėje. Paskui vėl ilgai ir sunkiai bėgo. Netrukus išseks visos jėgos. Kilynas turėjo surasti pastogę.

— Džoselina? Matai ką nors?

— Aš… galbūt.

— Kur?

— Nedidelis objektas… gal ir klystu… — jos plonas balsas drebėjo nuo įtampos.

— Ar gali man jį nuskenuoti?

— Aš… štai.

Kairiojoje akyje žybtelėjo Džoselinos atsiųstas vaizdelis — tas pats spragsintis žalias pulsavimas.

— Suraskime jį, — pasakė Kilynas.

— Ne, — griežtai įsiterpė Ledrofas. — Reikėtų apsistoti atviroje erdvėje.

— Ir išsijungti? — Džoselina negalėjo patikėti savo ausimis.

— Taip bus saugiau. Mechai mums nekliudys.

— Mes pernelyg pavargę. — Kilynas žinojo, kad teisybė būtų Ledrofo pusėje, jei tik Šeima nebūtų tokia išsikvėpusi. Paprastai mechai negalėdavo aptikti žmogaus su išjungtu energetiniu kombinezonu. Jie užuosdavo elektros grandines, o ne odą.

— Loma? Jūs radote Lomą? — po varginančios kelionės Tobio balsas skambėjo mieguistai.

— Gali būti, — tarstelėjo Kilynas. — Eime pažiūrėti.

— Jokiu būdu, — suriko Ledrofas, tačiau jo šūksnis ištirpo pritariančio murmėjimo chore. Ledrofas puolė ginčytis. Ko kito galima tikėtis, kai Šeima žygiuoja neišsirinkusi kapitono? Jiems visiems būtina pailsėti ir ramiai apsvarstyti susiklosčiusią padėtį.

Kilynas nekreipė dėmesio į prieštaravimus ir ilgais neaukštais šuoliais nustriuoksėjo iki artimiausios kalvos. Teko sukaupti paskutinius jėgos likučius, kad eisena nesvyruotų. Sekantys iš paskos neabejotinai pastebės menkiausius nuovargio ženklus. Nors ir negalvodamas apie tai, jis aiškiai suvokė, kad vos pakrutančiai iš nuovargio Šeimai reikėjo pademonstruoti dvasios stiprybę, padėti atgauti ryžtą.

Ledrofas nuo jo neatsiliko. Kilyno akys automatiškai įjungė Džoselinos nuskenuotą vaizdą į bendrą visumą ir vėl išskyrė nedidelę viltį teikiantį virptelėjimą. Jis pakilo aukštai virš randais išvagotų kalvų, bet, signalui išnykus, suprato, kad persistengė.

— Ji po žeme.

— Kur? — irzliai pasiteiravo Ledrofas.

— Po tuo senu fabriku.

Duobėje kyšojo nuožulnūs uolingojo metalo angarai. Aplink juos kvaksėdami darbavosi žemkasiai — nepaliaujamai gamino įvairiausius prietaisus, kurių dėka mechai užvaldė žmoniją. Angarai iškildavo tose vietose, kur žemę raižė gamtinių mineralų gyslos. Šioji stotis atrodė apleista, greičiausiai todėl, kad stovėjo toli nuo didingais raštais išmargintų keraminių mechų gardų. Būtent dėl šių nedidelių stočių pasaulį užtvindė mechaninė gyvybė. Visai įmanoma, kad netrukus amžina mechų ir žmonių kova užsibaigs pastarųjų nenaudai.

— Ten nieko nesimato, — iš toli riktelėjo Sunijata. Ji visuomet pasižymėjo atsargumu. — O jei tai spąstai?

Kilynas nekantriai mostelėjo ranka, ignoruodamas ją taip pat, kaip ir Ledrofą. Dažniausiai tai padėdavo išvengti nereikalingų kalbų.

— Loma po žeme. Žemkasiai užstatė ją fabriku.

— Loma tokia sena? — nustebo Džoselina.

— Savo amžiumi prilygsta tiek mechams, tiek žmonėms, — atsakė Kilynas. Jis nusileido šalia žemkasio ir nusekė paskui pusaklį padarą į fabriką. Na, žinoma, jie valė iš uolos ištrauktą kažkokią keraminę medžiagą, nė kiek nepaisydami milžiniškų, rūdžių išgraužtų durų, užtverusiųjų mažąjį pasaulėlį.

Po poros sekundžių į fabriką suėjo visa Šeima. Netrukus kiekvienas žemkasys buvo atjungtas, nešiojami energetiniai elementai išgliaudyti. Kelis teko palikti, kad jie galėtų normaliai funkcionuoti. Šiame mažame angare nesimatė nė vieno prižiūrėtojo mecho. Bent tiek gerai. Su žemkasiais susidoroti kur kas paprasčiau. Tas faktas, kad Šeimos nariai elgėsi lyg žiurkės, vagiančios trupinius iš maisto sandėlio, jų nė trupučio nejaudino.

Į Lomą pirmasis įslinko Ledrofas. Už jo Kilynas. Tai buvo didžiulė sena patalpa, pritvinkusi nemalonių kvapų. Šeimos nariai įsliūkino iš eilės, pridengdami vieni kitus ir nepratardami nė žodžio. Kilynas su Džoselina atsargiai šliaužė tarp prakiurusių cisternų, šlepsėdami per pamazgas.

Nieko. Jų nepasitiko nė vienas žemkasys, per klaidą manantis, jog atvyko mechai. O tai reiškė, kad neprižiūrimoje Lomoje mažai kas tikėjosi sulaukti svečių. Visi jos žemkasiai darbavosi išorėje.

— Tuščia, — burbtelėjo Ledrofas ir atsisėdo ant geležinės platformos, nusitraukdamas savo kombinezoną.

— O maistas neblogas, — pastebėjo Džoselina, jau spėjusi įkišti kumštį į tiršto sirupo urną. Su pasimėgavimu palaižė pirštus. Iš po šalmo žiedo išsprūdo ilgi rudi jos plaukai. Kaulėtas ir išsekęs veidas atsipalaidavo, skleisdamas pasitenkinimą.

Kilynas klausėsi kitų Šeimos narių, klaidžiojančių koridoriais ir siunčiančių tą patį pranešimą: nieko nėra namuose. Jis grįžo atgal prie įėjimo, kad padėtų užtrenkti grafitinį liuką. Štai ir viskas. Pagaliau suradus saugų prieglobstį, galima leisti sau atsigulti ir pajusti vėsią Lomos drėgmę.

Šeima pradėjo nusirenginėti. Jis tingiai stebėjo saviškius. Sunkiai atsidususi Džoselina nusitraukė gumbuotus antkelius. Blauzdikaulių apsaugas aptaškė purvas; nenorint išsitepti, teko atsegti sąvaržas plaštakų krašteliais. Įvairiaspalvėje šviesoje grakščiai judėjo jos raumeningos šlaunys, bet šį kartą tai nesukėlė Kilynui geismo.

Šeimos nariai nusimetė savo plėves bei trimovius aliumininius apvalkalus, apnuogindami porcelianinius, šokoladinius, gelsvus kūnus su raudonais dryžiais, kurie atsirado nuo įsitrynusios izoliacinės medžiagos. Daugumą vagojo rausvos, po operacijų pasilikusios siūlės. Kitų kūnuose švytėjo žydros senų implantų žymės. Pastarieji dar galėjo prisiminti tuos laikus, kai Šeima mokėjo dirbti su technologijomis. Blizgančios dėmės bylojo apie išgydytas žaizdas. Bet dabar niekas nebūtų galėjęs patempti nukarusios odos arba numalšinti uždegimo pažeistų organų brinkimo. Kiekvieną Šeimos narį kankino besikaupiančių bioproblemų našta, kurios neįmanoma buvo atsikratyti be Citadelėje pražuvusių technologijų.

Džoselina aptiko katiliuką su burbuliuojančia saldžia materija. Daug negalvodamas Kilynas susikišo geltonas putas į bumą — ilgi klajonių metai išmokė juos kiek įmanoma geriau išnaudoti kiekvieną atrastą maisto šaltinį. Paskutinį kartą Lomoje teko buvoti prieš keturias savaites. Visą tą laiką jie tenkinosi sauso davinio paketais, užsigerdami kartaus vandens lašeliais, pasemtais iš mažyčių, itin retai pasitaikančių upelių.

Jei ne Lomos, vargu ar jiems pasisektų išgyventi. Drėgni, tamsūs angarai buvo sukurti specialiai marodieriams ir, žinoma, aukštesnės klasės mechams, kurie net neturėjo vardų, kadangi nė vienam žmogui nepavyko išlikti gyvam po susidūrimo su jais. Marodieriams — tokiems, kaip ietininkai, snukiai, griausmūnai, babajagos — reikėjo bioproduktų. Klaidžiodami po uolinguosius slėnius jie retkarčiais užklysdavo į vieną ar kitą Lomą, kad pakeistų savo organines dalis.

— Ar taip geriau? — Džoselina rodė švariai išplautus plaukus. Kilynas suprato, kad jis prisnūdo kelioms akimirkoms.

— Atrodo puikiai, tikra tiesa.

Pastarosiomis dienomis Kilynas negalėjo sugalvoti nieko geresnio, ką jai pasakyti. Moteris garbanojo savo plaukus į standžias sruogas, bangomis krentančias nuo aukštos kaktos. Jos pakaušį atidžiai šukavo Lėtapėdis Sermas. Džoselina jau anksčiau spėjo sutvarkyti tankius šviesius Sermo gaurus, dengiančius jo ausis ir padabintus baltais bei geltonais kaspinėliais. Prie pat sprando į kuodą surištus plaukus puošė žydras elastingas dirželis.

Drybsodamas ant žemės Kilynas svajingai stebėjo, kaip Sermas šukuoja Džoseliną. Bėglių gyvenimas davė Šeimai kojas, kurios galėtų ilsėtis per dienų dienas, pasiruošusios bet kada pašokti ir padėti savo šeimininkui sprukti. Užtat apsauginiai šalmai paversdavo plaukus tikru kaltūnu. Žmonijai tebegyvenant Citadelėje, dažno, išvykusio puldinėti lėtai ir nenumaldomai augančio mechų pasaulio, laukdavo ceremonialinis apsivalymas sugrįžus namo. Po kurio laiko paprastas dulkių nutrynimas virto maudynių bei kirpimo ritualu. Narsuoliai, išdrįsę brautis į pavojingąsias žemes, užsitarnaudavo išskirtinę šukuoseną. Po kiekvienos kelionės tiek vyrai, tiek moterys keisdavo savo plaukų formą, pagražindami juos puošniomis detalėmis. Kartais prie žvilgančių sruogų prisegdavo žiedelius su brangakmeniais. Neretai savo tankius kuodus šukuodavo į šonus su skyrimu per vidurį arba palikdavo ant viršugalvių dvi siauras juostas, tarp kurių išsiskusdavo dryžį. Pastarasis variantas vadinosi atvirkštiniu irokėzišku kirpimu, nors niekas nebūtų galėjęs pasakyti, ką būtent reiškia “irokėziškas”.

Kaip ir kiekvienam kitam Šeimos nariui, Kilynui patiko, kai jo plaukus kas nors sutvarkydavo. Ilgi šeriai prie kaklo buvo visiškai suvelti. Prireiks nemažai laiko, kol pavyks atgauti žmogišką išvaizdą.

Jis nusprendė, jog dabar netinkamas momentas prašyti Džoselinos pagalbos. Pastaruoju metu nerodė jai itin didelio prielankumo, neskaitant, žinoma, įprastų broliškų jausmų, kuriuos puoselėjo visiems Šeimos nariams. Jie miegojo kartu — kai tik pasitaikydavo tokia galimybė — ne vienerius metus. Tačiau prieš šimtą dienų Šeimos Taryba nutarė užmarinti savo narių seksualinių pojūčių centrus.

Toks žingsnis buvo būtinas, netgi pavėluotas. Kilynas ir pats už jį balsavo. Jie neturėjo teisės eikvoti nei dvasinės, nei fizinės energijos. Neviltis vertė griebtis pačių griežčiausių priemonių. Be abejo, siejamoji sekso galia nenuginčijama. Tačiau budrumui sutelktos visos jėgos padėdavo persekiojamiesiems išlikti gyviems. Šeimai prisiėjo išmokti šią karčią pamoką.

Tarp moterų ir vyrų egzistuojantys ryšiai teikė nemenkesnį pasitenkinimą nei mikroschemų valdomi seksualinių pojūčių centrai. Besikalbant su Džoselina, širdyje suskambėdavo senų, slegiančių atsiminimų aidai.

Deja, Džoselina niekada netaps antrąja Veronika. Dėl to nekilo jokių abejonių. Anksčiau patirtas jausmas visam laikui dingo iš jo gyvenimo.

Vis dėlto tai netrukdė mėgautis tarpusavio santykiais. Jie nepaliaujamai judėjo į priekį, balansuodami ant mirties bei gyvybės slenksčio, ir plaukų tvarkymas tapo vienintele savigarbos išraiška. Jie šukuodavo, blizgindavo, pigmentuodavo savo ševeliūras, nekreipdami dėmesio į atšiaurų pasaulį.

Saldžioji materija liovėsi burbuliavusi. Kai tik Šeima įžengė į Lomą, Sermas sumetė į statines savo kapsules. Prieš daugybę metų mechai transformavo organinio proteino molekulių spirales, pritaikydami maistą savo virškinimo sistemai. Tačiau brangiosios Sermo kapsulės — nykstantis Citadelės palikimas — grąžindavo spirales į pradinį būvį, ir proteinas vėl tikdavo žmonių organizmams.

Sermas su Kilynu atšovė didžiulės cisternos vožtuvą ir padavė išalkusiai Šeimai dubenis, pripildytus saldžiųjų putų. Norėdamas susidoroti su nelemtu vožtuvu, Kilynas turėjo pasinaudoti maldininko kojos statramsčiu. Kas čia tokio, jei vagiliavimo įrankiu paverti savo trofėjų?

Pajutęs, kaip į skrandį nusruvo deginantis cukrinis skystis, kuris sugrąžino jėgas, jis pakilo ant kojų ir šiek tiek svyruodamas nudrožė į Lomos gilumą. Ilgi ir juodi koridoriai dvokė neapdirbtomis medžiagomis, tepalų pliurza ir kitais nesuprantamais kvapais.

Visai įmanoma, kad ieškodamas maisto koks nors klastūnas arba pėdsekys paskutinį kartą buvo čia užsukęs prieš tūkstantį metų. Tačiau Loma nė akimirkai nenustojo gaminti savo gyvybinių serumų. Pagalbą siūlė remontiniai ekranai, priglausti savo glėbyje mechą geidė šamyriniai stipinai. Dūzgė elektrinės auros, gundydamos bastūnes mašinas neiššifruojamais, kibirkščiuojančiais naujos energijos pažadais. Susidėvėję mechai, kurie užklysdavo čia, galbūt nė patys nenutuokdavo, ko būtent jiems reikia. Loma suviliodavo juos jutiminiu sutepimu, šviežiomis detalėmis, kitomis technologinėmis gėrybėmis — deja, apie pastarųjų paskirtį žmonės mažai ką išmanė.

Kilynas aptiko milžinišką olą, kurioje kyburiavo kerpių sruogos, plaikstomos migdolų kvapų pritvinkusio vėjelio. Griausmūnams jos patiko. Bet jei kerpių paragautų žmogus ar bent palaižytų jas, iš karto kristų negyvas.

Šoniniame praėjime kėpsojo tepalinių krūvos. Vieni sakydavo, kad mechai valgo tuos gleivėtus rutuliukus, kiti galvojo, kad jie skirti šarnyrų sutepimui. Kilynas sutraiškė visas dėžutes besikeikdamas ir stebėdamas, kaip iš jų išsilieja skystis. Tegul mechai įlenda į žmonių kailį ir pajunta, koks malonumas yra badauti.

Kitoje oloje gulėjo juodos samanotos plokštės. Kai tekdavo pakeisti gyvuosius polijunginius, jomis pasinaudodavo snukiai. Tėvas rodė Kilynui, kaip veikia tie prietaisai. Bet dabar Šeima stengdavosi neapsunkinti savęs kelionių metu ir pasiimdavo tik pačius reikalingiausius daiktus.

— Tėti.

Kilynas nustėro.

— Patylėk! — švelniai perspėjo jis. — Nenukrypk nuo mano taško.

— Kodėl? — pasigirdo nustebęs prislopintas Tobio balsas.

— Patylėk!

Tobis atrūko pro garuojančias didžiules cisternas, slapstydamasis šešėlių duburiuose. Per dvylika sunkių metų berniukas išmoko pasinaudoti klaidinančiais šviesos deriniais.

Pasiekęs tėvą ir sustojęs gintarinėje prieblandoje, Tobis pažvelgė į jį. Vaiko veido nebjaurojo baimės išraiška, tamsios akys buvo atviros nesibaigiančių naujų nuotykių pasauliui.

— Kodėl liepi tylėti?

— Jei Lomoje yra apsauginių mechų, jie slepiasi kaip tik šiose olose.

— Vaje! Manai, kad jų čia yra?

Kilynas taip negalvojo, tiktai norėjo, kad sūnus niekuomet neprarastų budrumo.

— Žinoma, kad manau.

— Aš nė vieno nemačiau, — be garso ištarė Tobis. Taip galėdavo šnekėti visi Šeimos nariai — jie tapšnodavo vienas kitam, labiau pasitikėdami rankų kalba nei kitais gestais.

— Tie mechai nešiojasi raižykles. Tamsoje perpjautų tave per pusę. — Šypsodamasis jis švelniai suspaudė Tobio ranką.

— Aš pats juos perpjaučiau.

— Nesąmonės.

— Tikrai.

— Su kuo?

— Štai su kuo.

Tobis išsitraukė elektrodroselį su ilgais virbais, galinčiais įsiskverbti į bet kurio mecho lizdą. Kai kas tvirtino, neva jautrūs prietaiso galiukai yra organinės prigimties.

— Iš kur tai ištraukei?

Tobio veide nušvito išdykėliška šypsena. Pastebėjus tėčio sutrikimą, jo akys linksmai sužaižaravo.

— Iš metalo laužo krūvos.

— Kur ją radai? — Kilynas stengėsi neparodyti esąs susijaudinęs.

— Eime, parodysiu.

Tobis nepaprastai troško su kuo nors pažaisti. Po Negandos metų metus Šeima klajojo neužsibūdama vienoje vietoje ilgiau nei porą dienų — paprasčiausiai baiminpsi, kad netyčia aktyvuos užslėptus pavojaus signalus ir prisišauks ietininkus arba dar baisesnius mechų atstovus.

Todėl Šeimos berniukams ir mergaitėms niekada neteko patirti pastovumo jausmo, jie neturėjo progos išmokti išradingų žaidimų subtilybių. Matydamas, kaip Tobis panyra į prietemą, Kilynas pagalvojo, ar sūnui apskritai reikėjo žaidimų, nes pastaruosius pakeitė nesibaigiančios gaudynės. Pats gyvenimas buvo žaidimas.

Tobis regėjo mirštančiuosius, tačiau jaunatviškas nerūpestingumas padėdavo greitai atsikratyti gedulingų jausmų. Tragiška Šeimos istorija jam vis dar atrodė kažkokia nereali. Be to, vaikas buvo per mažas, kad suprastų Aspektus, nors ir suvokė, jog mirusieji kažkokiu būdu tebegyvena juose. Tai akivaizdus faktas.

Priekyje tursenantis Tobis išnyko tamsiame koridoriuje. Susikūprinęs Kilynas žengė pro angą ir užuodė muskusinę pelyjančių tepalų smarvę.

— Čia, — šnipštelėjo Tobis.

Bedus ranka į šiukšlių krūvą, Kilyną nupurtė šaltas drebulys. Karbiuratoriai, įvorės, krumpliaračiai, kištukai, membranos, įvairaus dydžio rezervuarai. Jis atpažino detales, net nežinodamas, ką reiškia jų pavadinimai.

Visos skirtos marodierių klasės mechams.

Visos naujausios konstrukcijos.

Visos pajuodusios ir panaudotos, bet vis dar blizgančios sidabriniu atspalviu ten, kur nuo smėlio ir žvyro nenusitrynė apsauginis sluoksnis.

— Gražūs daikčiukai, — nerūpestingai tarstelėjo Kilynas.

— Jie sugadinti?

— Hmm… gali būti. Įdomu, kokia tų detalių paskirtis?

— Ar galiu jį pasilaikyti?

Kilynas pakėlė kraštinę plokštę. Pakankamai didelė, kad tiktų pėdsekiui.

— Hmm… ką sakei?

— Šitą. — Susierzinęs Tobis ištiesė elektrodroselį.

— Aaa… kam tau jo reikia?

— Kad galėčiau žudyti žemkasius.

Kilynas apsidairė, tyrinėdamas šešėlių gelmes. Jei netoliese tūno pėdsekys, kuris išgirdo, kaip pro liuką sulindo Šeima, ir dabar laukia tinkamos progos…

— Tai kaip?

Spėlionės. Nerimą kelianti miglota nuojauta. Tik tiek.

Pažvelgęs į sūnų, Kilynas išvydo jame tai, ką vylėsi palikti būsimoms kartoms — menkutę savo paties esybės dalelę. Deja, neturėdamas normalios vaikystės, Tobis negalės tapti pilnaverčiu žmogumi. Jam reikėjo saugumo, tikrumo pojūčio. Jei vaikas dabar išsigąs, bemiegant jį pradės kankinti košmarai. O rytoj berniukas nepajėgs sparčiai judėti į priekį.

— Grįžkime prie maisto cisternų. Šiek tiek pasistiprinsime.

— Ooo…

— Galbūt vėliau išeisime išorėn ir papleškinsime žemkasius.

Tobis nušvito. Jis buvo vienintelis išlikęs gyvas Šeimos vaikas.

Visus kitus išnaikino mechai, nelaimingi atsitikimai bei mirtinos ligos.

— Vaje!

Kilynas pasiūlė berniukui savotiškas slėpynes, leisdamas Tobiui sprukti į priekį. Tokiu būdu jis pats galėjo nepastebimai saugoti užnugarį, įtempęs ausis. Nepajuto nieko keisto. Tuščiose olose nebuvo nė gyvos dvasios.

Kai pagaliau jie pasiekė maisto cisternas, Tobis sunkiai kvėpavo iš nuovargio. Kilynas padavėjam lipnių putų gabalėlį, kvepiantį oda ir specifiniu prieskoniu, o pats nuėjęs pas Ledrofą papasakojo jam apie matytas mechų detales.

— Na, ir kas? — atšovė Ledrofas. — Aš patikrinau visą Lomą. Liepiau tą patį padaryti ir Modeliuotojui Džeikui.

— Tos detalės visiškai naujos.

— Vadinasi, jas paliko kažkoks mechas.

— Kuris gali sugrįžti.

— Bet gali ir nesugrįžti. — Ledrofas pažvairavo į Kilyną. Juoda vešli vyriškio barzda augo iki pat akių ir slėpė veido išraišką, tačiau kandi balso intonacija pakankamai aiškiai išsakė jo požiūrį.

— Prisimeni, tu norėjai, kad mes apsistotume slėnyje? — ramiai pasakė Kilynas.

— Tai kas?

— Ne išimtis, kad tavo pasiūlymas buvo geresnis.

Ledrofas gūžtelėjo pečiais.

— Dabar viskas kitaip.

Nuo atvykimo į Lomą kažkas pasikeitė — kažkas suteikė Ledrofui pasitikėjimo savimi. Kilynas papurtė galvą.

— Tai velniškai keista. Kodėl tos detalės paliktos vienoje krūvoje? Paprastai jas paima žemkasiai.

Ledrofas išsišiepė, parodydamas stambius pageltonavusius dantis. Pastebėjęs, kad pokalbio klausosi keli Šeimos nariai, jis pakėlė balsą:

— Kodėl tu toks susierzinęs?

— Dėl maldininko.

— Ką nori pasakyti? — griežtai ir garsiai paklausė juodabarzdis.

— Kartą Fanė minėjo, kad maldininkas veikia išvien su kitais mechais.

— Kokiais kitais? — Ledrofas suraukė tankius antakius, paslėpdamas jų šešėliuose savo akis.

— Tame slėnyje slankiojo būrys žemkasių.

— Netoli maldininko? — kankinančiai lėtai ištarė žodžius Ledrofo lūpos.

— Aha, mažiausiai dešimt…

— Jie niekada mūsų nesugaus, — paniekinančiai atrėžė Ledrofas.

— Tau pradeda maišytis galvoje.

Kilynas niūriai vyptelėjo.

— Ar kada nors matei, kad marodierių klasės mechas keliautų kartu su žemkasiais?

— Man kelią nerimą mechai, o ne žemkasiai, — garsiai nusijuokė Ledrofas. Beveik išdainuota patyčia patvirtino Kilyno įtarimus. Vyrukas stengėsi įsiteikti pašaliniams klausytojams. Bet kodėl?

— Be žemkasių, marodierius gali turėti ir kitų mechų. Pėdsekių. Arba ietininkų.

— Ką gi, tuomet tu ir budėsi naktį, — švelniai tarstelėjo Ledrofas.

— Galėsi panaudoti savo apmaudą geriems tikslams.

Nuo diržo nutraukęs organinės medžiagos gabalą, vyriškis padavė jį Kilynui. Šalimais stoviniuojantys Šeimos nariai linktelėjo galvomis, tarytum išgirdę pokalbio esmę, ir vėl patraukė virškinti savo maisto kratinį. Kilynas gana miglotai suvokė, ko siekia Ledrofas, tačiau nusprendė išmesti tai iš galvos. Fanės mirtis juos visus išmušė iš vėžių.

Jis priėmė pasiūlytą maisto davinį ir atkando gabalėlį, tokiu senovišku ženklu išreikšdamas draugiškus jausmus. Šyptelėjęs Ledrofas pasišalino. Baigęs ieškoti saldumynų prie tėvo klestelėjo Tobis ir pamojo ranka į nutolstantį juodabarzdį.

— Ko norėjo?

— Šnekėjomės apie tai, kad visiems reikėtų eiti pogulio, — atsakė Kilynas. Nėra reikalo nervinti berniuką savo nuogąstavimais.

— Kada?

— Netrukus.

— Ar užteks laiko užkąsti dar šiek tiek lipnukės?

— Žinoma.

Prieš prabildamas Tobis akimirkai sudvejojo.

— Lipnuke skani, bet geriau pasakyk, kada mes vėl surasime Tvirtovę?

— Pradėsime ieškoti rytoj.

Regis, Tobį patenkino toks įprastas atsakymas, ir jis galvotrūkčiais nukūrė tolyn. Kilynas rado kažkokį dvokiančios, bet maistingos medžiagos gabalėlį, turintį su kartonu sumišusio metalo prieskonį. Nykščio nage įtaisytas cheminis analizatorius patikino, kad gabalėlis neužnuodytas; marodieriai mėgo krėsti tokias šunybes.

Susimąstęs paėmė į rankas tąsią it guma materiją. Jis negalėjo prisiminti, kiek mėnesių praėjo nuo tada, kai Šeima paskutinį kartą viešėjo Tvirtovėje. Galbūt metai — tik nežinia, ką reiškia žodis “metai”. Aišku tik tiek, kad, norint suskaičiuoti tuos mėnesius, neužtektų abiejų rankų pirštų. Pabandžius pasidomėti tiksliau, reikėtų išsikviesti vieną iš savo Aspektų, o jis nė kiek netroško to daryti.

Pasinaudojęs Kilyno išsiblaškymu, prabilo Artūro Aspektas. Tylus, pedantiškas balsas, rodos, kuždėjo tiesiai už dešiniosios ausies.

Nors iš tiesų mikroschema, kurioje tūnojo ne tik Arturas, bet ir kiti Aspektai, buvo implantuota Kilyno kakle.


Paskutinį kartą mes buvome apsistoję Tvirtovėje prieš 1.27 metus. Čiuožyklos metus, žinoma.


— Aha.

Įžūliai ir priekabiai skambantis Aspekto balsas bylojo tai, kad jį suerzino toks ilgas tylėjimo laikotarpis.


Aš nešneku “savaitės” ar “mėnesio” terminais, nes Šeima jų daugiau nevartoja. Trumpų laikotarpių skalės tėra vienoje vietoje gyvenančių ir teikiančių pirmenybę žemės ūkiui žmonių artefaktai. Mano dienomis…


— Neįsijausk, — nutraukė jį Kilynas.


Tik norėjau pasakyti, kad dabar savo reikšmę prarado net žodis “metai”, nes mechai sunaikino metų laikus.


— Nenoriu nieko girdėti apie senus gerus laikus.

Jis privertė Aspektą pasitraukti į sąmonės kertelę. Šis protestuodamas suspiegė, bet neįstengė pasipriešinti.

Kilynas vis rečiau klausydavosi savo Aspektų. Po Negandos šnekėjosi tik su Arturu, ir tik vos keletą kartų. Aspektai egzistavo tais laikais, kai Šeimos gyveno Citadelėse arba dar didesnėse ir senesnėse Arkologijose. Jie nė velnio nenutuokė, ką reiškia nuolatinis bėgimas. Net jei ir suprato, Kilynui asmeniškai nepatiko jų tauškalai apie didingą praeitį. Jį nervindavo techninis Artūro žodynas. Kad ir kokius žodžius parinkdavo, atrodė, kad Aspektai nesiliovė kaltinę Šeimą dėl degradavimo.

Kilynas nenorėjo girdėti nieko panašaus, tuo labiau — postringavimų apie maldininko užpuolimą. Ilgas bėgimas leido trumpam užgniaužti sielvartą. Bet dabar, pajutęs slegiančias bjaurias mintis, jis suprato turįs išleisti garą.

Ledrofas slankiojo tarp susigūžusių Šeimos narių figūrų organizuodamas naktinę sargybą. Netrukus prasidės Liudijimas. Jie aptars Fanės mirtį, padainuos, o tada išsirinks naują kapitoną.

Kilynas atsistojo, ištiesdamas sustingusias nuo varginančio lakstymo kojas, jausdamas, kaip maudžia įsitempusią nugarą. Tačiau jam teks šokti ir išreikšti pagarbą Fanei, išdainuoti kimius atsisveikinimo šūksnius.

— Bent tiek gerai, — sumurmėjo jis, užuodęs tirštą alkoholio garų tvaiką, sklindantį iš artimiausios cisternos.

Nesibaigiantis cheminis procesas Lomose turėjo savų pašalinių efektų. Sklido kalbos, kad mechai taip pat neatsisakydavo pasimėgauti alkoholiniu birzgalu, tačiau niekas negalėjo to garantuoti. Geriau pagalvojus, kas žino, ar tie mechai apskritai kuo nors mėgaujasi, toptelėjo Kilynui.

Tiesą sakant, jam kur kas labiau patikdavo sensoriniai stimuliatoriai, kurių buvo įmanoma gauti Tvirtovėse. Šiuo atžvilgiu Kilynas niekuo nesiskyrė nuo kitų. Bet dabar birzgalas padėtų ištverti pogulio metą. Jam reikėjo alkoholio. Taip. Taip. Jis pakluso savo nuojautai.


3


Kai Kilynas pakirdo, nuo veriančio skausmo galvoje prieš akis sušmėžavo spalvoti žiburiukai.

Kažkur viršuje nuaidėjo griausmingas Ledrofo balsas. Kilynas apsivertė pasąmoningai suvokdamas, kad užmigo budėjimo metu.

— Tinginio panti! — staugė juodabarzdis. — Kelkis!

— Aš… ką…

— Verčiau jau nieko nesakyk. Kelkis!

Kilynas atsiklaupė keturpėsčias, jausdamas, kaip protestuoja kiekvienas nutirpęs raumuo. Ledrofas įspyrė jam į sėdimąją ir Kilynas viauktelėjęs sudribo ant žemės. Į šnerves padvelkė aitri drėgnų pelėsių smarvė.

Ledrofas sugriebė jį už apykaklės ir grubiai trūktelėjęs pastatė ant kojų. Kilynas svirduliavo į priekį, šiurkščiai stumiamas sudiržusių kitų vyrų rankų. Atrodė, kad vietoj kojų jis tempė rąstgalius. Priešais klaikiai raibuliavo tuščia ola. Priekaištingai šūkčiojo moterys. Į žandą dunkstelėjo kumštis. Šaižiai aidėjo prislopinti keiksmai. Pilkoje prieblandoje Šeima apsupo jį ratu. Dar vienu spyriu į užpakalį Ledrofas pasiuntė Kilyną į vidurį.

— Užmigo budėjimo metu, — glaustai pateikė kaltinimą barzdočius.

— Prisigėrė! — pridūrė moteris.

Modfeliuotojas Džeikas, į kurio žodžius Šeimoje būdavo įsiklausoma, tarstelėjo su pasibjaurėjimu:

— Mus galėjo užpulti.

Ledrofas pritardamas linktelėjo.

— Kokia bausmė?

Šeimos nariai nedvejojo atsakyti.

— Trys pilni krepšiai!

— Ne, keturi!

— Tegu paima mano termokuprinę!

— Mano taip pat!

— Duokime jam nešti vaistinėlę.

— Ir dėžutes.

— Visas dėžutes.

— Tiesą sakote. Jei sugebėjo užmigti, tai galės tempti ir krovinius.

Kilynas stovėjo palenkęs galvą ir stengėsi atsiminti, kas atsitiko.

Teisingai, birzgalas. Jis šiek tiek išgėrė. Paskui truputį pašoko. Pradėjo kūkčioti. Vėl išgėrė…

Šeima garsiai barėsi, šaipėsi ir priekaištingai šūkčiojo. Įsiūtis, sumišęs su nusivylimu — vadovaujami Ledrofo, jie išliejo savo jausmus. Pyktis išsisklaidė iki paprasčiausio susierzinimo. Galų gale visi nusprendė, kokią bausmę Kilynui paskirti: jis turės papildomai nešti vieną pilną krepšį ir vaistinėlę, tuo pačiu išvaduodamas dvi pagyvenusias moteris nuo trečdalio naštos.

— Ar sutinki? — griežtai pateikė ritualinį klausimą Ledrofas.

Kilynas atsikrenkštė:

— Aha, taip. Be abejo.

Tuomet jis padeklamavo atsiprašymo eiles, nesigilindamas įžodžius, išsprūstančius pro sutinusias lūpas. Po senovinių posakių sekė tyla.

Ledrofas nusijuokė, sutirpindamas likusią žmonių rato įtampą. Jo persikreipusiose lūpose pasirodė nesuprantama išraiška. Barzdočius pasišaipė iš Kilyno dėl dėmių ant jo kombinezono. Šeima sukikeno. Kilynas nė nesivargino į jas žiūrėti. Žinojo, kad užmigo ant kažko lipnaus. Jis nuoširdžiai džiaugėsi, kad saviškiai kvatoja. Jau geriau būti pokštų objektu nei sulaukti patyčių dėl to, kad greitai apgirsti gerdamas birzgalą ir užknarki budėjimo metu.

Kilynas bijojo susidurti su sūnaus žvilgsniu, kai Ledrofas nustūmė jį į šoną. Akis greičiausiai degino ašaros, tačiau veriantis galvos skausmas neleido pravirkti. Visų pažemintas, jis tetroško kur nors pasislėpti, bet nuo aitraus salyklinio gėralo apšerpėjo burna ir gerklė. Vyriškis svyravo koridoriumi tarp cisternų eilių šešėlių, tolyn nuo Šeimos, kol rado perdirbto vandens šaltinėlį. Kažkas nutraukė maitinimo liniją ir tokiu būdu sukūrė putojantį geizerį. Jis'siurbtelėjo kelis lašus, nusirengė ir apsiprausė po lediniais purslais. Išsitiesęs šiltame ore, leido vėjeliui save išdžiovinti. Iš už lydmetalio agregato išniro Tobis.

— Tėti… ką?…

Kilynas pažvelgė į pakeltą patiklų veidą.

— Aš… laidotuvės. Tikriausiai jos mane nukankino.

— Regis, padauginai birzgalo, — sardoniškai pastebėjo Tobis.

— Birzgalas tebuvo išeitis.

— Maniau, jog… galbūt tai Ledrofo kaltė.

Vaikas bandė jį paguosti. Kilynui dingtelėjo, kad nereikėtų slėpti tiesos. Nebent Tobis nėra toks suaugęs, kad žinotų, ką kalbėti ir tuo pačiu nieko nepasakyti.

Vyriškis lėtai linktelėjo nenorėdamas, kad galvą pervertų dar vienas skausmo pliūpsnis. Pamažu sugrįžo prisiminimai.

— Ledrofas…

— Pasibaigus laidotuvių dainoms, jis šiek tiek pašnekėjo, — dalykiškai pareiškė Tobis.

— Prisimenu… — blanki migla.

— Nusprendė traukti į Tvirtovę.

— Nuostabu. Ar bent nutuokia, kur ją rasti?

Tobis papurtė galvą.

— Jis daug kalbėjo, bet ne apie jos koordinates.

— Todėl, kad nežino.

— Užtat Šeimai patiko jo žodžiai.

— Protingi?

Atsargiai:

— Kai kurie.

— Ką aš sakiau?

— Nieko tokio, kas paliktų įspūdį.

— Aha… — šių fragmentų Kilyno atmintis nepajėgė atgaminti. — Ar sulaukiau paramos?

— Ne itin daug. Ledrofui labiau pasisekė.

Vyriškis nukratė vandens lašelius nuo tankių plaukų, išgręžė juos abiejomis rankomis.

— Argi?

— Šeima išrinko jį kapitonu.

Kilynas apstulbo.

— Kapitonu?

— Aha, balsavo visi, išskyrus tave.

— O kur aš buvau?

Tobis gūžtelėjo pečiais, nebyliu ženklu paaiškindamas, jog tuo metu Kilynas jau buvo praradęs sveiką nuovoką.

— Mes turime geresnių kandidatų už Ledrofą. O kaip dėl Džoselinos?…

— Jis gerai šneka. — Tobis nepasakė geriau už tave, girtuokli, bet jam ir nereikėjo to daryti. Kilynas žinojo, kad Šeima manė jį esant gerą, bet nepatikimą ir nesulaukusį tinkamo amžiaus tapti kapitonu.

Nesvarbu, kad Fanė jį treniravo, kaip ir Ledrofą su Džoselina.

Iki šio momento Kilyną patenkino tokia nuomonė. Bent jau neteko tramdyti saviškių ginčų, intrigų ar kažko panašaus. Kiekvienoje Šeimoje dėjosi tokie patys dalykai, tuo labiau kad bėgimo metu nusiskundimų padaugėdavo — dauguma narių stengėsi paslėpti savo problemas saugiame žodžių prieglobstyje.

— Ką gi, gali būti, kad Ledrofas turi šiokių tokių protingų minčių, — išlemeno Kilynas.

— Aha.

— Šiaip ar taip, man reikia prižiūrėti tave.

— Aha.

Kažkas atitraukė jo dėmesį nuo budrios, sutrikusios sūnaus veido išraiškos — menkutis perspėjimo signalas, slypintis sąmonės užkaboryje. Kilynas nusprendė jį ignoruoti. Planus galės kurti vėliau. Dabar reikėjo atgauti Tobio pagarbą.

— Juk tu pats tuo netiki, — niūriu kaltinančiu balsu ištarė vaikas.

— Suteikime jam progą pasireikšti. — Kilynas įsirangę į savo kombinezoną kasydamasis ten, kur vanduo nenuplovė nuo odos lipnios masės.

— Manai, kad jam pavyks? — atkakliai spyrėsi Tobis.

— Na… — paprastai apie kapitoną blogai nešnekama. Vaikai to nesuprato.

— Tėti, tu būtum galėjęs juos perkalbėti.

— Klausyk, sūneli, aš nenoriu veltis į tuos reikalus. Užtenka ir to, kad turiu tave prižiūrėti. — Atsisėdęs vyriškis pradėjo mautis hidraulinius batus.

— Tu būtum galėjęs.

— Aha… na, taip… — Kilynas nepajėgė rasti tinkamų žodžių. Staiga prisiminė, jog Ledrofo dėka pasirodė kaip kvailys dar prieš pasigerdamas. Barzdočius rezgė intrigas, tikėdamasis sulaukti paramos. Žinojo, kad Kilynas bandys paskandinti sielvartą birzgale, todėl surengė Liudijimą tik tuomet, kai jis visiškai nusitašė.

— Žinau… turėjau nedidelių problemų…

— Tai jau tikrai.

— Turbūt neįstengiau savęs suvaldyti.

Toks atsakymas Tobio nepatenkino.

— Tau nederėjo taip elgtis.

— Tiesą sakai… tiesiog…

— Žinau, tai dėl Fanės.

— Dėl Fanės. — Vakarykštis skausmas užgulė pečius visu svoriu. Jis daugiau niekada nepamatys raukšlėto, vėjo nugairinto veido. Niekada neišgirs pašaipaus gergždžiančio balso. Niekada.

Kilynas pasistengė nukreipti pokalbį kita linkme:

— Eime išorėn. — Užsimaukšlino ir pritvirtino šalmą.

Įtariai:

— Kuriam galui?

Bjauru, kai dvylikametis berniūkštis permato tave kiaurai. Geras įrodymas, kad jis netinka būti kapitonu. Nespėjus nuspręsti, kokių veiksmų reikėtų imtis, visi jau žinotų, ko iš jo tikėtis.

— Esame pailsėję, todėl galime pasižvalgyti po apylinkes.

— Jei tik Ledrofas leis, — sarkastiškai pastebėjo Tobis.

— Nebūk toks…

Iš viršaus atsklido tylus garsas.

— Ką sakei? — paklausė vaikas.

— Patylėk!

Tobis nieko neišgirdo. Berniukas prasižiojo prieštarauti, rimtą ir atkaklų žvilgsnį įsmeigęs į tėvą, tačiau Kilynas užčiaupė delnu jo bumą ir pašnibždomis pasiuntė Šeimai raudonąjį pavojaus signalą.

Kažkas artėjo. Bet ne grindimis.

Kitoje ilgo koridoriaus pusėje Šeimos nariai nepastebimai nusisegė ginklus, skubiai nušiureno plytelėmis išklota žeme ir pranyko slėptuvėse. Greitai, nedvejodami, beveik instinktyviai.

Kilynas nustūmė Tobį į daubą po garuojančia sieros rūgšties cisterna. Berniukas užprotestavo norėdamas pažiūrėti, kas dedasi. Tėvas tvirtai įrėmė ranką į jo krūtinę ir įtempęs ausis susimąstė.

Bet kuris, regintis aplinką infraraudonųjų spindulių diapazonu, įžiūrėtų tik purpurines cisternų dėmes. Vargu ar atskirtų žmones. Kuriam laikui tokia pastogė visai pakenčiama. Kai tik padarai viršuje išsisklaidys, kiekvienas žmogus, išniręs į atvirą erdvę, taps ryškiu tašku, geru taikiniu.

Aktyvavęs savo aulinius, Kilynas užšoko ant artimiausios cisternos. Nusileido ant siauro plieninio pakraščio ir pajuto, kad praranda pusiausvyrą. Jei pasiseks, jo infraraudonųjų spindulių atvaizdas susilies su garais. Vyriškis susvyravo, pabandęs įžiūrėti lubas ir giliai į plaučius įkvėpęs aitrios smarvės.

Tylus žvangtelėjimas kairėje pusėje.

Jis sudvejojo, į širdį įsiskverbus baimės jausmui. Įnirtingai sumostagavo rankomis, kad išlaikytų pusiausvyrą.

Dar vienas žvangtelėjimas.

Kilynas pašoko. Balansavimas ant briaunos lėmė visiškai atsitiktinį krypties pasirinkimą.

Jis nusklendė aukštyn į skliautuotą nišą. Krūtinę netikėtai užliejo vėsa, ir jis pajuto tūkstančių priešiškų akučių zondavimą. Vyriškis nežinojo, kad nuskriejo parabole, tačiau tuojau pat suprato per ilgai kabąs ant kraigo, nuo šaltų lubų spinduliuodamas šilumą. Todėl užsiropštė ant plačios sijos ir prisitraukęs iki gruoblėto iškyšulio paniro į rūdžių snaigių debesį.

Kilynas nusirideno nerasdamas už ko nusigriebti ir vos neišvirto pro kitą kraigo pusę ant žemės. Migdančius šešėlius raižė geltoni ir akinančiai balti žybsniai. Jis atsiklaupė keturpėsčias ir sumirksėjo, leisdamas akims priprasti prie tamsos.

Tiesiai į žmogų spoksojo mechas. Triakis žemkasys su juoda organine oda bei trumpomis žalvarinėmis rankomis-graibštuvais. Nors ir ne karys, padaras puolė Kilyną, sparčiai augdamas raibuliuojančiame jo akiratyje.

Vyriškis akimirksniu išsitraukė iš už diržo grūstuvą ir ištiesė jį į priekį, o žemkasys — nieko nenutuokiantis apie kovos meną ir akivaizdžiai besivadovaujantis sudėtingesnio intelekto nurodymais — užgriuvo tiesiai ant ginklo. Aštrus smaigalys pajuto artėjantį mechą ir suvibravo, ieškodamas labiausiai pažeidžiamos užpuoliko vietos. Kilynas tvirtai laikė jį rankose, ir smaigalys įsiskverbė į siaurą keraminio apvalkalo plyšį. Suradęs elektros grandinę atliko nedidelį stebuklą, ir mechas suakmenėjo.

Deja, tai tik paprastas žemkasys. Kilynas nurideno jį nuo savęs norėdamas apsižvalgyti. Virš prarajos driekėsi sijų labirintas — pilką prieblandą išraizgė juodos linijos. Viena jų kažkas nukūrė. Pasisekė įžiūrėti tris opalo atspalvio padarus, lekiančius į priekį užtikrintais žingsniais.

Už jų, muskusiniuose šešėliuose, šmėžavo dar du, savo plokščių lipnių pėdų dėka lengvai judantys sijomis. Ilgi kūnai, grakšti slystanti eisena. Tarp pastarųjų gruoblėtais geležiniais statramsčiais šliaužė smulkesni pavidalai.

Kilynas bakstelėjo liežuviu tolimiausią dantį ir pasiuntė signalą — Nejudėkite. Jie viršuje. — žemo dažnio kanalu, kuriuo naudojosi visą gyvenimą, bet veikimo principo taip niekada ir nesuprato.

Vienintelis privalumas — tai galimybė pasislėpti už nuvirtusio žemkasio. Iš už diržo išsitraukęs pulsatorių, vyriškis nevikriai priklupo šalia negyvo mecho kiauto. Artimiausias taikinys žengė žmogaus pusėn, greičiausiai vedamas smalsumo arba, kas labiau tikėtina, sekdamas paieškos programos nuorodomis.

Apačioje nuo cisternų kilo garų priedanga. Kilynas trumpam persijungė į infraraudonųjų spindulių diapazoną ir išvydo dėmėtą miglą, išmargintą ryškiais taškeliais, kurie turbūt atstojo žmones. Kai tik mechai nuskenuos grindis, jie nesunkiai užfiksuos taikinius.

Pirmąjį padarą pavyko nupilti iš karto. Priešakinėse akyse tvykstelėjo žydra liepsna, ir jis nusibaigė. Į žmogų atsisuko antrasis taikinys. Kilynas iš visų jėgų spyrė į žemkasio kūną, kuriam sudrebėjus, kažkas smogė į metalinį kiautą ir paskleidė mėlynas žiežirbas.

Ką gi, dabar jiems paaiškės, kad mechas negyvas, o tikrasis taikinys tūno kažkur kitur. Nieko tokio. Vyriškis vėl spyrė. Žemkasys suvirpėjo ir po kito šūvio nugarmėjo į prarają, tuo pačiu atidengdamas Kilyną.

Jis buvo pasiruošęs tokiai įvykių eigai ir nė nežiūrėdamas pykštelėjo į priekį. Po sekundės dešiniąją akį aptraukė oranžinės ūkanos iliuzija. Žmogus žinojo, kad bus apakintas, jei tik mechai suras tinkamą raktą į jo nervų sistemą.

Į krentantį mechą iššovė du blankūs kontūrai. Kilynas atsekė priešus pagal radijo spinduliavimo pliūpsnius. Neabejojo, kad pataikė įjuos. Staiga ant žemės griausmingai nudribo mechas, nutvilkydamas ausis, kurios automatiškai sustiprino visus garsus. Vidinėje ausyje nuskardėjo nuostabos kupini Šeimos šūksniai.

Dešinėje pusėje žybtelėjo ryškiai žalia salvė. Po jos sekė traškesys ir ūūūžt, kai sužeistas mechas nubildėjo žemyn.

Kimus riksmas: — Pataikiau! — ir vėl šūvių papliūpa.

Kilynas pajuto keistą pro šalį prašvilpiančių tvyksnių švilpimą. Bent vienas, pasiekęs taikinį, neabejotinai įsirangytų į kūną, suparalyžiuotų nervų sistemą ar prikrėstų dar baisesnių šunybių. Žmogus paleido atsakomąjį šūvį. Sunku pasakyti, su kokio tipo mechais teko susidurti, bet viena aišku — taip sparčiai judantys prieblandoje padarai negalėjo būti paprasčiausi maitėdos. Jie nebandė užmušti, o stengėsi zonduoti ir dezaktyvuoti aukas.

Štail Ten viršuje!

Lekia link tavęs, Džeikaū

Bando susekti. Būk atsargus…

Baltas plyksnis.

Džeikail

Vienai akimirkai Kilyną apakino ryški šviesa. Jis laikė galvą nuleidęs, kol susireguliavo visos sistemos. Kai vėl dirstelėjo į priekį infraraudonųjų spindulių diapazonu, išvydo kur kas mažiau mechų.

Vidinėje ausyje staugė užkimę balsai.

Ledrofas šaltakraujiškai dalino įsakymus.

Kažkas skaičiavo negyvus mechus, bet Kilynas nekreipė į tai dėmesio. Jis stengėsi įžiūrėti tarp cisternų menkiausius judesius.

Migloje skendinčiu taku žingsniavo blizgantis padaras su siaura, į visas puses krutančia galva ir pailgu kūnu. Kilynas jį atpažino: tai klastūnas.

Mechas nuslinko pro remontinius modulius ir vikriai nutipeno prie atsarginių detalių dėžės. Tvirtai įsispyrusios į žemę, sutrūkčiojo laibos kojos.

Klastūnas nebuvo nei karys, nei plėšikas. Tačiau jis pasižymėjo sumaniu protu ir mokėjimu organizuoti žemkasių komandas. Šio tipo mechams paprastai nerūpėdavo atsitiktiniai svečiai, užklydę į jų poilsio vietas.

Bet šitas kažkodėl subūrė diversinę žemkasių gaują. Tai reiškė viena iš dviejų — arba klastūnas pajuto susidūręs su akivaizdžia grėsme, arba jis gavo tiesioginį įsakymą kautis prieš žmones, net jei tai ir nebuvo pagrindinis jo darbas.

Dabar mechas stypčiojo vos per kelis metrus nuo daubos, kur tūnojo Tobis.

Kilynas žinojo, kad pulsatorius nepajėgs pramušti išorinio klastūno kiauto. Tą padaryti galėtų tik grūstuvas.

Jis atsistojo, susilenkęs ir akimis matuodamas atstumą. Nedrįso siųsti Tobiui spindulinės žinutės bijodamas, kad jos neperimtų klastūnas. Pritūpė pasiruošęs šuoliui ir…

…ūūūžt… Kilyną užliejo tvyksčiojantys geltonų dykumų ir smėlio vaizdai, į šnerves tvoskė salsvas čirškinamos mėsos dvokas — visa tai įnirtingai stengėsi užvaldyti sąmonę. Jis prarado pusiausvyrą, pajuto, kaip stingsta galūnės.

Nieko nepaisydamas stryktelėjo.

Nenumaldomai artėjant grindims, jis palinko į priekį. Nors ir praradęs beveik visus pojūčius, vis tik sugebėjo ištiesti rankas ir smogti grūstuvu. Ausyse švilpė vėjas. Mechas blizgėjo blėstančiu metaliniu atspalviu. Grūstuvas atgijo, suvirpėjus miniatiūriniams smaigalio sensoriams. Jį traukė keraminis klastūno spindesys.

Kilynas dūrė į mecho kojas, o pats sudribo ant žemės. Grūstuvo smaigalys įsibrovė į padaro kiautą tarsi nuodingas gyvatės liežuvėlis. Žmogų persmelkė elektros iškrova, kuri akimirksniu sunaikino klastūno energijos šaltinį.

Inkštelėjęs padaras sustingo.

Kurį laiką Kilynas gulėjo nepajėgdamas susigaudyti savo pojūčiuose.

Prieš šokant žemyn, į jį pataikė galingas užtaisas. Tolumoje skambėjo tylūs riksmai, ir Kilynas bandė suvokti, kam jie priklauso. Kažkas buvo šnekama apie Džeiką, bet neaišku, kas būtent — jis vis dar negalėjo išpainioti minčių gijų kratinio.

Tik tuomet, kai pavyko atsitraukti nuo chrominės klastūno nugaros, pagaliau suprato: žuvo Modeliuotojas Džeikas. Ne šiaip sau negyvas, o sulaukęs garantuotos mirties. Kažkas, pasislėpęs tarp tų sijų, surado Džeiką, įsiurbė į save jo esybę ir pradingo.

Akiratyje išdygo Tobis, padėjęs jam atsiremti į klastūno gaubtą.

Sūnus pagirdė tėvą ir sunerimęs uždavė klausimą. Atsakydamas Kilynas sušvokštė kimiu išdžiūvusiu balsu. Pasaulis lėtai, bet užtikrintai įgavo materialų pavidalą.

Iš viršaus nuo sijų nušoko Ledrofas, skleidžiantis oranžinį žibinto švytėjimą. Barzdylos akyse spindėjo aklas įniršis. Penkios moterys tyrinėjo statramsčius, ieškodamos Šeimą užpuolusių padarų, tačiau nieko nerado. Ledrofas išvydo prie keraminių klastūno galūnių prisiglaudusį Kilyną ir nusileido už poros žingsnių nuo jo. Suūžė hidrauliniai batai, kojoms atsitrenkus į žemę.

— Ką tu padarei?

— Išgirdau, kaip artėja mechai, ir užsikabarojau ant sijų. — Kilynas suspaudė pirštais akiduobes, bandydamas ištirpinti miglą, gaubiančią aplinkinį vaizdą.

— Šovei pirmas?

— Žinoma. — Pasaulis prieš akis sumirguliavo ir galiausiai vėl virto realiu.

— Juk liepiau nešaudyti.

— Nebuvo laiko klausytis.

— Prakeiktas kvailys! Tai tik paprasti mechai. Jie būtų palikę mus ramybėje, jei tik tu…

— Užteks tų nesąmonių, Ledrofai. Jiems kažkas vadovavo.

Juodabarzdžio veidą perkreipė skeptiška grimasa.

— Kas?

Kilynas pliaukštelėjo delnu per klastūną.

— Tai žemo rango darbininkas, — numojo ranka Ledrofas. — Jis nebūtų mūsų persekiojęs.

— Bet persekiojo. Kiek suprantu, mechas Lomoje remontavosi, o mes jį išgąsdinome. Pameni, Tobis rado senas detales?

— Galėjo būti paliktos čia bet kada.

— Žemkasiai būtų jas surinkę. Spėju, kad išgirdęs mus klastūnas numetė detales ir skubiai baigė remonto darbus.

— O tada subūrė visus žemkasius?

— Ko gero. Geriau įsižiūrėjęs į tuos mechus pamatytum, kad jie modifikuoti. Klastūnai išmano, kaip tai padaryti. Gerai viską apgalvojo. Pasiruošė antpuoliui, kol mes miegojome.

Ledrofas susiraukė:

— Galbūt.

Kilynas atsiduso:

— Neabejotinai.

Įsiterpė Tobis:

— Būtent taip ir atsitiko.

Ledrofas nusišypsojo berniukui.

— Leisk man pačiam spręsti.

Kilynas jau ketino jam griežtai atrėžti, kai atrūko Džoselina.

— Kapitone, mes viską išbandėme, bet negalėjome išgelbėti nė lašelio Džeiko.

Barzdočius niūriai linktelėjo. Išgirdęs kapitono kreipinį, Kilynas pasijuto priblokštas. Nejau ir jam teks klausytis šio žmogaus įsakymų?

Regis, Ledrofas visiškai rimtai įsijautė į kapitono vaidmenį. Jis sumurmėjo sau po nosimi:

— Įdomu, ko norėjo tas klastūnas?

— Užmušti mus, — paaiškino berniukas su siaubą keliančiu paprastumu.

— Klastūnai tėra paprasčiausi juodadarbiai, Tobi, — pasakė Ledrofas, nutraukęs nuo apdegusio padaro kiauto atsikišusį stipiną. — Jie nemedžioja žmonių.

— Iki šio momento, — tarstelėjo Kilynas. — Iki šio momento.


4


Per dvi dienas du negyvi. Garantuotai mirę. Iškeliavę anapilin.

Tokia netektis Šeimai buvo kur kas skaudesnė nei trys ar net keturios įprastos mirtys, nes per šimtmečius susiformavo įsitikinimas, kad tragiška kūno žūtis neturėtų žeisti tų, kurie mylėjo išlikusią sielą.

Jei Fanė ir Džeikas butų merdėję šiek tiek ilgiau, juos dar butų buvę įmanoma išgelbėti. Keli Šeimos nariai turėjo nedidukus sudėtingus įrengimus, galinčius ištraukti iš kūno gyvybines daleles — nagingai sujungti praeities atsiminimų ir asmenybės gijas.

Deja, kažkas ant sijos nutaikė į Džeiką patį baisiausią ginklą. Anksčiau garantuotos mirties galėjai sulaukti tik susidūręs su marodieriumi.

Tas padaras sugebėjo pasislėpti. Jei tai buvo paprastas žemkasys ar tiesiog kitas klastūnas, vadinasi, mechai pasitelkė į pagalbą dar vieną išradimą iš nesibaigiančių siaubingųjų naujovių arsenalo.

Dvi garantuotos mirtys. Gili žaizda neleido Šeimai apleisti Lomos tą pačią dieną. Sveikas protas liepė sprukti kuo toliau nuo išdavikiškų spąstų, tačiau išmintingos mintys dažniausiai aplanko tuomet, kai atsidedi ilgiems apmąstymams. Šeimą užvaldęs gedulas drauge su neapykanta pakirto jos ryžtą.

Širdyje liepsnojant keršto troškimui, Kilynas puolė spardyti negyvo klastūno šonus, rauti jo antenas. Vedama aklo įniršio, Šeima išnarstė mechą iki pagrindų. Žmonės ištraukė detales ir pagalbines schemas, tinkančias jų pačių kombinezonams. Jie šliaužiojo puikiai apdirbtu korpusu, naikindami nežinia kokiuose fabrikuose atliktą nuostabią apdailą.

Gedėdamos Modeliuotojo Džeiko, moterys įnirtingai draskė trapius mecho komponentus, pagamintus iš žalvario bei silicio, metė į šoną tai, kuo niekada nepavyktų pasinaudoti. Praktiškai visą klastūną, nes niekas iš Šeimos nežinojo, kaip funkcionuoja tie prietaisai. Daugiausiai, ką sugebėdavo atskiri individai, tai iš akies sujungti modulines detales. Beveik neišmanydami teorijos, žmonės negalėjo suvokti mechų veikimo principo. Sunkių išmėginimų ir nepaliaujamo bėgimo metai suskaldė gausių žinių klodą į primityvių taisyklių trupinėlius.

Mokslo srityje jie temokėjo naudotis spalvomis užkoduotais laidais, kuriuose kirbėjo nesuvokiamos esybės: Voltai, Amperai, Omai. Mechų viduje gyvenančias dvasias žmonija galėjo sunaikinti kada užsigeidusi. Savo darbą tyliai ir nepastebimai dirbo tekančios lyg vanduo elektros srovės. Kažkokiu būdu jas valdė spindintys auksinių laidų vainikai ir tobulai nušlifuoti onikso kristalai. Mažučių padarėlių elektronų dėka galėjo judėti didesnės būtybės; tai visiškai akivaizdu.

Citadelės laikais egzistavo vyrai ir moterys, kurie šiek tiek išmanė elektros meną. Ilgos kelionės į nežinią metu jam buvo lemta išnykti. Šeimos nariai neturėjo laiko kantriai mokytis jo subtilybių iš Aspektų.

Užvaldyta keršto, Šeima sudraskė klastūną į skutelius. Iš sukapotų cilindrų sunkėsi tepalas. Žmonės sutrypė ant žemės susiraizgiusias optines gijas ir išspardė jas po tamsius kampus.

Kilynas pajuto, kaip pamažu atslūgsta įsiūtis. Jis pažinojo Modeliuotoją Džeiką — gana tolimą giminaitį su droviomis akimis ir plonomis, žemyn nusvirusiomis lūpomis — visą savo gyvenimą ir liūdėjo dėl jo mirties, tuo pat metu galvodamas apie užpuolimo priežastis. Užuot pasilikęs prie savo grobio, vyriškis pradėjo smalsiai tyrinėti negyvo mecho vidurius.

Aptikti pagrindinę sąmonę pasisekė visai atsitiktinai. Nuo vidinės korpuso dalies staiga atitrūko aliumininis skydelis. Apstulbęs Kilynas sumirksėjo. Jis žinojo turįs tuojau pat griebtis atsakomųjų veiksmų. Iš pradžių manė, kad klastūnas mirė, bet dabar išgirdo iš aprūdijusio mecho kiauto sklindantį prislopintą ūžimą.

Galima būtų pasikviesti Sunijatą ir paklausti, ką daryti. Neaišku, ar ji žinos, ar ne. Kad ir kaip ten būtų, ji užtruks nemažai laiko, kol atbėgs čia. Nevalia prarasti nė vienos sekundės.

Susikaupęs mintyse Kilynas pliaukštelėjo keletą kartų per pakaušį ir išsikvietė Artūro Aspektą.


Pastaruoju metu buvai labai užsiėmęs.


— Artūrai? Paklausyk…


Galbūt manęs nebeprisimeni? Per praėjusius porą metų išsikvietei mane viso labo šešis kartus.


— Taip, taip. — Velniai rautų, jei Arturas pradės niurzgėti būtent dabar… — Kaip man atjungti šitą padarą?


Kam to reikia? Nemanau, kad įstengtum suvokti, kaip jis veikia.


— Po velnių, neatsikalbinėk! Kaip?


Ką gi, matai geltoną relę? Ištrauk ją.


Kairiojoje Kilyno akyje pasirodė atjungiamos relės vaizdas. Jam teliko įvykdyti gautus nurodymus.


Dabar paimk plokščiareples ir nužnybk mėlynus laidelius.


Jis taip ir padarė. Pasigirdo bloga lemiantis dūzgimas.


Greičiau! Spyruoklės gnybtą!


Kilynas nukirto jį pjaustyklės spinduliu, nureguliuotu maksimaliu pajėgumu. Pagrindinė sąmonė šlykščiai sugirgždėjo, bet, regis, dar nesiruošė išleisti paskutinio kvapo.

— Fu, — atsiduso jis.


Neblogai padirbėjai. Kiek juos pažįstu, aukštesnio lygio mechanizmai moka gerai apsaugoti savo atmintį.


— Aha. — Nulupąs optinius vamzdelius, Kilynas aptiko susivijusius kabelio šerdies plaušus.


Tai tik paprastas evoliucinis išsivystymas. Šis klastūnas nenori, kad jo patirtis atitektų konkuruojančiai mašinų klasei arba kitų miestų atstovams. Visiškai nenuostabu, kad jis išmoko susinaikinti.


Nukirpdamas laidelius nuo pagrindinio kabelio, Kilynas beveik nesiklausė Artūro spygčiojimo. Mažai ką suprato iš jo žodžių, tačiau dirbant tokį darbą, kaip šis, patogu turėti įjungtą Aspektą, pasirengusį suteikti patarimą. Bėda ta, kad jį sudėtinga užčiaupti. Gyvenęs prieš kelis šimtmečius, Arturas be paliovos taukšdavo apie senus laikus. Kilynui pritrūkdavo kantrybės klausytis tokių šnekų. Tačiau jam patiko chromatinė Artūro Aspekto emocijų aureolė, tolimas tvirtumo pojūtis, nepastebimai įtakojantis Kilyno mąstymo būdą.


Vis dėlto mums pavyko sugauti šitąmechą. Keista. Turbūt jo savižudybės instinktas yra uždelsto veikimo, kad, įvykus nelaimingam atsitikimui, nepagalvotų, neva j[kažkas užpuolė, nes tuomet savižudybė būtų beprasmiška. Taigi mes sučiupome tą padarą delsimo stadijoje. Tai reiškia, kad klastūnai yra užprogramuoti saugotis nelaimingų atsitikimų, o ne antpuolių.


Kilynas prikišo reples prie pat šerdies. Ranką persmelkė karščio pliūpsnis. Paskui vienai sekundei smilkinius užliejo veriantis džeržgesys. Garsas pasirodė toks stiprus, kad vyriškis galėjo pajusti jį fiziškai, lyg būtų gavęs kumščiu į ausį.

Jis žengtelėjo atatupstas. Iš nutirpusių pirštų išsprūdo replės. Šeimos nariai sustūgo ir užsidengė savo ausis. Skausmingai inkšdami jie nusirideno nuo klastūno korpuso.

Apsvaigęs Kilynas giliai alsavo. Jo sensorinis centras akimirkai prarado bet kokį jautrumą. Tylioje pilkoje erdvėje girdėjo tik savo paties švokštimą. Oras pasmirdo muskusu, tepalu ir sudvisusiais chemikalais.

— Po galais! Kas čia sprogo?


Niekas. Tai ne garsas, nors turiu pripažinti, jog tavo/mūsų nervų sistema ne itin gerai įstengia juos atskirti. (Toks prisitaikymas būtinas, bet dėl jo, mano nuomone, tenka atsisveikinti su tam tikromis subtiliomis jautrumo gijomis.)


— Kas, velniai rautų…

Oloje aidėjo nepatenkinti Šeimos narių balsai.


Tai buvo galingas elektromagnetinis signalas. Net ir mane palytėjo. Kiek suprantu, jame užkoduota tipiška klastūno asmenybė, sukauptos (puikiai apdorotos; stebėtinai žavingai atrinktos) žinos.


Kilynas sumirksėjo.

— Kas?… kodėl?…


Klastūnas nusiuntė jas į savo namus. Spėju, kad nori išgelbėti savo esmę. Dabar jis gali ramiai numirti.


Kilynas nusvirduliavo atgal prie mecho korpuso jausdamas galvoje netylantį spengimą. Liežuvis apšerpėjo, akys nesiliovė žvairavusios. Pakėlęs reples bakstelėjo į šerdies plaušus.

— Ei! Dingo visa energija.


Mirusieji nusineša paslaptis į kapus.


— Visas?


Tas, kurios gali pasirodyti naudingos konkuruojančiai mechų civilizacijai. Informaciją apie šią teritoriją arba apie įvairius klastūno regėtus mechanizmus. Galbūt įgytus įgūdžius. Ir, be abejo, asmenybės dalelę, priklaususią tokiam technologiškai pažangiam mechui.


Kilynas bemaž nieko nesuprato iš to, ką išgirdo, tačiau neketino prašyti paaiškinimo. Uždavęs papildomą klausimą, neatsigins nuo nesibaigiančių tauškalų. Jis girdėjo natūralųjį Artūro balsą, šiek tiek pakylėtą bei rafinuotą. Kita vertus, Aspektas kalbėdavo kur kas greičiau nei paprasti žmonės. Kai būdavo reikalingas, jis įsitaisydavo sąmonės kertelėje tarsi beždžionė, pritūpusi ant peties, ir tarškėdavo suteikdamas techninę pagalbą. Tokiais momentais Kilynui atrodydavo, kad jis gali atskirti kai kurias Aspekto charakterio savybes, slypinčias po informacijos klodu. Apimdavo keistas jausmas, tarytum jis sėdi su žmogumi viename kambaryje ir mato pašnekovo veido išraišką.

— Ar pavyktų ką nors išgelbėti?


Nagi, pažiūrėkim… gal pasiseks ką nors aptikti stimgrotose.


Kilynas nė nenutuokė, ką reiškia “stimgrotos”. Supratęs tai, Arturas parodė žalią taškelį, mirksintį šalia metalinės detalės briaunos. Kilynas prijungė prie jo kontaktus ir po sekundės pajuto už ausies tvilkčiojantį malonumo-skausmo pojūtį.

— Kas tai?


Drįstu teigti, jog aptikome nesenus klastūno atsiminimus. Galbūt iškapstytume naudingos informacijos.


— Žinai, aš gerokai pavargęs.

Tiksliau sakant, jam viskas nusibodo. Be abejo, Arturas ir pats tai suvokė. Tiesiog kažkas viduje kuždėjo, kad reikėtų šnekėti su Aspektu mandagiau. Galų gale Arturas buvo jo protėvis.


Tuomet pailsėk. Aš išversiu mechų kalbą ir vėliau pateiksiu tau rezultatus.


Kilynas nesiilsėjo, nors atrodė, kad būtent tą ir daro. Jis atsirėmė į rudą organinių šiukšlių pagalvėlę ir iškrapštė iš kišenės nedidelę atsiminimų mikroschemą. Nuo dažno naudojimo senovinę plokštelę vagojo įtrūkimai, nors sakoma, kad polilitis pasižymi ypatingu atsparumu.

Jis mąstė apie tai jau ne vieną dieną. Pasinerti į prisiminimus ypač geidė žvarbiomis naktimis, kai visa Šeima miegodavo ant kietos žemės po žvaigždėtu dangumi. Jis žvelgdavo į šimtus tūkstančių oranžinių, žalių, ryškiai mėlynų taškelių, išsibarsčiusių tamsoje tarsi deimantai juodoje alyvoje, spindinčių dulkių bei dujų aureolėmis. Būdavo taip šviesu, kad galėdavai vaikščioti ar net skaityti — jei tik Šeimos nariai būtų sugebėję įskaityti šį tą daugiau nei paprastus skaičius arba kelias instrukcijas, užkoduotas ant mechų korpusų.

Net ir malonią naktį, kai po svilinančios dvigubos dienos, kurios metu tvieksdavo ir Ėduonis, ir jų pačių planetos saulė Deniksas, užslinkdavo viliojančios sutemos, Kilynas trokšdavo sugrįžti į seniai pražuvusių laikų karalystę.

Autoremontinėse dirbtuvėse jis rado lizdą su elektros srove. Nuo dažno mechų naudojimo narvo sienos per šimtmečius pasidengė rėžiais bei dėmėmis. Vyriškis prijungė kelis papildomus Amperus ir sudribęs ant nugaros iš karto paniro į nepaprastai trapius, džiaugsmo bei kintančio spinduliavimo kupinus holografinius laikus.

Jį užvaldė raibuliuojanti pakylėjimo nuotaika, virpančių atsiveriančių galimybių vaizdai. Purpurinis žybsnis. Spengimas. Nepakeliamas karštis. Lėtai kylanti konstrukcija. Švokštimas.

Besisukant ūžiančiu amžinu ratu… grakščiai nuslystant už laiko ribų… pusiaumiega… vidinis pasaulis paskleidė švelniai malonius pojūčius po visą kūną. Be perstojo užliedavo ekstazės banga, bet neleisdavo nugrimzti į saldžią užmarštį. Prisikėlimo palaima…

Veriantis šviesos plyksnis. Keiksmai.

Kilynas sumirksėjo. Už apykaklės stvėrusi ranka pastatė jį ant kojų.

— Tu ką, negirdėjai? Lauke stovi transmechas.

Ryškiai spindinčioje Lomoje virš galvos sušmėžavo poromis išvarpytas Lėtapėdžio Sermo veidas. Būtent jis ir atjungė Kilyną nuo energijos šaltinio.

— Aš tik…

— Aš žinau, ką tu darai. Po galais, žiūrėk, kad tavęs nesugautų Ledrofas.

Sermas paleido Kilyną, ir šis sudribo ant aitrų kvapą skleidžiančių samanų. Vienai akimirkai pajuto impulsą vėl prisijungti prie sienos, užsimiršti kelioms minutėms, kol kas nors kitas papurtys jį už pečių…

Kilynas prisivertė atitraukti ranką nuo kabelio. O jei tas kažkas bus Tobis? Berniukas ir taip pernelyg dažnai regėjo, kaip jo tėvas drybso paslikas besimėgaudamas elektros srovėmis.

Lėtai lėtai Kilynas ištraukė fiksatorių. Negalima užmiršti, kad Fanės nebėra. Retkarčiais visiems reikia atitrūkti nuo šio pasaulio negandų, sakydavo ji žiūrėdama pro pirštus, kaip jis žaidžia su elektra arba alkoholiu.

Bet dabar viskas baigta. Ledrofas buvo padorus ir tvirtas žmogus, tačiau nepatyręs. Iki šiol Kilynas stengėsi rūpintis Tobiu, Šeimos reikalams teskirdamas gana menką dėmesį. Tai turės pasikeisti. Tik bus labai sunku.

Traukdamasis tolyn nuo pagundos, pasistengė susitvardyti. Kažkur tolumoje Ledrofas stūgavo ant tebemiegančių Šeimos narių. Kilynas skubiai užsitraukė hidraulinius batus.

Besikankinant su kombinezono sagtimis, prabilo Arturas:


Išanalizavęs klastūno atsiminimų atkarpėlę, drįstu teigti, kad aptikau gana įdomių dalykų.


— Kokių?


Ar matai tuos klastūno atrinktus vaizdus?


Akyse atgijo gelsvai žali sustingę paveikslėliai: atliktų remontinių darbų dienoraštis. Iš arti buvo parodytos sudėtingos mašinų detalės. Laidų raizginiai. Už jų, tarytum visiškai atsitiktiniame fone, stūksojo kalnai, apaugę žalsva augmenija, ir netgi vėjo plaikstomos sidabriškos ataugos, kurias Kilynas iš karto atpažino. Medžiai.

— Ar jie… ne iš senų laikų?


Ne. Kiek suprantu, jie vos už poros dienų kelio nuo čia.


— Nuostabu.

Vešli sustingusi gyvybė netikėtai išnyko. Arturas pajuto Ledrofo pasirodymą kur kas anksčiau nei vis dar apsvaigęs Kilynas. Tanki juoda barzda tarsi skydas slėpė tikrąją naujojo kapitono veido išraišką.

— Kas nuostabu? — griežtai paklausė Ledrofas. — Ar tu jau pasiruošęs?

— Hmm, taip… kapitone. — Kilynas su vargu prisivertė ištarti kreipinį. — Aš tik peržiūrinėjau iš klastūno ištrauktas informacijos nuotrupas.

— Klastūnai nė velnio nieko nežino. — Ledrofas gūžtelėjo pečiais ir nusigręžė.

— Nesakyk! Juk šitas mus užpuolė, argi ne taip?

Barzdočius atsisuko rankas įrėmęs į šonus.

— Jis paprasčiausiai suklydo.

— Tik iš pradžių subūrė žemkasius ir nukovė Džeiką.

— Na, ir kas?

— Manau, jog tai naujo tipo mechas.

— Užprogramuotas atpažinti žmones?

— Aha, jei tik susiduria su mumis. Jis nekviečia marodierių ir nelaukia, o užverbavęs keletą žemkasių užpuola.

Ledrofas susiraukė.

— Gal ir taip.

— Man pavyko iškrapštyti šį tą iš jo atminties.

Barzdočius įsitempė, matyt, galvodamas, kad Kilynas meluoja.

— Tu vėl prisigėrei?

— Aš tik ilsėjausi, — nedrąsiai burbtelėjo Kilynas.

Tvirtas ir aukštas Ledrofas atrodė, lyg būtų ne savame kailyje. Nauja informacija nekėlė jam pasitikėjimo. Gavęs tai, ko seniai troško — kapitono pareigas, — vyriškis nelabai nutuokė, ką daryti toliau. Ir bijojo, kad kiti to nesuprastų. Jam vėl prabilus, balse nuskambėjo atsargios gaidelės:

— Ką ten turi?

— Galiu parodyti.

Šiurkščiai:

— Rodyk.

— Štai.

Įtariai:

— Ir?…

— Didelis žalias slėnis. Iki jo trys keturios dienos kelionės.

Suglumusio Ledrofo veide nušvito palengvėjimo išraiška. Nuo Negandos laikų, kai mechai sunaikino visus orbitinius žmonijos palydovus, Šeima neturėjo normalių žemėlapių. Jie klajojo vadovaudamiesi senomis topografinėmis nuotraukomis ir stengėsi išvengti mechų miestų, kur neabejotinai būtų nužudyti. Deja, nuolatos kintantis Čiuožyklos pasaulio oras galutinai supainiojo likusius orientyrus.

Ledrofas balsu pagalvojo:

— Prie fabriko priartėjo transmechas. Jei pavyktų pakeisti jo judėjimo kryptį…

— Visai įmanoma, jog toji žaluma gali būti Tiškulio pakraštys.

— Gali būti, gali būti. — Barzdočiui akivaizdžiai palengvėjo.

Kilynas nusišypsojo džiaugdamasis, kad bent kartą Ledrofo akyse nepasirodė sukčiumi.

— Nagi, pajudėkime!


5


Pasibaigus Modeliuotojo Džeiko laidotuvėms ir pasiruošus keliauti, Šeimos nariai pradėjo garsiau niurzgėti. Nuovargio kupini balsai reiškė nepasitenkinimą. Raukėsi išsekę, saulės nugairinti veidai. Atkakliu nenoru paklusti spindėjo susiaurėjusios akys.

Šeima vos spėjo nupurtyti pastarųjų kelių savaičių dulkes. Nuo ilgo kulniavimo maudė kojas. Urzgė pilvai, reikalaudami cisternų sirupo, proteininių pyragėlių, korėtos parūgusios duonos. Niekas negeidė atsikratyti drėgnosios Lomos saugumo iliuzijos.

Ledrofas nedelsdamas parodė savo valdžią. Vieniems liepė liautis trankyti subyrėjusį klastūną — toks karštligiško keršto protrūkis galėjo prišaukti marodierių. Kitiems, padauginusiems alkoholio, įsakė imtis darbo.

Jis netoleravo piktų apsižodžiavimų. Po Negandos Šeima greitai suprato, kad betikslis tauškimas nieko gero neduoda. Kad ir kokios būtų krizės — trumpos ar ilgos, — jų metu geriausia papustyti padus, o ne šnekėti.

Kažkas nutildė ginču virtusį klegesį. Griausmingas balsas priklausė tam pačiam Ledrofui.

Šeimos nariai grįžo prie savo mantos be didelio noro svarstydami, ką būtų galima išsinešti iš Lomos. Jie dar šiek tiek užkando, pasinaudodami menkiausia proga prisėsti ir pasitaisyti savo pakinktus bei kruopščiai prižiūrimus batus. Vėl nuaidėjo galingas Ledrofo balsas, primygtinai raginantis baigti krapštytis ir susikrovus maistą pasirengti tolimam žygiui. Kilynas pritariamai linktelėjo, vis dar jausdamas patirtą pažeminimą. Dabar jis žinojo, ką turi daryti.

Reikia imtis darbo. Ledrofas liepė keliems vyrukams užmaskuoti Lomoje paliktus žmonių pėdsakus. Kilynui ir Lėtapėdžiui Sermui atiteko sunkiausia užduotis: atsikratyti Džeiko lavonu. Keliant sustingusį, rudomis ir pailgomis baltomis dėmėmis išmuštą kūną, Kilynui toptelėjo, kad miręs Džeikas kur kas sunkesnis nei būdamas gyvas.

Panardintas į cisterną, lavonas pamažu suiro rausvose gleivėse. Būtų kvaila užkasti kūną žemėje, jie nė kiek dėl to neabejojo. Kas patenka į Lomą, bent jau gali būti perdirbtas ir vėliau tinkamai panaudotas.

Vis dėlto regint, kaip aptekęs krauju Džeikas tirpsta, kaip balti it vaiduoklio kaulai įsirėžia į permatomą odą ir ją perplėšia…

Kilyno širdis suspurdėjo. Ranka vis dar laikė slidžią Džeiko kulkšnį. Ašaras iš akių spaudė aitrūs garai, kylantys nuo karštos cisternos.

Tačiau verkė jis dėl Fanės, o ne dėl Džeiko.

Nenumaldomai bėgo laikas. Šnerves graužė bjaurus dvokas. Galų gale teko paleisti koją, kuriai nugrimzdus į rudą, pluta apsitraukusią klampynę, Kilynas pasakė sudie ir Fanei. Paskui nubindzeno šalin.

Jis padėjo Tobiui apsivilkti kombinezoną, atidžiai apžiūrėdamas kiekvieną sagtį ir tuo pačiu priversdamas save užsimiršti.

Neramios mintys sugrįžo, kai jie vėl pajudėjo į kelią.

Kirsdamas slėnius, Kilynas nešėsi ant nugaros papildomą, už bausmę paskirtą, krovinį. Pakilęs plačiam šuoliui, į plaučius giliai įtraukdavo oro, kurį iškvėpdavo, kai tik nusileisdavo ant kietos žemės.

Tokio pastangų nereikalaujančio žirgliojimo jis išmoko iš savo tėvo dar vaikystėje. Žemoje Čiuožyklos gravitacijoje raumenis sustiprinus pagalbinėmis mikroschemomis ir patobulintais kombinezonais, galima buvo žingsniuoti lyg milžinams. Iš mechų nukniauktas detales žmonės prisitvirtindavo prie blauzdų ir pečių. Pasiuntus tinkamą depolimerinį signalą, lygus metalas suminkštėdavo, tapdamas kažkuo panašiu į chrominį molį.

Be šio amato Šeima tiesiog nebūtų išgyvenusi. Modeliuotojas Džeikas geriausiai jį išmanė, kaip, beje, Džoselina, Sermas ir dar keli Šeimos nariai. Sudėtingo metalo formavimo meno subtilybes žinojo ir dauguma Aspektų, užsislėpusių sąmonės kertelėse, tačiau paprasto plepėjimo neužteko. Aspektai negalėjo pakrutinti tavo raumenų. Prisieidavo pačiam imtis kruopštaus darbo ir žiūrėti, kad nesutrūkinėtų siūlės, į odą neįsirėžtų dryžiai, o pagalbinės mikroschemos veiktų be sutrikimų.

Besiklausydamas puse ausies kombinezono ūžimo, Kilynas leido savo sąmonei pažvelgti į tolumoje plytinčią žemę. Ant kalvų šmėkščiojo rusvų krūmokšnių taškeliai — gyvoji augmenija pasižymėjo ypatingu gajumu, — tačiau oranžine dirva driekėsi miriadai mechų pėdsakų.

— Drėgmės padaugėjo, — pasiuntė jis žinutę.

“Ar matai kokį nors upelį?” — atsiliepė Džoselina.

— Tos daubos pietuose atrodo pakankamai naujos.

“Ar tu tikras, kad einame teisinga kryptimi?”

— Be abejo.

Nekviestas prabilo Arturas:


Aš tikrinu padėtį kas dešimt minučių. Mūsų orientyras yra būtent tas, kurį pavyko ištraukti iš klastūno atminties. Žinoma, mechas galėjo būti suklaidintas…


— Bandai trauktis? — irzliai sumurmėjo Kilynas.


Nė iš tolo. Aš tiesiog sakiau…


Įsiterpė Ledrofas:

“Tikrini maršrutą?”

Išskyrus Kilyną, Artūro niekas negirdėjo. Keista, kaip Ledrofas atspėjo, ką sakė Aspektas. Matyt išgirdo per komą niurnėjimą.

— Aha. Matai tuos žalius spygliukus? Kažkas panašaus buvo ir klastūno atsiminimų vaizdeliuose.

“Tikrai?” — Ledrofo, tolumoje švytinčio taškelio, balsas skambėjo truputį skeptiškai. Praeis nemažai laiko, kol jis užmirš nelemtą įvykį su padaugintu birzgalu. Kai tik prireiks, kapitonas nedvejos įkąsti Kilynui primindamas šį faktą. Jau dabar barzdočius rodė didesnį prielankumą Džoselinai.

— Ten ir keliaujame.

“Tebūnie”.

Ledrofas sugriežė dantimis, o tai reiškė, kad geresnio pasiūlymo jis neturėjo. Sukeldamas dulkių debesis kapitonas atsispyrė nuo žemės ir stryktelėjo į priekį. Už jo pukšėjo transportinis mechas, paklūstantis Šeimos įsakymams.

Pagyvenę Šeimos nariai keliavo įsikibę į žalvarinėmis plokštelėmis apkaltus milžiniško vilkiko šonus, tvirtai laikydamiesi už kilpų, prikabintų prie tamsiai geltono aliumininio korpuso. Jie svyravo tarsi įvairiaspalvių vaisių šakelės, transporteriui atkakliai dardant duobėta žeme. Prie horizonto lyg nepasiekiamos tvirtovės stūksojo pilkšvi kalnų masyvai.

Kilynui nepatiko kratytis ant transporterio, todėl savo teisę poilsiui mielai perleisdavo kitiems. Kur kas geriau būti atviroje erdvėje. Netyčia kelyje pasitaikęs marodierius visų pirma pastebės labiausiai nutolusius vyrus ir moteris. Verčiau jau mechas susidurtų su Kilynu nei su Tobiu, žingsniuojančiu šalia transporterio.

Į savo statinės formos kolegą mechą marodierius nešautų. Tik atidžiau patyrinėjęs galėtų suprasti, kad šį bukagalvį žmonės perdirbo, neleisdami jam gabenti krovinio iš nedidelio fabrikėlio į regioninę saugyklą.

“Ei, tėti”, — pamojo ranka Tobis.

— Siūlai pavalgyti?

Berniukas nusijuokė. Senas pokštas priminė tuos laikus, kai vaikas prašydavo ko nors pakramsnoti kas kelias minutes. Po Negandos užslinko sunkus metas. Niekas iš Šeimos nebuvo tam pasirengęs. Niekas neįsivaizdavo, kad likimas nulėmė jiems amžiną alinantį bėgimą.

“Nieko panašaus”, — atsakė Tobis. — “Aš nesu paršiukas”.

— Tai ko norėjai?

“Tiesiog atsibodo lakstyti šalia storulių, prikibusių prie transporterio”.

Nė vienas Šeimos narys negalėjo didžiuotis turįs bent šiek tiek riebalų ant kaulų, tačiau jų šnekos nuolat sukosi apie antsvorį, bjauriai išsipūtusius drabužius. Kažkada labai seniai buvo manoma, kad papildomas riebalų kiekis leistų lengviau išgyventi sunkius laikus. Bėda ta, jog dabartiniai sunkūs laikai nė neketino kada nors užsibaigti, bet Šeima ir toliau ilgesingai, bravūriškai pokštavo, tarytum paprasti, viltį teikiantys žodžiai galėtų padidinti pilvo apimtis keliais centimetrais.

— Jei paršiukai nukris nuo transporterio, galėsi juos pakelti.

“Jie išsitėkš, jei taip atsitiks”.

— Vis tiek nenuleisk nuo jų akių.

“Aš noriu būti su tavimi”.

— Tai pernelyg pavojinga.

“Nė kiek!”

— Patikėk manimi.

“Nė kiek! Pažiūrėk į tą žalumą”.

— Ten tik drėgmės dėmė.

“Visai ne! Kas nežino, kad mechams nepatinka žalia spalva?”

— Galbūt.

“Jie bijo žalios šviesos, nes negali joje gerai matyti”.

— Ten, kur augmenija, ten yra ir vandens, nuo kurio jie pradeda rūdyti.

“O ką aš sakiau? Leisk man eiti su tavimi, gerai?”

Kilyną sujaudino graudus Tobio balselis. Užuot liepęs sūnui pasilikti prie transmecho, pajuto tikrinąs dešiniojoje akyje topografinį slėnio žemėlapį, kuriame švytėjo žydrų taškelių trikampis, nukreipęs vieną smaigalį į priekį.

— Ką gi, atlėk iš kairės pusės.

“Valio!“ — džiaugsmingai surikęs Tobis stryktelėjo aukštyn per dvidešimt metrų į skaidrią erdvę ir po kelių akimirkų nusigavo iki tėvo.

Sūnaus balse Kilynas išgirdo skambantį Veronikos diskantą. Nors nugarkaulyje turėjo implantuotą mikroschemą su įrašytais atsiminimais apie žmoną, niekuomet nebuvo jų atgaminęs. Nenorėjo, kad širdį vėl pradėtų raižyti skausmo dūriai. Nėštumo metu jie susilaikė nuo bet kokių genetinių pakeitimų, todėl vaikas viską paveldėjo tiesiogiai iš motinos.

Pati Veronika žuvo garantuota mirtimi per Negandą.

Tada krito dauguma Klano narių, pakirsti Citadelę užpuolusių mechų. Ištisus šimtmečius pastarieji stengėsi užvaldyti vis didesnius Čiuožyklos plotus, tuo tarpu žmonija nieko negalėjo padaryti, tik atsargiai juos stebėti. Vėsiame vandeningame pasaulyje pūtė smarkūs vėjai, spaudžiantys drėgmę iš milžiniškų kamuolinių debesų. Mechai nemėgo tokių planetų, būtent todėl žmonės ir atsikraustė čia.

Štai tokią istorijos pamoką teko išmokti Kilynui — atvirai kalbant, jam tai nelabai rūpėjo. Istoriją sudaro pasakos, kurios nedaug kuo skiriasi nuo pačio paprasčiausio melo. Jis tuo neabejojo. Praktiškas žmogus turi gyventi dabartiniu momentu, nekreipdamas dėmesio į dulkių kloduose nugrimzdusias sakmes ir padavimus.

Vyskupų Šeima gyveno audringoje Citadelėje, įsikūrusioje beribiame didingame uolyne. Kilyno prisiminimuose tie laikai slypėjo po neįžvelgiamos miglos skraiste, nors iš tiesų nuo Negandos tepraėjo šešeri metai. Visa, kas buvo anksčiau, sutilpo viename akinančio ryškumo momente, žmonės ir įvykiai prarado realumą, tarsi nė nebūtų egzistavę.

Vyskupai iškeliavo į nežinią, stumiami į priekį ne pergalingų žygių, o nesuskaičiuojamos daugybės pralaimėtų mūšių, klastingų spąstų, į kuriuos ne vieną kartą įkliūdavo. Garantuotai žuvusius ar net sužeistus narius retkarčiais tekdavo palikti ir lyg akis išdegus negarbingai sprukti, kad būtų išsaugotas Šeimos branduolys, plonytė protėvių paveldo gija.

Žemėlapiuose buvo minimi vietovių pavadinimai — Aštriadantė Ketera, Korintas, Uolėtieji Kalnai, Upokšnis, Didieji Šaltiniai, Kūdra, — bet ne ant popieriaus, o užšifruoti atskirų individų atsiminimų mikroschemose. Per šešerius persekiojimo metus tuos žmones prarijo mechų sąmonė, ir netekusi žemėlapių Šeima jau nebežinojo, kur būtent kovėsi jos protėviai. Iš pavadinimų teliko nieko nereiškiantys žodžiai.

Atsitraukdama Šeima negalėjo daug ką su savimi neštis, todėl visus planus bei kitas regalijas, žyminčias jos žemės nuosavybės teisę, turėjo paprasčiausiai išmesti. Per žemynus nusidriekė šiukšlių juosta.

Kilyno tėvas pradingo Citadelėje, išgaravo įsitvyrojusiame chaose. Į Veroniką, stovinčią šalia savo vyro, pataikė atsitiktinis šūvis. Jis nusitempė moters kūną visur ieškodamas mediko. Tai, kad ji žuvusi, pastebėjo tuomet, kai nualintas nuovargio įdribo į purviną melioracinį griovį. Apimtas siaubo ir išsekęs, jis paprasčiausiai to nepastebėjo. Nuo išsprogusių žmonos akių vokų varvėjo pūliai. Garantuotai mirusi.

Iki Negandos Kilynas turėjo nesuskaičiuojamą daugybę giminaičių, milžinišką Šeimą. Dabar teliko Tobis.

“Pažiūrėk. Žemkasys”. — Šūktelėjęs berniukas nustriksėjo link mecho.

— Palauk! — suriko Kilynas. — Iš pradžių patikrink, kas jis per vienas. — Pašokęs tėvas spėjo sugriebti sūnaus ranką.

Žemkasys atrodė nekenksmingas. Ryškiai spindėjo brūkšneliais išgraviruotas jo korpusas. Striukos rankos įnirtingai naršė mechų paliktas šiukšles — surūdijusius gaubtus, susidėvėjusius pilkus bio-šamyrus.

Kilynas lėtai priėjo priartėjo. Mechas apsisuko ant savo lengvasvorių vikšrų, kuriems įsikirtus į suaižėjusį granitą, pasigirdo girgždesys. Kurį laiką žmogų tyrinėjo keturios linzės. Žemkasys sustingo, regis, susimąstęs. Paskui nusigręžė nerodydamas didelio susidomėjimo ir nušliaužė nuokalnėn. Sukeltos dulkės pakibo žemos gravitacijos erdvėje tarsi virpantis rūkas.

— Lyg ir viskas gerai, — nenoriai pripažino Kilynas.

— Ar galėčiau jį nupilti? — akustiniame lygmenyje paklausė Tobis, su švilpesiu nusileisdamas ant trupančių granito smiltainių.

— Nupilti? Maniau, jog tau pakanka mikroschemų.

Tobis gūžtelėjo pečiais. Sužvangėjo prie juosmens prikabintos nedidelės atsarginės detalės.

— Tu panašus į vaikščiojančią šiukšlių krūvą.

— Reikėtų šį tą pakeisti.

— Taip apsikrovęs nepajėgsi greitai judėti.

— Ach, prašau! Aš dar turiu laisvos vietos. — Berniuko veidą perkreipė apsimestinė skausmo išraiška.

— Ne, — nukirto Kilynas ir pats nustebo dėl tokio griežto atsakymo.

— Bet aš…

— Ne. Tiesiog ne. O dabar judinkis į savo tašką.

Atvirai kalbant, Tobiui nepriklausė vedlio taškas, tačiau tėvo žodžiai pamalonino vaiką. Vėl gūžtelėjęs pečiais ir šiek tiek susiraukęs, jis paliko žemkasį ramybėje ir nuliuoksėjo pakalnėn.

Kai kas nors neduodavo ramybės, Kilynas paprastai imdavo klausytis saviškių pokalbių. Ilgą laiką jis paprasčiausiai stovėjo leisdamas išsilieti sustiprėjusiems pojūčiams, regėdamas lėtai slenkančią Šeimą ir atsitraukiantį žemkasį. Maloniai gnybčiojo niekuomet nenutylantis balsų klegesys.

Jie vis dar keliavo slėnyje. Transporteris dardėjo išdžiūvusiu upės dugnu. Kilynas įsižiūrėjo į vieną tašką, senolį Faulerį, įsikibusį į dėžių virves ant mecho viršaus. Išgirdo gaižius jo klausimus: — Kada mes sustosime? Ar dar turime tos Lomos rūgštelės? Kaip nėra? Juk buvo pilnas ąsotisl — ir iš po mecho vikšrų byrančius akmenėlius.

Jei ne šie garsai, slėnyje būtų tvyrojusi tyla. Ant uolingų kalvų gulėjo išbarstytos mechų šiukšlės. Senos detalės mėtėsi kur papuola visoje Čiuožykloje. Tokiose daubose maitėdos nė nesivargindavo rinkti surūdijusių gaubtų ir sunkių sulūžusių transporterių ašių, kurias tektų tempti į liejyklas ir fabrikus, esančius už didelių atstumų. Bėgant šimtmečiams, to šlamšto vis labiau daugėjo. Mechams pakeitus Čiuožyklos orą, ištirpo visas ledas, iš po kurio išlindo įvairūs nesuvokiamos paskirties prietaisai, mechų naudoti dar senaisiais šaltaisiais amžiais. Apšnerškęs dirvą metalo laužas spindėjo nuo rūdžių.

Tarp šiukšlių stiebėsi augalai — sveikintinas požymis. Jau kelias valandas jie su pasitenkinimu stebėjo, kaip rusva žolė pamažu virsta žalia.

Deniksui nusileidus už horizonto, jo pavyzdžiu pasekė ir Ėduonis, iki pusės pasislėpdamas už aštriabriaunių kalvų keterų. Nuo kintančių spalvų, išmarginusių stačias uolas ir lomų pakraščius, Kilynui apsvaigo galva.

Šeima judėjo į priekį gana vangiai, mažai ko besitikėdama. Prieš kiekvieną pakilimą į kalną sustiprėdavo balsų klegesys, tarpusavio apsižodžiavimai. Ilgus mėnesius jiems teko žygiuoti išdžiūvusiais slėniais be menkiausio orientyro, prieglobsčio ieškant Lomose. Priekyje rusenanti viltis privertė visus paspartinti žingsnį.

Kilyno nekankino bloga nuojauta, nors dryžiais išgraviruotas žemkasys pasirodė pakankamai keistas, kad pažadintų nejaukius prisiminimus. Jis atidžiai stebėjo savo sūnų ir dažnai patikrindavo maršrutą.

Topografinės apžvalgos metu prabilo Arturas:


Džiaugiuosi vėl galėdamas išvysti žalumynus.


Kilynas nustebo. Paprastai nuo Aspekto dvelkdavo santūrumas, netgi oficialumas.

— Teisybę sakai. Kiek laiko turėjau kankintis rydamas Lomos pamazgas…


Abejoju, ar galėtum valgyti kietus pluoštinius auglius.


— Ten turėtume rasti vandens.


Spėju, kad mes įžengiame į Tiškulio zoną.


Kilynas nušvito.

— Tikrai. Padaugėjo drėgmės?


Galbūt. Tiškulys — tai vieta, į kurią nukrenta meteoras. Pro sutrūkinėjusį uolingąjį paviršių iškyla amžinasis įšalas, neištirpęs po mechų bandymų išdžiovinti visą planetą. Kartais ledynai tūno tiesiai po smėlynų kopomis. Laimei, mechai taip ir neišmoko suvaldyti į Čiuožyklą krentančių meteorų. Turint omenyje eliptinę orbitą, kuria mūsų žvaigždė skrenda aplink Ėduonį, nieko nuostabaus, kad susiduriame su tokia daugybe dangaus kūnų. Dabar mes artėjame prie Ėduonies, todėl pasitelkę į pagalbą Gauso pasiskirstymo dėsnį galime apskaičiuoti nedidelių meteoro dydžio atskalų tankį ir prognozuoti, jog susidūrimų skaičius eksponentiškai didės.


— Sulauksime geresnio oro? — Arturas kalbėjo protingai, tik neretai vartodavo miglotus, neaiškius posakius.


Ir vėl tepasakysiu — galbūt. Regis, mechai stengiasi pakeisti IR-246 orbitą.


— Ką?


Atleisk. Jūs vadinate mūsų žvaigždę Deniksu, teisingai?


— Mes nieko nevadiname. Tai ir yra Deniksas.


O man šioji žvaigždė tėra 246-tasis infraraudonųjų spindulių šaltinis, besisklaidantis šalia Galaktikos Centro. Pažymėtas kataloge, mums priartėjus prie vidinės centro zonos…


— Ei, ko prisisiurbei prie manęs lyg tuzinas erkių?


Įdomus priežodis. Kiek atsimenu, jis kilęs iš senovinės Žemės civilizacijos. Kažką panašaus galima aptikti tik holoįrašuose…


— Sakai, senas priežodis? Aš nesuprantu — Deniksas yra saulė, štai ką reiškia jo vardas.


Tik jūsų manymu. Šiaip IR-246 tėra paprasta žvaigždė, viena iš milijonų, regimų tada, kai danguje nėra nei Denikso, nei Ėduonies. Kaip dabar.


Kilynas pakėlė galvą ir pasijuto priblokštas. Už aštriadančių kalvų viršūnių leidosi pasruvęs krauju Ėduonis. Aukštai danguje įsitvyrojusioje prieblandoje nušvito gintariniai, žydri ir žali mirgantys taškeliai, tarp kurių driekėsi vos įžvelgiamos siauros gijos. Anksčiau nė į galvą nešovė, jog ten gali spindėti Deniksai.

— Jos… visos?


Aplink Ėduonį šviesmečio spinduliu yra maždaug milijonas žvaigždžių. Dauguma įžengė į vėlyvąsias savo vystymosi stadijas, todėl ir švyti įvairiomis spalvomis. Ne viena jų išleidžia iš savo chromosferų dujas…


— Liaukis pliauškęs niekus. Jos visos tokios didelės?


Kai kurios didesnės net už Deniksą, nors pastaroji šiaip jau priklauso M1 tipui. Tavo protėviai pasirinko ją ne dėl grožio, o greičiau todėl, kad šioji ledynmečio sustingdyta planeta neatrodė itin patraukli mechų civilizacijai. Tuo tarpu kitos…


Kilynas daugiau nesiklausė Artūro. Staiga jam pasirodė, jog dangus virto neįsivaizduojamos gelmės indu. Ten yra ir kitų saulių. Visas gyvenimas — vaikystė, meilė, sunkus darbas, prarastos viltys, alinantis bėgimas — kažkaip susitraukė, tapo nereikšmingas lyg menkas taškelis bekraštėje dykynėje, iš visų pusių stebimas nakties akių.


6


Jie žygiavo gaubiami prieblandos. Čiuožyklai dar neteko regėti tikros tamsos, nes padangėse žybsintys milijonai žiburiukų skleidė pastovų blankų spinduliavimą. Šioje planetoje neegzistavo neįžvelgiami šešėliai.

Kartą per metus danguje sūkuriuodavo pilkšvų dujų kamuoliai. Kol pasikeisdavo švytinčių žvaigždynų išsidėstymas, berniukas užaugdavo į vyrą. Žvaigždės tebuvo paprastos aktorės audrų čaižomų rubininių dausų spektaklyje.

Pritaikę akis skenavimui Kilyno protėviai patobulino įprastą logaritminę žmogaus reakciją. Jis regėjo žvaigždes, liepsnojančias lyg fakelai, kurie paskęsdavo niaurioje rašalo dėmėje, kai tik primerkdavai vieną akį. Mechai galėdavo atskirti objektus net ir blankiausio spinduliavimo lygyje, ir žmonės senų seniausiai išmoko naudotis tokiomis mašinų technologijomis.

Tobis atsiuntė žinutę.

“Už kalvos stovi mechų avilys”.

Kilynas pasuko į dešinę ir po akimirkos nusileido Šalia sūnaus.

— Koks mechų tipas?

Iš susijaudinimo Tobis kone spiegė:

— Atrodo, jog ten vilkikai.

— Ką daro?

— Dirba.

— Rausia žemę?

— Regis, kažką gamina.

— Ką gamina?

— Nežinau. Matai tą iškraunamą transporterį?

— Hmm… Ten ryšuliai… — Kilynas maksimaliai sustiprino regėjimą ir nuskenavo pilkšvus mechų vėžių įdubimus.

— Augalai, — džiugiai šūktelėjo Tobis. — Jie sodina augalus.

Kilynas pažvairavo, bet nieko padoraus neįžvelgė. Nejau suprastėjo mano regėjimas, dingtelėjo mintis, o gal akis aptraukė migla?

Reikėtų labiau prižiūrėti savo įrangą. Nekreipsi kurį laiką į ją dėmesio, ir pats nepastebėsi, kaip būsi patiestas atsitiktinio mecho šūvio. Vidines programas, o ypač visas bėdas dėl akių, galėjo sutvarkyti jauna Vyskupų moteris, vardu Andželika. Teks pas ją pasitikrinti. Vyriškis irzliai susiraukė.

— Nieko panašaus anksčiau nemačiau, — pasakė jis.

— Nematei, kaip mechai sodina augalus?

— Teko regėti kelis, kertančius medžius dar tada, kai… — jis užsikirto, nes sakinys turėjo užsibaigti dar tada, kai gyvavo Citadelė, o mano tėvas puldinėdavo mechus, kai žmonija turėjo tvirtovių bei dirbamų žemių, bet apie tai Kilynas negalėjo kalbėti su Tobiu paprastai lyg apie kasdienius įvykius, — … kai tokių buvo.

— Įdomu, ką jie ten dirba?

Kilynas žiūrėjo į penkis didelius pastatus, susispietusius prie išdžiūvusio upelio. Nuo kalvos nusileido porelė dulkių velnių. Jie sūkuriuodami nutūpė ant rudo statinio, į save įtraukė biraus smėlio.

— Neįsivaizduoju. Senovėje mechai sunaikino Klano pasėlius slėnyje šalia Citadelės. Bet daugiau nieko jiems nedarė. Taip ir paliko.

— Užkurkime jiems garo! — džiugiai pasiūlė Tobis.

Kilynas pažvelgė į sūnaus veidą su rusvais, nuo kombinezono įsitrynusiais dryžiais, kurių neišvengdavo nė vienas Šeimos narys. Jis apglėbė vaiko pečius ir nusijuokė:

— Ar turime čia mechų botagą?

— Žinia. — Tobis taip pat sukikeno, o Kilynui pasirodė, kad jo paties džiaugsmas nemaža dalimi susijęs su berniuko sugebėjimu išlikti narsiam ir mokėti iš to nekaltai pasišaipyti.

Kai Šeima nuspręsdavo pulti, berniukai irgi dalyvaudavo kautynėse — Šeima niekuomet neišsisklaidydavo pavojaus metu. Žmonės labiau už viską bijojo išsiskyrimo, susiskaidymo. Vis dėlto vaikai bėgdavo atakos užnugaryje, ir šiuo atžvilgiu jiems tekdavo paklusti vyresniųjų įsakymui. Matydamas vaikišką Tobio nepriklausomybės siekimą, Kilynas instinktyviai stengėsi jį išsaugoti. Šiaip ar taip, susidūręs su gyvenimo sunkumais, sūnus labai greitai taps tikru vyru.

Netoliese pasirodė keli Šeimos nariai. Jiems nusileidus nuo vingiuotų pakalnių, pasigirdo pneumatinis klang. Kažką kalbėjo Ledrofas, pakėlęs šalmo antveidį.

Tobis pamojo pirštine į kapitoną.

— Manai, kad jis eis?

— Nežinau, — atsakė Kilynas.

— Pažiūrėk į jo barzdą.

Juodi gaurai atrodė gerokai susivėlę. Tobis sukikeno.

— Tikriausiai įstrigo šalmo žiede.

Kilynas šyptelėjo.

— Kai bėga, turbūt pažnaibo smakrą.

Pagal seną tradiciją iš kapitono buvo galima švelniai pasišaipyti, ir ši ironiška užuomina suteikė Kilynui nemažą pasitenkinimą. Jam vis dar kėlė apmaudą nelemtas Ledrofo gudravimas siekiant kapitono pareigų.

Galbūt jis įsivaizdavo, jog dėl barzdos atrodo vyresnis? Galbūt tas smirdantis kaltūnas padėjo gauti valdžią?

— Bjaurūs šeriai, — tarstelėjo Tobis.

— Padeda išvengti saulės nudegimų, — pastebėjo Kilynas.

— Kai aš tokią turėsiu, neleisiu, kad ji įsipainiotų kombinezone.

— Ką gi, tuomet man teks tai padaryti… — Kilynas žaismingai patapšnojo sūnui per smakrą.

Per visuotinį komo kanalą atsklido Ledrofo baubimas:

“Padėtis nepasikeitė?”

Jau dabar barzdočiaus balsas skambėjo valdingai.

Tolimajame fabrike mechai, kaip ir anksčiau, darbavosi į nieką nekreipdami dėmesio. Kilynas nužvelgė Ledrofą galvodamas, kokių veiksmų imsis šis žmogus. Tapęs kapitonu jis pirmą kartą susidūrė su rimta užduotimi. Primerktos vyriškio akys budriai dėbsojo į priekį.

Sensorinį Kilyno centrą čaižė iš visur sklindančių kalbų mišinys. Jis asmeniškai šnibždėjosi tik su Tobiu, nenuleisdamas akių nuo miniatiūrinių mechų šešėlių. Nuo tada, kai prisigėrė budėjimo metu, vengė leistis į šnekas su kitais.

Į jųdviejų komo ryšį įsiterpė Ledrofas.

— Tie statiniai atrodo nauji.

— Rodos, tai degtas molis, — dalykiškai pareiškė Tobis.

Tokie žodžiai Kilyną šiek tiek nustebino; berniukas rinko menkiausias informacijos nuotrupas.

Kapitonas linktelėjo.

— Mechai naudojasi augalais? Kad ir ką jie gamintų, galbūt tai pravers ir mums.

Kilynas išsikvietė Artūrą ir tyliai pasiteiravo: “Kaip tau atrodo?”


Tiškulio zona šioje vietoje atsirado maždaug prieš dešimtmetį. Mechams turėjo užtekti laiko čia augančių organinių medžiagų tyrimui.


— Paspraginkime juos, — pasiūlė Džoselina.

— Teisingai, — pritarė Sermas, nušokdamas į pašlaitę.

Kilynas jautė Šeimos pagyvėjimą. Lomoje praleista naktis suteikė jiems visiems daugiau jėgų. Nejau Džeiko ir Fanės mirtis nugrimzdo į užmarštį? Nejau išgaravo bet koks atsargumas? Nė iš tolo. Tiesą sakant, Šeimai nelabai reikėjo papildomų atsargų. Tiesiog širdyse užsiliepsnojo senas kaip pasaulis troškimas — pergalės, keršto siekis. Jie sudorojo klastūną, tačiau Ledrofas uždraudė nusiaubti pačią Lomą. Verdantis kraujas reikalavo tinkamo atpildo. Neblogai būtų leisti išlieti susikaupusį pyktį.

Apsidairęs kapitonas išvydo nekantrų mindžikavimą, prašieptas lūpas. Kilynas pajuto, kaip viduje sukilo įniršio banga, kurios greičiausiai nepavyks nuslopinti.

— Suformuokite žvaigždę! — įsakė Ledrofas.

— Kaip pasakysi!

— Aš būsiu priekinėje linijoje!

— Aš būsiu vedlys!

— Hoja! Hoja!

Jie nuskuodė link fabriko, išsidėstę į keturias grupes ir tokiu būdu sutrikdydami bet kokius gynybinius veiksmus. Tačiau niekas nepasitiko užpuolikų.

Nuo žmonių pečių į žemkasius plykstelėjo oranžiniai ugniniai spinduliai. Kibertriukšmas sukėlė neryžtingų mechų viduje tikrą paniką.

Šeimos nariai užplūdo statybvietes, strykčiodami per keraminių vamzdžių krūvas ir nutūpdami ant lakštinės anglies konstrukcijų. Jie spardė pertvaras ieškodami prižiūrėtojų mechų. Kilynas su Džoselina atsiskyrė nuo kitų ir nurūko mechanizmais užverstu ilgu koridoriumi. Žmonės teturėjo vienintelę kovos taktiką — greitį. Darbininkai mechai buvo tikri lėtapėdžiai, jei tik pavojaus signalas nepriversdavo jų persijungti į spartesnių apsukų režimą.

Sunkiai dvėsuodama porelė nušoko ant atviros platformos. Į jų pusę nuskubėjęs prižiūrėtojas ėmė transliuoti per visas komo linijas atpažinimo kodus. Įbedęs į žmones savo bukas blizgančias linzes, padaras šiek tiek per vėlai suvokė, kad jie nėra kolegos mechai, atsitiktinai užklydę į fabriką. Prižiūrėtojas apsisuko it vilkelis ir pabandė atsitraukti. Atšovęs varinį skydelį kažką iškišo ir nusitaikė į Kilyną…

Vyriškis driuoktelėjo į šoną, pajutęs ausyse šaižų girgždesį. Tik atsitrenkęs į žemę suprato, jog tai elektromagnetinis signalas. Šnerves pakuteno aitri smarvė.

Džoselina nusijuokė prisidengdama bumą.

— Jis tebandė griežtai su tavimi pakalbėti.

Tai moteris sukėlė mikrobangų triukšmo audrą, pačirškinusi prižiūrėtoją, kuris sustingo komiška poza. Rankos įremtos į šonus, vis dar žybsintis siųstuve signalinis kodas: NESIVERŽTI NESIVERŽTI NESIVERŽTI.

— Drabužiai! — Džoselina perlipo per Kilyną, akivaizdžiai įsitikinusi, kad jam nieko blogo neatsitiko. Vyriškis atsistojo niūriai trindamas petį. Jam pasisekė nugriūti ant plieninio agregato su milžiniškais ašiniais velenais. Greičiausiai tai kažkoks presas. Iš vieno fabriko galo į aparatą sulįsdavo plaušai. Chemiškai apdoroti ir išausti, pastarieji virsdavo gintarinio atspalvio tampria medžiaga.

Susižavėjusi Džoselina nuplėšė atraižą. Palikęs ją besiknaisiojančią po mechų dirbinius, Kilynas susirado Ledrofą ir įjungė komą. Aplinkui būriavosi Šeimos nariai, pateikiantys savo ataskaitas.

Prižiūrėtojai nukenksminti. Aukštesnio lygio mechų komplekse nėra.

Fabrikas nepavojingas. Pavyko rasti ypač stokojamų pagalbinių mikroschemų.

Prižiūrėtojai neišsiuntė pavojaus signalų. Bent jau niekas jų negirdėjo.

Pagyvenę vyrai ir moterys apsaugoti. Sargybiniai išstatyti.

Ledrofas klausėsi linkčiodamas galva. Prašieptoje burnoje matėsi buki parudavę dantys. Per pirmąjį jo vadovaujamą antpuolį viskas ėjosi kaip iš pypkės.

Kilynas nusprendė paieškoti Tobio. Rado jį besikrapštantį prie prižiūrėtojo mecho.

— Aš nudėjau žemkasį, — burbtelėjo vaikas aiškiai nepatenkintas, kad nesugebėjo rasti nieko didesnio. Kilynas parodė jam, kaip priversti mechą suktis ant savo turbinų. Berniukas nusijuokė ir nustojo raukytis. Tobį taip sužavėjo beprotiškai ūžiantis bei rankomis besiskeryčiojantis padaras, kad jis net užmiršo prisidengti linksmai pražiotą bumą. Citadelėje toks elgesys — simboliškas savo vulgarios vidinės esybės atskleidimas — būtų laikomas mažų mažiausiai nemandagiu. Kilynas jau ketino jį pabarti, bet paskui nusprendė, kad gerų manierų bus galima pamokyti ir vėliau. Tam dar ateis tinkamas laikas. Jei apskritai ateis.

Ledrofas įsakė panaikinti žemkasių kiberšoką, kad jie vėl grįžtų prie darbo. Tokiu būdu Šeima galėjo daugiau sužinoti, kas vyksta šiame fabrike. Kilynas žvelgė į nerangiai krypuojančius, bet galingus mechus, kurie nekreipė nė menkiausio dėmesio į atėjūnus, nes prižiūrėtojai nespėjo išsiųsti pavojaus signalo. Pilkus jų gaubtus raižė įrantai, tačiau žmonės nemokėjo pastarųjų iššifruoti.

Ant vieno žemkasio Kilynas išvydo tą patį brūkšninį raštą, išgraviruotą ant aliumininio korpuso, kurį jau teko kelis kartus regėti anksčiau. Užfiksavęs informaciją daugiau apie tai negalvojo. Mechų montavimo procesui jis neteikė didelės reikšmės — Kilynas nebūtų įstengęs nuimti ašies gaubto, pasinaudodamas veržliarakčiu arba atsuktuvu, lygiai taip pat kaip nebūtų pajėgęs perprogramuoti bioschemų savo paties galvoje. Svarbiausia atskirti paprastus žemkasius nuo aukštesnio lygio mechų, ir šiuo atžvilgiu labiausiai pasitarnaudavo korpuso apdaila. Brūkšniais išvagotas aliuminis tarp žemiausios kastos mechų pasirodė ne taip jau seniai, nors Lomoje užpuolę žemkasiai neturėjo jokių išskirtinių žymių. Šiaip ar taip, reikėtų saugotis bet kokių pokyčių.

Įsitikinusi, kad fabrike saugu, Šeima puolė apžiūrinėti užgrobtą turtą. Tamprioji medžiaga buvo tikra retenybė. Ją galėjai pjaustyti piršto nagu, pakrautu elektros srove.

Tuzinas Šeimos narių išsikvietė savo Aspektus ir su jų pagalba prisiminę senuosius įgūdžius pradėjo siūti drabužius. Ilgose eilėse tarp tebesisukančių mechanizmų aidėjo juokas. Sunkus darbas teikė malonumą, jei matydavai jo rezultatą. Žinojimas, kad netrukus bus galima po kombinezonais apsivilkti naujus marškinius, liemenes bei kelnes, kaip reikiant pakėlė nuotaiką.

Kilynas drauge su Tobiu tyrinėjo fabriko užkampius.

— Pažiūrėk, — parodė berniukas į didžiulę augalų krūvą. Iš savo vežimėlių žemkasiai išversdavo ant jos sudžiūvusius lapus ir šakeles. — Kaip jie sugeba pagaminti tampriąją medžiagą iš šito šlamšto?

— Tik patys mechai ir žino, — patraukė pečiais Kilynas. Jis jau seniai liovėsi bandęs suvokti, kaip mechai atlieka savo stebuklus. Dėl jauno amžiaus Tobis vis dar įsivaizdavo galįs suprasti tai, kas viršijo žmogaus suvokimo ribas.

— Tie lapai rauplėti.

Kilyno sąmonės kertelėje prabilo nekviestas santūrus Artūro balsas:


Jie turi silicio-boro sluoksnį, apsaugantį augalą nuo ultravioletinių Ėduonies spindulių. Pritraukti kietieji fotonai paverčiami fonono proceso metu į naudingus…


— Patylėk, — sumurmėjo Kilynas, ir Arturas užsičiaupė, paskleisdamas po sensorinį centrą vos pastebimą apmaudo virptelėjimą.

— Ką?

— Nieko, tik užtildžiau Aspekto žargoną.

Tobis perbraukė pirštu per kietus blizgančius lapus.

— Įdomu, kas tai?

— Tikriausiai… — Kilynui dingtelėjo ne itin linksma mintis.

— Manai, kad juos pagamino mechai?

Tėvas linktelėjo kryptelėdamas lūpos kampelį.

— Visai įmanoma. Atrodo siaubingai keistai.

— Galbūt juos patys ir sodina?

— Nieko panašaus nesu matęs.

— Kokie šiurkštūs lapai. Dar nemačiau tokio augalo.

Tobis negalėjo suprasti užuominų, todėl Kilynas pasistengė, kad jo balsas skambėtų kuo nerūpestingiau:

— Apsidairyk aplinkui. Pažiūrėk, ar tie žemkasiai turi sėklų.

— Kaip pasakysi. — Berniukas apsidžiaugė gavęs progą pabūti vienas. Jis nukūrė pro žemkasius, nešančius šešiakampes iš plastiko ir žalvario padarytas dėžes. Šie mechai buvo tikri avigalviai. Vaikas atstojo jiems trumpalaikę kliūtį, akimirkai užstojusią kelią ir taip greitai pranykusią, jog net nereikėjo kviestis prižiūrėtojo, kuris ir sprendė visas problemas.

Kilynas žinojo, kad kompleksas netrukus nustos veikti — susidūrę su sunkumais žemkasiai prašys prižiūrėtojo pagalbos, bet jos nesulauks ir galiausiai bus priversti išsiųsti pavojaus signalą į centrinius miestus.

Taip prasidėdavo visi antpuoliai. Didžiausia gudrybė buvo įspėti, kiek laiko praeis, kol pasirodys koks nors vidutinio lygio prižiūrėtojas mechas. Be abejo, žmonės tuojau pat pačirškindavo juos mikrobangomis, tačiau Kilynui jau seniai neteko matyti, kad tokiais atvejais mechai atsilieptų į pagalbos prašymą. Viena iš dviejų — arba jie tapo protingesni, arba tiesiog nebekreipia didelio dėmesio į nereikšmingas problemas.

Šeima taip gyveno jau daugelį metų — tarsi klajokliai puldinėdavo izoliuotus žemkasių fabrikus, prasiskverbdami visur, kur tik sugebėdavo, nepaliaujamai žygiuodami vis labiau niokojamais kraštais. Nuo svilinančių Ėduonies spindulių jie negalėjo pasislėpti suaižėjusių kalvų šešėliuose, nes tokių paprasčiausiai nebuvo. Jei pasisekdavo atrasti maisto, jį suspausdavo į nedidelius kubelius — kramtukus, padedančius krutinti raumenis, bet deginančius liežuvius. Keli Šeimos nariai vis dar mokėjo gaminti kramtukus iš Lomose aptiktų atsargų. Porą kartų, kai teko bėgti pametus galvą pro apgriuvusius tarpeklius, Šeimos išlikimas priklausė nuo tų bjaurių rūgštynių ir lašelio vandens, srūvančio iš uolų įtrūkimų, pro mechų išraižytus pjūvius.

Visa tai Kilynas atsiminė žirgliodamas tamsiais koridoriais ir klausydamasis nesibaigiančio mechanizmų tarškesio. Jis ieškojo Ledrofo, tačiau užsižiūrėjus į erdvią komplekso patalpą, kurioje blerbė ilgi energetiniai įrengimai, šioji mintis visai išrūko iš galvos.

Iš keistai vaiskių augalų išeidavo ne tik tamprioji medžiaga. Ant energingai besisukančių juostų bildėjo supresuoti tankių plaušų lakštai. Kilynas pabandė vieną perplėšti, bet nesugebėjo. Paskui aptiko nedidelius, kietus it akmuo prietaisus su kontaktiniais jungikliais ir krumpliaračiais, kurių paskirties jis nesuprato. Iš viso suskaičiavo maždaug tuziną įmantrių fabriko gaminių, tačiau iš jų žmonija galėjo pasinaudoti tik tampriąja medžiaga. Sandėliuose pastebėjo dar daugiau nepaaiškinamų aparatų, supakuotų ir paruoštų išgabenimui.

Kilynas domėjosi jais grynai iš praktinės pusės. Jis daugiau nesižavėjo nuolat tobulėjančiomis mechų technologijomis. Šios gausios gėrybės jam atrodė tokios pat įprastos, kaip ir turtingas organinis pasaulis žmonijos protėviams. Tiesiog taip viskas susiklostė. Paprasta ir natūralu.

Kilyno pasaulis dalijosi į dvi dalis. Jis gyveno — kai tik galėdavo — gana ribotoje žaliojoje zonoje, kurioje andai buvo įsikūrusi žmonių giminė. Tačiau maisto dažniausiai gaudavo iš Lomų cisternų arba iš senovinių, drėgmėje skendinčių žmonių pastatytų Tvirtovių. Tam tikrose vietose galima buvo rasti kažkada didingos Čiuožyklos ekosferos likučių — žolynų arba dykumų vynuogienojų, augančių laukiniuose kraštuose, toli nuo mechų miestų ir kelių.

Kitoje šio migloto padalijimo pusėje plytėjo beveik visa planeta. Mechai nepaliaujamai naikino nykstančias žalios augmenijos oazes. Jie naudojo Čiuožyklą, virtusią bevaise dykyne, savo reikmėms. Aplinkui buvo išsibarstę keraminiai mechų kvartalai. Kilynui teko vieną tokį regėti. Neapdairiai perkopusi kalnyną, Šeima prarado šešis savo narius. Miestas atrodė panašus į stiklinį bokštą, traškantį nuo elektromagnetinių signalų. Kilyno sensorinį centrą akimirksniu persmelkė grasinantys žemi dažniai.

Jo nuomone, šios tolimos ir gąsdinančios zonos tebuvo natūralus intelekto vystymosi kelias. Nuolatinį triukšmą kelianti mechanizmų raida ne itin domino Kilyną, tuo labiau jog tai tęsėsi ištisus šimtmečius, per kuriuos mechai pralenkė Šeimas visose srityse. Kažkada Čiuožykloje vyravo vėsus oras. Nepaisant to, planetoje vešėjo žalumynai. Dabartiniais laikais sausra iščiulpdavo iš plaučių menkiausius drėgmės lašelius. Tokius pokyčius neabejotinai lėmė mechai.


Tikra tiesa.


Apkurtintam nuolatinio mechų prietaisų tarškesio, Kilynui iš pradžių pasirodė, jog Artūro balsas atspindėjo jo paties mintis.

— Ką nori pasakyti?


Mechų civilizacija pradėjo keisti Čiuožyklos ekologiją prieš daugelį šimtmečių. Jie negali gerai funkcionuoti šiltoje drėgnoje aplinkoje.


— Kuo šioji bloga?


Nuo drėgmės ir karščio labai greitai apninka rūdys. Kažkada ant Čiuožyklos kalvų stūksojo tankios girios, nuo vieno horizonto iki kito driekėsi bekraščiai žolynai. Mechai atkeliavo čia užsimanę patikrinti, ar planeta tinka jų projektams. Akivaizdu, kad liko patenkinti, tik visų pirma nusprendė ją šiek tiek “patobulinti”.


Kilynas stabtelėjo šalia karbostiklinio prietaiso, gręžiančio kažką panašaus į dulsvas chromines plaušines sferas.

— Iš kur tu žinai?


Aš gyvenau tais laikais. Mes galvojome, jog tai paprasčiausi tyrinėtojai. Klanai įkūrė Citadeles…


— Jų buvo ne viena?

Nustebintas ramus Artūro balsas nutilo vos vienai akimirkai.


Na, žinoma, aš vis užmirštu, jog tu esi pernelyg jaunas. Anksčiau mes turėjome išties nepakartojamų dalykų. Atvykus į Čiuožyklą, mus užvaldė iliuzija, neva dabar būsime apsaugoti nuo mechų. Tačiau visos planetos apgyvendinti negalėjome, ir apginti kiekvieną…


— Užteks apie tai plepėti. — Kilynas nežinojo nė vieno žmogaus rankų darbo daikto, pagaminto už Citadelės ribų. Visus įrengimus nukopijuodavo arba paprasčiausiai pavogdavo iš mechų. Aspektai dažnai plepėdavo apie neegzistuojančius reiškinius, savo melagingomis pasakėlėmis mėgindami išlaikyti Kilyno dėmesį. Nenorėdami susidurti su praeities bei dabarties sąlygų kontrastais, Šeimos nariai gana retai tardavosi su Aspektais.


Mechai nepuolė mūsų atvirai. Kai kas manė, kad jie nė nepastebėjo žmonių arba tiesiog laikė mus vietinėmis nereikšmingomis gyvybės formomis — kaip žinia, toks požiūris pasitvirtino, su liūdnomis pasekmėmis mums visiems. Šiaip ar taip…


Matyt Arturas pajuto, kad Kilynas nekantrauja, todėl jis pradėjo spygčioti greitakalbe, kol mintys bei praeities patirtis virto ryškių nepaaiškinamų vaizdų žybsniais.


Žiemos tapo gilesnės, vis rečiau pasitaikydavo liūčių. Pasėliai sunyko, todėl teko griebtis genetinių pakeitimų, kad deformuoti metų laikai nesunaikintų maistinių augalų.


— Jūs mokėjote suprasti orą? — Kilynui tai padarė įspūdį. Kaip gaila, kad savo pojūčių neįmanoma nuslėpti nuo Artūro, kurio aura tiesiog spinduliavo iš pasitenkinimo.


Taip, supratome — bent jau patys taip galvojome. Per vėlai suvokėme, kad mechai specialiai tempia dujų ir dulkių debesis į Čiuožyklos orbitą. Jie net pasinaudojo smulkiaisiais asteroidais. Mes manėme, kad sukeltos dulkių audros ilgai nesitęs, tačiau būtent jos ir keitė orą. Ekvatorinėse srityse nusėdo tirštas smiltelių sluoksnis. Kažkokiu būdu mechai sugebėjo išgarinti beveik visą ašigalių ledą ir taip užtikrinti sausesni, vėsesnį klimatą. Akivaizdu, jog planetine inžinerija mechų civilizacija užsiiminėjo ir anksčiau, nes puikiai nutuokė, kokių pašalinių efektų galima tikėtis. Savo siaubingąjį sumanymą jie vykdė pamažu, todėl tik po kelių šimtmečių mes pagaliau susidūrėme su tikraisiais pokyčiais. Pasėliai taip sunyko, kad žmonės vos pajėgė egzistuoti Citadelėse, sulig kiekvienais metais nuimdami vis mažesnį derlių. Guodėmės mintimi, kad mechai mumis nė trupučio nesidomi. Kokie kvailiai buvome!


Kilynas paėmė į rankas vieną iš chrominių kamuoliukų ir sviedė jį ant žemės. Kamuoliukas ištiško į tūkstančius susivijusių skaidulų, žibančių atšiaurioje fluorescencinėje šviesoje. Jis sutelkė dėmesį į Artūro greitakalbę, į senovines žinias, kurias ignoruodavo manydamas, kad visą reikalingą informaciją suteiks Fanė. Ledrofas irgi apie tai nieko nenutuokė.

— Bet Tiškuliai pasiliko, — ištarė balsu.


Dėl savo apgailėtino neišmanymo mes iš pradžių nesupratome Tiškulių reikšmės. Čiuožykla skrieja beveik apvalia orbita aplink Deniksą, kuris savo ruožtu sukasi aplink Ėduonį ilga elipse. Įsikūrę Čiuožykloje visą laiką gyvenome šiltojoje, vidurinėje, orbitos dalyje — tuo metu, kai pasibaigė ledynmečiai, bet Deniksas dar nespėjo priartėti prie Ėduonies. Štai, žiūrėk:


Kairiojoje Kilyno akyje tvykstelėjo spalvota trimatė diagrama. Aplink raudoniu žėruojantį rutulį sukosi melsvas taškelis. Sumažinus vaizdą pasirodė, kad ugninis milžinas lekia link spalvų sūkurio: Ėduonies. Žodžių ir skaičių informacijos srauto Kilynas neįstengė perskaityti.

— Oho, — burbtelėjo jis įtemptai galvodamas, ką pasakyti. — Gražu.


Tokių sudėtingų vizualinių priemonių imuosi ne tam, kad sužadinčiau estetinius pojūčius.


Artūro balse nuskambėjo apmaudo gaidelės, todėl Kilynas nuolankiai užmerkė dešiniąją akį. Išsiplėtusioje diagramoje nušvito Čiuožyklos kontūrai: taškais išmarginta disko formos planeta.

Laiko tėkmė vaizdelyje buvo gerokai pagreitinta. Per kelias sekundes prabėgo ištisi šimtmečiai. Ištirpo spindintys ledo ruožai. Išsisklaidė debesys. Kalnynų pakraščius išgraužė dykumos.


Štai ką mechai padarė, norėdami sukurti sau tinkamą klimatą. O tada…


Dešiniojoje ausyje suskambo trys pyptelėjimai — kvietimas į susirinkimą.

— Atleisk, bet man reikia eiti, — pasakė Kilynas lengviau atsidusdamas.

Akyje nušvito dvimatis žemėlapis, rodantis kelią pas Ledrofą.


7


Kilynas pastebėjo kapitoną kartu su penkiais Šeimos nariais, dalyvaujančiais susirinkime ir įsitaisiusiais ant didelio žalvarinio agregato, po skardiniu surinkimo konvejerio pašiūrės stogu.

— …kadangi laiku nukenksminome prižiūrėtojus, jie greičiausiai nespėjo išsiųsti pavojaus signalo, — kalbėjo barzdočius, kai Kilynas sudribo ant žvilgančios platformos.

— Hmmm, — abejojančiai nutęsė Džoselina, vyniodama aplink nykštį gelsvai blizgančių plaukų sruogą. — Teisingai, porą dienų mes tikrai nieko nesutikome. Įdomu, kaip bus dabar?

— Mūsų antpuolis kaip niekad gerai nusisekė, — pareiškė Ledrofas.

Kilyno nuomone, puolimas niekuo nesiskyrė nuo kitų, tačiau jis nutylėjo. Tegul naujasis kapitonas padžiūgauja.

Lėtapėdis Sermas sumirksėjo:

— Galėtume padaryti pertrauką.

Kilynas paklausė:

— Apie ką kalbate?

Trumputės dramatiškos pauzės metu Ledrofas padėjo savo šalmą į šalį. Jis sėdėjo ant masyvios piramidės formos mašinos, tarp kyšančių valdymo svirčių.

— Mes ketiname čia apsistoti, — tarė jis.

Kilynas nepatenkintas prunkštelėjo.

— Dar pora žingsnių ir būtume vietoje.

— Manau, kad vis dar esame pavargę, — protingai pastebėjo Ledrofas. — Anksčiau nustojusiuose veikti fabrikuose, mechai apsilankydavo tik po trijų keturių dienų. Galėtume panaudoti šį laiką poilsiui.

— O jei maldininkas spėjo iškviesti kelis marodierius, kad šie mus pasektų? — įsiterpė Džoselina.

Ledrofas linktelėjo, pakratydamas savo gauruotą barzdą, kuri atrodė tarsi juodos putos, ištryškusios iš po griežto stiliaus kirpčiukų. Kilynas pastebėjo, jog kapitono pakaušis buvo neseniai nuskustas. Ryškiai švytėjo glotni ruda oda. Dabar savo išvaizdai jis skyrė kur kas daugiau dėmesio.

— Verčiau nelikti atviroje erdvėje. Čia jie neieškos.

— Kas taip sako? — griežtai atšovė Kilynas, ropšdamasis ant didelės mašinos. Nuo jos atsivėrė viso komplekso vaizdas. Bukieji žemkasiai vis dar nesiliovė dirbę. Aplinkui skambėjo nuolatinis mechanizmų ūžesys. Tarp žemiausios kastos mechų, krutančių savo keliais, slankiojo Šeimos nariai, ieškodami vertingų daiktų.

Nužvelgęs juos Ledrofas sududeno:

— Aš sakau. Toks paprotys! Šeima visuomet ilsisi po antpuolio.

Lėtapėdis Sermas pritariamai sukinkavo galva, draugišku ir šiltu žvilgsniu dirstelėdamas į susirinkusiuosius.

— Mums reikia laiko, kad galėtume patyrinėti fabriką. Galbūt rastume daugiau pagalbinių mikroschemų ar net stimuliatorių.

Džoselina nusijuokė:

— Sermai, fabrikuose stimuliatorių nebūna.

Šis gūžtelėjo pečiais.

— Nežinia. Visų pirma turime paieškoti.

Kilynas kažką pastebėjo tolumoje, tik neįstengė įvardinti, ką būtent.

Ledrofas šyptelėjo:

— Vadinasi, taip ir sutariame? Siūlau įsikurti didžiojoje fabriko salėje ir išstatyti…

— Palaukite, — nutraukė jį Kilynas. — Ar matote?

— Žemkasys, — tarė pažvairavusi Džoselina. — Tai kas?

— Ar teko regėti tokio tipo žemkasį?

Prabilo Sermas, lėtai gromuliuodamas žodžius:

— Galbūt kokį kartą. Nesu tikras.

— Prisimenu, jog vieną kažkur… — nutęsė susimąsčiusi Džoselina.

— Šiandieną, šiek tiek anksčiau. Man regis, jis buvo netoli tos vietos, kur mus užpuolė maldininkas, — tarė Kilynas.

Ledrofas atidžiai nužiūrėjo žemkasį, kai šis pririedėjo ant savo vikšrų arčiau. Mecho šonai puikavosi išgraviruotais brūkšniais. Pasitraukdamas nuo fabriko įėjimo padaras nenuleido priekinių akių nuo žalvarinės piramidės, kol išnyko.

— Ką norėjai tuo pasakyti? — paklausė kapitonas.

— Manau, jog tai žvalgas, — pareiškė Kilynas.

Ledrofas pašnairavo žemyn nuo savo laktos.

— Gali būti, kad įvairiose vietose žemkasiai atrodo skirtingai.

— Arba ne, — abejingai pastebėjo Džoselina.

— Naujo tipo žemkasys, — burbtelėjo Sermas. — Ne išimtis, kad jų yra daugybė.

— Kieno žvalgas? — paklausė Ledrofas.

— Marodierių, — atsakė Kilynas.

— Negirdėjau, kad marodieriai naudotųsi žvalgais, — paprieštaravo Sermas.

— Tikrai? — sarkastiškai nustebo Džoselina. — Tai, kad tu nežinai, dar nereiškia, jog taip nėra.

Sermas pasišiaušė.

— Fanė žinojo.

— Tai tavo žodžiai. Mes negalime paklausti Fanės Aspekto, ar tai tiesa, — gaižiai pastebėjo Džoselina.

— Reikia remtis patirtimi! — atkirto Sermas.

— Reikia neužmiršti, kad ant pečių turime savo galvas.

— Mano nuomone, turėtume pasinaudoti ir tuo, ir anuo, — įsiterpė Ledrofas.

— Paklausykime, ką sako Džoselina, — susiraukė Kilynas.

Šioji dėkingai linktelėjo, savo energinga šneka atskleisdama viduje susikaupusią įtampą. Ji taip pat daug ko išmoko iš Fanės, bet, skirtingai nuo Ledrofo, neužmiršo paties svarbiausio bei dažniausiai kartojamo senolės priesako: Užbėk įvykiams už akių. Pergudrauk mechų protą nelaukdamas, kol jis pergudraus tave.

Kilynas pastebėjo nustebusio juodabarzdžio žvilgsnyje rusenantį apmaudą. Tik dabar jis suprato, jog Džoselina irgi norėjo tapti kapitone. Kol rezgė intrigas, tokia mintis nė nešovė jam į galvą.

— Žemkasiai galėtų vežioti marodierius, — atkakliai tvirtino Džoselina, vėl pradėjusi pirštu sukti plaukų sruogą. Paskui palygino savo garbanas ir užkišo jas už ausų.

Sermas patraukė pečiais.

— Tas žemkasys nieko su savimi nesinešė.

— Gal išmetė krovinį anksčiau, — neatlyžo moteris.

— Kuriam galui? — burbtelėjo Ledrofas.

— Norėjo pamatyti, ką mes veikiame, — tarė Kilynas.

— Apie tokius dalykus Fanė nieko nepasakojo. — Supratęs, kaip neįtikinamai skamba jo žodžiai, Ledrofas pridūrė: — Judėdami kur kas greičiau nei žemkasiai, marodieriai paliktų juos toli užnugaryje.

— Galbūt maldininkas lėtesnis, — nesutiko Kilynas. — Ne taipjau dažnai teko matyti, kaip jie slankioja.

Barzdočius susiraukė. Ilgų žygių ir mūšių metu jis atsiskleidė kaip atsargus, klastingas žmogus. Tačiau, tapęs kapitonu, Ledrofas stengėsi suderinti savo požiūrį su kitais, surasti bendrą susitarimą. Gal ir teisingai elgėsi. Bet aišku viena — tiek Džoselina, tiek Sermas jautė viduje lėtai augantį susierzinimą. Šią problemą reikės kuo greičiau išspręsti. Šeima neturėtų žygiuoti į priekį ar net ilsėtis, kai jos nariai dega pykčiu.

Ledrofui ant pečių užgriuvo neišvengiama kapitono pareigų našta: aplink jį sūkuriavo nesiliaujantys Šeimos verkšlenimai. Nusiskundimų liūties esmė visuomet būdavo tokia pati — visi prašydavo poilsio arba leidimo atsikvėpti seniesiems ir ne tokiems fiziškai ištvermingiems. Bet kuris kapitonas, regintis, kokią žalą daro priverstinės kelionės, nuolaidžiai išklausydavo graudžių balsų. Būtų nuostabu suteikti Šeimai taip trokštamą atokvėpio minutėlę. Bet toli gražu ne išmintinga.

— Aš tikėjausi, kad jūs visi man pritarsite, — lėtai ištarė Ledrofas.

— Mes su Džoselina matėme žemkasį kartu su maldininku. Esame tuo tikri, — dygiai atšovė Kilynas, išleisdamas garą ir tuo pačiu duodamas ženklą barzdočiui, kad jis, kaip kapitonas, privalo kažko griebtis.

— Tavo prisiminimus aptraukė birzgalo migla, — kandžiai pastebėjo Ledrofas.

— Tai praeitis. — Jis pajuto pradedąs raudonuoti.

— Kilynai, tu turėtum būti mūsų pusėje. Jei pasiliktume čia, galėtum vėl prisisiurbti, — paerzino Sermas.

— Aš negaliu pasigirti tokiais riebalais kaip tavo, todėl esu priverstas tenkintis alkoholiu, — sarkastiškai tarstelėjo Kilynas. Pro sidabrinio atspalvio aptemptą kombinezoną ant Sermo juosmens aiškiai matėsi nedidelis riebalų sluoksnis, kuris nepradingdavo net ir pačiais sunkiausiais Šeimai laikais. Atvirai kalbant, Sermas juo didžiavosi.

— Kelionės metu su šiais riebalais akimirksniu tave aplenkčiau. Galėtum ryti mano dulkes. — Lėtapėdžio balse pasigirdo grasinančių gaidelių.

— Tik ne tuomet, jei bėgtum surištais batais, — atsakė tuo pačiu Kilynas.

— Jūs, vyručiai, nusiteikę patyčioms? — ramiu balsu paklausė Ledrofas.

Šį signalą galėjo duoti tik kapitonas, ir niekas iš Šeimos neturėjo teisės jo ignoruoti. Kilynas suprato, kad būtent šito jis nesąmoningai siekė. Jiems visiems reikėjo išlieti pyktį, susikaupusį po Fanės mirties.

— Iš kvapo sprendžiu, kad tavo riebalai virsta dujomis, — pradėjo patyčias Kilynas.

— Na, mano bezdalai bent jau estetiški.

— Sprogdink savo dujomis marodierius, o ne saviškius.

Įsiterpė ir Ledrofas:

— Jei ir galėtų ką nors susprogdinti, tai tik savo pilvą.

— Nespėsi nė apsižiūrėti, kaip numesiu porą bombikių tavo motinai, — atkirto Sermas.

— Su kuo? Po tavo nukarusiu pilvu ji nieko neras, — įsivažiavo Ledrofas.

— Jis kyšo lyg teleskopas, bičiuliai. Jei nusitraukčiau kombinezoną, jums žandikauliai nukartų.

Nusišypsojusi Džoselina įsitraukė į patyčias:

— Nemanau, kad įstengčiau ką nors įžiūrėti pro tą teleskopą.

— Galiu parodyti tau jį už dyką, — linksmai užstaugė Sermas, neužmiršdamas užsidengti burnos, nors patyčių metu nebuvo reikalaujama mandagumo.

— Ir ką aš ten pamatysiu? Gal tada duotum man mikroskope?

Dar kurį laiką jie nepaliko Sermo ramybėje stengdamiesi, kad sąmojai skambėtų kuo kandžiau. Kapitonas turėjo teisę bet kuriuo momentu įsakyti pradėti apsižodžiavimo mūšį ir tokiu būdu išsklaidyti Šeimoje tvyrančią įtampą. Apsišaudymas pašaipomis galėjo tiek įžeisti, tiek prajuokinti — abu variantai kuo puikiausiai tiko. Kiekvienam patyčių grupelės nariui pateikus aštrų sąmojį, kiti vaipydavosi dar smarkiau arba audringai plodavo.

— Sermo bezdėjimo nepavyktų atskirti nuo kalbėjimo.

— Nori pasakyti, kad jis moka kalbėti?

— Jo subinė žino daugiau žodžių nei liežuvis.

— Tartis irgi geresnė.

— Be to, netauškia kvailysčių.

— Tavo motina netenka žado, kai perveriu ją savo bananu.

— Ei, aš kur kas geresnis — tavo motinai supuvusių vaisių neduosiu.

— Tušti pažadai!

— Tavo žmona lyg durų rankena — visi gali ją paklibinti.

— Velniškai įžvalgu!

— Tavo tėvas niekada ir nebandė. Jis toks bjaurus, kad tavo motina pagalvojo atsigulusi su žemkasiu.

— O taviškio galva tokia smėlėta, kad turi nudulkinti ją prieš užsidėdamas šalmą.

— Laimei, jis bent tai sugeba išdulkinti.

— Vargšas žmogelis — dulkina savo šalmą.

— Šauniai pasakyta!

— Tavo tėtušis toks šlykštus, kad jam verkiant ašaros teka nugara.

— Ho-ho!

— Geras! Geras!

Jei pasikandžiojimų metu neatsirasdavo porelės, pasiruošusios išlieti agresiją tarpusavyje, grupė pati išrinkdavo — atsitiktinėmis frazėmis ar padrąsinančiais šūksniais — du žmones, kurie turėtų susikauti vienas prieš kitą. Šį kartą tokia dalia teko Ledrofui ir Kilynui. Pastarojo slopinamas pyktis barzdočiui prasiveržė keliomis itin taikliomis pašaipomis. Kai susierzinimas atslūgo, jis iškėlė rankas ir raminančiai papurtė galvą.

— Ledrofai, palikime temą apie motinas ramybėje… tuo labiau kad aš ką tik nulipau nuo taviškės.

— Ho, ho!

— Pilkite pamazgas!

— Įkalk paskutinę vinutę!

Pagaliau viskas baigėsi, ir jie atsistojo krizendami bei plekšnodami vienas kitam per pečius, pamažu nusiramindami. Atskubėjusi pažiūrėti spektaklio Šeima nieko nesakė. Tuo tarpu laidę sąmojus grupelės nariai apsikabino paeiliui, vis dar besijuokdami ir pokštaudami. Linksmai klegantys balsai daugiau nežarstė įžeidimų, tačiau turėjo tokių pat gydomųjų savybių. Šeima negalėjo sau leisti neprovokuoto pykčio protrūkio. Patyčių žaidimas, Citadelėje tapęs maloniu socialiniu papročiu, dabar buvo toks pats įprastas bei gyvybiškai svarbus, kaip ir tvirtas rankos paspaudimas.

Ledrofas apglėbė Kilyną nerūpestingai sakydamas:

— Gal tu ir teisus. Nešdinkimės iš šito komplekso.

Kilynas linktelėjo galva, išsišiepė, stipriai patapšnojo barzdočiui per nugarą ir pirmą kartą pagalvojo apie Ledrofą, kaip apie savo kapitoną.

Kelionės metu bendrauti su Ledrofu pasirodė paprasčiau.

“Tavo nuomone, iš to fabriko galima spėti, jog dabar mechai pradėjo naudoti Tiškulius?” — paklausė juodabarzdis, jiems pūškuojant per kalvas.

Tobis žengė Kilynui iš dešinės, prisilaikydamas judančio trikampio pakraščio. Šeima kirto rudą laukymę, aptrauktą sudžiūvusio purvo sluoksniu, kuris stojosi piestu, svilinamas nuožmaus Ėduonies švytėjimo. Milžiniški raudono molžemio stulpai buvo neką storesnį už žmogaus riešą, tačiau savo dydžiu prilygo namui. Kilyną apėmė jausmas, tarytum jis klaidžiotų po rusvą, viduryje audros sustingusį ežerą. Su trenksmu nusileidus ant sauso purvo lakšto, šis sutrupėjo it supuvęs lapas, paskleisdamas aplinkui dulkių debesis.

Įnirtingai nusičiaudėjęs vyriškis pasiuntė žinutę:

— Arturas tvirtina, neva komplekse viskas pagaminta iš augalų. —Jis stryktelėjo aukštyn, pakildamas į skaidrų, praretėjusį orą.

“Aš mačiau, kaip žemkasiai krauna sėklas, — įsiterpė Tobis. —Tiksliai prisimenu”.

Ledrofo balse nuskambėjo nerimo gaidelės.

“Galbūt ir mechai traukia į Tiškulius?”

— Ko gero.

“Velniai rautų! Ir kodėl jie negali pasilikti savo superstuose miestuose?”

— Arturas mano, kad jie nori užvaldyti visą Čiuožyklą.

“Aha, mano Aspektas irgi taip sako. Tie prakeikti Aspektai daugiau nieko neveikia, tik mala niekus”.

Kilynas pritariančiai suurzgė.

— Visai įmanoma, jog mechai ruošiasi tam momentui, kai priartės Ėduonis.

“Priartės? Ar jis pasiliks danguje?” — pasitikslino Tobis.

— Pameni orbitas, kurias tau rodžiau? — pasiteiravo Kilynas.

“Šiek tiek”. — Berniukas nebuvo įpratęs prie vidinio projekcinių vaizdų pasaulio, ore kabančių tiesių linijų bei kreivių, kitados aiškiai suvokiamų duomenų srauto kaskadų, kurias palikę protėviai nė neįsivaizdavo, kad jų palikuoniams visa tai atrodys paprasčiausia nesąmone. Tobis teikė pirmenybę realybei.

— Pasak Artūro, viskas keičias. Ėduonis didėja.

“Na, ir kas?”

— Mechai taip pat keičiasi.

Vaikas ironiškai nusijuokė.

“Ach, jau tas Arturas, senas bezdalius”.

Kilynas sukrizeno. Tegul berniukas ir toliau taip galvoja. Blogiau nuo to nebus.

Išsinešdinus iš fabriko su visu grobiu, jis perpasakojo sūnui Artūro pateiktą informaciją. Geriau paaiškinti paprastais žodžiais nei leisti Tobiui klausytis pompastiškų Aspektų tauškalų. Viskam savas metas.

Kilynas nenorėjo, kad sūnus nešiotų savyje Aspektą, nors tokio amžiaus berniukas jau būtų gavęs Šeimos sutikimą. Jaunam protui mirusiųjų balsai darydavo kur kas didesnę įtaką. Senaisiais Citadelės laikais Tobiui būtų tekę laukti šio momento, kol galutinai subręstų. Dabar gi kiekvieno suaugusiojo sąmonėje tūnojo maksimalus Aspektų kiekis. Iš praeities gelmių išnirusios esybės neleisdavo žmonėms užmiršti, kad jie yra didingos rasės atstovai, o ne šiaip kokia sulaukėjusių bėglių gauja. Be to, padėdavo praktiškai panaudoti senovines žinias bei amatus. Nuolatiniai priminimai apie dienas, kai žmonija galėjo didžiuotis savimi, reiškė ne tiek jau mažai, kadangi persekiojamos Šeimos neturėjo daug laiko mokytis iš savo Aspektų ir Veidų.

Nenuilstamai šokčiodamas į priekį, Ledrofas sušvokštė:

“Jei žinotume, ką jie daro ir kodėl… grrrrr!“

Kilynui nereikėjo aiškinti, ką reiškia kapitono urzgimas. Šeima nė nenutuokė, kodėl mechai taip netikėtai sunaikino Citadelę, lygiai kaip ir prieš kelis amžius gyvavęs Klanas, kuriam nebuvo lemta suvokti, kokius planus tie padarai puoselėjo Čiuožyklos atžvilgiu.

Žlugo visos pastangos derėtis su aukštesnio lygio mechais. Retas kuris žmogus bent šiek tiek mokėjo su jais bendrauti. Moazei, pagyvenusiai moteriai ant transporterio, vaikystėje prisiėjo truputį vertėjauti. Deja, Šeimos nariai neturėjo galimybės tinkamai pasinaudoti jos sugebėjimais; jiems labiau rūpėjo paprastos bėgimo bei valgymo problemos.

Viena iš senesniųjų Kilyno esybių — Veidas, vardu Badas — buvo meistriškai įvaldęs vertėjavimo meną. Tačiau protėvio, prieš daugelį amžių dirbusio inžinieriumi, niekas neprašydavo tokių paslaugų. Jį iškviesdavo tik tuomet, kai reikėdavo spręsti paprastas užduotis.

— Ar žinai ką nors apie oro pokyčius? — paklausė Kilynas Veido.

Badas kalbėdavo trumpučiais punktais, kadangi iš Veidų tebuvo likusios gana nedidelės asmenybės dalys.


1. Mano laikais oras šiltesnis.

2. Kartą vertėjavau klastūnui.

3. Klastūnas sakė Čiuožykla atvės.

4. Man vėl reikės vertėjauti?


— Atleisk, bet ne, — kuo švelniau atsakė Kilynas, sujaudintas graudaus plono balselio. Su Badu paskutinį kartą šnekėjosi labai seniai, nes bėgdamas neturėjo teisės atitraukti dėmesio nuo pagrindinio tikslo — budriai saugotis pavojų.

Apsvarstęs Bado klausimą, jis išsikvietė Artūrą, kuris greitakalbe pateikė senovinius bendravimo su mechais metodus. Nedaugelį jų pavyko suprasti.

Išstumta iš išsikėtusiųjų Arkologijų, žmonija pasielgė pakankamai išmintingai bandydama realizuoti savo žudikiškus įgūdžius mechų miestuose. Specialiai atrinktos komandos užgriūdavo atokias gyvenvietes ir palikdavo geresnę grobio dalį šalia artimiausio mechų anklavo, tokiomis aukomis maldaudamos liautis puldinėjus žmones. Kuriam laikui ši politika davė teigiamų rezultatų. Buvo galvojama, kad gyventi nedidelėse Citadelėse kur kas saugiau, nes jos ne taip krinta į akis kaip milžiniškos Arkologijos.

Taip susikūrė net kelios Šeimų Citadelės — jos kalbėdavo su mechų pasiuntiniais bei organizuodavo prekybą. Šioje srityje geriausiai pasižymėjo Karalių Šeima, tačiau ir jų patyrę vertėjai neišvengdavo išdavikiškos mirties. Gyvenimas buvo rizikingas.


1 Aš galėčiau tai daryti.

2. Leisk man dirbti.


Kilynas niūriai pastebėjo, kad nukentėtų jo kailis, o ne Bado. Pastarasis suprato užuominą ir bailiai pasislėpė sąmonės kertelėje. Keista, tačiau nei Aspektai, nei Veidai negalėjo patirti skausmo ir nuovargio, tarsi būtų atsiskyrę nuo savo šeimininko pojūčių nematoma siena. Bet jei mirs Kilynas, jiems irgi teks iškeliauti anapilin.

Nekviestas prabilo kandus Aspekto balsas. Vyriškis sugriežė dantimis.


Nuodėminga prekyba su mechais sulaukė savo pelnyto galo. Kompromisas su bedvasėmis būtybėmis yra neįmanomas. Nejau nieko nepasimokei iš istorijos?


Aspektas, vardu Nijaldis, persmelkė sensorinį Kilyno centrą lyg geltonas žaibo išlydis, paskleisdamas ilgus metus tvardomą pasipiktinimą. Nijaldis gyveno senų senovėje, kai žmonija įsikūrė vidutinio Čiuožyklos klimato zonose nesutikdama jokio pasipriešinimo. Jis buvo įžymus kunigas, propagavęs tos epochos religiją.

— Aš bandau sugalvoti, kaip išgelbėti tavo subinę, senas šunsnuki! — balsu išpyškino Kilynas. Tada pabandė sučiupti Aspektą, bet šis išslydo iš mentalinių gniaužtų ir išsisklaidė tarsi pabaidytų, įsiutusių oranžinių paukščių pulkas.


Atsisakai Švento Žodžio? Nejau matydamas laukinių mechų įniršį iki šiol nesuvokei, kad turėtum slėptis po mūsų sparneliu? Mano lūpomis kalba Gralis!


— Nešdinkis, iš kur atsiradęs! — suriko Kilynas ir pabandė nustverti plazdenančias Nijaldžio gijas. Aspektas nesiliovė svaidęs priekaištus religiniu žargonu, įnirtingai virpėdamas sensoriniame centre. Kilynas taip stengėsi įtraukti į žabangas pasiutėlį Aspektą, kad nepastebėjo, kaip suklupo ir nugriuvo. Šalmo antveidis nuskriejo šalin, ir į bumą pribyrėjo sauja smėlio. Po akimirkos atsistojo besikeikdamas.

“Negali užčiaupti savo Aspekto?” — ironiškai pasiteiravo Ledrofas.

“To vyruko kojos lyg akmeninės”, — kandžiai pastebėjo Džoselina.

Susierzinęs Kilynas šiaip ne taip nugrūdo Nijaldį į tolimiausią sąmonės užkaborį ir su palengvėjimu nutildė įkyrų širšės zirzimą. Visiems Šeimos nariams darėsi vis sunkiau suvaldyti savo Aspektus. Dar viena priežastis, dėl ko nereikėtų apsunkinti Tobiui gyvenimo, gaižiai pagalvojo jis.

Palikę sudžiūvusiu purvu nuklotą lauką užnugaryje, jie užsiropštė ant sudūlėjusio kalvagūbrio. Nuo Denikso ir Ėduonies sklido ryškus, skirtingo atspalvio švytėjimas. Nuo krūmokšnių driekėsi šešėliai. Šeima stūmėsi tolyn į Tiškulio zoną. Upelių dugnai atrodė drėgni, tarytum pastarąsias porą dienų čia būtų liję. Danguje aršių vėjų gūsiuose sūpavosi pavieniai debesų kamuolėliai. Išvartyti lygūs akmenukai bei išraustas smėlis liudijo apie galingas liūtis, atslinkusias nuo kreivašonių molžemio kalvų.

Šeimos nariai buvo saugiai išsisklaidę. Net jeigu juos būtų pastebėjęs mechas skrajūnas ir numetęs bombą arba radijo bangų slopintuvą, viso labo būtų nukentėję vos keli žmonės.

— Pažiūrėk į kairę, — šūktelėjo Kilynui kapitonas. — Ar matai ką nors?

Kilynui prieš akis atsivėrė ryški panorama, kai tik jis nusileido ant surūdijusio vikšrinio traktoriaus. Senovinės formos korpusas su nulaužtomis geležinėmis detalėmis tratėjo lyg būgnas, kol jis tyrinėjo žvilgsniu horizontą.

— Regis, čia tik mechų liekanos…

— Ką rodo tavo Platusis Akiratis?

— Mechų metalo užtenka su kaupu, tačiau jų sąmonės aš neužuodžiu.

Sensoriniame Kilyno centre buvo užkoduoti tipiški elektroniniai mechų signalai, kurių dėka jis galėjo ištirti miniatiūrinius spinduliavimo šaltinius, spragsinčius tolumoje. Žinoma, grafinių duomenų perskaityti nemokėjo. Tiesiog jautė informacijos tėkmę tarsi aštrius kvapus.

— Galbūt jie bando mus apmauti?

Kilynas pasišiaušė:

— Aš atskirčiau mecho pirstelėjimą geriau už bet kurį kitą. — Tai šiek tiek prasilenkė su tiesa, nes Lėtapėdis Sermas pasižymėjo geresne uosle. Užtat didysis vyras nesugebėjo taip greitai priimti tinkamų sprendimų.

Nors ir labai nenorėdamas, Kilynas turėjo prašyti Artūro pagalbos.


Klausi, ar mechai galėtų taip slėptis? Ne, nemanau, kad jie mokėtų visiškai nuslopinti spinduliavimą. Arba išvengti mūsų sensorių.


— Ar tu tikras?


Neužmiršk, kad aš dalyvavau šių technologijų vystymo procese.


— Jei leistume jiems įsibrauti į skenavimo ribas…


Aš duodu tau savo žodį…


“Tėti, aš girdžiu balsus”, — šūktelėjo Tobis.

— Kokius?

“Nežinau. Sakyčiau, keistus”.

“Galbūt tai mechų gudrybės”, — atsiuntė žinutę Ledrofas.

Kilynas sutriko. Instinktai klykė — Bėki — ir jis automatiškai pasilenkė patikrinti savo hidraulinius batus, perbraukdamas su pirštine stiklo skaidulų sagtis. Tada pakėlė galvą. Truputį pakitus talpuminei sensorinio centro varžai, jis išgirdo tylių balsų gaudesį ir sustingo. Vienas su kitu susiliejantys, iškraipyti žmonių balsai:

“Jie artėja”.

“Jų pernelyg daug. Nepajėgsime visų įveikti”.

“Siūlau pulti nedelsiant”.

“Patikrinkit kairę pusę. Ar mus bando apsupti?”

“Gal tai tik žemkasiai?”

“Ne-e, jie per aukštai šuoliuoja”.

“Užuodžiu juose galybę mechų metalo. Smarvė iš kojų verčia”.

Tobis suriko:

“Tai žmonės!”

Tikra tiesa — jie gana pakrikai judėjo vėžėmis išraižyta laukyme. Kilynas išsižiojo ir nesusičiaupė.

Tolumoje nuskambėjo griežtas balsas:

“Kokia šeima? Kokia Šeima?”

“Vyskupai, — atsakė Ledrofas. — Gyvenome Citadelėje prieš šešerius metus”.

Atsiliepė moteris:

“Mes esame Lupikai”.

“Tarp mūsiškių yra jūsų giminaičių”.

“Pusbrolių, dėdžių, tetų!“

Auliniams žarstant smėlį, atviru lauku vienas prie kito artėjo du žmonių trikampiai. Padrikai skuodė bei šūkavo. Sensorinius centrus užtvindė klausimų apie pradingusius giminaičius ir kimių atsakymų lavina. Aukštų šuolių viršūnėse mataravo kojos. Vedliams susidūrus, vyrai ir moterys susiliejo tarsi dvi priešpriešinės bangos. Po subraižytais šalmais slypėjo beveik užmiršti veidai, žmonės, iki šio momento tebuvę blėstantys vaizdai iš ankstesnio, dabar neegzistuojančio, nuostabaus gyvenimo. Veidus bjaurojo raukšlės, rudi šašai, susiūtos žaizdos ir netgi tuščios akiduobės — regėjimo organams, deja, nebuvo atsarginių detalių. Pro prašieptas kraujuojančias lūpas matėsi sutrūniję pilki dantys. Visi šūkaliojo vieni kitiems, nors dauguma pažinojo tik labai menką svetimos Šeimos dalį. Kitados Citadelėje gyveno tūkstančiai žmonių. Tiek laiko praleidus savoje uždaroje kompanijoje, kai atsiminimus užgožia kasdieninio siaubo našta, kiekvienas naujas veidas netikėtai primindavo apie žmonijos bendruomenės išskirtinumą. Pagaliau apsikabino seni draugai. Nuaidėjo linksmi riksmai. Staiga jie pasijuto esantys šis tas daugiau nei paprasčiausia persekiojamų padarų banda. Nuostabos bei džiaugsmo kupini spygavimai garsiai liudijo, kad žmonija dar nesunaikinta.

Tobis iš karto susirado berniuką ir dvi mergaites, palikusius už nugaros net pačius greičiausius vyrus. Jie plekšnojo vieni kitiems per pečius, stumdėsi, krėtė išdaigas ir net grūmėsi tarpusavyje beprotiškai krykštaudami. Tuo tarpu abi Šeimos susiliejo į kūnų, netilstančio klegesio, bereikšmių ūkčiojimų, riksmų ir ašarų jūrą.

Kilynas rado vyriškį, vardu Sanhakanas, su kuriuo kažkada dirbo laukuose: tie patys tankūs antakiai, plikai skusta galva. Saulės nusvilintų raukšlių voratinklyje žibėjo linksmos akys. Sanhakanas įnirtingai patapšnojo Kilynui per nugarą, nusikeikė ir suspaudė jį savo geležiniuose gniaužtuose. Abu vyrai juokėsi it pamišėliai, spoksodami vienas į kitą pro šalmo plėveles, tarsi negalėdami patikėti, kad nesapnuoja, o išties regi prieš save materialią būtybę. Jie nusimetė šalmus, kaip ir visi kiti, sveikindamiesi išsibučiavo. Dabar svarbiausia buvo prisiliesti prie kito žmogaus, palytėti šiltą kūną. Nuo Sanhakano sklido sudvisęs prakaito kvapas. Kilynas giliai įkvėpė ir pajuto muskusinį aromatą, dvelkiantį nuo moters, netikėtai atsiradusios priėjo alkūnės ir atkišusios lūpas. Atsigręžęs išvydo dar vieną moterį, seną, pražilusią ir kvepiančią kažkuo salsvu. Plekšnodamas per pečius jis brovėsi pro chaotiškai besispaudžiančius kūnus. Šašuoti ir susiraukšlėję veidai. Ašaros. Jis vos neatsitrenkė į senį, kurio akys buvo tokios siauros, kad vos galėjai jas įžiūrėti, užtat dantys blizgėjo tarsi jaunuolio. Kilynas apkabino žmogų per balsų klegesį negirdėdamas, ką šis rėkia. Paskui atsisuko į kitas ištiestas rankas ir pajuto, kaip apatinėje stuburo dalyje kažkas dilgtelėjo ir staigiai patvino į galvą. Akis aptraukė raudona migla. Smūgis į nosį, ir tą pačią akimirką į bumą pasruvo kraujas. Jis apsilaižė nustėręs. Liežuvis trynėsi į smėlį. Rausvam rūkui šiek tiek atlėgus, Kilynas suprato, kad guli veidu į žemę. Pakrutinęs sunkius it švinas raumenis apsivertė ir pastebėjo šalia išsidriekusį tą patį senį. Liežuvis iškištas, siaubo kupinas žvilgsnis, nuo kurio Kilyną nukratė šiurpuliai. Toks žvilgsnis buvo sustingęs mirusios Fanės veide.

Jis atsirėmė ant alkūnės. Nuolatinis balsų dudenimas virto klyksmais. Ant smėlio dribo žmonių kūnai. Pasitelkęs į pagalbą savo sensorinį centrą, Kilynas pabandė suvokti, kas dedasi. Aplinkui plaikstėsi tiršta padūmavusi migla, primenanti dulkių jūrą. Jis atsiklaupė ir išvydo kelis Šeimų narius, tysančius negyvus. Kiti spruko kur papuola. Kai kurie sustingo iš siaubo.

Tobis. į.

Rankas persmelkė ūmus skausmo pliūpsnis. Kilynas apsidairė aplinkui.

Ir pamatė sūnų neryžtingai svyruojantį tolumoje.

— Tobi! — suriko jis. — Slėpkis!

Sūnus pastebėjo tėvą.

— Kur?

— Ateik čia!

Nerangiai siūbuodamas ant sumedėjusių kojų, Kilynas nuklupčiojo link atsikišusių uolienos luitų.

— Greičiau… — jiedu sudribo už didžiausio akmens. Tik tuomet Kilynas suprato, kad jie nežino, iš kurios pusės buvo užpulti.

Pabalusiomis akimis Tobis spoksojo į bėgančias figūras.

— Kas?…

— Tai maldininkas, — trumpai atsakė tėvas.


8


Dvidešimt du lavonai. Atidžiai tyrinėjant tolimąsias kalvas, juos automatiškai suskaičiavo pagalbinės sistemos.

Dvidešimt du, visi sudribę tarsi maišai. Garantuotai mirę.

Juos pakirto šaulys, sugebantis pataikyti iš didelio atstumo. Norint tai padaryti, reikėjo būti pakankamai dideliam, idant galėtum sureguliuoti tinkamą trianguliaciją.

Nepaisant džiaugsmingo šurmulio, jie būtų pastebėję tokio dydžio objektą. Deja, Kilynui nepavyko nieko įžiūrėti, nė menkiausio tvykstelėjimo ant smėlio.

Maldininkas.

Kilynas išgirdo/pajuto ploną, šaltą dryyykst ir instinktyviai pasilenkė. Praslenkančio elektromagnetinio lauko pakraštys. Maldininkas gali slėptis už nugaros, gali būti bet kur.

Tobis pritūpė ištiesdamas kairiąją koją. Berniukas atsistūmė abiejomis rankomis nuo akmens ir pasislinko prie tėvo. Jis susiraukė ir vos neprarado pusiausvyros.

Kilynas stvėrė vaiko ranką.

— Lekiam! — jiedu susilenkę nušlubčiojo iki artimiausios daubos.

Bėgdamas Kilynas pajuto:

Tylų akustinį-elektrinį traškesį, tarytum marodierius būtų pradėjęs vykdyti stroboskopinę paiešką.

Spragsinčią kaitrią smarvę.

Stiprų smūgį į apatinę stuburo dalį…

Dryyykst.

Sušvokštė Tobis, vos atgaudamas žadą iš skausmo:

— Kas čia… kas…

— Prašvilpė virš galvų. Mus užkliudė bangelės.

Kilynas dar nebuvo užmiršęs, ką reiškia tie veriantys dūriai, kurie skaudžiausiai geidavo tuomet, kai skleisdavai antrinį spinduliavimą, kai šoninės bangos susiliedavo viena su kita išaugdamos iki aukščiausio skausmo taško. Kažkada tėvas paaiškino visa tai smulkiai, bet dabar jis teprisiminė, kad, norint pasipriešinti tokiam puolimui, reikia atjungti savo jusles, išskyrus regėjimą, ir sustingti.

Kilynas užblokavo garsus, kvapus, lytėjimo jutimą — akimirksniu paniro į tylų, sustirusį pasaulį — ir susilpnino žvilgsnį. Prieš akis išgaravo visos spalvos.

Tuo pat metu nerangiai pasviręs į priekį nešė Tobį.

Bandant išlaikyti pusiausvyrą, nuo kojų atsklido duslus šiurenimas.

Jis laikė Tobį stipriai suspaudęs, norėdamas apsaugoti vaiką nuo nežinia iš kur pasipylusių šūvių.

Dryyykst..

Nuslydę nuo daubos pakraščio, jie sugriuvo ant smėlio krūvos.

Šeima slėpėsi po uolienos atskala. Tėvas ir sūnus gulėjo sunkiai dvėsuodami, nepaliaujamai dairydamiesi į šonus. Kilynas vėl įjungė savo pojūčius.

Šeimų nariai manevravo, kas kaip įstengė. Kai kurie iškeldavo rankas ir nesitaikydami pykštelėdavo zvimbiančio elektrotriukšmo užtaisą. Jei galvos neiškišdavai į atvirą erdvę, galėjai tikėtis, kad į tavo sensorinį centrą niekas neprasiskverbs. Nors nežinia, ką gali iškrėsti maldininkas. Šį kartą mechui pavyko priremti prie sienos visą žmonių būrį.

Kilynas atsargiai palietė berniuko kelį.

— Ar jauti ką nors?

— O… oooi… viskas gerai.

— Tikrai?

— Matyt, atsitiktinai užkliudė.

— O kaip dabar? — truputį sulenkė koją.

— Gera… oi!

— Pailsėk. Po kurio laiko viskas praeis.

— Ahrrrr…

— Ar labai skauda?

Tobio akys apsitraukė plėvele. Veidas išbalo. Siaubingai persigandęs Kilynas puolė jį purtyti.

— Tobi!

Berniuko viduje sustreikavo implantuotas metalas, smegenų veiklą stiprinančios sistemos ir detalės, kurių pavadinimo Kilynas nė nežinojo. Tėvas desperatiškai sugniaužė kumščius. Jo veidas beviltiškai persikreipė.

— Tobi!

— Ahrrrr… — gilus atodūsis. Mėšlungiškai sukrūpčiojo vaiko kojos.

— Gulėk ramiai.

— Aš… ne…

Taip būdavo visada — žmogaus mintys nespėdavo sekti paskui neuroninių bangų antplūdį. Senovinėms žinioms nugrimzdus į užmarštį, jie nieko neįstengė padaryti savo vidinėms karštinės apimtoms sritims.

Suvirpėjo ir paraudonavo berniuko lūpos. Vidinio mūšio gaisras užgeso.

Tobis sušvokštė ir atsikosėjo. Didelei Kilyno nuostabai, jis atsisėdo, pirštinėmis įsikasęs į pilkšvą smėlį. Tada sušnibždėjo:

— Ar jau… nukovėme jį?

— Ne, atsigulk…

Žalios Tobio akys pragiedrėjo.

— Leisk man…

— Ne, tu tik…

— Leisk man šauti! — pareikalavo vaikas sustiprėjusiu balsu.

— Raminkis. Mes nė nenutuokiame, kur jis yra.

— Aš nugirdau kažką iš tos pusės. — Drebančia ranka Tobis parodė į tolimą uolos atskalą. Sėdėdami dauboje, jie tegalėjo įžiūrėti pačią viršūnę su riedulių sąnašynu.

— Koks tai garsas?

— Kai pradėjo kristi žmonės, — sulemeno Tobis, — man pasirodė, tarsi kas būtų draskęs metalą. Labai garsiai. Mano koja sustingo, ir aš nugriuvau, o tada vėl nuskambėjo tas girgždesys. Iš tos pusės.

Kilynas miglotai pajuto pavienius abiejų Šeimų narių riksmus. Kraujuojančios žmonijos likučiai susiliejo į vieną visumą. Niurnėjo sužeistieji. Kažkas verkšleno. Panikos apimtas moteriškas balsas šaukė: Aleksai Aleksai Aleksai Aleksai.

Kiti norėjo išgirsti aiškius įsakymus, graudžiai kviesdami savo kapitonus. Ledrofas liepė atsišaudyti, tačiau niekas nežinojo, kur tūno taikinys.

Visi išsibarstė plynlaukio daubose. Po kurio laiko Šeimoms teks iššliaužti į atvirą erdvę, ir tuomet maldininkas galės nesunkiai juos atsekti iš savo aukštybių.

Kilynas ištraukė iš kuprinės ilgą siūlą ir prikabino jį prie plieninės rankogalio kilpelės. Šį tėvo dovanotą sensorinį vamzdelį, subraižytą ir pageltonavusį, jis pajungė prie akies lizdo, implantuoto smilkinyje.

Tobis tyliai pasiteiravo:

— Ką tu darai?

— Žvalgausi.

Kilynas užsimerkė ir leidosi užvaldomas sensorinio vamzdelio vaizdų. Jis pamatė/išgirdo žybsinčias aplinkos nuotrupas. Paskui pakėlė ranką, ištiesdamas ją virš horizonto, tikrindamas atskiras detales. Kartais ji sutrūkčiodavo maišydama plūstančių duomenų srautą. Tai padėdavo išvengti miražų.

— Ką nors aptikai? — iš pašonės atsklido žemas moteriškas balsas.

— Ne, palik mane.

— Jei rasi, leisk šauti man.

— Jei rasiu, šausiu aš.

— Ne. Man pavyks geriau.

Jis neatsimerkė. Perkrautame paieškos programos spektre ištirpo ir vėl tvykstelėjo tolimos suaižėjusios kalvos. Pamažu priartinęs nuokalnę, Kilynas pradėjo žvilgsniu naršyti pašlaitę.

Pro šalį prašvilpė metalinis garsas, silpstantis iki nerimastingo tarškesio. Tikriausiai atsitiktinis šūvis. Jis nesiliovė sijojęs panoramos dešiniosios akies filtrais. Jau ketino prisipažinti pralaimėjęs, kai netikėtai užfiksavo judesį.

Virptelėjimas tetruko dalį sekundės, tačiau to užteko. Sugrįžęs į ankstesnę akinrirką Kilynas išvydo ištįsusį kūną. Tris kojas. Tarp uolų tūnojo mechas su styrančiomis antenomis.

Kilynas ištraukė sensorinį vamzdelį iš akies lizdo ir nusirideno atgal į daubą jausdamas, kaip už apykaklės byra smėlis.

— Nagi, ką čia…

Šalia Tobio klūpėjo moteris, masažuojanti berniuko blauzdą. Ji dėvėjo išblukusį pilką kombinezoną, kuris glaudžiai aptempė egzoskeletą, lyg kietu kumščiu spaudžiantį kūną. Jau ir anksčiau teko matyti tokį apdarą, tik daug prastesnės kokybės. Egzoskeleto briaunos apsivijo liauną juosmenį ir spiralėmis leidosi aplink kojas. Prie gerklės juodos atšakos virto lanksčiomis sruogomis, susirangiusiomis ant sprando. Jos šiek tiek sutrūkčiojo, kai pakėlusi galvą moteris pažvelgė į Kilyną ir įtempė raumenis.

— …ką čia turime, — užbaigė jis, per sekundę spėjęs pastebėti susidėvėjusią kuprinę, prikimštą gremėzdiškų įrengimų, juodą egzoskeletą, ant pakaušio sukeltus ir smeigtuku susegtus tamsius plaukus.

— Tuojau pamatysi. — Dar nebaigusi sakyti, ji iškėlė kaulėtą ranką ir ištraukė iš sujauktos kuprinės ploną suslėgto plastiko strypą. Tada išsišiepė grėsmingai tarsi vilkas.

— Aš… — jis pamojo sau per petį, — buvau tokį radęs. Kas tai yra?

— Paukštis, — trumpai atsakė ji.

Tobis žvelgė į moterį palaimingai šypsodamasis, tarsi būtų visiškai nusiraminęs po jos masažo. Kilynas spėjo, kad berniukas jaučia, kaip atitirpsta sustingę kojos raumenys.

Ji įkišo strypą į blizgantį čia pat ant žemės numestą cilindrą. Kilynas pamatė, jog tai nukauto marodieriaus detalės, sumaniai pritaikytos ginklui, kurio anksčiau niekada nebuvo regėjęs. Kai moteris pakėlė jį į viršų, suurzgė egzoskeletas, neleisdamas suklupti pusiausvyrą praradusioms kojoms.

— Juk tu nenori…

Išdidžiai blykstelėjo akys.

— Aš galiu.

— Gerai.

Ji užsiropštė iki pusės gelsvo smėlėto šlaito. Sudribo ant pilvo, trindamasi egzoskeletu į akmenis — juodosios briaunos apsaugojo šonkaulius nuo sutrenkimų, — ir ištiesė į priekį strypą, kurio gale kėpsojo varinis cilindras. Apžiūrėjusi prietaisą, prijungė taikiklius. Dešiniąja ranka tvirtai įsikibo į rankeną. Nuo dviejų akių lizdų, iššokusių tarsi spuogai virš tamsių akiduobių, iki strypo koto nusidriekė laideliai.

Kilynas be žodžių išsiuntė jai laikinojoje atmintyje įrašytą maldininko atvaizdą su pastaba — NUOTOLIS 2.3275 KM. Beje, jis neturėjo nė menkiausio supratimo, ką tai reiškia.

Užsimerkusi moteris šiek tiek linktelėjo galva ir iššovė.

Varinis paukštis nuskriejo nuo strypo lyg besisukantis vilkelis. Kilynas nė nespėjo pakilti ant kojų, kai išgirdo duslų taukšt.

Iš sensorinio centro išnyko žemo dažnio ūžimas. Tik dabar jis suprato, kad viso antpuolio metu girdėjo pastovų maldininko skenerio zondavimą.

Moteris atsistojo, lėtai ir skausmingai.

— Velniai rautų, tai bent ginklą turi.

Abejingai sumirksėjo jos tamsios siauros akys.

— Užmušiau.

Kilynas atsiduso su palengvėjimu.

— Nuostabu.

Iš maldininko teliko sudarkyta metalo krūva, gulinti uolėtos kalvos papėdėje. Tarp akmens luitų išsimėtė detalės, atitrūkusios nuo sunkių plieninių movų.

Kilynas lėtai ištarė:

— Gali būti, jog tai tas pats padaras, kuris užpuolė mus prieš kelias dienas.

Moteris kilstelėjo ploną juodą antakį.

— Tas pats?

— Maldininkas. Bet mes pragręžėme pagrindinę ano sąmonę su diskasviedžiu!

— Tikrai?

— Savo akimis mačiau.

Žingsniuodama ji dūzgė ir spragsėjo — egzoskeletas suteikė eisenai keisto atšiauraus grakštumo. Smailų kampuoto veido smakrą bjaurojo raudonas pūlinys. Kilynui atrodė, kad jos kaulai tėra kalciniai veikiančios mašinos strypai. Tačiau pilkšvai melsvoms akims atidžiai pažiūrėjus jam į veidą, širdyje kažkas sukirbėjo.

— Ši detalė… — jis bakstelėjo į plieninę elipsoidinę kniedę. — Aš maniau, jog tai pagrindinė sąmonė.

Moteris staigiai pakreipė galvą, trūkčiodama ja, tarytum būtų fotografavusi kiekvieną sudaužyto maldininko detalę.

Centrinės, stiklo plėvele aptrauktos, elipsoidės apačioje suzvimbė grąžtai. Padaras bandė įsirausti į smėlį. Kilynas prispaudė elektrodarkiklį prie elipsoidės įėjimo lizdo ir iššovė. Sudrebėjusi pagrindinė sąmonė sustingo.

— Slepiamės, — pasakė ji ir stebėtinu greičiu nušuoliavo link tolimų daubų, kur vis dar tūnojo Šeimos. Kilynas nusekė iš paskos nieko nesuprasdamas. Kertant saulės svilinamą lauką, visą kūną persmelkė nuovargis.

Tobis sėdėjo savo vietoje ir trankė koja į žemę, bandydamas ją kaip nors atgaivinti.

— Nukovėte tą bjaurybę?

Kilynas linktelėjo.

— Greičiausiai susitikome su dar vienu…

— Žiūrėk! — šūktelėjo moteris.

Atsigręžęs Kilynas nužvelgė tysantį maldininko korpusą. Ant kalvos keteros pasirodė keturi žemkasiai. Jie leidosi nuokalne pakankamai dažnai sustodami bei sustingdami. Ant visų šonų puikavosi išgraviruoti brūkšniai, kaip ir to, kurį teko regėti fabrike.

— Prakeikimas!

Pasiekęs papėdę pirmasis žemkasys nustvėrė maldininko detalę ir užsikėlė ją ant savęs.

— Bandys jį sumontuoti, — tarstelėjo moteris.

— Ką?

Ji nieko neatsakė. Kilynas padėjo sūnui užsiropšti ant daubos pakraščio. Prisijungus dar keliems Šeimų nariams, visi tylomis stebėjo, kaip žemkasiai kruopščiai renka išbarstytas maldininko dalis.

Nuo akinančio Denikso ir Ėduonies spiginimo Kilynui teko prisimerkti. Jis per vėlai suprato, kad maldininkas paprasčiausiai pasinaudojo dvigubu žvaigždžių švytėjimu. Net ir sustiprinę regėjimą, žmonės negalėjo taip gerai matyti kaip mechai — nei tamsoje, nei ryškioje šviesoje. Tuo labiau kad juos apakino maldininko sukurtos iliuzijos.

Be kita ko, žmonės pakliuvo į spąstus būdami atsivėrę ir labiausiai pažeidžiami. Kilynas piktai kramtė vidinę skruosto pusę lyg nepajėgdamas susitaikyti su šiuo faktu.

Jis nė kiek netroško sugrįžti į laukymę ir pažiūrėti, kas žuvo. Per pastarąsias keletą dienų pernelyg dažnai žvelgdavo mirusiesiems į akis. Sensorinį centrą badė nevilties ir siaubo kupinos nuostabos aimanos.

Tam dar bus laiko. Jis išvydo, kaip du žemkasiai vienu metu išmetė savo krovinius ant plikos uolos atskalos, kuriai, regis, turėtų atitekti darbastalio vaidmuo. Iš vieno mecho išdygo puikiai nusmailinti įrankiai, pradėję ardyti gremėzdišką maldininko segmentą.

— Jie taiso tą padarą, — nustėro Tobis.

— Ar matei ką nors panašaus anksčiau? — paklausė moteris.

— Ne, neteko, — atsakė Kilynas. — Bet juk pagrindinę sąmonę…

— Jis turi ne vieną sąmonę.

— Kaipgi?

— Daugiau galimybių išgyti.

— Daugiau galimybių išgyventi, — įsiterpė Tobis.

— Teisingai. — Moteris kietai sučiaupė lūpas tarsi negalėdama pakęsti net tokios minties.

— Rodos, maldininko sąmonė išsisklaidė po įvairias kūno detales.

— Viena kvaila ir daugybė protingų? — santūriai tarstelėjo ji.

Kilynas suprato, ką moteris turėjo omenyje. Jei protas būtų suskaldytas į galybę dalelių, žemo lygio ir tuo pačiu gyvybiškai būtinų, kurių dėka mechas taptų velniškai gudrus…

— Tikriausiai. Žemkasiai galėtų ją pataisyti. Galbūt pakeistų vieną iš žuvusiųjų mažųjų sąmonių…

— O tada maldininkas vėl atgyja. Mąsto. Medžioja. — Jos juodi, į spirales susukti plaukai skleidė melsvą žvilgesį ir iš arti atrodė lyg tamprioji kombinezono medžiaga.

— Naujo tipo marodierius? — paklausė Kilynas.

Nieko neatsakiusi moteris kilstelėjo į viršų savo juodus antakius.

— Mes negalime jo užmušti? — pasiteiravo šlubčiojantis aplinkui Tobis.

— Nebent sudorotume visą mechanizmą, — atsakė Kilynas mintyse svarstydamas, kaip tai padaryti. Pasąmonei pakuždėjus atsakymus, jis nė nepasidomėjo, kam turi būti už tai dėkingas — Arturui ar kokiam nors kitam technokratui Aspektui. Tiesiog užtikrintai pareiškė: — Mes neturime daug šaudmenų, bet jų užtektų, jei iš arti pabandytume ištaškyti visas maldininko detales.

— Aš padėsiu! — sušuko Tobis.

Moteris susiraukė.

— Sudėtingas reikalas.

— Teisingai, — sutiko Kilynas. — Nudobę tą padarą, būsime išnaudoję beveik visą mūsų amuniciją.

— Pavojinga.

Kilynas klausiamai dirstelėjo į ją ir po akimirkos suprato, kad kalbama ne apie tiesioginę riziką, o apie grėsmę, kurią kelia tokie naujo tipo marodieriai.

Tobis nuropojo šalin ieškodamas ginklų, jo koja vilkosi iš paskos tarsi nelankstus metalo strypas. Moteris tylėdama dėbsojo į žemkasius, renkančius į vieną krūvą maldininko detales. Ji vos pastebimai alsavo — nė nesimatė, kaip virpa egzoskeletas. Ilgą laiką dėvimas kombinezonas buvo praradęs savo elastingumą. Po dirbtiniais griaučiais tarytum juodame narve slypėjo liesas, tačiau nepraradęs moteriškų linijų kūnas. Kilynui pasidarė įdomu, kokiu būdu ji valdo savo egzoskeletą. Paskui pamatė ant jos nugaros nuleistą užtrauktuką. Matyt, atsegė jį šuoliuodama atgalios nuo maldininko. Moteriai pajudėjus, kryptelėdavo ir fotovoltinės akys, sekdamos paskui ultravioletinę Ėduonies maną.

Genetiniai pokyčiai lėmė fizinės jėgos stoką — suvartotas maistas nesuteikdavo daug energetinės galios, — todėl juodų griaučių sustiprinti raumenys padėdavo jai neatsilikti nuo likusios Šeimos dalies. Nerašytos taisyklės buvo griežtos. Šeimos nario, nespėjančio paskui saviškius, laukdavo mirtis.

— Kaip manai, mums reikėtų jį nudobti? — paklausė Kilynas.

— Privalome tai padaryti.

— Pakviesiu Ledrofą, dar porą šaulių. Tie žemkasiai irgi keistai elgiasi. Verčiau nelįskime prie jų pernelyg arti. Nupilkime per atstumą.

— Kiek laiko?…

— Ką? Spėju, kad jiems prisireiks ne vienos valandos, kol surinks visas dalis…

— Ne. Iš pradžių mes gedėsime.

Jis linktelėjo. Žinoma, kur kas geriau stovėti čia ir mąstyti apie maldininką nei ieškoti sužeistų, mirusių ar garantuotai žuvusių draugų. Bet dabar reikia atlikti savo pareigą.

— Koks tavo?…

— Šiba.

— Iš Lupikų Šeimos?

— Iš Riterių Šeimos.

— Tai čia ne tavo Šeima?

— Aš susitikau su jais kelyje. Maniškiai visi žuvo.

Moters akys žvelgė į Kilyną abejingai, neišduodamos jokių jausmų. Šiba gyveno nėjo Citadelėje, nes ten Riterių nebuvo. Vadinasi, mechai sunaikino ir kitas Citadeles.

Kilynas neabejojo, kad jį užvaldęs netekties sielvartas kankina visus Šeimos narius, tačiau ši moteris prarado ne tik savo giminę — ji turėjo kiek įmanoma geriau tvardyti savo silpną maištaujantį kūną. Vyriškio mintyse kirbėjo tūkstančiai klausimų, kuriuos norėjo jai užduoti, bet mąslus, liguistas ir tuo pat metu dviprasmiškas Šibos žvilgsnis surakino jo liežuvį.

— Eime. Šeimoms reikia pagalbos.

Kilynas padėjo Šibai užlipti ant daubos krašto, ir jiedu nubėgo link blankiosios laukymės, išmargintos žuvusiųjų kūnais.


2 DALIS

ŽALIAS PRAEITIES PASAULIS


1


Atsibudus Kilynui pasidingojo, kad jis negyvas. Nieko negirdėjo ir nieko nematė.

Teko vadovautis silpnais temperatūros gradientų pojūčiais. Jis gulėjo ant pilvo ir jautė, kaip nuo drėgnos žemės į kūną sėlina žvarba. Pamažu kyla į viršų, prasiskverbia pro kombinezoną, pro kirkšnis nuslenka iki krūtinės, pasiekia pečius. Jo kakta ilsėjosi ant sukryžiuotų rankų. Į šnerves sunkėsi spingsintis šaltis, nuo kurio akyse tvykstelėjo deginanti kaitra.

Jis pakreipė galvą. Jokio garso, jokio vaizdo. Išsisklaidę karščio pliūpsniai atslūgo. Vietoj jų persmelkė verianti žvarba, po kurios sumedėjusį kūną vėl užliejo šilumos bangos. Veidą badė stingdančio šalčio adatėlės. Terminės kautynės susimaišė į sūkuriuojančius, virpančius žybsnius. Didelei jo nuostabai, šis srautas išsisklaidė ne į atskirus karščio bei šalčio tvilkčiojimus, bet į balsus. Būtent tai ir kankino Kilyną nuo pat pradžių. Tylios, duslios, viena kitą užgožiančios Aspektų kalbos.


Artūrai, dabar Gralis nepakęs saldžių paistalų Mes privalome priversti tuos žmones pajudėti. Tučtuojau.


1. Reikia susirasti slėptuvę.

2. Maldininkas — aš jo nesuprantu.

3. Per daug netekčių.


Be abejo, toks požiūris, dėl kurio buvo tuščiai iššvaistytos puikios galimybės, kelia man neką mažesnę grėsmę nei jums. Jie galėjo paklausyti mūsų patarimo, kai žygiavome… kaip vadinasi ta vieta? Prarastosios Motinos kalvagūbris, štai kaip. Iki šio momento jau būtume nusigavę iki Tvirtovės. Gana miglotai atsimenu, jog ten netoliese stovėjo Tvirtovė. Nijaldi, tavo prisiminimai apie senuosius didinguosius laikus lenkia manuosius. Kaip ji vadinosi?


Švento Akmens Oazė. Pats ją laiminau, kad tarnautų mūsų tikslams.


O, taip, nuostabus įvykis, nė kiek tuo neabejoju. Tais puikiaisiais amžiais tarp Citadelių stovėjo ištisa galybė tarpinių stočių. Kokia prabanga! Mes keliaudavome nesibaimindami užpuolimų, nesinešdami kartu nei vandens, nei maisto atsargų, nes žinojome, kad netoliese stūkso Tvirtovės arba Citadelės, kur…


1. Nenukrypk nuo temos.


Gerai, Badai. Tik nebūk toks pasipūtęs. Kiek suprantu, su likusiais žemėlapiais, kad ir kokie pasenę bei migloti jie būtų, mes vis dar galėtume surasti Švento Akmens Oazę. Žinoma, šimtu procentų negarantuoju, bet viską apskaičiavus…


Jie pridarė kur kas daugiau klaidų, Artūrai, nes nepaisė šventų mūsų Draugijos žodžių. Visi priesakai, gyvenantys mumyse nuo pat pirmųjų dienų, kai atvykome į čia — ne, nuo pačios Apvaizdos, aplankiusios mus neatmenamais laikais, — akivaizdžiai liudija, kad šios klajonės po mechų sukurtus tyrlaukius nenuves mūsų prisikėlimo keliu. Mano pusgyviai broliai, jei norime, kad žygio metu mūsų neapleistų jėgos, privalome dirbti išvien.


Nijaldi, tavo kabinėjimaisi man skamba kaip įžeidimas. Gerbiu tavo medicininius įgūdžius, bet…


Neužmiršk, kad aš esu ir dvasinis Šeimos vadovas. Tapau Aspektu dėl savo moralinių pažiūrų, ne tik dėl…


1. Pamokslavimas nėra išminties sinonimas.

2. Kalbėkime apie tai, ką galime padaryti dabar.


Mano sunykęs drauguži Veide, dabar mes privalome perimti vadovavimą. Šioji atgrasi vienatvė, kurią nuolankiai priimame, kelia tikrą pasibjaurėjimą. Nors ir sumenkėjusi, Šeima vis dar vadinasi mūsų garbingu vardu ir gali pasiekti kitados didingos žmonijos aukštumas.


1. Kur eiti?

2. Bet kur, tik nelikti čia.

3. Gal pastatyti laivą.

4. Paskutinis laivas pražuvo priei 269 metus.


Badai, tu per daug užsigriebei. Aš dar prisimenu žvėrišką mechų elgesį, dėl kurio praradome paskutinį žvaigždėlaivį iš visos flotilės, atgabenusios mus į šį gigantišką avilį…


Tie mechai — tikri šėtono išperosl Nevadink jų gražiais vardais, Arturaū Tai bedvasės…


1. Laivą pastatyti sunku.

2. Iš pradžių reikia (kurti Citadelę.

3. Šiais laikais niekas neišmano laivų statybos meno.

4. Judu nekalbėkite taip greitai.

5. Jūs gi žinote, aš tesu Veidas.


Kilynas gulėjo nejudėdamas, kol sąmonėje tyvuliavo kaitros migla.

Kažkur viduje nutrūkusius pojūčius ir valią reikėjo sujungti lyg du laidelius. Karščiu tvoskiantys balsai susiliejo su žvarbos virpuliais, svilinančiais ausų būgnelius. Aspektų ginčas skardėjo terminėmis gaidomis — vedančiomis iš kantrybės, padrikomis, nesuvokiamomis.

Sukaupęs jėgas Kilynas susigrąžino regėjimą. Kairiojoje akyje nušvito pilkas priešaušrio spinduliavimas ir blankus apvalaus akmens riedulio kraštas.

Jis pajuto, kad balsai suplonėjo ir pradėjo taukšti dar greičiau. Atbukęs, dalinai prislopintas sensorinis centras vertė jų žodžius į silpstančius terminius kodus. Kaklą bei krūtinę persmelkė veriantys kaitros ir šalčio žaibai. Nei Arturas, nei Nijaldis, nei Badas nė kiek netroško sugrįžti į ankštas sąmonės kamarėles, todėl kreipėsi į savo šeimininką.


Atgailauki, nusidėjėli, nes tu bandai ištrinti protėvių išminties klodus! Nedrįsk…


Kilynai, man regis, tokia diskusija galėtų duoti naudos ir tau pačiam. Visiškai pateisinu tavo norą keltis ir pažiūrėti, kas dedasi, bet siūlyčiau iš pradžių įsiklausyti, ką galvojame apie padėtį, kurioje atsidūrė abi Šeimos. Mums reikėtų sukurti strategiją, paremtą kruopščiu rizikos faktorių įvertinimu, įskaitant…


1. Klausyk, Kilynai, aš galiu tau padėti.

2. Duok man laiko, ir aš išardysiu maldininką.

3. Pažiūrėsime, kaip jis veikia.


Jis suspaudė Aspektus mentaliniais gniaužtais ir nugrūdo juos į tolimiausius sąmonės plyšius.

Kilyno akyse tvykstelėjo šviesa. Aklumas išgaravo. Akimirksniu atsivėrė išorinis pasaulis. Pasukęs galvą jis išvydo tolyn besidriekiančią sudžiūvusią lygumą. Šeima vis dar miegojo. Prie tolimo kalno viršūnės prigludo ūkanotas violetinis Ėduonies sūkurys.

Aspektams apleidus pojūčių apdorojimo zoną, į šnerves dvelktelėjo savanos kvapas, sumišęs su muskusiniu žmonių aromatu. Virptelėjo ausys, išgirdusios vėjo šnabždesį.

Retkarčiais reikėdavo leisti Aspektams tiesiogiai pajusti pasaulį. Antraip jie būtų tapę sausomis, sulėtėjusios reakcijos esybėmis, neką geresnėmis už senovinę bibliotekos knygą. Kai Kilynas nemiegodavo, su realybe juos tesiedavo tik menkos nuotrupos. Šeimininkui užsnūdus, jie galėdavo pakelti akių vokus ir išvysti materialią aplinką, tokiu būdu užpildydami savo patirties spragas. Nieko nepadarysi, teko tenkintis bent tokia šykščia informacija. Aspektai klausydavosi garsų jo ausų būgneliais, į pagalbą pasitelkę sensorinį centrą — tuo pat metu nuo išorinių veiksnių saugojo Kilyno miegą.

Jie beprotiškai geidė jutimų, nes gyvenime daugiau nieko neturėjo. Pakirdęs Kilynas neskubėdavo slopinti Aspektų — leisdavo jiems, graudžiai dejuojantiems, pamažu atsitraukti į blankias mikroscheminės saugyklos vienutes.

Praėjusį vakarą suteikė galimybę prasiblaškyti Arturui bei Nijaldžiui, stipriausiems ir labiausiai trokštantiems laisvės Aspektams.

Badas, prieš daugelį šimtmečių snukio nužudyto inžinieriaus Veidas, nepaisant visų apribojimų, pasižymėjo itin stipria energetine galia.

Veidais vadinosi dalinės žuvusiųjų asmenybės. Tie žmonės, kurių smegenyse nelikdavo deguonies, kurių nervų sistema neištverdavo mirties sukrėtimo, negalėjo būti verčiami Aspektais. Ne taip lengva išplėšti asmenybę iš sąmonės, slystančios į amžiną tamsą. Šeimai pavykdavo išgelbėti tik mirusiųjų sugebėjimus atlikti tam tikrus darbus.

Iš įrašyto Veido telikdavo blausi originaliosios asmenybės aura, apgenėta ir stokojanti nuovokumo. Badas puikiai mokėjo išversti mechų ženklus. Netgi buvo įvaldęs kai kurias jų kalbas dar tais laikais, kai žmonija bendravo su atskalūnais mechais. Kilyną erzindavo lėtapėdiška Veido šnekėjimo maniera. Kartais netgi atrodydavo, kad Badas priklauso žemiausio lygio įrašytoms asmenybėms — Analogams. Šiaip ar taip, jis įrodė galįs būti naudingas bandant suvokti, ką reiškia viena ar kita paslaptinga mechų detalė.

Kilynas atsistojo jausdamas, kaip įsitempia sustingę raumenys. Vakarykštės baimės virto rytiniais sopuliais. Jis mirktelėjo kairiąja akimi ir persijungė į Vyskupų Šeimos topogramą. Pasak oranžinio Tobio taškelio, vaikas vis dar miegojo šalia išdžiūvusio upelio. Gerai. Berniukui reikėjo poilsio.

Vyriškis nužirgliojo sumedėjusiomis kojomis iki tolimo Šeimos būrio. Nakčiai jie visi išsisklaidė. Abi Šeimos išsibarstė slėnio pašlaitėse už valandos kelio nuo sunaikinto maldininko korpuso. Bet kuris marodierių klasės medžiotojas galėtų netikėtai užklupti vos kelis iš jų, nes kiti akimirksniu pajustų pavojų ir būtų jam pasiruošę. Beeidamas Kilynas aktyvavo visas sensorinio centro funkcijas. Miegant atviroje erdvėje, geriausia gynyba būdavo išjungti vidines sistemas, kad jų neužuostų mechai. Jis aplenkė sudūlėjusios uolos atsikišimą ir išgirdo raminantį grįžtančių funkcijų pyptelėjimą.

Kilynas apstulbo pamatęs, kaip iš siaubingai siauro plyšio iššliaužia žmogaus kontūrai. Šiba.

— Kaip tu ten įlindai?

— Dvilinka. Ten saugiau. — Nuo ašarų jos akys buvo paraudonavusios, tačiau veidas vėl atrodė abejingas.

— Praeitą vakarą įvyko kas nors nemalonaus?

— Ne.

— Sargyba nieko nematė?

— Ne.

Kilynas norėjo pasišnekėti su moterimi, tačiau iš galvos, regis, išgaravo visos protingos mintys. Vienskiemeniai atsakymai irgi nepadėjo jų susigrąžinti.

— Atsibudęs visuomet baiminuosi, kad mano įranga nepradės veikti.

— O, taip.

— Iki šiol nieko panašaus nebuvo atsitikę, — sulemeno jis.

— Aišku.

— Ar tau teko kada nors girtuokliauti per visą naktį?

— Taip.

— Kaip tau pavykdavo rytais susitvarkyti su savo prietaisais?

— Veidas padėdavo.

Nė nepridūręs patvirtinančio Hmmm jis suprato, kad pokalbis ilgai nesitęs. Ir vis dėlto toji moteris kažkuo jį traukė, vertė galvoti, ką pasakyti. Intrigavo jos ypatingieji ginklai, nežinomi Vyskupų

Šeimai. Atsainus, šaltakraujiškas pasitikėjimas savimi.

Jis pamojo į kairiąją akį.

— Kiek suskaičiavai?

Mirktelėjusi Šiba nuskenavo savo Šeimą ir po akimirkos ištarė:

— Aštuoniasdešimt septynis.

Iš trumputės pauzės Kilynas suprato, kad atsakymą jai pakuždėjo Aspektas arba kitos vidinės esybės, lygiai taip pat, kaip ir jam.

— Vyskupų Šeima praretėjo iki vieno šešių šešių. Vakar mes praradome dvylika narių.

— Lupikų Šeima neteko dvidešimt šešių.

Jis patylėjo leisdamas Arturui atlikti aritmetinius veiksmus.

— Iš viso trisdešimt aštuoni. Prakeikimas!

— Sudėjus abi Šeimas, mūsų yra du penki trys.

— Teisingai. Ir iš dviejų penkių trijų tik koks šimtas gali dirbti. Likusią dalį sudaro sužeistieji, seniai arba vaikai, kaip Tobis.

Moteris linktelėjo galva.

— Gerai. Vaikai.

Kilynas suprato, ką ji norėjo pasakyti.

— Teisingai. Laimei, Lupikai turi vaikų. Po Negandos mums gimė devyni kūdikiai. Du negyvi. Visi kiti buvo pernelyg silpni arba deformuoti, todėl mirė kelyje.

Kurį laiką jie žingsniavo tylėdami. Jei kūdikis su defektais gimdavo kelionėje, motinąjį nužudydavo. Kilynas nenorėjo, kad pokalbis užsibaigtų tokia nemalonia gaida. Stengdamasis neatsilikti nuo jos, vyriškis šiek tiek pavargo ir pradėjo giliau alsuoti. Šiba judėjo sparčiai, užtikrintai pėdindama savo raumeningomis kojomis. Egzoskeletas dūzgė tarytum keistas mechaninis naminis gyvūnėlis.

Jis pakreipė šneką kita linkme.

— Įdomu, kodėl maldininkas nešaudė į vaikus?

Nors Vyskupų Šeimoje teliko vienintelis Tobis, Lupikams pasisekė — laimingo atsitiktinumo ar intuityvių įgūdžių dėka — išsaugoti savo atžalas nuo marodierių. Bet ir jie neturėjo kūdikių.

— Per mažas taikinys.

— Nemanau.

— Sunku pasakyti. — Šiba papurtė galvą tuo parodydama, kad šis mechų elgesio aspektas jai nesuvokiamas. Maldininkas garantuotai užmušė seniausius abiejų Šeimų narius. Anot kai kurių, mechas tiesiog stengėsi prasibrauti pro susiliejusių ir džiūgaujančių Šeimų spūstį visų pirma nužudydamas pagyvenusius, tarsi būtų galėjęs užuosti jų amžių. Jo šūvio pakirsta krito senoji Moazė, geriausiai mokėjusi išversti mechų kalbą.

Regis, maldininkas nekreipė ypatingo dėmesio į jaunuosius taikinius, net jei pastarieji stovėdavo šalia žuvusiųjų. Kilynas abejojo, ar mechas būtų į juos pataikęs išsigandusių ir supanikavusių žmonių sūkuryje. Šiaip ar taip, verčiau galvoti, kad vaikams paprasčiausiai pasisekė, nei drebėti dėl dar vienos nerimą keliančios mechaninio padaro savybės.

Jie pasiekė abiejų Šeimų narius, susirietusius ant žemės. Tyliai atsisėdo, paklusdami senajai taisyklei, skelbiančiai, kad niekam nevalia stovėti, kai galima ilsėtis. Kilynas pajuto, kaip sutvilkčiojo blauzdos raumenys, vis dar neatitirpę po nakties šalčio.

Padedant Nijaldžiui, jis pasinaudojo kaukolės ir stuburo spaudimu, kad sušvelnintų tvyrančią įtampa. Deja, norint panaikinti ją visiškai, senųjų gydymo metodų neužteko.

Su vienu iš Lupikų narių kalbėjosi Ledrofas, tačiau Kilynas jų beveik negirdėjo, visą dėmesį sutelkęs į piramidę, prie kurios atsisėdo. Praėjusį vakarą kartu su kitais rankiojo akmenis ir dėjo juos į krūvą statydamas keturšonę kapavietę.

— Prastai padirbėta, — sumurmėjo jis sau po nosimi, žiūrėdamas į atsikišusias uolienos atskalas.

— Ne. Gerai, — atsakydama sušnibždėjo Šiba.

Piramidės šonai turėjo būti lygesni, o kampai labiau išryškinti, tačiau Kilynas pasijuto geriau išgirdęs raminančius žodžius. Pastaruoju metu nedažnai girdėdavo pagyrimų. Tuo labiau kad jis pagrįstai didžiavosi nepabūgęs darbuotis iki pusiaunakčio — tik jis ir dar penki vyrai, išsaugoję pakankamai daug jėgų. Kelionės metu Šeimų nariai nešė lavonus paeiliui. Dauguma vos bepastovėjo ant kojų. Kai Ledrofas įsakė sustoti šiame slėnyje, pasigirdo verkšlenimų, neva jau pernelyg vėlu, be to, visi beveik krenta iš nuovargio. Tyliai žvelgdami į nugeibusius žmones, Kilynas, Sermas ir dar keli Lupikai tik papurtė galvas ir atliko tai, kas pridera mirusiųjų atžvilgiu.

Akmenų piramidės gerai apsaugojo žuvusiųjų kūnus. Nė vienas mechas nedrįs išardyti žmonių kapavietės. Šioji taisyklė įsigaliojo prieš daugelį šimtmečių, kai tarp žmonių Arkologijų ir mašinų tvyrojo pagiežingos paliaubos.

Niekas nesudrums negyvėlių ramybės. Kilynas jautėsi toks išsekęs, jog net paprastas kvėpavimas prilygo sunkiam darbui. Tačiau jis didžiavosi neužmiršęs senųjų tradicijų. Į sąmonę plūstelėjo miglotas milžiniškos piramidės vaizdas. Tarp smėlynų kyšantis didingas statinys stiebėsi į žydrą dangų. Iš apačios į viršūnę žvelgė miniatiūriniai žmogeliukai. Savo ūgiu jie negalėjo prilygti net akmeniniams stačiakampiams blokams. Jau ir anksčiau prieš akis suvirpėdavo kažkas panašaus. Matyt, laidotuvių metu atgydavo giliai viduje pasislėpęs senovinis Aspektas. Vyriškis nežinojo, kur galima rasti tokią piramidę — nebylų, amžiną priekaištą tiems, kurie įkalino joje žmoniją.

— Kilynai?

Ledrofo balsas atrodė šiek tiek susierzinęs. Matyt, kvietė Kilyną jau ne pirmą kartą.

— Hmm, ką?

— Kaip manai, kada žemkasiai baigs montuoti maldininką?

— Tikiuosi, niekada. Man regis, mes jį pribaigėme galutinai.

— Ką pasakysi, Šiba? — pasiteiravo Ledrofas.

Ji pakratė galvą.

— Nesu susipažinusi su tokia mechų technika.

— Neturi nuomonės? — akivaizdu, kad Ledrofo netenkino tokie migloti atsakymai.

— Mes nesunaikinome visų detalių, — tarė Kilynas. — Neužteko amunicijos.

Į priekį palinko žmogus, vardu Fomaksas. Lupikų kapitonas žuvo vakar, ir jo vietą greičiausiai turėjo užimti būtent šis tvirto sudėjimo vyriškis. Išsekęs veidas bylojo, kad per savo gyvenimą jis matė pernelyg daug baisybių ir žinojo išvysiąs dar daugiau, bet nė kiek tuo nesidžiaugė. Po akimis driekėsi ilgi randai, skruostus vagojo susipynusios raukšlės.

— Tas maldininkas… galbūt jis paprasčiausiai keliavo pro šalį.

— Galbūt, — atsakė Ledrofas. — Anksčiau buvome susidūrę ir su kitu.

— Tai tas pats maldininkas, — pareiškė Kilynas.

Fomaksas rūsčiai susiraukė lyg netikėdamas savo ausimis.

— Esi tuo tikras?

— Nuo pirmojo mecho nutraukiau kojos statramstį. O šitas aiškiai šlubčiojo.

— Gal pakliuvo į nelaimingą atsitikimą.

— Velniškai keistas sutapimas, — atšovė Kilynas.

— Mums dar nė karto neteko matyti maldininko, — prisipažino Fornaksas. — Girdėjau pasakojimus apie jį iš savo motinos.

— Tas prakeiktas padaras išžudė Riterius, — sumurmėjo Šiba.

Fomaksas suglumo.

— Juk sakei, jog tai pėdsekių, ietininkų ir barškuolių darbas. Sakei, kad jie apsupo Riterius.

— Mechams vadovavo maldininkas, — abejingai paaiškino Šiba. —Jis nupildavo visus, kuriems pavykdavo pasprukti iš apsupties.

— Turi omenyje, kad maldininkas vadovavo marodierių grupelei? — paklausė Ledrofas.

Moteris tylėdama linktelėjo.

— Kaip tau pavyko pabėgti? — pasiteiravo Kilynas.

— Pasislėpiau uolos plyšyje.

Kilynas prisiminė, kur šią naktį ji miegojo.

— Kada tai įvyko?

Kurį laiką ji nepratarė nė žodžio — matyt, tarėsi su Aspektu.

— Maždaug prieš šešerius metus.

Vyriškis pagarbiai ją nužvelgė. Tiek laiko išgyventi vienui vienai!

— Taigi Riterių Citadelė krito tuo pat metu, kaip ir mūsiškė. Mes vadiname tuos laikus Neganda.

Fomakso žvilgsnis apsiblausė, jam pakračius galvą.

— Mus ištiko ta pati dalia. Įstengėme atsilaikyti prieš marodierius dvi dienas. Paskui jie pralaužė sienas ir išvarė mus iš Citadelės.

— Mes ištvėrėme tris, — burbtelėjo Kilynas. — Kai kurie tvirtina, neva matę tolumoje milžinišką mechą, savo dydžiu prilygstantį maldininkui.

Fomaksas atsiduso.

— Sunku pasakyti. Tada sklandė pačios keisčiausios istorijos. Šiaip ar taip, man jis pasirodė panašus į gelžgalių krūvą. Nė kiek nepriminė kovotojo.

— Maldininkas greitas, — įsiterpė Šiba.

— Spėju, kad jam paprasčiausiai pasisekė, — tarė Ledrofas. — Užklupo Fanę nepalankiu momentu. Kiek atsimenu, Kilynas nupylė jį vienu šūviu.

— Tai man pasisekė, o ne maldininkui.

Gūžtelėjęs pečiais Ledrofas nuleido paskutinę frazę negirdomis.

— Jis užpuolė mus, kai buvome praradę budrumą. Šeimų susitikimo metu.

Šiba liūdnai palingavo galvą, bet ir vėl nepratarė nė žodžio. Fornaksas tyrinėjo ją atidžių žvilgsniu, tarytum moteris galėtų būti jo konkurentė. Kilynas žinojo, jog tai neįmanoma — kad ir kaip puikiai Šiba reiškėsi žuvusiųjų Riterių gretose, jai nelemta tapti Lupikų kapitone. Greičiausiai Fomaksą sudomino anksčiau negirdėti dalykai, nors jo Šeimoje Šiba jau gyveno pakankamai ilgai.

Kilyno tai nestebino. Ji kalbėjo šykščiai ir išsakydavo tik pačią esmę. Sermas pasakojo, kad moteris gyveno viena ir glaudėsi prie mechų fabriko, kai ją aptiko ir priėmė į savo tarpą pro šalį keliaujantys Lupikai. Tačiau Riterių elgesys smarkiai skyrėsi nuo naujosios Šeimos. Ji valgydavo, dirbdavo, žygiuodavo, mylėdavosi — viską darydavo savaip; tiesą sakant, per tą laiką nesuartėjo nė su vienu Lupiku. Fomaksas tai jautė.

— Maldininko smegenys yra išsidėsčiusios įvairiose jo kūno dalyse, — prabilo Kilynas. — Nukenksminome visas, kiek įstengėme.

— Duodu galvą nukirsti, kad tokio mecho dar nesame matę, — tarė Ledrofas. — Bet šį kartą mes jį pribaigėme.

— Maldininkas gali pasikeisti detales, — atkirto Šiba.

Fomakso veidą perkreipė nepatikli išraiška.

— Iš kur jas trauks? Mes išbarstėme jo dalis kur papuola.

— Kas nors gali sunešti jas į vieną vietą, — švelniai pastebėjo Kilynas. — Galbūt net mecho sąmonės.

— Jau lengviau pasiųsti kitą maldininką, — nesutiko Fomaksas.

— Ne, jeigu jis specialiai sukurtas šiam tikslui.

— Kokiam?

— Medžioti mus.

Fomaksas pašaipiai pliaukštelėjo delnais sau per kelius.

— Visi marodieriai mus medžioja.

— Jie turi ir kitų darbų, — paprieštaravo Kilynas. — Jei pamato mus, pradeda persekioti. Jei pasitaiko tinkama proga, užpuola. Bet, skirtingai nuo maldininko, nesugeba paskleisti iliuzijų.

Fomaksas šniurkštelėjo ir gūžtelėjo pečiais.

— Klausyk, aš žinau, kad tu susidorojai su maldininku.

— Du kartus, — pataisė Kilynas.

— Tebūnie. Tik nebūk toks pasipūtęs.

Kilynas nevalingai sugniaužė kumščius, bet šiaip ne taip prisivertė nutylėti. Lupikai ir Vyskupai negalėjo sau leisti ginčytis.

— Kaip manote, iš kur tas padaras sužinojo apie mūsų susitikimą?

— Ledrofas akivaizdžiai stengėsi nuraminti įsiliepsnojusias aistras.

— Tai jo darbas, — tarė Šiba.

— Kas? — nesuprato Fomaksas.

— Kad mes susitikome. — Į Lupiką žvelgė blizgančios akys, kurias dar labiau išryškino raudonai įdegusi oda.

— Abi mūsų Šeimos?

— Teisingai.

— Nesąmonės! — suriko Fomaksas. — Prieš dvi dienas mes pastebėjome babajagą, todėl ir pasukome šita linkme. Paskui išvydome kalvų keteromis į pietus traukiantį barškuolį. Pakliuvome į slėnį visiškai atsitiktinai, nes norėjome pasitraukti mechui iš kelio. Ir tik…

Jis užsičiaupė, staiga supratęs, ką visa tai reiškia. Stojo mirtina tyla, kurios metu Kilynas pagaliau įsisąmonino, su kokiu siaubingu padaru jiems teko susidurti. Maldininkas naudojosi barškuoliais, babajagomis ir visais kitais marodieriais. Be jokios abejonės, ir tais, kurie garantuotai nužudė Džeiką, užpuolę juos Lomoje. Šie įvykiai padėjo susitikti Vyskupams bei Lupikams ir džiaugsmingos euforijos metu pasėti mirties sėklą.

Džeiko netektis — tai niekis, palyginti su katastrofa, užgriuvusia juos labiausiai pažeidžiamu momentu. Atnaujintus žmogiškus ryšius, kurie galų gale leido jaustis tikrais žmonėmis, nutraukė viena groteskiška akimirka. Dabar išlikusių gyvųjų širdis draskė nepakeliamas skausmas — už linksmybes, sumišusias su siaubu, prisiėjo sumokėti skaudžią kainą. Nė nesusimąstydamas apie tai, Kilynas jautė, kad maldininkas supranta žmones geriau už bet kurį kitą mechą. Tas padaras žinojo, kad, norint kuo skaudžiau sužeisti jų asmenybes, reikia nusitaikyti į pačią bendruomenę. Būtent todėl maldininkas kėlė kur kas didesnę grėsmę nei klastingasis ietininkas arba spygliuočius.


2


Tą rytą abi Šeimos nusprendė keliauti tolyn turėdamos atskirus kapitonus, nes vienas vadovas reikštų vieną Šeimą. Atsiskyrimas nuo Klano buvo netoleruojamas, tuo labiau kad nė viena Šeima nesutiktų oficialiai užbaigti savo egzistavimo.

Kalbos užtruko ištisas valandas. Ledrofas ir Džoselina padėjo Lupikams įveikti Liudijimą, nes pastarieji vis dar neturėjo kapitono. Jie stebėjo visus ritualus ir elgseną, tačiau neprašė paskubėti. Kiekviena liturgiškai svarbi proceso dalis buvo atliekama prisilaikant per amžių amžius nusistovėjusių tradicijų.

Tai suteikdavo bent šiokią tokią paguodą. Žmonės sakydavo kruopščiai išdailintas frazes tarsi norėdami pasislėpti nuo atšiauraus gyvenimo kliūčių. Pagražintos, įmantrios istorijos ir meniški pasakojimai iš tiesų galėjo būti perteikti pačia paprasčiausia kalba. Tačiau jie geidė bent vienai akimirkai pailsėti beribio, panirusio į ūkanotą užmarštį žmonijos paveldo prieglobstyje. 


Citadelėse tokie pokalbiai prasidėdavo po ištisą mėnesį trukusių parengiamųjų šnekų. Kažkada ceremonijomis apipinti Liudijimai vykdavo chrominiuose skliautuotuose požemiuose. Dabar Šeimos galvos, purvinos ir subraižytos, dudendavo išsidrėbusios aplink kreivašones mirusiųjų piramides. Kitados svarbiųjų Šeimos narių buvo tūkstančiai. Šiose giminės kalbose niekas nė neužsiminė apie varganą jų padėtį.

Lupikai išrinko Fornaksą savo kapitonu. Pagal tradiciją jie būtų integravę į sensorinę vyriškio sistemą Šeimos narių topogramą, tačiau tai padaryti mokėjusi moteris, sena išmintinga technokrate, vardu Kuiperė, žuvo praeitą dieną.

Atrodė, kad Fomaksas ir Ledrofas niekaip neranda bendros šnekos. Jie sutarė tik dėl vieno — Šeimos privalo žygiuoti tolyn. Pavojinga pasilikti netoli maldininko karkaso, net jei šis ir suskaldytas. Visai įmanoma, kad jį suremontuos pro šalį keliaujantys marodieriai. Be to, maldininkų gali būti ne vienas.

Kilynas jautėsi šiek tiek neramiai, nes, rodos, niekas nepajėgė suvokti esminio skirtumo tarp šio mecho ir kitų marodierių. Maldininkas žuvo ir vėl prisikėlė, tarsi būtų sukurtas atkakliam, nenuilstamam, energingam žmonių persekiojimui.

Su marodieriais jį suplakė ribotas kategorijų supratimas. Matyt, Klanai nenorėjo pagerbti jo suteikdami savo kalboje dar vieną žmoniją puldinėjančio plėšrūno vardą — bijojo įsisąmoninti tikrąsias siaubą keliančias maldininko sugebėjimų aukštumas, — nors ir žinojo apie milžiniškus mechų miestus, stulbinančias konstrukcijas, nesuvokiamus įrengimus.

Anksčiau niekam neteko matyti, kaip maldininkas doroj a negyvus savo gentainius arba prižiūri žemkasius, arba grobia kitų mechų miestų turtą. Jis nepriklausė juodadarbių klasei ir neturėjo kitų užduočių, išskyrus žmonių medžioklę. Prieš kelerius metus Kilyno tėvui pavyko išvysti kažką panašaus į maldininką ir išgyventi po tokio susitikimo. Klanų legendos bylojo apie įvairių rūšių, retai kada pastebimus mechus, apie negailestingų naikintojų grupes, apie siaubą keliančius momentus, kai horizonte šmėkštelėdavo daugiakojai šešėliai. Tokie aukštesnio lygio mechai sėjo garantuotą mirtį ir apčiuopiamą, nenuginčijamą paniką, išlikusią Aspektų prisiminimų vaizduose bei gandų lygio pasakojimuose apie susidūrimus, po kurių nedaug kam pasisekdavo išgyventi.

Kilynas tiesiog negalėjo patikėti, jog tai maldininko darbas.

Kažkada tėvas išdėstė visą litaniją apie marodierių tipus, skardžiu balsu aiškindamas, kokią didelę kainą žmonija sumokėjo, kad sužinotų naujus mechų aspektus — jei bent vienai akimirkai juos užmirštum, tektų vėl skaudžiai nukentėti.

Dabar atpažinti kiekvieną marodierių Kilynui padėdavo patirtis. Tačiau jis puikiai atsiminė, kaip gedulingai pritildavo tėvo balsas perteikiant senovinį folklorą bei įgūdžius. Svarbiausia svetimo proto ypatybė yra ta, kad jis svetimas, nepaliaujamai kartojo jis. Niūriai krizendamas pridurdavo: Nuostaba tave lydės visur.

Baisiausia tai, kad žudymas nebuvo pagrindinis marodierių užsiėmimas. Netgi ietininkai, staigūs ir klastingi fabrikų sargybiniai, puldavo žmones tik tuomet, kai pastarieji pernelyg priartėdavo prie mechų saugojamos zonos.

Deja, šią taisyklę sulaužė Neganda. Taipjau lemta, kad tėvui kritus Vyskupų Citadelėje užsibaigė visa epocha. Kilynas nematė, kaip jis žuvo. Bėgdamas su Tobiu girdėjo per komą padrikus žodžius, o vėliau išklausė pradingusiųjų sąrašą. Todėl visos detalės, kurių, matyt, geriausia nežinoti, sumišo su daugybe neatsakytų klausimų, tvyrančių nesuvokiamų dalykų ūkanose.

Gaivinančioje ryto prieblandoje jie surinko žuvusiųjų mantą. Kilynas atrado burbulo formos kuprinę, pagamintą iš spindinčios mechų medžiagos, kurios anksčiau niekada nematė. Būdama pakankamai lengva, ji sutaupė kelis kilogramus svorio ir švelniai prigludo prie juosmens bei pečių. Išėję anapilin paliko saviškiams tai, kas vertingiausia kelionėje — suslėgto maisto kubelius ir vandens gertuves.

Kilynas atsistojo, kramtydamas lopinėlį kietos gumos, kurios visada turėjo senasis Robertas. Jis stebėjo, kaip Sermas tvirtina prie švytinčių aulinių sagčių anglialiumininius blauzdų kompresorius. Kiti tikrino laikinuosius šlaunų amortizatorius bei šalmus su dvigubomis sienelėmis, apsikraudami įvairiausiais prietaisais. Kilynas žinojo, kad, nepraėjus nė savaitei, jie pasirodys per sunkūs arba pernelyg erzinantys ir bus paprasčiausiai išmesti. Verčiau pasiimti daugiau maisto ir skysčių, o papildomą įrangą palikti ramybėje. Porą kartų jis buvo susilaužęs šonkaulius, nes nedėvėjo krūtinės apsaugų.

Kol kiti tvarkėsi, Kilynas ilsėjosi po galva pasikišęs savo medžiaginį švarką, ironiškai dėbčiodamas į minkštus, poguliui skirtus ritinėlius. Po akimirkos šūktelėjo Tobiui, kad šis nebandytų temptis viryklės. Nuostabaus senovinio daikčiuko, subtiliai pagaminto iš lankstaus metalo ir švytinčio žydra liepsna, kai būdavo įjungtas. Tačiau berniukas greitai pavargtų nuo tokio svorio. Be to, visiškai neaišku, iš kur gauti kuro šiam prietaisui. Tuo labiau kad Kilynas retai kada valgydavo keptą maistą, nes įtarė, jog marodieriai gali užuosti garus iš kito Čiuožyklos pusrutulio.

Abi Šeimos lėtai darbavosi, kol pagaliau įsidienojo. Ledrofas su Fomaksu tarėsi su savo Aspektais ir ginčijosi tarpusavyje dėl maršruto. Kilynas nesikišo į jų pokalbį. Džoselina vis dažniau paremdavo Vyskupų kapitono mintis ir, kitais nežymiais ženklais parodydavo, kad ankstesni santykiai su Kilynu gerokai atšalo. Nors ir jausdamas šiokią tokią nuoskaudą, jis pasistengė nekreipti į tai dėmesio.

Atslūgus vakarykščiam emociniam protrūkiui, Šeimos atrodė apatiškos ir liūdnos. Jį ir patį apėmė panašūs jausmai, sumišę su pagiriomis — deja, nepavyko atsispirti pagundai paragauti kvapnaus vaisių vyno, kurio buteliuką rado ant Lupikės Hedos lavono. Gėrimu pasidalino su kitais trimis Lupikais bei Šiba. Užteko puodelio gintarinio skysčio, kad galva sutratėtų lyg būgnas. Atvirai kalbant, paragavo vos gurkšnelį, bet vis tiek jautėsi nepatogiai, kad vėl ieškojo nusiraminimo alkoholyje. Stiprėjantis maudulys persmelkė smilkinius ir nusėdo akyse. Tai priminė Kilynui, kad žiūrint į tolį kildavo problemų, todėl daug nedelsdamas jis ėmė dairytis Andželikos.

Su džiaugsmu sutikusi pagelbėti, ji išsitraukė savo įrankius. Kilynui patiko apžiūros procedūros, ypač dabar, kai stovyklavietėje pagyvėjo bruzdėjimas. Jis atsipalaidavo mėgaudamasis raminančiu kasdieniniu ritualu.

Kilynas sėdėjo nejudėdamas, kai netoliese išvydo moterį. Andželika krapštėsi prie tolimosios regos schemos, įmontuotos į sprandą, todėl pasukti suveržtos galvos neišėjo. Kryptelėjęs akimis pastebėjo, kad moteris tupi nenatūraliai sustingusi. Kai vėl pažvairavo, išgirdo, kaip suurzgė ir šiurkščiai nusikeikė Andželika. Visoje Vyskupų Šeimoje ji liko vienintelė, kuri dar šį tą nusimanė apie tolimosios regos schemas. Kažką pareguliavusi sprande, ji užvožė biometalinį dangtelį ir dūrė įrankiu jam į šonkaulius. Kilynas sustūgo.

— Tiesiog tikrinau tavo refleksus. Regis, viskas gerai, — šaltai pareiškė Andželika.

— Velniai tave rautų.

— Kitą kartą nesimuistysi. — Ji išsišiepė ir pasišalino, nuo chrominių antblauzdžių atsispindint ryškiam Denikso švytėjimui.

Kilynas pamasažavo kaklą ir patikrino regėjimą, pritraukdamas moters vaizdą. Akivaizdu, jog tai Lupike, jauna ir raumeninga. Prie smilkinių bangavo tamsių plaukų sruogos, styrančios tarsi juodos liepsnos liežuviai. Pažvelgęs įjos akis, pamatė krauju pasruvusiuose baltymuose besidriekiančias žydras gijas. Ji tupėjo suakmenėjusi, pakreipusi galvą lyg klausydama nematomų esybių balsų.

Taip ir buvo. Be garso krutančios moters lūpos, regis, stengėsi nuraminti viduje siautėjantį Aspektų klegesį.

Paskutinį kartą Kilynas matė taip apsėstą žmogų labai seniai, po nelaimės, įvykusios prie Didžiųjų Šaltinių. Ant moters lūpų pasirodė putos. Mėšlungiškai sutrūkčiojo kairioji ranka. Po akimirkos jai ėmė pritarti dešinioji akis.

Kilynas pasiuntė Fomaksui signalą. Būtent jis privalėjo rūpintis saviškiais. Prie tėvo atitipeno Tobis, jau užsimetęs ant pečių kuprinę.

— Vaje, pamišėlė, — tarstelėjo jis, išvydęs moterį.

— Nevadink jos taip, — perspėjo Kilynas atidžiai stebėdamas apsėstąją.

— Bet ji rimtai pasiuto.

— Viskas bus gerai.

— Neatrodo.

— Reikia turėti vilties.

— Aš neturiu.

— Juk žinai, kad Aspektai miršta kartu su šeimininkais. Turbūt jie siaubingai persigandę.

— Ką jie daro?

— Supanikavę visi pradeda šnekėti vienu metu. — Kilynas jautėsi nepatogiai teisindamas kitų Aspektus.

Tobio akyse nušvito begėdiškas jaunatviškas susižavėjimas.

— Nejau neįmanoma jų išjungti?

— Ne, jeigu rėkauja vienu metu.

— Kodėl ji užvertė akis?

Raineles užgožė baltymai. Prašieptoje burnoje matėsi pageltonavę dantys.

— Po velnių! Kurgi tas Fomaksas?

Kilynas palietė šaltą ir drėgną moters veidą.

— Pažiūrėk įjos rankas. — Nedaug ką išmanydamas Tobis pernelyg nesijaudino.

Kilynas apsidairė aplinkui, tačiau Fomakso neišvydo. Tiktai kelis Lupikus, žvelgiančius į jų pusę.

— Aspektai persmelkė jos sensorinį centrą.

— Jie gali mus matyti?

Prieš atsakydamas Kilynas sudvejojo. Jis nenorėjo, kad sūnus galvotų apie tokius dalykus. Užtenka ir pastarųjų dienų įvykių. Šiaip ar taip, reikės patenkinti berniuko smalsumą.

— Teisingai. Kai Aspektai įsisiautėja, jie sunaikina apsauginius mūsų filtrus norėdami kiek įmanoma labiau pajusti aplinkinį pasaulį.

— Vaje…

— Bet jei persistengia…

Moteris pašoko ant kojų ir pradėjo strykčioti it paklaikusi, įnirtingai mojuodama rankomis. Pakilusi į orą sumataravo visomis galūnėmis, paskui trenkėsi į žemę, kaip beprotė pradėjo spardyti purvą ir akmenis. Laimingo atsitiktinumo dėka vėl sugebėjo išsitiesti, tačiau nesiliovė kojomis pliekusi dirvos. Jos kūnas rangėsi absurdišku greičiu tarsi ieškodamas atsvaros galūnių judesiams. Pažliugęs prakaitu veidas išliko ramus. Ji nesuvaldomai mirksėjo, lyg būtų skenavusi regėjimo lauką stroboskopiniu režimu. Akių obuoliai dar labiau užvirto aukštyn. Pražiota burna skleidė žemus gomurinius garsus, susiliejančius į dejonę, kojoms trypiant pasiutpolkę ir keliant dulkių debesis.

Tobis atsitraukė nustėręs, jo lūpų kampučiai nusviro žemyn, išreikšdami pasibjaurėjimą ir siaubą. Kilynas pastūmė vaiką į šoną, o pats užšoko ant moters nugaros. Ji pasipurtė, bet užuot nutraukusi beprotišką šokį dosniai apdovanojo vyriškį smūgiais. Dešinioji pėda atbulomis įspyrė į kelį, ir jis išsidrėbė ant žemės. Apsidairęs išvydo atbėgančią Šeimą, tačiau Fomakso vis dar niekur nesimatė. Moteris vėl atsistojo ant trepsinčių kulnų ir ėmė šokčioti vis aukščiau ir aukščiau, savo hidraulinių aulinių dėka atlikdama svaiginančius piruetus. Po akimirkos nuaidėjo šaižus jos spiegimas.

Kilynas dar kartelį puolė Lupikę. Šį kartą spėjo nustverti ją besirengiančią kitam milžiniškam šuoliui. Nieko nelaukęs atšovė kapiliarinį kauburėlį ant moters peties, užvertė jos nugarą ant savo šlaunies, tokiu būdu neleisdamas pajudėti.

Kapiliarinius lizdus žmonės turėjo jau senų senovėje. Susiję su kiekvieno asmens DNR, jie leisdavo prieiti iki smegenų. Norint aktyvuoti šį lizdą, reikėjo turėti ypač sudėtingus įrankius ir labai atsargiai dirbti, nes tai buvo pats sudėtingiausias kūno portalas.

Kilynas įkišo į jį pirštą.

Moteris sustūgo, persikreipė — po sekundės suglebo.

Tobis padėjo paguldyti ją ant žemės.

Kilynas uždarė kapiliarinį kauburėlį ir jau ketino nykščiu užspausti ąselę, kai išgirdo virš savęs griausmingą Fornakso balsą:

— Nebandyk atidaryti. Nejau nežinai… juk tai Ana! Viena mūsiškių!

— Kaip pasakysi, — sutiko Kilynas atsistodamas. — Aš nieko neatidarinėsiu.

— Tu… tu jau buvai jį atšovęs, — pasibaisėjo Fomaksas, kratydamas retą barzdelę ir perkreipdamas išbalusias lūpas.

— Neturėjau kitos išeities. Ją buvo užvaldę Aspektai.

— Tu galėjai…

— Leisti jai susižeisti? Patempti raumenis arba sutraukyti sausgysles? Na, žinoma.

Fomaksas pasišiaušė.

— Tai mūsų Šeimos reikalas!

Kilynas suprato, kad Lupikų kapitonas laikysis savų principų, todėl nusprendė nusileisti.

— Gerai, aš atsiprašau.

— Tu įkišai pirštą…

— Tai gana veiksminga priemonė.

— O jei pažeidei smegenis? — Fomaksas tebesiuto nekreipdamas dėmesio net į atsiprašymą. Jo akys vis dar pavojingai žybčiojo, tačiau iš veido matėsi, kad mintis aplankė vidinė apvaizda. Kilynas suprato, kad šiam žmogui būtina išlieti savo jausmus prieš nuspaudžiant stabdžius. Ne pati geriausia kapitono savybė.

— Tegul smegenine rūpinasi įsismarkavę jos Aspektai, — atšovė Kilynas.

— Bet man…

Jį nutraukė Tobis:

— Tavęs čia nebuvo. Mums reikėjo kažko griebtis.

Tėvas patapšnojo jam per petį patenkintas, jog sulaukė paramos. Vis dėlto jis nenorėjo, kad Fomaksas pagalvotų, neva berniukas negerbia vyresnių.

— Šiuo atveju Lupikas teisus, Tobi.

Vaikas neatlyžo:

— Bet juk…

Tarp dviejų vyrų įsitvyrojo ilga nejauki tylos pauzė.

— Ačiū už pagalbą, — gergždžiančiu balsu burbtelėjo Fornaksas staiga supratęs, kad juos stebi kiti Šeimų nariai. — Jums abiem, — linktelėjo galva į berniuko pusę.

Dėkodamas Kilynas palietė pirštu kaktą. Fornaksas sugebėjo greitai nuslopinti įniršį — būtent tokios savitvardos ir buvo tikimasi iš kapitono. Galbūt jis nėra jau toks blogas. Ką gi, kelionės metu viskas išaiškės. Laikui bėgant tiek Ledrofas, tiek Fomaksas galėtų užsigrūdinti ir tapti išties gerais kapitonais, kurių taip desperatiškai reikėjo Šeimoms. Žinoma, nė vienas jų neprilygs net mažajam Fanės piršteliui, bet, kita vertus, kas išdrįstų tuo pasigirti?

Dvi dienas jie žygiavo praktiškai be poilsio. Norint apsisaugoti nuo netikėtų antpuolių atvirose, saulės nutviekstose laukymėse, teko išsisklaidyti. Ledrofas su Fomaksu liepė Šeimoms išsidėstyti į trikampius, prieš tai pasiuntę tris žvalgus į priekį, keturis į šonus ir dar tris palikę užnugaryje, nes būtent iš ten žmones dažnai užklupdavo marodieriai palaukę, kol būrys perkops kalvų keteras.

Jie traukė link Tiškulio centro, nežinodami tiksliai, ar žengia reikiama kryptimi, ir nė neįsivaizduodami, prieš kiek metų šiose vietose suvešėjo augmenija. Tačiau, kertant nuožulnius slėnius, buvo aišku, kad kelias pasirinktas teisingai. Gervuogės užleido vietą lapuočiams krūmams. Pamažu praretėjo brūzgynai. Šešėliuose styrojo gelsvai rudi ūgliai. Upelių dugnuose po plonu sudžiūvusios žemės sluoksniu galėjai rasti drėgną dirvą.

Antros dienos popietę Šeimos po truputį pradėjo bendrauti tarpusavyje. Jie nerūpestingai dalijosi informacija apie lengvesnius maršrutus kaip tikri, užsigrūdinę kelionių veteranai. Kilynas pajuto, kad Vyskupai ir Lupikai susilieja į vieną visumą. Visai įmanoma, kad genetinis ir istorinis poreikis išlaikyti atskiras Šeimas neteks prasmės dėl gerokai sumažėjusio jų narių skaičiaus. Tačiau tai tik smulkmena palyginti su retai aptariama ir nuolat širdyje jaučiama dilema. Žmonės ieškojo saugaus prieglobsčio.

Jie buvo pripratę gyventi Citadelėse, jaukiuose rezervatuose, kuriuos trumpam palikti bei užpulti mechus pasiryždavo tik drąsūs ir jauni. O dabar visa Šeima virto klajokliais. Prieglaudą pavykdavo rasti tik Lomose ir gana retai pasitaikančiose Tvirtovėse. Vis tik jų neapleido viltis, kad vieną dieną pasiseks rasti pastovią užuovėją nuo šio pasaulio verpetų.

Kilynas mąstė apie tai ir jautėsi laimingas, kad ne jis, o kapitonas turi spręsti šias problemas. Staiga pasąmonėje virptelėjo šaltas, ironiškas Artūro balselis:

Tu, be abejo, supranti, kad visa žmonija kilo iš klajoklių?

— Prieš tai, kai įsikūrėme Citadelėse?

Kur kas anksčiau. Juk mes kalbėjome apie tai. Prisimeni?

— Prakeikimas. Aš negaliu visko prisiminti! Tu tikriausiai taukštum nesustodamas, jei tik leisčiau.

Juk sakiau, kad mano žemėlapyje šis Tiškulys nėra pažymėtas. Jis pakankamai naujas. Man išties labai gaila, kad sukėlėme tau problemų, kai pabudai. Mes nerimaujame ir, matyt, išsiliejame ne pačiu geriausiu tau metu.

— Būk savo vietoje. Daugiau jokių plepalų. Aš privalau išlikti budrus.

Tik norėčiau pridurti, kad klajokliškas gyvenimo būdas yra genetiškai priimtinas mums, žmonėms. Civilizacija — tai sąlygiškai naujas išradimas…

— Turi omenyje mechų civilizaciją?

Ne, mūsiškę. Ne tik paprastą jos formą, turėtą Citadelėse. Aš kalbu apie tikrąją žmonių visuomenę, milžinišką ir didingą! Jie statė laivus, galinčius įveikti neįsivaizduojamus atstumus ir atgabenusius mus čia. Jie atvyko užmegzti kontaktą su balsais, kurios girdėjo per savo racijas. Jie…

— Su kokiais balsais?

Nors ir nenoromis, Arturas turėjo paaiškinti: Na, akivaizdu, kad radijo transliacijos prasisunkdavo iš tam tikrų mechų civilizacijos atstovų. Bet privalai suprasti — mechai šnekėjo sudėtingais kodais ir galbūt mes paprasčiausiai neteisingai juos išvertėme. Senųjų laikų kapitonai tikėjosi surasti planetoje tai, kas buvo pažadėta pranešime — Galaktikos žinių biblioteką. Tik pagalvok! Visą surinktą rašytinį meną, paveikslus, dainas ir nežinia kokius dar turtus. Kapitonų laivai skriejo beveik šviesos greičiu. Ir vis tiek pati kelionė užtruko septyniasdešimt tūkstančių metų. Tokia auka…

— Jie atvyko mokytis iš mechų? — ši mintis Kilynui atrodė tokia pat absurdiška, kaip ir teiginys, jog būtų galima mokytis iš akmens arba oro. Mechai tiesiog egzistavo lyg įprasta gamtos jėga, su kuria neįmanoma bendrauti.

Galima ir taip pasakyti…

Iš kitos siauro, žvirgždėto slėnio pusės pasigirdo veriantis Šibos riksmas, išblaškęs jo susimąstymą:

“Dulkinis!”

Šeimos akimirksniu nusileido ant žemės ir puolė ieškoti saugaus prieglobsčio. Virš tolimojo stalkalnio sklendė ketursparnis padaras, nuo žydrų Ėduonies spindulių švytintis vario atspalviu. Kilynui pasirodė, kad jis skrieja tingiai, neskubėdamas. Jau kurį laiką neteko matyti tokios rūšies mechų, bet šis, regis, neketino pulti žmonių.

Aprimęs Šibos balsas bylojo, kad ji padarė tokią pačią išvadą.

“Dulkinis tuščias. Žvalgosi”.

— Manai, kad jis grįžta namo? Tyrinėja aplinką? — Kilynas pažvairavo į grakštų, išdidžiai praplaukiantį padaro kūną. Jokių pilkšvų dulkių, paprastai išspjaunamų iš metalinio organizmo plona srovele.

“Turbūt mus pastebėjo”.

— Abejoju. Jis pernelyg toli.

“Dulkių nesėja. Tiktai žvalgosi”.

Ilgą laiką Šeimos tiesiog lūkuriavo, kol padaras sklendė elegantiškais ratais danguje. Kilynas gėrėjosi puikiais viražais ir tuo pat metu nekantravo, kad dulkinis kuo greičiau išsinešdintų. Žmonės retai kada pirmi puldavo pro šalį keliaujančius mechus. Nebent pastarieji keldavo tiesioginę grėsmę. Šiaip ar taip, prieš dulkinį nepakovosi.

Kai jis pradingo už horizonto, Šeimos skubiai patraukė kita kryptimi. Kilynas nepaleido Tobio iš akių ir atidžiai stebėjo dešinįjį šoną. Kaip žinia, marodieriai niekada neveikdavo išvien su dulkiniais, tačiau po susidūrimo su maldininku galima tikėtis bet kokių siurprizų.

Būtent Kilynas ir išgirdo metalinį agonišką zvimbesį. Blykstelėjęs sensoriniame centre, po akimirkos išnyko. Jis davė ženklą kitiems ir patikrino, iš kur atsklido garsas. Visi požymiai liudijo, kad iš artimiausio krūmokšniais apaugusio griovio.

Prasibrovęs pro gervuoges Kilynas išvydo tylaus mikrobanginio riksmo šaltinį. Barškuolis, įsitraukęs į savo darbą.

Padaras laikė sučiupęs visą būrį standartinių žemkasių, matyt, bandžiusių pastatyti perdirbimo gamyklą šalia geležies rūdos gyslos. Barškuolis kimšo juos į savo pilvą. Kilynas girdėjo žemą, bosinį virpesį, mechams sudriskus į atskiras dalis. Nuo marodieriaus atsklido gomurinis riaumojimas; garsiai ūžaudami kilnojosi keraminiai šonkauliai, padarui grūdant žemkasius į savo vidurius.

Netoliese garavo du rusenantys korpusai, anksčiau priklausę prižiūrėtojams mechams, kurie turėjo stebėti komandos darbą. Jiems žuvus, žemkasiai tegalėjo spygaudami kviesti pagalbą iš savo tolimo miesto. Be abejo, į Tiškulį greičiau atriedės paties barškuolio transportas.

Kilynas pamojo Šeimos nariams nesiartinti.

Tuo metu, kai reikėdavo atlikti savo tiesiogines užduotis, barškuoliai nekeldavo didelio pavojaus. Kai kurie marodieriai, tokie kaip krapštukai arba snukiai, buvo tikri maitėdos. Žvalgų dėka jų pavykdavo nesunkiai išvengti. Kitiems atitekdavo slaptų agentų vaidmuo nuolatiniuose skirtingų mechų miestų kivirčuose. Kirtikliai, barškuoliai ir pėdsekiai atsirado dar prieš Kilyno tėvo laikus dėl neišvengiamo žaliavos trūkumo.

Barškuoliais žmonės pavadino pailgus, klastingus mechanizmus, kurie judėdami susisukdavo ir vėl išsivyniodavo. Suradę žemiausio lygio mechus, priklausančius kitiems miestams, juos išardydavo į atskiras dalis arba paversdavo paprasčiausia metalo krūva. Po nariuota marodieriaus oda slypėjo ilgi vamzdiniai lydymo aparatai.

Kartą, labai seniai, Kilynui drauge su tėvu pasisekė su vienu tokiu susidurti. Jis bandė sukramsnoti kažkokį nereikšmingą mechą. Tuo metu Citadelei reikėjo didelių gabaritų atsarginių dalių, o marodierius turėjo jų iki valios. Teko palaukti, kol barškuolis prisirys, drybsodamas lyg išsipūtęs, subraižytas aliumininis vamzdis, ir pradės tuštintis rūdos luitais.

Jie užklupo marodierių pačiu pažeidžiamiausiu momentu, išdorojo padarą į atskiras dalis ir iščirškino pagrindinę sąmonę. Tada paspendė spąstus barškuolio rūdos vilkikams.

Tokių šaunių akimirkų, praleistų drauge su tėvu, pasitaikydavo ne taipjau dažnai. Būdami tik dviese, jie vogčiomis sėlino maitėdų būrio pakraščiu. Kilynas nupylė snukį, nešantį maistą savo organinėms dalims, ir jiedu prikimšo pilvus tirštu skysčiu.

Grįžę namo po šešių dienų klajonių, tėvas su sūnumi sužinojo, kad mirė Kilyno motina. Jie nieko nebūtų galėję pakeisti. Moteris užsikrėtė viena iš maro rūšių, užsilikusių dar nuo tų laikų, kai mechai bandė sunaikinti žmoniją paskleisdami bioinžinerinius virusus. Šiaipjau maro epidemijos retai kada pratrūkdavo, kadangi ligos nestimuliuodavo pakankamai silpna biosfera. Kita vertus, pagriovyje užsislėpę senieji virusai mutuodavo ir vėl užtvindydavo žmonijos gretas. Motinos mirtis suartino Kilyną su tėvu. Deja, iki Negandos buvo likę ne tiek jau daug metų…

Spoksodamas į atrajojantį barškuolį, Kilynas pajuto savyje keistą vidinę kovą. Akiratis susiaurėjo iki raudono nimbo, švytinčio aplink ūžiantį, siaubingai šlykštų padarą. Išblėso Šeimos klegesys, nublanko sensorinis pasaulis. Akis badė kibirkščiuojanti žydra kaitra. Jis palinko į priekį, balansuodamas ant pirštų galiukų, pasiruošęs išlieti aklą įniršį ir apsiraminti tik tuomet, kai sudoros į valgymo procesą įsitraukusį bjaurųjį barškuolį.

Staiga pajuto ant peties ranką ir išgirdo Šibos šnabždesį:

— Ramiau.

— Man, man reikia…

— Eik iš čia.

— Užmušti visus prakeiktus…

— Sakau, eik iš čia.

— Aš… aš tik…

Stiprios rankos palytėjimas atgaivino jį. Įtampa atslūgo. Kilynas pastebėjo saviškius, tūnančios išdžiūvusio upelio prieigose, pajuto, kad Šeimos nariai sutriko nesuvokdami, kodėl jis taip rizikuoja.

— Nėra jokio reikalo. Netrukus pasirodys barškuolio vilkikai.

— Aš…

— Norint prieš marodierių laimėti kovą, būtinąjį suprasti.

— Bet…

— Nerizikuok savo gyvybe. Prisimink, kad turi Tobį.

— Aš… teisybė. Teisybė.

Jie paliko marodierių, gromuliuojantį savo patiekalą.


3


Užteko akies krašteliu pamatyti dulkinį ir barškuolį, kad Šeimos paspartintų žingsnį. Pamažu gausėjanti augmenija, regis, žadėjo užliūliuoti žaliuojančia ramybe. Atsitraukus toliau nuo mechų, šis pojūtis dar labiau sustiprėjo.

Šeimos kuždėjosi tarpusavyje apie švelniai drėgną orą, blyškiai smaragdinę žolę, susipynusius rudus vijoklius, styrančius uolienų plyšiuose. Išvydę tokioje aplinkoje barškuolį, nerūpestingai atliekantį savo darbą, jie patyrė sukrėtimą, todėl dabar dar greičiau brovėsi į Tiškulio centrą.

Savo ruožtu, Kilynas daugiau nejautė baimės marodieriams, vien tik nenumaldomą pyktį. Jo požiūriu, mechai tiesiog kėlė nuolatinę grėsmę, nepakenčiamą ir natūralią kaip pati gamta.

Pamačius barškuolį, į galvą toptelėjo mintis, jog tai niekuo neišsiskirianti blogio kupina scena, kurioje nėra vietos užuojautai. Tiek marodierius, tiek jo virškinami ir pagalbos besišaukiantys žemkasiai buvo seni žmonijos priešai. Netgi tuomet, kai akis aptemdė raudona įsiūčio marška ir užplūdo prisiminimai, jis sugebėjo pastebėti, kad barškuolio vikšrų grandinėse kyšo įsipainiojusios gervuogės. Mechams sunku judėti tarp augmenijos. Dar vienas nedidelis privalumas. Dar vienas įrodymas, jog Tiškuliuose atgyja žalias praeities pasaulis.

Ledrofas įsakė užtraukti dainą. Per komą nuskambėjo senovinis Šeimos maršas, sukurtas tolimoje praeityje kažkokio įžymaus maršalo. Kilyną persmelkė padrąsinantys muzikos garsai. Pats nepastebėjo, kaip uždainavo.

Šis protėvių palikimas jam teikė kur kas didesnį malonumą nei Aspektų paistalai apie didingus žmonijos pasiekimus. Vyriškis dievino melodijas, o ypač nuostabųjį, kvapą gniaužiantį Mocarto meną. Įdomu, kokiais laikais gyveno tas kompozitorius? Galbūt jis proprosenelis? Kilynas mielai sutiktų būti jo artimu giminaičiu. Arturas bandė pasidalinti kažkokiomis senovinėmis žiniomis, tačiau prikaustytas prie magiškų gaidų Kilynas nekreipė į jį nė menkiausio dėmesio.

Straksėdamas pagal dainos ritmą, jis pastebėjo, kad Šeima juda sparčiau. Ledrofo dėka jie gana greitai atitolo nuo barškuolio ir užmiršo stingdančios baimės pojūtį.

“Dulkinis!” — suriko kažkas.

Melodija netikėtai nutrūko.

Perspėjantis šūksnis užklupo Kilyną pačioje šuolio viršūnėje. Jis sklendė kurį laiką, paskui nusileidęs atsitrenkė į žemę ir nusirideno į išdžiūvusio upeliūkščio vagą. Apuostęs aplinką ilgosiomis bangomis pareiškė:

— Jokios mechų smarvės.

Nesunkiai suradęs Tobį ėmė klausytis, kaip Šeimos ieško prieglobsčio. Graudžiai ir isteriškai spiegė Lupikų motinos bei tėvai, ieškantys savo atžalų. Sensorinį centrą pervėrė panikos kupini klyksmai.

“Nieko nesakyk, tik pažiūrėk”, — pasiuntė žinutę Šiba.

Jis pritraukė žvilgsniu horizontą ir iš pradžių negalėjo patikėti tuo, ką pamatė. Galbūt Andželika blogai nureguliavo tolimosios regos schemą? Už didelio atstumo skriejantys objektai kvepėjo taip keistai…

“Tai paukščiai”, — ramiai paaiškino Šiba.

Priblokšti Šeimų nariai pakilo ant kojų. Jie nusibraukė prilipusį purvą ir įsmeigė akis į plevenančią, atgijusią miglą. Virš krūmokšnių čirškėdami pikiravo šimtai taškelių.

Ilgą laiką niekas nepratarė nė žodžio. Paskui per komą nuskardėjo džiaugsmingi šūksniai. Kai kurie jaunikliai dar nė karto gyvenime nematė skraidančio padaro, pagaminto ne iš metalo. Jie manė, kad padangę valdo tiktai mechai, smardinantys orą pilkšvu spinduliavimu.

Tobis kvykdamas puolė į priekį:

— He-he-hei!

Užuot sutikę savo giminės narį, mažutėliai organinės gyvybės atstovai šovė aukštyn lyg pabaidyti. Apstulbęs berniukas sumirksėjo.

Kilynas nusijuokė.

— Turėsi elgtis su jais švelniau.

Tobis susiraukė.

— Nejau mes jiems nepatinkame?

— Bet kuri gyvybė iš prigimties pasižymi bailumu.

— Bijo netgi kitos gyvybės?

— Ypač kitos.

— Tik ne mechai.

— Jie bijo saviškių. Prisimeni, kaip tie žemkasiai siuntė pavojaus signalą, kai juos dorojo barškuolis?

Tobis ryžtingai linktelėjo galva.

— Mechai bijo ir mūsų.

Kilynas blankiai šyptelėjo puikiai suvokdamas, kodėl berniukas gynė tokią visiškai klaidingą nuomonę.

— Galbūt, — švelniai atsakė jis.

— Taip ir yra. — Tobis palietė pirštu juodo plieno diskinį pistoletą, pritvirtintą prie diržo, nesąmoningai paglostydamas šį menkutį galios simbolį.

— Žemkasiai ir prižiūrėtojai kviečiasi pagalbos tik todėl, kad palaiko mus priešais mechais.

— Netiesa, — pašaipiai atkirto Tobis.

— Tiesa.

— Mes turime dvi kojas, o mechai — vikšrus.

— Kas iš to?

— Mechai tai mato.

— Žemkasiai tiesiog jaučia mūsų įrangą, nes ji pagaminta iš mechų metalo.

— Nesąmonės, — tvirtai atšovė Tobis. Norėdamas nutraukti pasipriešinimą jo įsitikinimui dėl žmonijos padėties šiame pasaulyje, vaikas skubiai pasišalino. Kilynas stebėjo, kaip jis nutolsta — maža figūrėlė grakščiai šokčiojo per griovius ir krūmus.

Tobiui reikėjo jausti ir žinoti, kad žmonės pajėgūs suduoti mechams tinkamą atkirtį, kad begalinis bėgimas turi kažkokią prasmę, nepaisant visų praradimų. Tik taip jis galėjo pateisinti vakarykštes skerdynes. Kilynas nė kiek netroško meluoti sūnui, tačiau jis stengėsi neaiškinti to, ką vaikas ir pats matė: žmonės buvo tokie nereikšmingi, kad žemkasiai net neturėjo programos atitinkamai įjuos reaguoti. O marodieriai paklusdavo vieninteliam įsakymui, reikalaujančiam naikinti organinius padarus. Netgi siaubą keliantis maldininkas tikriausiai neužėmė aukštos padėties mechų hierarchijoje.

Kilynas ir pats norėjo kažkokiu būdu užmiršti žudynes. Jis negalėjo pasekti Džoselinos pavyzdžiu ir paprasčiausiai šukuotis plaukus, liūdnai spoksodamas į tolumą, raitydamas įmantrias garbanas, kurios susimaigys, kai tik jis užsidės šalmą. Tai niekada nepadėdavo.

Tamsiems, nepaaiškinamiems pojūčiams suspaudus krūtinę, Kilyną užplūdo gailestis ir sielvartas. Retai kada tekdavo kalbėti apie tokius miglotus išgyvenimus. Kartą Džoselina bandė priversti jį išsišnekėti, tačiau Kilynas pasijuto dar kvailiau, tarsi liežuvis būtų virtęs išdavikišku įrankiu.

Nusprendęs įveikti neviltį senu patikimu būdu, jis šūktelėjo Ledrofui:

— Einu pasaugosiu kairįjį šoną.

— Gerai! — barzdočiaus balse akivaizdžiai girdėjosi palengvėjimas.

Visą rytą kapitonas turėjo klausytis niurnėjimų ir verkšlenimų. Skerdynių sukelta neviltis sumišo su nusiskundimais dėl maudžiančių kojų, patemptų raumenų ir išsiliejo į nepasitenkinimo jūrą. Be to, reikėjo leisti pailsėti Džoselinai, dieną praleidusiai kairiajame šone.

Toje pusėje žemė atrodė šviežia ir lygi, nesubjaurota mechų vėžių. Neaukštos kalvos, regis, susiliedavo viena su kita. Aukštais šuoliais nuskuodęs iki taško, iš kur vos begalėjo pajusti Šeimą savo sensoriniu centru, Kilynas apsigręžė ir pamatė, kad jie juda banguodami. Pakilimų ir nusileidimų linijos šiek tiek iškrypdavo žmonių trikampių priekyje. Kilynas susiraukė nustebintas tokio reiškinio.

Nuskambėjo kuklus Artūro balselis:

Nieko čia keisto, turint omenyje, kad esame Tiškulyje.

Greičiausiai Aspektas šiek tiek įsižeidė, kad šeimininkas nerodė didelio noro su juo aptarti rūpimą klausimą. Tačiau Kilynas neketino niekojo prašyti. Kurį laiką patylėjo ir daugiau neišgirdęs Artūro leido pasireikšti Badui.


1. Tiškulys sukelia smogiamąsias bangas.

2. Jos driekiasi nuo centro.

3. Suslegia uolieną.

4. Aplenkia kalvagūbrius.

5. Iškrypsta aplink centrą.

6. Nesunku pamatyti.


Kilynui nespėjus atsakyti, kandžiai atšovė Arturas:


Tai tik viena iš hipotezių. Ji būtų labiau tikėtina, jei šį tą supaprastintume. Drįstu teigti, kad kalvagūbrius suformavo atsispindinčios smogiamosios bangos. Neužmirškite, kad šią tundrą daug anksčiau buvo sukūrę dulkiniai. Po ja glūdi Čiuožyklos ledas, kurį dulkiniai atskyrė nuo biosferos ir tokiu būdu išdžiovino mūsų aplinką. Smogiamosios bangos trumpam atitirpdė ledą. Dėl to deformavosi žemės reljefas. Kai…


1. Pernelyg sudėtinga.

2. Tiesiog nenukrypkite nuo vingių.

3. Žalios augmenijos turėtų padaugėti.


Kilynas nustūmė Badą su Arturu į sąmonės kertelę, pakankamai toli, kad jų nesibaigiantis ginčas virstų irzliu, prislopintu murmėjimu. Hidrauliniams batams stumtelėjus kūną į viršų, jį užvaldė laisvės pojūtis. Tolumoje vilnijančios apvalios kalvos iš tikrųjų atrodė šiek tiek žalesnės. Aspektų kalbų užteko, kad sukeltų susidomėjimą. Kalvų viršūnėse žalios dėmelės buvo ryškiausios, tarytum tiesiai po jomis tūnotų ledo sluoksnis. Šiltą dieną truputį atitirpęs jis pagirdys augalų šaknis.

Tik tiek ir teprisiminė iš nuobodžių žemės darbų, kuriais užsiimdavo vaikystėje. Gyvendamas Citadelėje jis labiau mėgo klajoti su tėvu po tyrlaukius ir puldinėti mechus. Vis dėlto pasėlių drėkinimo menas visam laikui įstrigo į galvą. Matydamas artėjantį sodrios augmenijos prieglobstį, viduje pajuto malonų kutenimą.

Jis nusileido prie tankių brūzgynų, norėdamas sutvarkyti higieninius reikalus. Šiam darbui reikėjo gerai pasiruošti. Teko nusisegti krūtinės sąvaras, kuprinės diržą ir paslėpsnių apsaugas. Užėmęs tinkamą padėtį, tapdavai lengvai pažeidžiamas, tačiau tokiais atvejais Kilynas nemėgo, kai jam kas nors trukdydavo. Pritūpus prie žemės, užplūdo palaima — jis vienas ir bent trumpam atitrūkęs nuo Šeimos. Be to, žinant, kad išmatos padės sužaliuoti gyvybei, širdyje sukirbėjo abstraktus pasitenkinimo jausmas. Ir, be abejo, pats tuštinimosi veiksmas apleistoje Čiuožyklos vietovėje leido išlieti viduje susikaupusias medžiagas, apie kurių perdirbimą jis nutuokė neką daugiau nei apie savo kibemetinius ritmus, elektros grandinių apsaugą ar sensorinį centrą. Atšiauriame pasaulyje tokių paprastų malonumų labai trūko — nors jis pats nebūtų drįsęs to pripažinti.

Jis atsipalaidavo, apimtas gaivališkų pojūčių. Lygiai taip pat džiaugsmingai panirdavo į drėgną alkoholio glėbį. Kai pagaliau sudribo ant dirvožemio, netikėtai pastebėjo mažutį peliuką, iškišusį snukelį pro vijoklių raizginį.

Jau daugelį metų Kilynas nebuvo regėjęs gyvūno. Jis sumirksėjo priblokštas. Peliukas dirstelėjo į žmogų-kalną ir sucypė. Atrodė neišsigandęs, tik šiek tiek sutrikęs.

— Ar žinai, kas aš toks esu?

Jį atsargiai tyrinėjo drėgnos akys.

— Aš niekuo nesiskiriu nuo tavęs. Matai?

Miniatiūrinės kojelės išsilenkė, pasiruošusios sprukti.

— Netgi mūsų šūdai panašūs.

Skeptiškai sutrūkčiojo nosytė.

— Matai? Mano kūnas iš mėsos. Ne taip kaip mechų.

Pūkuotą padarėlį akivaizdžiai užbūrė Kilyno ūgis. Jis garsiai

šnarpštelėjo. Vienas kitą tyrinėjančius žmogų ir gyvūną skyrė neįveikiama praraja.

Galų gale vyriškis baigė higienines procedūras ir atsistojęs pasiuntė žinutę visuotiniu komo kanalu:

— Klausykite, aš radau pelę. — Jo žodžiai sukėlė džiaugsmingų šūksnių atgarsį. Kai Kilynas nušoko nuo žemės kauburio, mažos peliuko akys, ryškios ir skaidrios, vis dar žvelgėjam įkandin.

Tą vakarą jie įkūrė stovyklavietę tarp dviejų kreivašonių kalvų. Ledrofas įsakė Kilynui budėti, nors šis darė tai jau trečią naktį iš eilės. Barzdočius pamažu apsiprato su kapitono pareigomis, bet vis dar elgėsi su Kilynu griežčiau nei su kitais.

Dalį laiko su juo sargybą ėjo Šiba. Kadangi moteris neketino atsisakyti nuostatos kalbėti kuo mažiau, jų sensoriniai centrai galėjo užfiksuoti net pačius menkiausius signalus. Kilynui patiko Šibos draugija. Naktinę padangę gaubė debesys, pro kurių tarpus tviskėjo žvaigždės.

Šiba turėjo perimti iš jo budėjimą, todėl Kilynui teko dar kartą apvesti ją aplink stovyklavietę ir aprodyti nereikšmingus signalinius mechanizmus, aptiktus šešėliuose slypinčiuose laukuose. Jam buvo malonu žingsniuoti šalia moters; nesvarbu, kad daugumą laiko jiedu praleisdavo tylėdami, susijungę tik sensoriniais centrais. Tai kur kas geriau nei gulėti paslikam tarp saviškių ir bandyti užsnūsti nesibaigiančių ginčų šurmulyje.

— Tylu?

— Pakankamai, — atsakė jis.

Prieblandą pervėrė plati jos šypsena.

— Pavargęs?

— Nė iš tolo. Galėčiau nugriauti kalnus.

— Hmm, hmm, — pašaipiai žavėdamasi sumurmėjo Šiba.

— Gerai miegojai?

— Žemė per kieta.

— Reikėjo pasikloti krūmokšnius. Būtų minkščiau.

— Verčiau gulėti ant žmogaus kūno.

Blausus Ėduonies disko spinduliavimas nušvietė žibančias moters akis, ir Kilynas suprato, kad ji šaiposi.

— Vyro ar moters?

— Žinoma, vyro.

— Klysti. Geriau gulėti ant moters. Turi daugiau riebalų.

— Riebalų? Nesąmonės.

— Aš liesesnis už tave.

— Aš taip pat nenupenėta.

— Pats tas. Sakyčiau, pats tas.

— Nejau tikiesi, kad gulėčiau po tavimi nejudėdama?

Tai buvo ne tik vienas iš ilgiausių sakinių, kokį teko girdėti iš jos lūpų, bet ir pats įdomiausias.

— Nemanau, kad gulėtum ramiai lyg lenta.

— Gerai. — Ir vėl jos veide trumpam nušvito šypsena. Kilynas neįstengė sugalvoti, ką sakyti toliau. Nepastebimai susilieję sensoriniai signalai gana stipriai kuteno sąmonę. Tačiau jo seksualinio potraukio centras buvo nuslopintas, todėl geraširdiškų pajuokavimų ir gundančių šnairavimų apžavai pakankamai greitai išsisklaidė. Apgailestaudamas dėl to Kilynas bandė jai paaiškinti savo padėtį, kai iš krūmokšnio išlėkė gyvūnas. Teko sutikrinti jų fiksatorių parodymus ir įsitikinti, kad ten daugiau nieko nėra. Deja, tinkamas momentas atviroms kalboms išgaravo, o vyriškis nežinojo, kaip jį susigrąžinti. Regis, pastaruoju metu viskas pradėjo sprūsti iš rankų.

Eidamas suaižėjusio lauko pakraščiu, Kilynas išgirdo sausą tarkštelėjimą.

— Kas tai? — paklausė jis, bandydamas išvilioti iš moters bent vieną kitą žodelį. Paskui netikėtai sustojo ir įsiklausydamas pakreipė galvą.

— Kažkas dainuoja, — atsakė Šiba.

— Kitos Šeimos? — viltingai tarstelėjo Kilynas. Daugelį metų Vyskupai galvojo, kad jie vieninteliai išliko gyvi. Dabar stebuklas galėjo pasikartoti. Tobis praleisdavo kiekvieną laisvą akimirką su savo naujais, beveik vienmečiais draugais, tačiau norėjo jų turėti daugiau.

— Keista.

— Nedainuoja, — po trumpos pauzės pareiškė vyriškis. — Panašu į…

— Garsas ne akustinis.

— Skamba tarsi tolimas balsas, — pastebėjo Kilynas, — kuris sklinda iš metalinės burnos.

Jie nuskenavo aplinką, permetę akimis visą spektrą ir maksimaliai sustiprinę pojūčius. Nieko.

— Mechų neužuodžiu, — patvirtino Šiba.

— Ką jis sako?

— Kartą girdėjau tokį magnetinį balsą.

— Ką? — Kilynas perėjo į ultravioletinį režimą ir užfiksavo silpną spinduliavimą.

Jis pajuto, kaip ant sprando pašiurpsta gyvaplaukiai.

Kažkas sklendė naktinėse sutemose.

Tačiau ne materialus.

Jis dairėsi į kalveles žiūrėdamas, ar nesiartina neprašyti svečiai, ir visai neatkreipė dėmesio, kas vyksta padangėje. Dabar pakėlė galvą ir pamatė permatomą banguotą švytėjimą. Nuo didingo šviesos rutulio žemyn driekėsi susiraizgiusios žydrai baltos linijos. Jis sustiprino regėjimą, mintyse dėkodamas nagingoms Andželikos rankoms.

Linijos atrodė susipynusios į milžinišką blausų voratinklį. Keistu kampu išsidėstęs danguje, jis siaurėjo į pietų pusę, kol galiausiai susiliejo į vieną tašką. Kilynas mintyse pasiteiravo Artūro, ką visa tai reiškia.

Tu matai dvipoles linijas, priklausančias magnetiniam Čiuožyklos laukui. Jis kinta atvirkščiai proporcingai atstumo iki pietinio planetos ašigalio, kuris slypi už horizonto, kubui. Tačiau šis vaizdas — kažkokia anomalija. Aš nesuprantu jos, bet galiu spėti…

— Atsakyk! — paragino Šiba.

Moteris išgirdo kažką, ką jis praleido pro ausis. Būdamas atsargus, Kilynas dvejojo. O jei vis dėlto tai mechų darbas?

Jis įtempė ausis. Užtildžius ploną virpantį Artūro balselį, pasigirdo švelnus čirptelėjimas.


Aš kylu, lūžtu, plevenu. Išklausykite mane. Tuojau pat!


Nieko nesuprasdamas Kilynas dėbtelėjo į Šibą. Jos lygiame veide spindėjo susižavėjimas.

— Iš kur tu esi? — paklausė vyriškis per sensorinį centrą, su vargu prabildamas akustinės ir elektrinės kalbos mišiniu. Jis sutraukė gerklę, tarsi norėtų pamėgdžioti varlės kvarkimą, ir pasiuntė mikroschemų perfiltruotą elektromagnetinį skambesį.

Kuriam laikui stojo tyla, blaškoma vėjo gūsių. Po to atsklido žodžiai:


Ten, kur aš esu, ošia audros. Jūs šnekate per tyliai ir per greitai.


— Aš klausiau, iš kur tu esi?

Ir vėl tylos pauzė.


Aš sukuosi aplink Ėduonį.


— Mes taip pat, — atšovė susierzinęs Kilynas.

Užvertęs galvą jis išvydo, kaip nuo žydrųjų linijų leidžiasi žybsintys oranžiniai lašeliai. Sąmonės kertelėje cyptelėjo Arturas paaiškindamas, jog šios dalelės krenta į ašigalio pusę ir įsiveržusios į atmosferą sukuria šiaurės pašvaistės miglą.

Švytintys ženklai parodė jam, koks milžiniškas yra balsas-padaras, kuris suformavo magnetines lauko linijas į spindulių pluoštą, nutįsusį nuo centrinio šviesos taško. Iš visų pusių dangų gaubė spalvų vortinklis. Kilynas pastebėjo, kad jiedu su Šiba stovi pačiame padaro pažymėto rato viduryje. Vadinasi, tai nėra atsitiktinumas, pagalvojo vyriškis. Jis nori kalbėti būtent su mumis.


Aš esu lėtas. Išsitiesęs iki tokių tolybių, aš greitai pavargstu. Norėjau pašnekėti su būtybe, vardu Kilynas.


Nustėręs Kilynas taip smarkiai sumirksėjo, kad net peršoko į blizgantį infraraudonųjų spindulių spektrą.

— Ką tu?… Tai aš!

Kelioms sekundėms vėl stojo tyla, kurios metu jam pasirodė, kad girdi silpnus, baikščius balselius, švilpiančius magnetinėmis linijomis. Slystančius žemyn nuo gigantiškos, kontūrus įgavusios šmėklos.


Aš turiu perduoti tau pranešimą. Štai.


Skambantis balsas subtiliai pakito, tarsi būtų pradėjęs deklamuoti mintinai išmoktus žodžius.


Nesistenkite įkurti naujos Citadelės. Judėkite į priekį. Ieškokite Argo.


— Ko? Kas per velnias tas Argas?


Aš tiktai perduodu pranešimą. Jo turinio nesuprantu.


— Iš kur jis?


Atkeliavo iš toliau ir skriejo link Ėduonies.


— Nuo ko?


Aš nežinau, koks padaras jį siunčia.


Šiba kandžiai pasiteiravo:

— O kas tu esi?


Magnetinio srauto pynė. Pasak kai kurių, paprasčiausias drabužis, skirtas plazminiams vėjams. Aš plaukiu varinėje šviesoje, šalia begalinės upės žiočių. Esu įkalintas daugiapolėse magnetinio lauko linijose, suaugęs su akreciniu Ėduonies disku.


Kilynas sutriko.

— Kaip, po galais, čia atsiradai?


Kitados buvau kažkuo kitu. Nežinau kuo. Galbūt Aspektu. Dabar esu šventąjį patepimą gavęs besisukantis plazmos ir magnetinio lauko šviesulys.


— Kaipgi? — nesuprato Kilynas.

Šnabždesiai, zvimbimas.


Kaipgi? Kas gali būti vertingiau už paprastą žvilgsnį. Štai, ką pasakysiu tau, mažasis Kilynai: nei marmuras, nei paauksuoti princų paminklai negyvens ilgiau už mane.


Keista kalbėjimo maniera visiškai jį suglumino.

— Ką?


Esu nemirtingas — štai ką jie sako.


— Jie? — pakartojo Šiba.


Tie, kurie sukūrė šią vietą, gležnąją pilį, skriejančią sūkuriniais vėjais virš nuožmiai plieskiančio ir viską ryjančio ugninio disko.


Tarsi pabrėždamos kandžiai ištartą sakinį, nutvisko didingos, gelsvai žalios magnetinio lauko linijos. Įdomu, pagalvojo Kilynas, ar fosforescuojantys blyksniai atskrieja iš toli. Jei toji būtybė įsikūrusi Ėduonyje, kuris kabo aukštai danguje…

— Tu esi pačiame Ėduonyje?


Tik susipynusios mano kojos. Galva remia žvaigždes.


Kurį laiką Kilynas su Šiba stovėjo apstulbę, nepajėgdami pratarti nė žodžio. Pagaliau pastaroji išdrįso paklausti:

— Anksčiau tu buvai žmogus?

Tarp plonų lauko sruogų pasruvo geltonos, ryškiai auksinės, oranžinės spalvos, tarytum padaras būtų naršęs po apdulkėjusios magnetinės atminties klodus.


Ir vėl turiu pasakyti, kad nežinau. Buvau kažkokia gyva būtybė, nuplauta į entropinę pelkę. Labai seniai. Kažkur viduje lyg ir kirba praeities amžių atsiminimai.


Kilyno širdyje grūmėsi vienas kitam prieštaraujantys impulsai. Toks groteskiškai milžiniškas padaras kėlė siaubą. Tačiau spindulių pavidalo balsas priminė ūžimą, sklindantį nuo aukštos įtampos kabelių. Kažkuria prasme jis atrodė panašus į žmogų. Be to, turėjo perduoti pranešimą.

— Kas yra Argas?


Luktelėk, kol aš atrasiu giliai manyje pasislėpusią informaciją… o, taip. Argas. O gal Argai? Būtent, ne vienas Argasl Mano fazinė atmintis tvirtina, kad Argas “senovėje konkuravo su Sparta”.


— Kas, po velnių, toji Sparta?


Miestas.


— Kur jis yra? — paklausė Šiba.

Magnetinės lauko linijos suraibuliavo. Jas išmargino pufpurinės dėmelės.


Tokių duomenų neturiu. Jie beviltiškai seni. Beje, kokia primityvia kalba jūs šnekate! Žodžių reikšmės taip susiaurintos, lyg būtų įkalintos narvuose.


— Mus ji tenkina, — atkirto Šiba.


Akivaizdu. Vis dėlto pripažįstu, kad skenuodamas žodyną radau išties įsidėmėtinų, keistai meniškų vokabulų. Indiškas audinys. Frikatyvinis garsas. Puritoniškas. Kokie žodžiail Jie grakščiai plevena ties beprasmybės riba. Tuo tarpu “Argas” skamba taip pat nesuprantamai ir, deja, ne itin rafinuotai. Ką gi, užtenka. Aš perdaviau pranešimą, ką ir turėjau padaryti, o dabar atsitraukiu.


— Palauk! — sušuko Kilynas.

Išmargintas taškais švytėjimas sparčiai pakilo aukštyn lauko linijomis, palikdamas įprastus magnetinius planetos siūlelius, susiraizgiusius ir nutįsusius į pietų ašigalį.

Kurį laiką jie žiūrėjo į dangų, tačiau keistoji būtybė nesugrįžo. Kilynui magėjo aptarti šį visiškai nesuvokiamą epizodą, bet Šiba nesiteikė atsisakyti pamėgtų vienskiemenių sakinių. Šiaip ar taip, neatrodo, kad išgirstus nurodymus būti sunku įvykdyti. Niekas nesitikėjo įkurti naujos Citadelės. Begalines klajones lėmė ne asmeninis pasirinkimas. Tiesiog nebuvo kitos išeities.

— Kas, velniai rautų, yra tas Argas? — pasiteiravo moters susierzinęs Kilynas.

— Paklausk Aspekto.

Akimirksniu plonu balseliu užgiedojo Arturas:

Įtariu, kad Į transliaciją Įsivėlė klaida. Argas — tai Žemėje klestėjusios antikinės Graikijos miestas. Jo vaidmuo ankstyvoje intelektualinėje…

Žingsniuodamas šalia Šibos, Kilynas išjungė įkyrius Aspekto paistalus. Kad ir ką norėjo pasakyti toji magnetinio lauko būtybė, jos pranešimas atrodė paprasčiausiai pasenęs ir betikslis. Kilynas nusprendė elgtis taip, kaip visada darydavo tokiais atvejais — nekimšti sau į galvą dulkėmis apsinešusių duomenų ir istorinių faktų, kuriuos pasakodavo pliurpaliai Aspektai.

Sendami jie vis rečiau pateikdavo naudingos informacijos. Dūzgiantys balseliai galėdavo paistyti apie trijų šimtmečių senumo įvykius, tačiau nedaug ką įstengė pasakyti apie mechų emblemas, matytas praeitą savaitę. Girdint jų prisiminimus apie Arkologijų turtus — krištolines, kalvų dydžio pokylių sales, lūžtančius nuo maisto pertekliaus bufetus, permatomus ir vis dėlto šiltus drabužius — Kilyną užplūsdavo pagiežingas pavydas.

Ypač didelį apmaudą keldavo seniausieji Aspektai, tarškantys apie neįsivaizduojamus didingus laikus. Kiti Šeimos nariai irgi taip jautėsi. Džoselina beveik nešnekėdavo su savosiomis mirusiomis esybėmis. Būdamos nenusakomo amžiaus, jos rodydavo prabangos kupinus vaizdus — be jokios abejonės, sufabrikuotus.

Kilyno sąmonėje tebekirbėjo mintys apie magnetinę būtybę, sumišusios su tyliu Aspekto balseliu. Vyriškis papurtė galvą norėdamas pastarojo atsikratyti.

Tik pabandyk skirti Aspektams didesnį dėmesį, ir jie netruks atplėšti tave nuo materialaus pasaulio.

Jis paliko Šibą vieną ir patraukė link stovyklavietės, dairydamasis aplinkui, nenuilsdamas nuo Tiškulio grožio. Kaip čia žalia, dingtelėjo į galvą, kaip žalia, žalia, žalia.


4


Jie žygiavo tolyn į tankėjančios augmenijos centrą. Banguojančios kalvos privertė Šeimas paspartinti žingsnį. Po kojomis painiojosi mažučiai cypaujantys padarėliai. Širdis džiugino žaliuojantys ūgliai ir saldus oras. Per visą dieną jie nepastebėjo nė menkiausio mecho ženklo. Iš mieguistos dirvos gelmės sunkėsi drėgmė.

Ledrofas su Fornaksu ginčydavosi kiekvieną kartą, kai Šeimos sustodavo pailsėti. Jų nuolatiniai barniai neperžengdavo Klanų nustatytų ribų, tačiau kapitonai akivaizdžiai neįstengė nuslėpti susierzinimo vienas kitu. Jie kivirčydavosi netgi dėl kelionės tempo. Paskui lyg ir susitaikydavo, o po akimirkos vėl pradėdavo karštai aiškintis santykius.

Ledrofas ragino elgtis atsargiai. Savo ruožtu Fomaksas norėjo kuo greičiau pasiekti Tiškulio centrą tvirtindamas, jog ten jų laukia gausybė natūralaus maisto. Lupikų kapitonas vedė saviškius į priekį dvišake rikiuote. Kartą Ledrofas iškeikė jį per komą ir įtūžęs sviedė savo šalmą į žemę. Žinant, kad metalinius galvos apdangalus pataisyti sunkiausia, nes nedaug kas turėjo jiems atsarginių dalių, toks beprotiškas elgesys visus tiesiog apstulbino.

Jie rinkosi maršruto kryptį žiūrėdami į dangų. Abi Šeimos jau seniai buvo praradusios savo žemėlapių įrangą. Deniksui nusileidus už horizonto, užslinkdavo pilkšva naktis, kurios metu sidabriškai švytėdavo Ėduonies diskas. Tada Šeimos sustodavo pailsėti. Atrodė, kad ginčai nekildavo tik dėl šio klausimo.

Kilynas išvengė vakarinių aptarimų savanoriškai pasirinkdamas budėjimą. Kartu su savimi pasiėmė ir Tobį. Jie vaikščiojo tylėdami. Susijungusiais sensoriniais centrais klausėsi švelnaus čirškimo, sklindančio nuo kalvų ir nedidelių medelių. Žingsniuojant šiose apylinkėse, buvo sunkiau išgirsti tolimą mechų judesio virpesį arba užuosti jų alyvos smarvę. Viskas susiliejo į ulbančių garsų simfonija.

— Tėti? — kimiai sukrenkštė Tobis, išsekęs po ištisą dieną trukusio strykčiojimo.

— Išgirdai kažką?

— Ne, nieko. Aš tik galvojau.

— Apie ką?

— Apie tą moterį. Prisimeni, prieš porą dienų…

— Apsėstą Aspektų?

— Aha.

Kilynas tikėjosi, kad sūnus bandys apie tai pašnekėti.

— Jie ne visi tokie bjaurūs.

— Ar ji pasveiks?

— Tikriausiai. Jau dabar gali vaikščioti. Jos Aspektai šiek tiek išsigando. Užsigeidė pajusti gyvenimą.

— Priversdami ją šokinėti lyg pamišusią? Ir tai vadinasi gyvenimu?

Tobis stabtelėjo ir atsisuko į tėvą. Jie žvelgė vienas į kitą, liekni ir raumeningi, nusimetę savo įrangą, likę tik su suglamžytais kombinezonais. Virš horizonto tviskėjo platus Ėduonies diskas, užtemdęs vaiko veidą žydro atspalvio šešėliais. Jo lūpų kampučiai šiek tiek persikreipė, tarytum ant liežuvio galo būtų pakibę kartūs žodžiai.

— Toji moteris turi maždaug tuziną Aspektų, — pasakė Kilynas. —Jie visi bando įsiskverbti į tavo sąmonę… — vyriškis giliai įkvėpė, bandydamas paaiškinti Aspektų sukeltus pojūčius. Tylių balselių spygavimus. Miniatiūrinių rankučių spaudimą. Akies obuolio kutenimą. — Tos esybės kalba taip greitai, kad neretai sunku atskirti, kurios mintys priklauso tau, o kurios jiems.

— Sakyčiau… gana…

— Baisu.

Tobio veidas vis dar atrodė įsitempęs, lūpos keistai prašieptos.

— Teisingai.

Kilynas skėstelėjo rankomis vildamasis, kad padarė tai pakankamai nerūpestingai.

— Klausyk, šiuo metu ne viskas klostosi itin gerai. Šeima suirzusi. Neužmiršk, kad Aspektai irgi žmonės. Tik šiek tiek susitraukę.

— Ar jie elgsis taip pat, kai įsikurs mano galvoje?

— Niekas nesako, kad tu juos turėsi. — Kilynas pamelavo, tačiau manė, kad neišsidavė esąs įpykęs. Paskui suprato, jog veltui slėpė savo jausmus.

Berniuko lūpos išspaudė žodžius tarsi spjūvius.

— Tegul tik pabando man juos įkišti!

— Tai neįmanoma, — skubiai atsakė Kilynas. — Tu per jaunas.

— Manęs neprivers…

— Apie tai nė kalbos negali būti, sūnau, — stengėsi jį nuraminti Kilynas.

— Ilgėliau kur nors apsistojus, Šeima pareikalaus, kad įsileisčiau Aspektą. Juk tu žinai — aš pakankamai suaugęs.

— Dar ne! — atmetęs tokią mintį, Kilynas pajuto širdyje slapta rusenantį troškimą sugražinti senuosius laikus ir leisti berniukui bent iš dalies pasidžiaugti vaikystės malonumais.

— Tai įvyks netrukus.

— Šiaip ar taip, niekas nepajėgs to padaryti. — Vyskupų moteris, galėjusi perkelti į sąmonę mikroschemose saugomus Aspektus, žuvo per maldininko užpuolimą.

— Viena iš Lupikių turi tokių sugebėjimų, — nepalenkiamu balsu pareiškė vaikas, ir Kilynas suprato, kodėl berniukas apie tai prakalbo.

— Kas?

Tobis pratruko:

— Jos vardas Pamela. Mačiau, kaip ji krapštėsi prie trijų Lupikų, kai mes ilsėjomės. Tiesiog atšovė angas spranduose, ir jie visi sustingo. Tada įstatė schemas, ir tie žmonės atsistojo jau visai kitokie. Jie mirksėjo, lyg niekada anksčiau nebūtų regėję žemės ir dangaus. Paskui pradėjo juokingai kalbėti. Pasidarė visiškai nepanašūs į save.

Vaiko akyse nušvito ilgai slėptas klausimas. Kilynas nusitraukė pirštinę ir čiupo Tobiui už peties.

— Taip būna visada. Aspektams būtina apsiprasti naujoje vietoje. Po dienos kitos tie Lupikai atsitokės.

Tobio veidas susitraukė, akys pavandenijo.

— Jie atrodė… atrodė…

— Žinau. Žinau. — Ilgą laiką jiedu nepratarė nė žodžio, tiesiog stypsojo ant sudūlėjusios rudos uolos atskalos, panirę į chrominio atspalvio prieblandą.

Kilynas tvirtai spaudė sūnaus pečius jausdamas, kad žodžiai nepajėgūs išreikšti užplūdusių emocijų. Aptariant iš pirmo žvilgsnio paprastus reikalus, į paviršių iškildavo daugybė širdį slegiančių dalykų. Šį kartą Kilynas neabejojo, kad tarp jųdviejų tvyrantis liūdesys tęsiasi ne tik pastarąsias dienas, bet ilgus metus — nuo tų laikų, kai po Negandos prasidėjo sekinantis bėgimas pražūties koridoriais. Apie tai nebuvo ką sakyti. Likimas lėmė žengti kančių keliais ir neužmiršti to, kas darė juos žmonėmis.

Jis atsikrenkštė ir nelaukdamas, kol tylos minutė virs užsitęsusią nejaukia pauze, ištarė:

— Aspektai padeda išsaugoti mūsų įgūdžius. Jei ne jie…

— Aš visa tai žinau. Tik norėjau pasakyti, kad man… man…

Kilynas apkabino sūnų, neleisdamas jam užbaigti sakinio. Abu

žinojo, ką jis jautė, ir suprato, kad jie nieko negali pakeisti. Tobis augo gana greitai, nepaisant kelionės sunkumų. Netrukus šis faktas kris kam nors į akis, ir kapitonui teks aiškintis Šeimai, kodėl berniukas iki šiol neturi Aspekto, kurių visa galybė tūnojo mikroschemų saugykloje, nešiojamoje ant dešiniosios Ledrofo šlaunies. Jei tik prireikdavo, kiekvienas jų galėdavo suteikti Šeimai informaciją apie tam tikrus amatus. Patyrusi Lupikų moteris pajėgtų nesunkiai atlikti implantavimo procedūrą.

Kilynui magėjo pasakyti vaikui, esą jis galėtų atšaukti šią operaciją ir neleisti, kad Tobiui į galvą būtų įkištas Aspektas. Tačiau tiek tėvas, tiek sūnus kuo puikiausiai nutuokė, kad jie privalės paklusti kapitono sprendimui.

— Klausyk, aš…

— Viskas gerai, tėti, — prispaudęs veidą prie Kilyno kombinezono sušniurkštė Tobis. — Aš žinau. Žinau.

Apėjus stovyklavietę ratu, Kilynas nusiuntė vaiką atgal į saviškių gretas. Tobiui reikėjo pamiegoti, o jam pačiam — šį tą apmąstyti.

Įsikūręs žmogaus sąmonėje, Aspektas galėjo daug kuo pagelbėti Šeimai, tačiau jis būtų gerokai sutrikdęs berniuką, savo maištaujančiu balseliu užgniaužęs skaidrias Tobio mintis. Dabar jie visi atsidūrė ypač nepavydėtinoje padėtyje. Porą metų po Negandos Šeima gyveno gana neblogai, leisdama ištisas dienas Tvirtovėse ir Lomose. Tada jie neskubėdami priprasdavo prie Aspektų, priimdavo į save miniatiūrines, visiškai skirtingas sielas.

Bet šiuo momentu niekas negalėjo tikėtis atrasti saugaus prieglobsčio. Aspektai jautė stiprėjančią neviltį, užuodė ją sąmonės kertelėse. Jei Tobiui būtų liepta susitaikyti su implantu, o jiems visiems tektų skubiai iškeliauti arba gintis nuo marodierių…

Apsukęs dar keletą ratų, Kilynas įnirtingai papurtė galvą, tarsi norėdamas ją prablaivyti. Įsitempęs mąstė apie susidariusią padėtį, tačiau neįsivaizdavo, kaip Tobis galėtų atsisakyti Aspekto. Nevalia leisti, kad tai įvyktų. Deja, griežtų Šeimos taisyklių neįmanoma nepaisyti. Jis turės rasti būdą, kaip suderinti šias dvi nepajudinamas tiesas. Greičiausiai berniukui nepavyks išvengti savo lemties.

Kitą dieną, Šeimoms šuoliuojant dideliu greičiu, Kilynas padarė atradimą.

Atsargiai užkopęs ant kalvos, vyriškis išvydo suaižėjusį slėnį, o už jo — tolumoje dunksančius didžiulius akmens luitus, kurie atsilaikė Tiškulio spaudimui. Jų šonus raižė maži upeliūkščiai.

Kilynas šūktelėjo Džoselinai:

— Kairėje pusėje atviras kelias. Daug vandens. Nenukrypk nuo mano nugaros. — Jis skubiai nusileido į pašlaitę ir nustrykčiojęs per duobėtą slėnį pakilo iki uolėtosios perėjos. Tada sočiai prisigėrė vandens, keisto aštraus prieskonio ir tokio šalto, kad pradėjo gelti rankas. Kai Šeima persiropštė per kalvagūbrį, vyriškis patraukė į priekį.

Stataus šlaito pusiaukelėje jis pastebėjo pakrypusią akmens plokštę. Akivaizdžiai žmogaus rankų darbo. Mechai šlifuodavo uolas, pjaudavo jas su lazeriu. Tačiau šis pilko granito luitas turėjo alebastrinius pakraščius ir keistas įrantas. Sudūlėję kampai ir išblukusios įpjovos bylojo apie gilią senovę. Netgi Citadelėje nebuvo tokių įmantriai apdirbtų uolienos atskalų.

Kurį laiką Kilynas dėbčiojo sutrikęs į plokštę, galiausiai sutiko išklausyti primygtinio Artūro zvimbimo.


Galiu patvirtinti, kad užrašas labai senas. Daug senesnis už mane. Archajiškas. Man nė į galvą nešautų parašyti kažką panašaus, nors ankstesniame gyvenime mėgdavau brūkštelėti vieną kitą eilutę.


— Perskaityk.


Gerai, tik reikėtų suteikti intonacijai tinkamą formą.

Jis,

kuriam atiteko šlovė, kai bekraščiuose laukuose atrėmė pirmąjį antpuolį. Savo krūtine jis sustabdė priešų antplūdį — siaubingus beprotiškus mechanizmus, negailestingai naikinančius kritusius.

Jis,

kuris per karą patyrė septynias gyvenimo-mirties būsenas. Jam pasiekus pergalę, čiuožykla atiteko žmonijai.

Jis,

kurio narsa tebekvepia pietinis vandenynas.

Jis,

kurio aistra paskandino mašinas didingoje švytinčioje liepsnoje.

Jis: vis dar neapleidžia savo lobio, Čiuožyklos, kaip rusenanti ugnis po gaisro milžiniškoje girioje.

Jis: kuris atvedė žmoniją iš plieninių rūmų, skriejančių aukštybėse.

Jis: atsisakė gyvenimo, lyg būtų pailsęs.

Jis gyvena mumyse, kad galėtų įžengti į galutinai užvaldytą pasaulį.

Čiuožykla: įgyta jo dėka.

Jis: vardu Čandra.

Jis: kuris suteikė žmonijai atitinkamus vardus.

Jis: kuris padalijo ledą Šeimoms.

Jis: kuris yra garsusis jūsų protėvis.

Būtent čia jis ir ilsisi.


Kai Arturas baigė dainuoti ilgąją giesmę, šalia Kilyno jau būriavosi kiti Šeimos nariai. Jis susijungė su saviškiais sensoriniu centru, leisdamas jiems klausytis tylių, stebuklingų eilučių. Net ir nemokėdami patys perskaityti giliai uoloje įrėžtų žodžių, žmonės pajuto, kokia laiko našta slegia šią žinutę.

Nebyliai, vienas po kito jie prisilietė prie pasvirusio akmens. Priešais jį driekėsi stačiakampis įdubimas, kuriame, Kilyno manymu, ir buvo palaidotas žmogus, vardu Čandra.

Jis atsiduso ir drauge su Tobiu patraukė įkalnėn. Šeima tylėjo. Kažkodėl sakiniai, atsklidę iš neįsivaizduojamai tolimų laikų, nuliūdino labiau negu vakarykštės skerdynės. Jei Čandra išties sugebėjo duoti mechams atkirtį, jis neabejotinai buvo nepaprasta asmenybė.

Gal jis virto Aspektu? Kad ir kaip stengėsi, Kilynas negalėjo prisiminti, ar kuris nors iš Šeimos turi savyje galingąją esybę, besivadinančią tokiu vardu. Bet jei Čandros Aspektai tebėra gyvi ir Kilynui pavyktų vieną jų gauti, galbūt tai padėtų tapti geresniu Šeimos nariu arba geresniu tėvu…

Jis žingsniavo beveik nematydamas, kur stato koją. Užsisvajojusią būseną nutraukė Tobio šūksnis:

— Tėti, ar matai? Panašu į mechų pastatą.

Nieko tokio sensoriniai centrai neužfiksavo. Šeima kalbėjosi apie Čandros akmens plokštę. Susiliejantys balsai, kuriais žmonija siuvosi savo patirties apdarus, lygino aštrius realybės kampus.

Vyriškis susiraukė. Jie stengėsi vengti mechų susibūrimo vietų, o tas keistas padaras, drybsantis priešakyje…

Staiga jis suprato, jog ten yra du mechai.

Vienas jų pajudėjo. Barškuolis.

Marodierius šliaužė į žmones iš dešiniojo šono, susisukdamas ir vėl išsivyniodamas, garsiai tarškindamas vikšrais. Kilynas girdėjo, kaip nuo įtampos pokši keraminės jo briaunos.

Nė neužfiksavę barškuolio puolimo kampo, Šeimos nariai spruko šalin. Per tarpeklį jiems nebūtų pavykę peršokti, todėl reikėjo slėptis išdžiūvusio upelio griovoje.

— Visi į dešinę! — suriko Ledrofas. Supratusi jo ketinimus, Šeima akimirksniu pakluso įsakymui. Slėptuvę galėtų atstoti mechų pastatas.

Jie teturėjo vos kelias sekundes. Trys Lupikų moterys metėsi į priekį pasinaudodamos visa hidraulinių aulinių galia, paskui atsigręžė ir paleido atsakomuosius šūvius.

Prie jų prisidėjo ir Kilynas, pykštelėdamas iš nepatogios padėties, bet nelėtindamas žingsnio. Nebuvo jokio reikalo tiksliai pataikyti; šūviai rikošetu atšokdavo nuo šlykštaus ir negailestingo barškuolio, tačiau jo nesustabdydavo.

Visiems nepavyks išsigelbėti.

— Tobi! Greičiau! — suriko jis suprasdamas, jog tai nieko nepakeis, ir tuo pačiu norėdamas kaip nors atsikratyti bloga nuojauta.

Šį mechą jie matė anksčiau, dėl to nekilo jokių abejonių. Matyt, padaras atrijo pusiau sugromuliuotą maistą ir puolėjuos vytis. Tokio agresyvaus barškuolio dar neteko regėti.

Kilynas pastebėjo figūrėlę, lekiančią daug lėčiau už kitus Šeimos narius, bet neką mažiau įnirtingai: senoji Merė. Pastarosiomis dienomis ji nekaip jautėsi. Gerokai atsilikus nuo kitų, kimus senolės alsavimas virto švokštimu.

Jis atsisuko. Senoji Merė sunkiai ropštėsi stačiu šlaitu. Nieko nelaukęs Kilynas šovė jai virš galvos tiesiai į žydrai liepsnojančius barškuolio nasrus. Padaras beveik nepastebėjo, kad atitrūko jo antena, o surambėjusiame snukyje atsirado duobė.

Mechas sugavo senąją Merę. Nustvėrė ją savo rankomis ir nė nestabtelėjęs susigrūdo į skilvį.

— Mere! — užstaugė įsiutęs Kilynas. Jis žinojo, kad barškuolis netrukus supras prarijęs ne metalinį mechą. Paragavęs suvoks, kad ji nevirškinama, ir išspjaus.

Kilynas neturėjo laiko gailesčiui. Jis apsigręžė ir papustė padus neužmiršdamas, jog atsidūrė atviroje erdvėje. Barškuolio akimis žiūrint, jie greičiausiai tebuvo beginklių, metalo plokštėmis dengtų būtybių pulkas, pigios rūdos šaltinis. Neužfiksavęs savo miesto “nevalgyk manęs” kodų, marodierius nedvejodamas perėjo į puolimą.

Kilynas bėgo lyg įkąstas. Barškuolis artinosi rangydamasis tarp upelio dugno žolių.

Pro galvą prašvilpė duslus ūūūžt — triukšmo iškrova, sumaišiusi nuo kojų sklindantį infragarsinį urzgimą su elektromagnetiniu zvimbimu ir pakilusi iki vibruojančių, visą kūną persmelkiančių dažnių.

Barškuolis stengėsi išmušti Kilyną iš vėžių, suardyti jo sensorius. Vyriškis instinktyviai nunėrė galvą, tokiu būdu atjungdamas receptorius. Išnyko visi pojūčiai. Liko veikti tik tolimosios regos schema.

Priekyje lapnojo Tobis. Kilynas čiupo jį už peties, trūktelėjo ir perkėlė berniuką per smėlio sąnašas.

Apsaugotoje sąmonėje tyliai nuaidėjo dar vienas ūūūžt, toks galingas, kad net parbloškė Tobį, kuris sudribo ant žemės ir kone prarado amą. Vienu rankos judesiu tėvas užsimetė sūnų ant nugaros.

Dar labiau priartėjęs barškuolis išspjovė kaitrias neuronines žiežirbas, tarsi dygliukai subadžiusias Kilyno koją. Raumenys mėšlungiškai susitraukė ir po sekundės sustingo.

Kilynas suklupo. Priešakyje šmėkščiojo įspūdingo dydžio mechų pastatas, kur kas aukštesnis negu kitos metalinių padarų konstrukcijos.

Gaila, kad neišeis jo pasiekti.

Vyriškis susvyravo.

— Kilynai! — suriko kažkieno balsas.

Iš po kojų išslydo smėlis. Dangus ėmė suktis it vilkelis.

Jis puolė apgraibomis ieškoti ginklo. Bet kuriuo momentu užgrius barškuolis. Jei pasiseks gerai nusitaikyti ir iššauti…

Staiga atgijo visi pojūčiai. Užplūdo griausmingi garsai. Barškuolio traškesys pamažu nuslopo.

Kažkas trankė jam į nugarą.

Tobio kūnas nusirideno ant žemės.

Kilyno sensorinį centrą, kurį atgaivino nežinia kieno pasiųstas signalas, užliejo išsisklaidę dilgsėjimai.

Kilynas atsisuko, pasiryžęs susigrumti su barškuolių, tačiau pamatė masyvių pilkų cilindrų užpakalį. Mechas atsitraukė.

Rėkė Lėtapėdis Sermas:

— …nebūtum atjungęs klausos, būtum išgirdęs, kaip jis bliauna. Kaip išprotėjęs.

— Kaip suprasti? Kas jį sustabdė?

— Štai tas daikčiukas.

Iš smiltainio kyšojo nedidelė piramidė. Bėgdamas pro šalį Kilynas jos nepastebėjo.

Vyriškis prisimerkė, žvelgdamas į nuostabių formų statinį.

— Kaip?

— Nežinau. Turbūt davė barškuoliui atitinkamus įsakymus.

Kilynas girdėjo apie tokius dalykus, bet nieko panašaus nebuvo matęs. Matyt, keturšonis žvilgantis paminklas su ornamentiniais raštais liepė barškuoliui nesiartinti.

Šeimos nariai linksmai šūkavo. Tobis jautėsi normaliai. Šiba švytėjo. Turint omenyje, kokį siaubą teko patirti vos prieš kelias akimirkas, nieko blogo, kad jie džiaugiasi, net ir po senosios Merės netekties.

Prieš akis šmėkščiojo išsekę, bet triumfuojantys veidai. Draugai nunešė jį iki didžiulio mechų pastato ir davė išgerti. Krykštaujantys vaikai plojo katutėmis.

Mechai negalėjo pažeisti įsakymo, draudžiančio palikti savo pastatą be priežiūros. Skirtingai nuo žmonių. Štai kodėl nieko nepaisydami pastarieji žengė link masyvios konstrukcijos. Po kalvotų laukų atsidūrus lygioje erdvioje aikštėje, užvaldė keisti jausmai.

Suglumęs Kilynas susiraukė. Ši vieta kažkuo skiriasi nuo anksčiau matytų. Tiktai kuo?

Praprastai jis nekreipdavo dėmesio į neaiškių funkcijų mechų dirbinius. Tačiau pastatas išgelbėjo jam gyvybę.

Konstrukcija pasirodė plati ir aukšta. Itin keistos formos.

Ant milžiniškos marmurinės platformos kėpsojo iliuziją primenantis daiktas. Miražus mokėjo skleisti tiktai mechai, todėl Kilynas pasistengė neprarasti budrumo. Bet kai įspyrė į jį, išgirdo raminantį dunkstelėjimą.

Iš išorės sunkus, pagamintas iš balto akmens plokščių daiktas, regis, pleveno ore. Taisyklingos kreivės susidurdavo ties kerinčiais, tačiau neišvengiamais kampais. Baltos sienelės kilo į viršų tarytum nejausdamos traukos jėgos. Aukštybėse išsipūsdamos į kupolą, jos atrodė, lyg būtų permatomos. Galų gale pačioje viršūnėje akmens plokštelės susiliejo į vieną tašką, aštrų lyg durklo smaigalį.

Fantastiškai plonas, akinančiai blizgantis akmuo nesudomino Kilyno taip, kaip ant jo subtiliai išraižytas raštas.

Aplinkui kunkuliavo linksmybės. Be kovos laimėtas mūšis suteikė gerą progą atsipalaiduoti. Lėtapėdis Sermas išsitraukė buteliuką stipraus vaisių brendžio, atstojančio tiek ritualinį skystį, tiek Šeimų vertinamą valiutos atitikmenį.

Šiek tiek padvejoję, Ledrofas su Fomaksu leido saviškiams pašvęsti. Nors tebebuvo pats vidurdienis, Šeimoms teko išgyventi siaubingas sekundes. Išmintingas kapitonas neprieštaraudavo, kad būtų išsklaidyta įtampa.

Kilynas matė, kaip jie svarstė palenkę galvas. Jis nepritarė tokiam sprendimui, tačiau nepuolė atkalbinėti.

Uždainavo kimūs balsai. Į pečius įsikibo rankos. Jam pamojo dvi Lupikės, dėl kurių ketinimų nekilo jokių abejonių. Lankstūs kūnai, įdegę rudai nuo dvigubų Denikso ir Ėduonies spindulių, nė iš tolo nesiderino su vaiduokliškai blyškiomis akmeninėmis grindimis. Nepaisant patirtų kančių, Lupikai neatjungė savo seksualinių pojūčių centrų. Jis dėkodamas burbtelėjo ir paglostęs blizgančius moterų plaukus patraukė tolyn. Gerai, kad šalimais nesimatė Šibos.

Kilynas tęsė savo tyrinėjimus, nepaisydamas aidinčių balsų. Kvadratinės marmurinės platformos pakraščiuose stūksojo keturi trapių formų bokštai. Jis atidžiai apžiūrėjo didingus stulpus, kurie styrojo paminklo kampuose tarsi nebylūs sargybiniai, pasiruošę sutikti neprašytus svečius.

Vyriškis pastebėjo, kad bokštai stovi truputį pakrypę išorėn. Kažkas pasąmonėje pakuždėjo, kodėl taip yra. Net ir nugriuvę, jie nepadarytų nė menkiausios žalos milžiniškai platformos centre dunksančiai konstrukcijai.

Ant vienos marmurinės sienos prikalta juoda plokštelė priminė tamsią akį, žvelgiančią į nesvetingą žemę. Virš jos švytėjo toks pats juodas užrašas: NW.

Kai Kilynas prisiartino, šis sumirgėjo paskleisdamas purpurinę miglą, sąmonę persmelkdamas monotoniškais balsais, giedančiais apie šlovingus praeities įvykius.

Kilynas pajuto, kad žodžiai tvyro ties šaltos it kristalas beprasmybės riba, ir išsižiojo suvokęs jų reikšmę.

Kad ir kaip neįtikėtina, šią konstrukciją sukūrė ne mechai.

Senų senovėje ją surentė žmonės.

Tačiau mechai jos nelietė.

Kurį laiką Kilynas klausėsi, nieko nesuprasdamas, išskyrus vienintelį faktą: kažkada vyrai ir moterys mokėjo gaminti įvairius puikius dalykus neką blogiau už mechus. Kur kas gražesnius už Citadeles. Be to, dirbo taip gerai, kad netgi mašinos nedrįso sunaikinti jų darbo vaisių.

Apstulbęs, plačiai atmerkęs akis ir nieko nematydamas, jis pastebėjo Lėtapėdį Sermą tik tada, kai pajuto pliaukštelėjimą per pečius.

— Ei! Užleidžiu tau pirmąjį pjūvį.

— Ką?

— Sugriaukim juos iki pamatų.

— Vienas jų…

— Atėjo laikas paūžti! Švęskime!

Keli Šeimos nariai jau raižė įrantas ant vieno iš plonųjų bokštų pagrindo. Lėtapėdis Sermas pastūmė Kilyną link jų. Paprastai mechų fabrikų žmonės daugiau negrobstydavo, tačiau ši keista vieta neatrodė į nieką panaši.

— Tu nesupranti, — pabandė prieštarauti Kilynas. — Tai ne mechų pastatas.

Sermas prunkštelėjo.

— Manai, jog čia kalnas?

— Jį sukūrė žmonės.

Sermas prapliupo kvatoti.

— Tikra teisybė! Iš ten sklido balsas…

— Jis girdi balsus, — kreipėsi į kitus Sermas. — Matyt, gerokai kliuvo nuo barškuolio. — Pasigirdo duslus švilpimas.

— Tai žmonijos rankų darbas. Štai kodėl jis toks gražus.

— Paprasčiausias mechų šlamštas. — Sermas žengė prie bokšto pagrindo.

— Ne! Kažkada labai seniai jį pastatė vyrai ir moterys — mes. Tik pažvelk, pažvelk į jį.

Šeimos nariai paniekinančiai kikeno ir šaipėsi, pasiruošę daryti tai, ką vyrai ir moterys darydavo atradę nesaugomą mechų statinį.

— Aš tau sakau — tai prakeiktas mechų laužas. — Sermas truputį susierzino. — Jei nenori padūkti, labai prašom, gali pailsėti.

Dvi moterys nusijuokė ir įteikė Lėtapėdžiui spindulinį pjautuvą, kažkada seniau išplėštą iš klastūno. Paspaudus mygtuką, įrankis suurzgė.

Kilyną užplūdo sielvarto kupinas įniršis, ir jis puolė į priekį. Sermas jau ketino atsukti spindulį į baltąją akmeninę plokštę. Per minią nuvilnijo džiaugsmingas nekantraujantis murmesys.

Atsivedėjęs Kilynas smogė jam į nugarą. Susvyravęs Sermas tėškėsi veidu į bokštą ir sulaukė spyrio į šonkaulius, po kurio pjautuvas tarškėdamas nusirideno ant marmurinės platformos.

— Tu!.. — užstaugė Sermas, tačiau Kilynas spėjo koja numušti pjautuvą į šoną.

Lėtapėdis atliko klaidinantį manevrą ir tvojo priešininkui tiesiai į dešiniąją akį.

Kilynas susverdėjo, apsvaigintas smūgio.

Nunėręs galvą Sermas puolė Kilyną, bet šis atšoko. Dičkis trenkėsi į akmeninę plokštę ir sudejavo.

Ledrofas su Fomaksu stovėjo toli ir, rodos, nė kiek nesijaudino dėl peštynių. Kilynas suriko piktų veidų jūrai:

— Palikite pastatą ramybėje. Jis mūsų. Žmonių.

— Tu saugai mechų šiukšles? — šūktelėjo viena moteris. — Aš…

— Tai žmonių rankų darbas. Tų, kurie gyveno senovėje.

Moteris prašiepė papilkėjusius dantis.

— Iš kur ištraukei? Jį pastatė mechai!

— Aš nesiruošiu su jumis ginčytis. Šalin rankas! — sustingęs ir paraudęs Kilynas nenuleido nuo jų savo žvilgsnio.

Vyriškį tyrinėjo primerktos akys, vertinančios galimybes nugalėti jį kovoje.

Tuščią orą graibė rankos, trokštančios pajusti ginklo svorį.

Tarp aukštųjų bokštų švilpavo vėjas.

Po sekundės įtampa atslūgo, ir pagiežingai murmanti minia išsivaikščiojo. Linksmybėms teks susirasti kitą vietą.

Kilynas padėjo Sermui atsisėsti, atnešė jam vandens. Lėtapėdžio nuotaikos kišdavo gana greitai, todėl jo pyktis jau buvo išgaravęs. Kilynas gurkštelėjo brendžio. Vyrai apsikabino. Tuo viskas ir baigėsi, ir jei ne maudžiantys Sermo šonkauliai bei mėlynė jo priešininko paakyje, niekas nė nebūtų supratęs, kad čia kažkas įvyko.

Atsistojęs Kilynas užvertė galvą ir pažvelgė į plunksninius debesis, plaukiančius virš bokštų bei didingo kupolo.

Jis dar kartą išklausė senovinių balsų giedojimo beveik negirdėdamas, kokius priekaištus dėl incidento pareiškė Ledrofas, o vėliau ir Fornaksas.

Tobis nužvelgė bokštus, kai tėvas pareiškė, neva juos pastatė žmonės. Vaikiškai susižavėjęs suraukė nosį ir jau po kelių minučių žaidė su Lupikų vaikais.

Jis papasakojo tai Šibai, kuri linktelėjo galva, bet nieko neatsakė.

Šventė pamažu ėjo į pabaigą.

Kapitonai nusprendė kiek įmanoma toliau atsitraukti nuo barškuolio. Juolab kad Šeimos pasisotino ir vėl galėjo keliauti sparčiu žingsniu. Nesiklausydami dejonių ir nusiskundimų jie įsakė žmonėms pasiruošti kelionei.

Kilynas papurtė galvą, ir senovinis balsas pritilo iki vos girdimo čirenimo. Kaip ir kiti, jis nebūtų atsisakęs dar šiek tiek pailsėti. Pagedėti senosios Merės. Pašvęsti. Su džiaugsmu prisiminti barškuolio pažeminimą.

Užsimetęs ant nugaros kuprinę Kilynas susiraukė. Jei jau mechai gerbia šią vietą, tai žmonės taip pat turėtų puoselėti tokius jausmus. Dėl to nekyla nė menkiausios abejonės.

— Žygiuokite! — užbliovė Ledrofas. — Saugoti šonus! Visi į priekį.

Jie paliko lygiąją aikštę neatsigręždami.

Suspigo įsiaudrinusio Artūro balselis, tačiau Kilynas nebuvo nusiteikęs jo klausytis. Aspektas negalėjo paaiškinti, iš kur ir kodėl atsirado šis paminklas. Gyvendamas savo laikais Arturas nieko negirdėjo apie tokį statinį. Regis, šis neturėjo nieko bendro su akmens luitu, pagerbiančiu Čandrą. Kilynas atjungė susijaudinusį Aspektą ir vėl užėmė sargybinio padėtį kairiajame šone.

Arturas nesiliovė kartojęs vieno vardo. Kurį laiką jis svarstė, ką galėtų reikšti tas žodis. Tokios kalbos Kilynas nežinojo.

Galiausiai jis pasidavė. Pasiklydęs laiko koridoriuose, žodis prarado savo prasmę, nors vertėtų pripažinti, kad didingi garsai — Tadž Mahalas — gana maloniai kuteno lūpas.


5


Kitą rytą, Kilynui pakirdus, visa stovyklavietė ūžė pasakodama paskutines naujienas. Naktinio budėjimo metu Šiba pastebėjo, kad nuo tolimos kalvos juos skaičiuoja žemkasys. Jos šūvis tikslo nepasiekė. Ne išimtis, kad mechas sugebėjo pakeisti šūvio trajektoriją. O tai būtų išties bloga lemiantis ženklas.

Ledrofas su Fomaksu nutarė išsiųsti žemkasiui iš paskos pėdsekių komandą. Abu kapitonai išsklaidė savo Šeimas. Ieškoti mecho pasisiūlė šeši savanoriai. Du vyrai Vyskupai, vis dar geidžiantys atkeršyti už savo giminaičius, žuvusius per maldininko antpuolį. Dvi moterys iš Lupikų Šeimos, liesos ir kampuotos. Trumpai apkirptus savo plaukus jos supynė į standžius mazgelius ir suformavo iš jų kažkokį senovinį paminklinį simbolį, kurio prasmės jau niekas neatsiminė. Būdamos patyrusiomis žvalgėmis, jos išmanė medžioklės subtilybes ir aistringai mėgo šį darbą. Dalyvauti sutiko ir jų draugė Šiba.

Jos kvatojo pokštaudamos su porele vyrų, ir, Kilyno — šeštojo komandos nario — manymu, niekuo nesiskyrė nuo anksčiau jo pažinotų merginų. Vyskupų Šeima neturėjo moterų medžioklių, nors iš bėdos žvalge būtų galima pavadinti Džoseliną. Iš jų šnekų Kilynas suprato, kad Lupikai visada skrupulingai pasidalindavo darbais, todėl abiejų lyčių atstovai vienodai prisidėdavo gamindami valgį, medžiodami, gindami saviškius, tvarkydami schemas, netgi tempdami nešulius ir eidami į žvalgybą. Pilkšvai žalia kombinezono medžiaga neįstengė nuslėpti pūpsančių Lupikų moterų kojų raumenų. Vis dėlto jos tuo nesididžiavo ir elgėsi pakankamai nerūpestingai.

Visi šeši komandos nariai sutarė dėl vieno dalyko: ypatingieji žemkasiai galėtų nuvesti pas maldininką. Būtų tiesiog nuostabu, jei pavyktų užklupti jį netikėtai. Atvirkštinis variantas nieko netenkino.

Jie pradėjo savo ilgą ir varginantį žygį. Nors per keletą šimtmečių žmonės priprato bėgioti, Kilynas žinojo, kad jam teks pasistengti, norint neatsilikti. Deja, amžius daro savo. Chroniškas kelių ir šlaunų maudimas bylojo, kad jis rizikuoja bandydamas savo ištvermę. Nemalonią nuojautą skleidė implantuoti sensoriai, fiksuojantys mikromolekulinius pakitimus, kuriuos Kilynas įsisąmonindavo automatiškai, nė per nago juodymą nekreipdamas dėmesio į jų kilmę.

“Tobis saugus”, — per komą pasigirdo Šibos balsas.

Kilynas sumirksėjo.

— Nejau visi gali skaityti mano mintis? Bet tu teisi — man nepatinka, kad reikia jį palikti.

“Atrodo, maldininkas pirmiausia puola pagyvenusius”.

— Tą patį ir aš sau kartoju. Manau, verta rizikuoti, jei tai padėtų netikėtai užspeisti maldininką į kampą.

“Mums belieka tikėtis”, — liūdnai tarstelėjo moteris.

Jie nusekė žemkasio vėžėmis, įsirėžusiomis išdžiūvusio vandens telkinio dumble. Nuo molingų kalvų tekėjo upeliai. Po žeme tirpo ledas, dosniai maitinantis vešančią žalią augmeniją.

Pėdsakai atvedė žmones į erdvią laukymę. Kilynas jautė viduje augantį pyktį. Jis žinojo, kokį greitį žemkasiai gali pasiekti, jų galimybes įveikti kalvotas vietoves. Šios vėžės driekėsi tarp sudūlėjusios uolienos iškyšulių ir klampių nuošliaužų, kur mecho vikšrai neabejotinai turėtų užstrigti. Tokio sumanaus žemkasio dar neteko regėti. Šuoliuodami po lauką ir dairydamiesi į visas puses, kiti irgi pastebėjo, jog čia kažkas ne taip.

“Žiūrėkite, — riktelėjo per komą viena Lupikų moterų. — Vėžės baigiasi”.

“Vėjas ištrynė”, — atsiliepė Šiba.

Ant išdžiūvusios žemės gerai matėsi visos žymės, tačiau toje vietoje, kur molis užleido vietą smėliui, pėdsakai išgaravo. Kilynas peršoko gelsvai rudą ruoželį ir apsidairė.

— Daugiau niekur jų nematau, — pranešė vyriškis.

“Išsidėstyti į vieną liniją!“ — šūktelėjo kita Lupike, kuri vadovavo komandai ir kiekvieną uždelstą momentą beieškant aukos, matyt, laikė asmeniniu įžeidimu.

Jie nužygiavo per plačią dumblo sąnašą, tačiau pėdsakai nepasirodė. Šiaip ar taip, šioje vietoje žemkasys nebūtų galėjęs pasislėpti.

“Kvartalų paieška!” — suriko Lupike. Jie pasidalino žemės plotą į atskiras atkarpas, kurias kruopščiai apžiūrėjo žvalgydamiesi po kiekvienu krūmu. Nieko.

Ėduonis ir Deniksas jau buvo pakibę virš vingiuoto horizonto, kai moteris pagaliau pasidavė. Žemkasys paprasčiausiai išgaravo.

“Nenorėčiau grįžti atgal nė nepamačiusi jo”, — burbtelėjo Lupike.

“Nėra prasmės čia likti, — pareiškė vienas Vyskupų vyrų. Jo išsekusiame balse girdėjosi susierzinimo gaidelės. — Mes būtume pastebėję transporterį, jei šis būtų čia atvažiavęs paimti žemkasį. Tas prakeiktas mechas negalėtų niekur pasislėpti”.

“Galbūt ore?” — prabilo Šiba.

“Skraidantis žemkasys? — prunkštelėjo Lupike. — Niekada apie tokį negirdėjau”.

Tas pats Vyskupas pridūrė:

“Žemkasiai pernelyg buki. Visada buvo ir visada bus”.

Grįždami atgal į stovyklavietę, jie turėjo įveikti milžiniškas kalvas. Kilynui nė karto neprisiėjo žygiuoti per tokias aukštybes, kadangi Vyskupai stengdavosi keliauti slėniais. Atrodė, kad Lupikai kur kas labiau įpratę vaikščioti kalnais. Be to, jų vadė gana suprantamai paaiškino, kad reikia rinktis šį kelią, jeigu jie nori pasiekti Šeimas iki sutemų.

Kopdamas šlaitu, Kilynas apmąstė Vyskupo žodžius. Pasąmonėje kiekvienas Šeimos narys godojo nepagrįstą įsitikinimą: visada buvo ir visada bus.

Tačiau pastarieji įvykiai rodė ką kita. Staiga Kilynas suvokė, kad jie niekuomet tiksliai nežinojo, kaip keičiasi mechų civilizacija. Žmonijai reikėjo tradicijų bei ritualų, kurie padėdavo suvienyti Šeimas, kadaise — netgi Klanus. Deja, šiuo metu būtent pokyčiai tapo vertingiausiu ginklu, o ne prastos kokybės ir dažniausiai neveiksmingi pistoletai bei šautuvai. Arba projektoriai, nugvelbti nuo žuvusiųjų marodierių korpusų. Arba lazeriai, išplėšti iš rūdos rausėjų, tokių kaip apkiautėlių snukių. Vienadieniai ginklai netiko šiam amžinam karui, nesibaigiančiam konfliktui, virtusiam gyvybės ir mirties klausimu vienai pusei, ir beveik įprastu — kitai.

Jis iškvietė Šibą asmeniniu komo kanalu ir paklausė jos nuomonės šiuo klausimu. Savimi pasitikintis balsas atrodė šiek tiek nutolęs, todėl Kilynui pavyko įveikti savo drovumą. Kad ir kaip ten būtų, jis apsidžiaugė, kai moteris atsakė nedelsdama.

“Privalome suprasti mechų techniką”.

— Nori pasakyti, kad reikėtų daugiau jos prisigrobti?

“Ne, sukurti”. — Jos balsas skambėjo tvirtai ir šaltai.

— Iš atskirų dalių mes galėtume sukurti mechų ginklus, tai tikra teisybė, bet…

“Turime gaminti žmonių ginklus. Nekopijuoti mechų”.

— Šiba, žmonės nekenčia mechų. Nenori iš jų mokytis. Be to, ir negali.

Net ir už didelio atstumo Kilynas išgirdo bejausmį jos: “Hmm”. Visa komanda išsisklaidė, kad išvengtų netikėtos pasalos, ir sparčiai brovėsi pro kalnų perėją. Čiuožyklos planeta buvo tokia jauna, kad ant kalvagūbrių nesimatė nė menkiausio dirvos sluoksnio.

“Mechai specialiai trukdo mokytis”.

Toks pastebėjimas pribloškė Kilyną.

— Kodėl taip manai?

“Jie saugoja savo techniką nuo kitų mechų miestų. Kas supainioja juos, supainios ir mus”.

— Padėtis be išeities.

“Nebūtinai. Mes galėtume įsisavinti žmonių techniką. Kažkada tai pavyko padaryti Arkologijose”.

Jis nė kiek netroško klausytis apie didingąją praeitį. Bet dar labiau nenorėjo, kad Šiba liautųsi kalbėjusi, todėl pasiteiravo:

— Turi omenyje tą Tadž Mahalą?

“Teisingai”.

— Jei žmonės sugebėjo pastatyti jį seniau…

“Tą patį galėtume padaryti ir mes”, — paprastai pasakė ji.

— Norėjau paklausti, kaip veikia tavo ginklas?

“Parodysiu tau šį vakarą. — Moteris pakėlė ilgą, vamzdžio formos šautuvą. — Keli pakeitimai, ir juo laisvai gali naudotis žmogus”.

— Velniškas daikčiukas, — neįstengė nuslėpti susižavėjimo Kilynas.

Jie pasiekė stovyklavietę tuo metu, kai užsižiebė pirmieji laužai. Fornaksas rado Lupikams gerai izoliuotą tarpeklį, kuriame augo lengvai užsidegančios gervuogės. Vyskupai įsikūrė šalia artimiausios kalvos. Kad ir kaip mažai išteklių turėjo kiekviena Šeima, nė viena jų neketino atsisakyti atskirų stovyklų, nenorėdamos prarasti savigarbos. Įkūrę po tris laužavietes, apgaubė jas tampriosios medžiagos palapinėmis. Infraraudonųjų spindulių režimu liepsnos matėsi pakankamai gerai, tačiau plačios ir smailios palapinės išsklaidė vaizdą taip plačiai, kad joks mechų sensorius nebūtų jo užfiksavęs. Bent jau taip skelbė litanija.

Įsliūkinus į stovyklą ir nusimetus įrangą, Kilyną persmelkė aštrus suvokimas, kad Šeimos nariai pernelyg tvirtai laikosi įsikibę į miglotas ir tuo pačiu raminančias prielaidas. Jie vadovavosi praktiškomis, tik nežinia ar teisingomis taisyklėmis. Pastarąsias paveldėjo iš protėvių, kritusių per didžiuosius mūšius, iš kurių teliko nieko nereiškiantys vardai: Šokliuko Džono Lygiosios, Akmeninė Siena, Gramėja, Nuolankumo Siurprizas, Trys Barškuoliai, Kuijervilis. Gražūs vardai, pagarbiai kartojami susirinkus prie laužo. Įdomu, pagalvojo Kilynas, ar drauge su jais mes paveldėjome ir nematomą pažeidžiamumą? Tokia mintis kėlė nerimą, nes iki šiol jis nė nesusimąstydamas tikėjo — kaip ir visi kiti, — kad Šeimos išlikimą lemia tradicijos.

Jis valgė kartu su Tobiu, Džoselina ir Šiba. Prisirinkę šaknų ir uogų, sumaišė jas su sirupu, rastu paskutiniojoje Lomoje. Biologiškai tinkamas žmogui maistas, pašildytas su upelio vandeniu, skleidė malonų vaisinį aromatą. Patiekalai akimirksniu sutekėjo į skrandžius.

Po vakarienės užslinko maloniausias dienos momentas, kai atsipalaiduoja visi raumenys ir po kurio laiko akis apgaubia atsėlinančio snaudulio migla. Tačiau prieš miegą Šeimos nariai praleisdavo nemažai laiko plepėdami. Aplink tris apdengtas laužavietes kerinčiai sūkuriavo kalbos, kurių dėka žmonės užmiršdavo maudžiančius kūnus ir nuolatinę baimę. Porelė svečių Lupikų pasakojo apie savo kovas. Kelios jų moterys keitėsi informacija apie mechų kvapus ir ženklus, aiškino, kaip tirti metalinių padarų vėžes, perspėjo nesiartinti prie šaltinių ir tvenkinių iš pradžių nepatikrinus, ar prie vandens kartais nelūkuriuoja marodierius. Fomaksui užbaigus švelnių patyčių raundą, jo vietą užėmė Ledrofas.

Jie visi džiaugėsi Šeimų susiliejimu, nes tai reiškė naujas istorijas, naujus pokštus. Kažkas netgi paskleidė gandą apie meilės romaną, tačiau Ledrofas tuojau pat nutraukė tokias šnekas, kilstelėjęs antakį bei rūsčiai susiraukęs. Geriau apie tai nekalbėti. Nepaisant patirtų nelaimių, Lupikai neatjungė savo seksualinių centrų — vargu ar Vyskupai pajėgtų užmegzti intymius santykius su savo dehidruotu geiduliu. Tai paprasčiausiai sukeltų ilgesio kupiną nepasitenkinimą.

Pergalės pasižymi iškalbingumu, tuo tarpu nesėkmės būna nebylios. Atėjo laikas išgirsti pėdsekių komandos pasakojimą apie savo dienos darbą. Prislėgtas Kilynas lėtai paaiškino, kaip jie pametė iš akių žemkasio vėžes. Po to Šeimos nariai uždainavo, tačiau jis beveik nedalyvavo bendrose linksmybėse ir pasistengė kuo greičiau pasišalinti.

Jį sugavo Sermas, pasiūlęs buteliuką stipraus brendžio. Kilynas pajuto nenumaldomą norą išgerti ir jau tiesė ranką, bet po akimirkos atitraukė.

— Ne, verčiau nereikia.

— Baik. Po sunkios dienos lašelis birzgalo nepakenks.

— Jei pradėsiu, išsiurbsiu visas tavo atsargas. Apkvaišiu ir nebepastovėsiu ant kojų.

— Aš tave pralenksiu, — sukikeno Lėtapėdis, ir Kilynas suprato, kad jis jau gerokai įkaušęs.

— Atleisk, Sermai, — švelniai ištarė.

Jam teko įtempti visas valios pastangas, kad nueitų šalin, nors šnerves gundančiai kuteno tirštas brendžio kvapas. Viena aišku — jei pasiduos alkoholio vyliams, paprasčiausiai nebegalės savęs sustabdyti.

Pasislėpti apsvaigusios sąmonės prieglobstyje būtų pati lengviausia išeitis. Iki šiol jam velniškai sekėsi. Kol gėrė, pagiriojosi arba mėgavosi Lomoje stimuliatoriaus teikiamais malonumais, neįvyko nieko blogo.

Tačiau tokia sėkmė nesitęs amžinai.

Galva turi būti blaivi, norint bent šio to išmokti. Jis prisivertė žengti prie Šibos, kuri sėdėjo viena, atsiskyrusi nuo bendros kompanijos. Išsišovusius moters skruostikaulius apgaubė drumzlina vakaro prieblanda, pavertusi jos akis paslaptingais, neįskaitomais taškeliais. Žmonės, įsitaisę aplink stovyklų laužavietes, būtų mielai priėmę paskutiniąją Riterę į savo tarpą. Bet, užuot prisijungusi prie bendrų šnekų, didžiumą laiko ji praleisdavo krapštydamasi su mechų detalėmis, kurias nešiojo savo juodoje kuprinėje.

Kilynas praleido su ja valandą, tačiau atrodė, kad praėjo visa diena. Paskutinį kartą jautėsi toks sumišęs, kai su tėvu pirmą kartą dalyvavo paprastutėje plėšikavimo operacijoje.

Šiba ne tik įvaldė mechų techniką, ji įstengė suprantamai viską paaiškinti. Moteris galėjo stulbinančiu greičiu užtaisyti ginklą nauja amunicija arba pakeisti kalibro dydį. Iš mechų šiukšlių pasigamino užtaisiklį, tvarkingai įsistatantį į rankeną. Pistoletas kuo puikiausiai įsikomponavo į egzoskeletą, todėl, norint jį užtaisyti šaudymo metu, Šibai užtekdavo kvėptelėti. Kilynui padarė įspūdį jos sugebėjimas paversti savo trūkumą — nuolatos judančias egzoskeleto briaunas — į privalumą. Jis dar nė karto nematė taip taikliai šaudančio žmogaus.

Mokydama vyriškį ji turbūt ištarė daugiausiai žodžių per visą savo gyvenimą. Pasirodo, egzoskeletu Šiba pasipuošė dar būdama mergaitė. Iš polianglies putos, perdirbto snukio laužo, jį pagamino naginga amatininke. Kilynas įtarė, jog tai padėjo Šibai geriau suvokti mechų kalbą, gal net išsigelbėti po Riterius užklupusios Negandos.

Mokydama vyriškį ji neatrodė nei pasipūtusi, nei perdėtai besididžiuojanti savimi — tiesiog įsigilinusi į darbą visa savo esybe. Dauguma Šeimų narių nepakentė mechų artefaktų, išskyrus tuos, kuriais galėjo pasinaudoti žmogus. Antblauzdžiai, kojų amortizatoriai, moliliemenės — prie jų Kilynas buvo įpratęs. Šibai bekalbant, jis turėjo įveikti savo pasibjaurėjimą.

Pamažu moters pamoka jį suintrigavo. Svetimos kilmės objektai jos rankose įgaudavo visiškai suprantamą prasmę. įžvalgus Šibos mąstymo būdas praskleisdavo mechų paslapčių skraistę. Kai ji galiausiai pareiškė: “Ką gi, šiam kartui užteks”, — Kilynas nuoširdžiai apgailestavo, kad viskas taip netikėtai baigėsi.

Eidamas pro Sermą, jis išgirdo griausmingą dičkio knarkimą, sklindantį iš glebiai pražiotos burnos.

Nepaisant nuovargio, Kilynas jautėsi neramiai, tačiau prie figūrų, sėdinčių šalia laužavietės, neketino prisijungti. Po ilgų kelionių smarve atsiduodantis kūnas jo labai nejaudino, vis dėlto mintyse nepaliaujamai kirbėjo sena motinos taisyklė — maudykis sulig kiekviena pasitaikiusia proga, nes niekas nežino, kokia uosle pasižymi marodieriai.

Netoliese pasisekė rasti rago formos uolos atskalą, pro kurios plyšius tekėjo mažutis krioklys. Nuo šalto vandens akimirksniu sustingo kūnas, netrukus į kojas pasruvo skausmas. Jis stovėjo po dušu ilgas agoniškas minutes, mėgaudamasis kaulus geliančia srove, nes pastarąjį kartą tiek vandens matė tik būdamas Lomoje.

Po to teko šiek tiek pasivaikščioti, kad į sumedėjusias kojas vėl plūstelėtų kraujas, išsklaidantis silpną maudulį. Štai kodėl atsitraukęs tolėliau nuo laužo jis vienintelis iš visų Vyskupų pastebėjo artėjantį dulkinį. Būdamas beveik nuogas ir be savo įrangos, jis nieko negalėjo padaryti.

Dulkinis užklupo Šeimą anksčiau, nei Kilynas spėjo prasibrauti pro krūmus iki ginklų. Jam beliko šaukti visa gerkle. Vyskupai spruko nuo purpurinių laužų palapinių sienų lyg pabaidyti. Skrajūnas mechas sklendė iš šiaurės pusės, gana netoli žemės, išspjaudamas iš savęs tamsų debesį. Nenumaldomai artėdamas jis ūžė ir zvimbė. Kilynas negalėjo pasakyti, ar tas padaras taikėsi būtent į žmones, nes prašvilpdamas pro Lupikų ir Vyskupų stovyklas jis nė kiek nesumažino greičio. Juodas rūkas grakščiai plūduriavo ore tarsi visai neskubėdamas pasiekti žemės ir pradėti savo darbo. Kilynas matė, kaip artėja tamsa, todėl pasistengė kiek įmanoma greičiau susirinkti savo įrangą. Jis žengė porą žingsnių ir suprato, kad bus geriau, jei apsiaus batus. Nepaisydamas pragariško Šeimos klegesio, sklindančio per sensorinį centrą, prisivertė atsisėsti ir metodiškai užsisagstyti hidraulinius aulinius.

Kai atsistojo, pamatė atbėgantį Tobį ir dulkių debesį, besileidžiantį virš Vyskupų lyg milžiniška juoda ranka. Žydroje Ėduonies prieblandoje ji užgožė paskutinius horizontalius Denikso spindulius, persmelkiančius sėdantį žemyn spiečių. Būtent spiečių, o ne šiaip paprastą sluoksnį korozinių chemikalų, kurių poveikį Kilynui teko patirti anksčiau ir kurie užmušė jo senelę. Šeimą užlies ne šarminės dulkės, o tikri grumsteliai, grėsmingai sūkuriuojantys ore. Tobiui pasiekus tėvą, šis apsidžiaugė, kad berniukui nors kartą pravertė šiek tiek nevalyvi jo įpročiai — vaikas nebuvo nusiavęs batų ir ant savęs turėjo bemaž visą kelioninę įrangą.

Tobis nusijuosė savo diržą ir nusimetė pakinktus su ginklais, visiškai nereikalingą papildomą svorį, niekaip neapginsiantį nuo chemikalų. Norint jų išvengti, reikėjo papustyti padus ir kiek leidžia kojos sprukti priešinga vėjui kryptimi. Susižvalgę, bet nepratarę nė žodžio, jiedu suprato, kad susidūrė su anksčiau neregėta grėsme. Iš dangaus krentantys padarėliai, ne didesni už trijų rankų storį, spyruokliuodami atšokdavo nuo žemės. Vienas jų puolė prie Tobio kojos, iškišdamas bukus gnybtus. Jau būtų įsigraužęs į aulinį, tačiau berniukas ištaškė jį į gabalus. Tuo metu nusileido dar trys, o vienas užgriuvo Kilynui ant nugaros.

Vyriškis griuvo it pakirstas. Besistengiant nustverti padarą, širdį persmelkė siaubo banga. Jis užčiuopė riestas galūnes, prispaustas prie sprando. Į šnerves plūstelėjo aštrus korozinio metalo dvokas. Ranka perbraukė per glotnų būtybės korpusą. Prie kaklo kažkas suūžė ir jis pajuto šaltą lyg plienas dūrį, užliejantį kūną deginančiu skausmu. Vargais negalais sugraibęs nelemtą padarą, pabandė jį nutraukti nuo savęs. Nepavyko. Čiupo kita ranka, tačiau sprandą vis dar slėgė sunkus svoris. Tuomet žmogus nusirideno ant nugaros, bet mašina kažkokiu būdu privertė jį sugrįžti į pradinę padėtį.

Kilynas nebuvo užsimovęs pirštinių, todėl, pirštais sugriebęs dvi striukas adatas, pajuto akinantį, nepakeliamą karštį. Veidu ropojo mažutėliai lediniai peiliukai. Pasikliaudamas nuojauta jis pabandė įsivaizduoti, kaip atrodo tas padaras. Užčiuopė apatinį jo kraštą ir trūktelėjo, bet šis nepajudėjo iš vietos. Tuomet perkreipė rankas ir pakišęs jas po mašinos pilvu jau ketino stumtelėti, kai netikėtai našta nuo pečių pranyko. Apsivertęs ant nugaros suprato, kad padarą kastuvu numušė Tobis. Kol Kilynas stojosi, berniukas smogė tuo pačiu kastuvu į drūtą kvadratinę būtybę. Šioji suurzgė ir nusigalavo.

Tėvas su sūnumi puolė bėgti. Mažosios mašinos leidosi žemyn tarsi sulėtinta kruša. Kilynas atsiminė — vienai akimirkai mintyse žybtelėjo sustingęs vaizdelis, — kaip vaikystėje lakstė po krintančiomis snaigėmis, kurioms virtus kietais ledo gabalėliais, jis bliaudamas spruko atgal į Citadelę.

Neatrodė, kad šios miniatiūrinės mašinos specialiai pultų žmones. Nusileidusios ant Šeimos narių, jos bandė prasiskverbti į kūnus, tai tiesa. Nuo trijų sužeistų vyrų vos pavyko numušti nelemtus padarus. Tačiau kiti mechai reiškė didesnį susidomėjimą uolomis ir pačia tundra, tyrinėdami bei įsirausdami į žemę. Netrukus iš duobelių pasklido bjauriai dvokiantys garai, privertę Vyskupus atsitraukti greičiau nei pats užpuolimas.

Jie persigrupavo, šaukdami savo vardus, kol galiausiai į rikiuotę susirinko visi Šeimos nariai. Paskui skubiai užsiropštė ant artimiausios rėžiais išvagotos pašlaitės ir tik tuomet atsigręžė į mašinomis nuklotą laukymę. Nepasotinami taškeliai krapštėsi gana ilgame žemės ruože, nusidriekusiame iki pat tolimųjų kalvų, tačiau nė nepalietė Lupikų.

— Velniai rautų, dar nė karto nemačiau, kad dulkinis svaidytųsi tokiais daikčiukais, — sušvokštė Kilynas.

— Regis, jie ėda uolą, — pastebėjo Tobis.

“Kiek prisimenu, dulkiniai visada bandė mus uždusinti”, — per komą niūriai pareiškė Ledrofas.

— Jie kaunasi su tundra, — atkirto Šiba. Perkreipusi veidą ji tyrinėjo besiplečiantį triukšmingų mašinų pulką. Moteris stovėjo išsitiesusi, susitelkusi, visa įranga buvo savo vietoje. Kilynui neprasprūdo pro akis įdrėskimas ant kombinezono, tarytum kažkas būtų bandęs prie jo prisitvirtinti.

— Kaip? — paklausė Tobis.

— Susmulkindami uolieną? — jai patraukus pečiais, egzoskeletas virptelėjo ir suūžė. — Izoliuodami ledą? — dar vienas gūžtelėjimas.

Kilynas linktelėjo.

— Bando panaikinti Tiškulio padarytą žalą. Sustabdyti augmenijos augimą.

Netikėdamas savo ausimis Tobis pasiteiravo:

— Vadinasi, jiems reikėjo ne mūsų?

Liūdnai ir lėtai papurčiusi galvą, Šiba vyptelėjo.

— Mes pernelyg nereikšmingi.

— Aš vis tiek nesuprantu, kaip veikia tie maži padarėliai, — neatlyžo Tobis.

— Niekas iš mūsų nesupranta, — tarė Kilynas.


6


Per skubėjimą jie paliko dalį savo įrangos graužikėms mašinoms. Du Vyskupai žingsniavo sužeisti.

Nuo ėdrių padarų, užplūdusių siaurą slėnį tarsi skėrių spiečius ir besirausiančių į uolieną, pakilo aitrių rudų dūmų debesis.

Vyskupų Šeima, susijungusi su Lupikais, skubiai atsitraukė nuo šėlstančios ordos. Radę tinkamą vietelę nakčiai, jie vėl įkūrė stovyklavietę, tačiau ramų miegą trikdė erzinančiai atviras dangus.

Šeimos pakilo ir išsiruošė į kelionę su pirmaisiais dvigubos aušros spinduliais. Virš horizonto pakraščio po truputį kilo Ėduonis su Deniksu, pastarasis skleidė švelniai geltoną švytėjimą.

Užvalgęs pusryčiams kramtukų, Kilynas išvydo palaimingus debesų kamuolius, savo sruogomis apsivijusius Ėduonies diską. Jie apgaubė ketvirtadalį dangaus užtemdydami žvaigždes. Vyriškis bandė įsivaizduoti, kad šie gniutulai turi trimačius kontūrus, tačiau niekaip negalėjo suprasti, kodėl jie siaurėja artėdami prie Ėduonies.

Sufleruojantis Artūro balselis paaiškino, kad į ploną diską dulkių debesis suformuoja vienos į kitą besitrinančios mažutėlės dalelės, bet Kilynas nedaug ką suvokė iš Aspekto žodžių.

Tiesa, jis stengėsi, labiau nei bet kada per daugelį metų. Paprasti ir gudrūs Šibos prietaisai bylojo, jog įmanoma suprasti bent dalį šio keistojo pasaulio. Viduje išsikerojo tvirtas įsitikinimas: norėdamos išgyventi, Šeimos privalo pasitelkti vaizduotę, išradingumą ir nebijoti pokyčių.

Nepaisant gąsdinančio dulkinio užpuolimo, Kilynas miegojo gerai. Aplinkui pusryčiaujančių Vyskupų veiduose atsispindėjo baimė. Tai privertė jį nusišypsoti.

Žmonijai lemta gyventi su amžinu sielvartu — šioji mintis įsirėžė Kilynui iki kaulų smegenų. To negalėjo nuslėpti net visi pagyrūniški Aspektų paistalai apie šlovingą praeitį. Šeimos dainos ir pasakojimai skambėdavo liūdnai — ir tuo pat metu kažkaip džiaugsmingai.

Gilioje senovėje, kai pirmieji mechai įsibrovėliai užpuolė krištolines Arkologijas, vaikai žaisdavo griuvėsiuose nekreipdami dėmesio į artėjančias bombas. Chaoso bei destrukcijos verpetuose vienas kitą susirasdavo įsimylėjėliai. Apgultų, pasmerktų žlugti Citadelių užeigose aidėdavo romantiškos baladės, o žmonių minios juokdavosi iš komediantų pokštų. Senieji mokslininkai iki pat mirties tyliai darbuodavosi spręsdami užduotis, kurių įminimui paskirdavo visą savo gyvenimą. Prieš pradėdami savižudiškus antpuolius, Šeimos kariai ir plėšikai su pasimėgavimu pavalgydavo ir kaip reikiant prisigerdavo. Jis pats su Veronika šventė Tobio gimimą tuo metu, kai virš Citadelės, skendinčios prietemoje, pakibo grėsmingas marodieriaus šešėlis. Žmonija pasižymėjo nepaprastu sugebėjimu atrasti šviesos spindulėlį, prasiskverbusį pro akliną nakties tamsą.

Per komą nuskardėjo Ledrofo įsakymas:

“Suformuokite pleištą!”

Kilynas užėmė padėtį dešiniajame rikiuotės šone. Jie patraukė tiesiai link numanomo Tiškulio centro. Visą rytą žalios augmenijos nenumaldomai daugėjo, ir Kilynas šiek tiek atsipalaidavo. Praėjusios nakties siaubas pamažu išgaravo. Jis leido Tobiui išlįsti iš vidurinių gretų bemaž iki pačio pakraščio, šalia judančios Šeimos strėlės ašies. Į dešinę už kalvos sparčiu žingsniu į priekį stūmėsi Lupikai.

Jie kopė į pašlaitę, kai vienu metu įvyko du nenumatyti dalykai.

“Teisingai, aš irgi kažką išgirdau”, — šūktelėjo Tobis, matyt, atsakydamas į klausimą, atsklidusį iš kairiojo šono.

— Kas tai? — paklausė Kilynas.

“Per komą girdisi kažkoks cyptelėjimas. Bet ne iš mūsų pusės”.

— Iš Lupikų?

“Ne-e. Tai atsiranda, tai vėl pranyksta. Bet ne mechas. Kairysis šonas eis patikrinti”.

Kilynas pravėrė bumą norėdamas atsakyti ir tą pačią sekundę išvydo žemkasį, skubiai lekiantį link daubos, kurią įveikęs jis persiropš per kalvą. Padaro korpusą vagojo išdavikiški dryžiai.

Kilynas nė akimirkai nesusimąstė. Jis graužėsi dėl to, kad praeitą kartą sugebėjo pamesti žemkasį iš akių, todėl dabar maksimaliai padidino hidraulinių aulinių galią ir puolė į priekį, per sensorinį centrą pasiųsdamas pavojaus signalą, kuris labiau priminė ne žmogaus riksmą, o grobuonies, persekiojančio auką, riaumojimą.

Batai įsmigo į birų dirvožemį, kai jis susilenkė ir beveik glausdamasis prie žemės ėmė kopti šlaitu. Miglotai pajuto, kad iš paskos ropščiasi Tobis. Už jo skuodė Šiba. Netgi Lėtapėdis Sermas atkurnėjo iš užnugario, akivaizdžiai pažeisdamas kapitono įsakymą. Iš spartaus Sermo bėgimo ir medžiokliškų klykavimų per komą nebūtum atspėjęs, kad jį kankino pagirios.

Žemkasys pradingo už kalvos keteros. Kilynas nusprendė atkirsti jam kelią spėdamas, kad mechas nebandys aplenkti kalvos, o leisis į papėdę ir tokiu būdu pasistengs padidinti greitį. Tik tuo metu, kai pasiekė kalvos viršūnę, į galvą šovė mintis, kad žemkasys gali būti su maldininku. Jis nusileido ant vešlios žolės kauburio ir kurį laiką pasislėpęs nejudėjo.

Kilynas padidino slėnio vaizdą. Šis buvo tuščias. Tada pakeitė filtrus bandydamas įžiūrėti miražo projekcijas. Nieko. Vien tik žemkasio figūrėlė, spėriai besileidžianti nuokalnėn ir sukanti į dešinę.

Pasirinkta kryptis nuves mechą tiesiai prie Lupikų vedlės. Kilynas dar kartą patikrino slėnį. Jokių deformacijų, nė menkiausio vaizdo sutrikimo. Maldininko čia nėra, bent jau taip atrodė. Atstrykčiojęs Tobis kone užgriuvo ant savo tėvo.

— Pačirškinkime jį!

— Palauk truputį. — Kilynas atidžių žvilgsniu tyrinėjo sprunkančią mašiną.

— Tas pats, kurį sutikome vakar?

— Panašus.

— Eime. Jie bus čia po minutės.

Dešiniojoje Kilyno tinklainėje sutvyksčiojo mėlyni taškeliai — Šeima išsidėstė į “kaukis arba bėk” rikiuotę.

Tobis sušuko:

— Lupikai pirmi jį sučiups!

— Šaukime iš čia. — Kilynas nusisegė ginklą. — Geriau tai daryti iš priedangos…

Žemkasys susverdėjo išrausdamas akmenų luitų krūvą ir pradingdamas iš akiračio.

— Po velnių!

— Nagi, greičiau.

— Palauk, aš… — tačiau berniukas nustraksėjo įstrižai pašlaitės, norėdamas užklupti žemkasį iš patogiausio kampo. — Tobi! — tėvas metėsi priešinga kryptimi, kad užsiimtų kryžminiam šaudymui tinkamą padėtį.

Tikriausiai vėliau, kai viskas užsibaigs, jis pasijus kvailai dėl šių atsargumo priemonių, kurių griebėsi prieš mechą. Net ir priklausydamas maldininkui, žemkasys vis tiek buvo kvailas ir lengvai pažeidžiamas.

Kilynas norėjo apžiūrėti jį iš arčiau, išardyti tą padarą ir išgirsti Šibos nuomonę. Jiems reikėjo perprasti mechų technikos paslaptis, ir kuo greičiau.

Staiga vyriškį užvaldė nerimas supratus, kad po kelių sekundžių Tobis atsidurs atviroje erdvėje. Jis skubiai pykštelėjo į tą vietą, kur turėjo slėptis žemkasys, vildamasis, kad šūvių salvės sutrikdys mašiną.

Jo batai dusliai aidėjo per daubą, trypdami susiraizgiusias gervuoges. Kilynas bėgo sunkiai dvėsuodamas.

Kai pagaliau išlindo į laukymę, jis išvydo, kad žemkasys nusigręžė nuo Tobio ir vikšrais žarstydamas žvyrą spėriai nuburzgė tolyn.

Visgi jam pavyks paleisti tikslų šūvį. Žemkasys neatrodė bent kiek supanikavęs. Žaliuojančiame slėnyje aiškiai žvilgėjo subraižytas aliumininis korpusas. Atstumas nedidelis, dėl to nekils jokių problemų.

Kilynas pakėlė ginklą ir išgirdo, kaip iš savo šautuvo driokstelėjo Tobis, kuris stovėjo nepatogiu kampu ir tiesiog veltui eikvojo šaudmenis. Pataikęs pernelyg toli nuo žemkasio, užtaisas išdrabstė velėną. Antrasis šūvis nuskriejo arčiau mecho, bet vis dar per toli.

Atrodė, kad sustojęs metalinis padaras ėmė dairytis. Ant jo šonų tviskėjo kryžminiai brūkšniai.

Kilynas iššovė ir pamatė, kaip į orą pakilo korpuso atplaiša.

Žemkasiui staigiai pasisukus, įkalnėn nuskriejo tamsus taškelis, kuris smogė žmogui į veidą.

Jis pataikė tiesiai į dešiniąją akį. Vyriškis sudribo ant nugaros jausdamas, kaip kūną užlieja juoda audra. Nuo kaktos į kairiąją ranką pasruvo stingdantis šaltis.

Akyse šokčiojo žydros ledinės dėmelės. Kairiąją alkūnę pervėrė akinančio skausmo dūris.

Regėjimas susinormalizavo. Kvapai. Riaumojimas.

Besiridendamas į pakalnę jis bandė sustoti. Į šoną įsirėžė uolienos atskala, o kairioji ranka paprasčiausiai sumedėjo. Spyręs į akmens luitą, pajėgė sustabdyti kritimą tiek, kad suspėtų nustverti ranka krūmokšnį.

Burnoje pasklido kraujo skonis. Kažkas rėkė. Iš kaklo į krūtinę pasruvo geliantis šaltis. Šūksniai skambėjo pernelyg garsiai ir greitai, kad jis ką nors suprastų.

Kilynas apsivertė. Ramybę suaižė jo šūviai, aštrūs ir trumpi pokštelėjimai.

Atsirėmus į dešiniąją ranką, pavyko šiek tiek pasikelti. Jis ritosi pašlaite gana ilgai; dabar pastebėjo, kad guli visai netoli žemkasio su išvirtusiais pilkų laidų viduriais.

Jis pabandė palinkti ant kito šono ir net suaikčiojo, kai petį persmelkė aštrūs geltono atspalvio dygliai. Atrodė, tarsi kažkas būtų pradėjęs čiaumoti kairiąją ranką.

Kilynui pasisekė išspausti švokščiantį riksmą. Bespalviame ore plūduriavo purpuriniai taškeliai. Neaiškiai klykavo Šeimos narių balsai.

Jis įnirtingai pakreipė galvą ir vos neprarado pusiausvyros.

Nuo horizonto aukštais šuoliais strykčiojo Šiba. Ji nusileido pražergusi kojas ir pasirengusi šauti bet kuria kryptimi.

Kilynas šūktelėjo:

— Tobis… aš…

“Štai ten”, — parodė Šiba.

Aplink galvą lyg uodai zvimbė ugninės dėmelės, besitaikančios įžnybti į akis.

Šiaip ne taip jam pasisekė apsiversti ant kairiojo šono. Kalva pakrypo ir subangavo žaliais bei geltonais atspalviais. Kilynas sumirksėjo, norėdamas sureguliuoti neryškų regėjimą.

Tobis drybsojo išsikėtojęs ant žemės, žvilgsniu varstė padangę.

— Sūnau!

Berniuko akys kryptelėjo, rankos nusileido iki perkreiptų kojų. Sensorinio Kilyno centro jūroje nuvilnijo tylus atsakymas:

— Tėti… aš… negaliu pajudinti… kojų.

— Gulėk… tiesiog gulėk, — tik tiek sugebėjo patarti Kilynas.

Jis prasižiojo, tačiau daugiau nieko neišspaudė. Pakėlęs galvą išvydo beprasmiškai skaidrias dausas. Reikia atsistoti.

Sunkiai dvėsuodamas vyriškis atsistūmė nuo žemės ir pabandė atsisėsti. Atrodė, kad tvilkčiojanti dešinioji ranka virto gumine, o iš kairiosios teliko besvorė tuštuma.

Kilynas nepajėgė atsisėsti. Krenkšdamas truputį pakilo ir apžvelgė visą šlaitą. Žemkasys nejudėjo. Nuo kalvos leidosi Šiba, šokčiodama tarp pilkai melsvų akmens luitų. Paskui moterį sekė Sermas. Jie judėjo gana lėtai, ryškiai spindėdami atšiaurioje dienos šviesoje.

Zvimbiantys taškeliai nesiliovė kandžioję akis ir, regis, neketino niekur pasitraukti.


7


Kartu su prieblanda užslinko oranžiniai debesys.

Žengiant į priekį, Kilynui pasidingojo, kad jis eina minkštu pūkuotu kilimu, kadangi apatinės savo kojų dalies beveik nejautė. Jis žygiavo jau kurį laiką, nė nesusimąstydamas apie tai. Paprasčiausiai žinojo turįs brautis į priekį, skverbtis pro sutemas. Sąmonėje tvyrojo rūkas, pro kurį jis galėjo įžiūrėti visas nelemto įvykio slėnyje smulkmenas. Vaizdas truputį raibuliavo, todėl Kilynui buvo aišku, kad jis ir toliau tursena ištirpąs vėsioje pilkumoje.

Kažkas užsiminė, kad jį reikėtų nešti. Viena Kilyno dalis geidė pritarti šiam pasiūlymui ir atsipalaiduoti ant neštuvų. Tačiau jis žinojo, kokį vargą suteiktų Šeimai. Užteko vien to, kad reikėjo nešti Tobį, kurio kojos visiškai atsisakė funkcionuoti. Papildomas svoris apsunkintų netgi žygiuojant nedideliu greičiu. Verčiau jau nedvigubinti nusiskundimų ir dejonių skaičiaus. Šeimos taisyklės nedviprasmiškai bylojo: kad ir kaip būtų gaila, bet neįgalintys paeiti paliekami kelyje — žinoma, su atitinkamomis ceremonijomis — pasitikti neišvengiamo likimo.

Šį kartą viskas buvo kitaip. Kilynas tai žinojo, tik negalėjo suprasti, kodėl ir kaip. Jis paprasčiausiai pėdino paniręs į spindinčias savo tylaus pasaulio ūkanas.

Priešais ant neštuvų, kuriuos laikė du vyrai, miegojo Tobis. Tėvas matė, kaip virpčioja po išblyškusiais vokais berniuko akių obuoliai.

Įdomu, ar vaikas jaučia ką nors žemiau juosmens, pagalvojo Kilynas. Gulint kalvos pašlaitėje, buvo pakankamai sunku jį prakalbinti. Nors žolė atrodė gana minkšta, Sermas su Šiba atnešė jiems miegamuosius čiužinius — jau daugelį metų neteko patirti tokios prabangos. Kol aplinkui būriavosi įsiaudrinę Šeimos nariai, Tobis bemaž nepravėrė burnos.

Kilyną apniko jausmas, tarytum jis pats būtų grįžęs į vaikystę, į tuos laikus prieš daugelį metų, kai drybsojo laukymėje šalia Citadelės, mąsliu žvilgsniu spoksodamas į skaidrų, kobalto atspalvio dangų. Nuo šios pašlaitės atsivėrė panašus padangių vaizdas. Kilynui pasidingojo, neva jis kartu su sūnumi tyso paaukoti ant altoriaus. Vyriškis pabandė susikaupti, tačiau į sąmonę it paukščiai purptelėjo veidų ir praėjusių laikų kratinys: tėvas, po sėkmingo antpuolio nerūpestingai atsirėmęs į mecho statramstį; jo veidą puošė šypsena, kuri tuo metu Kilynui pasirodė paslaptinga, o vėliau paaiškėjo, kad ji atspindi triumfą, atskiestą vis dar nesenais prisiminimais apie begalę pralaimėjimų. Motina, besikrapštanti po mechų laužą ir nekantriu judesiu ištraukianti sidabrinę medžiagos atraižą, kurios dar niekas nebuvo regėjęs. Šie vaizdai praplaukė pro šalį tarsi pasislėpę už storo stiklo. Jis kalbėjo apie tai su Tobiu — tą patį darytų kiekvienas tėvas, jaučiantis, jog būtina papasakoti menkiausias praeities smulkmenas, idant nepakartojama akimirka būtų išsaugota ir padėtų sustiprinti sūnaus dvasią.

— Jau netoli, — pasakė šalia jo alkūnės einanti Šiba. Kilynas linktelėjo. — Karaliai artėja.

— Karaliai?…

Ištartas žodis atgaivino atmintį. Padriki cypiantys balsai, atsklidę iš kairiojo šono, priklausė Karalių Šeimai. Kol dešiniojo šono sargybiniai persekiojo žemkasį, kairiesiems teko paklusti Ledrofo įsakymui ir sugrįžti prie grupės branduolio. Todėl susitikimą su nauja Šeima prisiėjo atidėti, kol bus užmuštas žemkasys. Nuostabios naujienos apie Karalius pasiekė Kilyną jam begulint ant pašlaitės, pasislėpus sensorinio centro migloje.

Taigi priekyje žygiavo Karaliai.

Ledrofas pasiuntė saviškiams pavojaus signalą. Žvalgai atidžiai dairėsi, ar niekas nesiartina. Bet šį kartą, kai Šeimos susitiko, nebuvo matyti nė menkiausio maldininko ženklo.

Vyskupai nusileido dulkėtu išdžiūvusiu tarpekliu į laukymę, kurioje vešliai bujojo žali augalai.

Juos sutiko nedidelė grupelė, vadovaujama aukšto kaulėto vyriškio su liesomis it bizūnai rankomis, dėvinčio juodus metalinius antblauzdžius. Kiekvienas žmogaus gestas bylojo, kad jis ir yra Karalių Šeimos kapitonas. Pailgas aštrių bruožų veidas kuo puikiausiai atitiko vardą: Kirvius. Virš plačios kvadratinės kaktos styrojo raudoni plaukai, nukirpti trumpai, kad nesusiveltų užsidėjus šalmą. Smilkinius puošė žydri tampriosios medžiagos skritulėliai. Po antakiais kėpsojo kampuota nosis, apsupta išsišovusių skruostikaulių, kurie išryškino siaurą ir galingą burną su putniomis lūpomis. Bebarzdis smakras buvo trikampio formos.

Visa tai užfiksavo apsiblaususios Kilyno akys, Karalių kapitonui artėjant ir sulig kiekvienu žingsniu spinduliuojant valdingumą. Aplinkui sveikinosi Šeimų nariai. Ledrofas pristatė Karaliui Kilyną, tačiau šis atkreipė dėmesį į Kirvių tik tada, kai išgirdo pastarojo klausimą:

— Sužeidė į ranką?

Kilynas papurtė galvą norėdamas prasklaidyti sąmonę gaubiančią miglą. Įtempęs visas jėgas šiek tiek pakėlė kairiąją ranką.

— Tai… tai viskas, — išsprūdo žodžiai pro sutinusias lūpas.

— Čia tavo sūnus?

Kilynui linktelėjus, Kirvius pasilenkė ir atidžiai pažvelgė į Tobio akis, neramiai krutančias po vokais.

— Hmm. Matyt užkliudė nugarą. Pakirto kojas?

— Tiksliai negaliu pasakyti. Rodos, kvėpuoja normaliai.

Patyrusiais pirštais Kirvius pažnaibė Tobio kūną.

— Rankas judino?

— Truputį. Sakė, kad nejaučia kojų. Paskui užmigo.

Kirvius pamojo delnu nė nepakeldamas galvos, ir jo žmonės išsirikiavo pasiruošę kelionei.

— Gal ir atsigaus. Teko matyti tokių atvejų. Jam pasisekė, kad marodierius neužvaldė viso sensorinio centro ir neužbaigė savo darbo.

Karalių kapitonas tyrinėjo akimis Kilyną, ir kažkas jo žvilgsnyje išblaškė paskutines sąmonės miglos draiskanas. Drauge su ryškiomis pasaulio spalvomis užplūdo įniršis ir neviltis, nors, atvirai kalbant, šie jausmai visą laiką tūnojo pasislėpę už rūko skraistės.

— Tai buvo žemkasys! — išpylė Kilynas.

Kirvius susiraukė.

— Žemkasys nesugeba kovoti.

— Maldininko žemkasys.

Kirviaus antakiai dar labiau susiraukė.

— Maldininko? Kas tai per velnias?

Kilynas skubiai apibūdino metalinį padarą, ir Karalių kapitonas pakratė galvą.

— Kiek žinau, maldininkai aplink mus nesišlaistė.

— Iki šiol.

Prie jų ėmė būriuotis atskiri Lupikų, Vyskupų ir Karalių Šeimų nariai. Šonuose išsidėstę sargybiniai budriais žvilgsniais varstė kalvas. Keli šimtai žmonių išsisklaidė ir lėtai judėdami nuožulniu lauku stebėjo, ar niekas nesiartina.

Po Kilyno žodžių Karalių gretose nuvilnijo skeptiškas šurmulys. Per komą neaiškiai girdėjosi jų prieštaravimai.

Į priekį išėjusi Šiba pridūrė:

— Žemkasys turėjo vidurinę sąmonę.

Kirvius atsigręžė į moterį.

— Žemkasys su išsivysčiusiu protu? Tu tuo tikra?

Į tokius klausimus Šiba niekada neatsakinėdavo. Ji paprasčiausiai spoksojo į Kirvių, nebyliai patvirtindama savo žodžius.

Nuo Karalių vėl atsklido murmesys. Kai jie nutilo, Kilynas tarė:

— Kiek suprantu, maldininko žemkasiai sumontavo savo šeimininką jau mažiausiai porą kartų.

Kirvius sumirksėjo, ir jo valdingumo aura šiek tiek susilpnėjo.

— Maldininko sąmonė išsisklaidžiusi?

Džiugu, kad atsiranda žmonių, sugebančių iš karto įžvelgti teisingą atsakymą. Ledrofas vis dar tuo netikėjo. Turėti tokį kapitoną, kuris sumanumu nurungtų kitus Šeimos narius, būtų tikra palaima.

— Kai pirmą kartą nukovėme maldininką, radome tik pagrindinę sąmonę. Antrą kartą jis garantuotai nupylė daugybę Lupikų ir Vyskupų. Tuo metu jau turėjo ir vidurines sąmones.

Kirviaus veidą perkreipė rūsti išraiška.

— Paslėptas skirtingose dalyse?

— Teisingai, — atsakė Šiba.

— Ką darėte?

— Visas sutraiškėme.

— Tokiu atveju jis privalėjo žūti.

— Bet nežuvo.

— Tas žemkasys visiškai naujo tipo, — įsiterpė Kilynas. — Tiesiog prisisiurbė prie mūsų.

Kirvius susižvalgė su kitais Karaliais, akivaizdžiai nesižavėdamas tokia informacija.

— Maldininkas jus sekė?

— Greičiausiai. — Kilynas pastebėjo pradėjęs svyruoti nuo netikėtai užklupusio svaiginančio nuovargio.

Ledrofas kažką pasakė — Kilynas neišgirdo, ką būtent, — tačiau Kirvius atmetėjo pastabą:

— Mes bandome įkurti čia naują Citadelę, ir aš visai nenorėčiau atkreipti marodierių dėmesio. O ypač to maldininko.

Kilynas sumirksėjo. Šiba paklausė:

— Citadelę?

Kirviaus balse nuskambėjo pasididžiavimo gaidelės.

— Karalių Citadelę. Mes vadiname ją Metropoliu.

Tikra tiesa. Iki šiol Kilynas stengėsi išsilaikyti ant kojų ir prižiūrėti Tobį, per daug nesidairydamas į šalis. Be to, pokalbis iščiulpė visas jo jėgas. Dabar vyriškis pažvelgė į priekį ir išvydo laukymėje vieno ir dviejų aukštų trobesius, pastatytus iš sudžiūvusio purvo, su didelėmis durimis bei pailgais langais be stiklų.

— Matote tuo pasėlius? — parodė Kirvius, ir Karalių veidai pasidabino reikšmingomis šypsenomis, kuo puikiausiai derančiomis Šeimai, kuri pirmoji atkūrė Citadelę. — Mes sėjame grūdus atsitiktinai pasirinktuose žemės sklypuose, kad mechai iš savo skraidyklių nesuprastų, kas tai yra.

Kilynas pritariamai linktelėjo. Atrodė, kad ramioje prieblandoje trobelės susiliejo su lauku, kuris kilo įkalnėn tarsi rodydamas nepadorų gestą sužibusioms žvaigždėms. Tolumoje skardėjo trelės. Kilynas atpažino paukščių čiulbėjimą; iš vešlių medžių ir aukštų krūmų sklido tuzinai džiaugsmingų giesmininkų dainų.

— Tai Tiškulio centras?

— Teisingai, — atsakė Kirvius. — Mes kuriamės pačioje ledinio pamato viršūnėje — tikrojoje, šventojoje Čiuožykloje. Sugrąžinsime senus laikus.

Tai labiau panašu į blausų Vyskupų Citadelės sienų ir pylimų šešėlį, dingtelėjo Kilynui. Tais laikais žmonės išreikšdavo savo tvirtybę amžinais akmeniniais mūrais. O dabar jie naudojasi sudžiūvusiu purvu, kuris greičiausiai suirs po geros liūties.

Cyptelėjo Arturas:


Tačiau tokia aplinka labiau tinka žmonėms.


— Primityvu, — tyliai burbtelėjo Aspektui Kilynas.


Tik pažiūrėk į tuos skėčio formos medžius. Mažutėles pievas prieš kiekvieną lūšną. Matai, ten yra net tvenkinys. Beje, gana didelis. Kertu lažybų, kad būstų viduje atrasime iš žolės nupintus demblius. Žmonės vystėsi įvairiarūšėje aplinkoje, kur yra medžių, apsaugančių nuo nenumatytų pavojų, vandens telkinių ir bekraščių pievų, skirtų gyvūnų pašarui. Naujoji Karalių Citadelė nesąmoningai primena senovinę savaną ir atspindi mūsų evoliucijos kelią.


Kilynas pakratė galvą mintyse negalėdamas atsistebėti, kaip Karaliai sugebėjo atlikti tokį darbą. Vėl prabilęs Kirvius paprastai ir mandagiai pasveikino Vyskupus bei Lupikus. Paskui užtikrino, kad vėliau bus suruošta visa sutikimo ceremonija, prideranti tokiam nuostabiam įvykiui.

Ledrofas paprašė suteikti Dakhalos privilegiją — paprasčiau kalbant, maldavo priglausti savo gretose nuo pavojų sprunkančius žmones. Tiesa, ši privilegija niekuomet nebuvo taikoma visai Šeimai, tačiau Kirvius maloniai linktelėjo ir oficialiai išreiškė sutikimą. Žmonijos tradicijų tęstinumą lydėjo aplodismentai. Karalių kapitonas padavė jiems dubenis su kvapniu vandeniu.

Kilynas pajuto šio vyro balse slypinčią jėgą. Taip, jis — Kirvius, naujosios Citadelės kūrėjas.

Kilyno galvoje sukirbėjo mintis, kad Karalių kapitonas žino kažką, ko jis nė nenutuokia, ir godoja tvirtai pagrįstą, bet neįtikėtiną viltį, įkūnytą sudžiūvusio purvo trobelėse. Šiaip ar taip, Citadelė reiškė tai, kad Tobio niekas nepaliks.

Jiems bežygiuojant sveikinimų ir džiaugsmingų riksmų sūkuryje, Kilynas užmiršo visas abejones ir leidosi įtraukiamas į siautulingą linksmybių jūrą. Iš nuovargio jis vos pavilko kojas, tačiau nekreipė į tai jokio dėmesio, labiau už viską geisdamas patikėti įvykusiu stebuklu.

Kitą dieną tikėjimo iliuzija išsisklaidė. Besišildant prieš saulę iki vėlyvos popietės, į galvą sugrįžo aiškios mintys. Šiek tiek aprimo kairiojo šono maudimas, tačiau rankos vis dar nepavykdavo pakelti daugiau nei per porą pirštų.

Kirvius ir kai kurie kiti Karaliai minėjo, neva žemkasys išnaikino nemažą jo ir Tobio sensorinių centrų dalį. Pabaidytas mecho sąmonės zondas spruko šalin drauge su savimi išsinešdamas kontrolinį kairiosios Kilyno rankos centrą ir visus Tobio kojos valdymo bei nervų kontaktus.

Be to, išgaravo ir kiti dalykai. Pasirausęs po sąmonės užkaborį, kur tūnojo cypiantys balseliai, Kilynas nerado Rakelės Veido ir Tiksako Aspekto. Jis naudojosi šių esybių paslaugomis retokai, tačiau, joms dingus, pajuto viduje tvyrančią tuštumą.

Vėl užslinkus prieblandai, Kilynas išspūdino pasivaikščioti padrikai išsimėčiusiomis Metropolio gatvėmis, kurios specialiai vingiavo tarp augmenijos, kad ore skriejantys mechai negalėtų atlikti kruopščios analizės. Toli vieni nuo kitų pūpsantys trobesiai buvo nekokie taikiniai. Karalių Šeimos nariai ant galvos nešiojo skareles ir ne itin smarkiai puoselėjo savąsias šukuosenas. Jie visi atrodė užsiėmę savo darbais. Vingriuose keliukuose lakstė keli šimtai Karalių.

Kaip ir Vyskupai arba Lupikai, savo kelnes bei marškinius jie gaminosi iš tampriosios medžiagos, nugvelbtos iš mechų fabrikų. Tačiau Karalių drabužiai buvo labiau išgražinti, kadangi laisvu nuo darbo metu jie nepraleisdavo progos prisisiūti puošnias Šeimos emblemas, kilpeles, spirales. Kiekvienas narys dabino savo rūbus skirtingais raštais. Kai kurie išdidžiai nešiojo simbolius, liudijančius jų padėtį Šeimoje.

Kilynas vylėsi, kad pasivaikščiojimas atgaivins tikėjimą Kirviaus svajone. Sliūkindamas dulkėtomis gatvelėmis, jis iš tiesų pajuto augančią nebylią nuostabą, kad Karalių Šeima sugebėjo išvengti niokojančių marodierių antpuolių ir net pastatyti — nors ir negrabiai — kažką panašaus į storą gynybinę sieną.

Saulės spindulių čirškinami molio sluoksniai skleidė aitrų kvapą. Vingiuojančios sienos buvo nelygios ir kreivos. Pastatytos visai neseniai, jos atrodė tarsi praeities amžių atgyvena, kuri nė iš tolo nepriminė tikslių formų mechų konstrukcijų, pagamintų iš metalinių arba keraminių plokščių. Anksčiau tik jas ir teko regėti, išskyrus, be abejo, Citadelę, kur Kilynas užaugo — didingą šimtmečių patirties sankaupą.

Vyskupų Citadelėje driekėsi ištisi uolos ir mechų metalo kvartalai, daugiaaukščiai gyvenamieji pastatai, išdygę ant plačių skliautų. Dienos šviesoje naujoji Karalių Citadelė atrodė tarsi įžeidimas prisiminimams.

Neužmiršk, priminė Kilynas pats sau, jog tai tik pradžia. Tu neturi teisės kritikuoti.

Nesiliaujantis bruzdesys bei tvirtos sienos lyg ir turėjo jį padrąsinti, bet šiuo metu visos mintys sukosi tik apie Tobį.

Berniukas jau galėjo šiek tiek šnekėti, tiesa, labai silpnai. Jis reagavo į švelnų Kilyno masažą, jausdamas visą kūną, išskyrus nejudančias kojas. Labiau nei atslūgstantis fizinis skausmas Tobį kankino bloga nuojauta, apninkanti kiekvieną smarkiai sužeistą Šeimos narį.

Vaiką reikėjo įtikinti — ne žodžiais, o parodant tvirtas trobesio sienas, — kad jis atsidūrė namuose. Vyskupų Šeimai daugiau niekur neprisieis žygiuoti. Ir jo paties niekas nepaliks.

Kilynas švelniai kalbėjo su Tobiu, bandydamas paaiškinti šias tiesas. Regis, sūnus viską suprato. Veidas atsipalaidavo, ir jis netrukus užsnūdo.

Paties Kilyno baimes buvo ne taip lengva išsklaidyti. Jis pasuko atgalios ir nupėdino link tos vietos, iš kur atsklido besiderančių Kirviaus, Ledrofo ir Fomakso balsai. Paskui žengė pro kreivą tvorą, supančią didelę Karalių kapitono pašiūrę. Vielinės tvoros juostos turbūt kažkada priklausė mechams, tačiau iš medžio negrabiai išdrožti kuolai neabejotinai buvo žmogaus rankų darbo.

Nervingai pakrapštęs vartelių skląstį pajuto, kaip jam trūksta kairiosios rankos. Vaikščiojant pastaroji sūpavosi lyg medinė pliauska ir bent jau netrukdė. Iki šiol Kilynas nemanė, kad jo sužeidimas labai rimtas. Tačiau artėdamas link pašiūrės vyriškis suvokė, kad dabar jis negalės bėgti, nešti daiktus arba kovoti kaip anksčiau. Tai reiškė, kad jis nė pats to nenumanydamas susiliejo su Metropoliu.

Kilynui pasirodžius, Karalių kapitonas kaip tik išlydėjo iš savo būsto Fomaksą. Kaip žinia, visą dieną vyko derybos. Įgūdžių, Aspektų ir Veidų mikroschemų su retomis žiniomis mainai. Atsiskleidė prekybiniai instinktai. Už trijų lūšnų girdėjosi padriki riksmai.

Šeimos bendravo tarpusavyje tam tikra liturgine įšventinimo maniera. Vyskupai ir Lupikai buvo šios primityvios Citadelės svečiai. Karaliai turėjo siūlyti maistą ir nakvynę prisilaikydami įmantraus protokolo. Tai užimdavo nemažai laiko, tačiau svarbių dalykų, tokių kaip išgyvenimas ir apsauga, aptarimas užtrukdavo dar ilgiau. Įvykdę visas protokolo sąlygas, trys kapitonai apsimainė aštriais žodeliais. Nei Ledrofas, nei Fomaksas tiesiog nevaliojo suvokti, kiek daug Karaliams pavyko nuveikti. Kiekvienas kuolas arba molinė siena kitoms Šeimoms priekaištingai badė akis. Norėdami išsaugoti savo orumą, Vyskupai ir Lupikai privalėjo užgniaužti pavydą ir pasigirti savo pasiekimais, o vėliau netgi karštai pasiginčyti. Kilynas džiaugėsi nedalyvavęs tokioje ceremonijoje.

Jis paklausė jaunos sargybinės, ar galėtų patekti į trobesį, ir labai nustebo, kai mergina akimirksniu jį įleido.

Kirvius pasiūlė vyriškiui atsisėsti, padavėjam puodelį tamsios, svaigios mėtų arbatos. Kilynas išlenkė gėrimą vienu gurkšniu ir paprašė dar įpilti. Patenkintas kapitonas linktelėjo ir, paėmęs arbatinį, įpylė vandens į didesnį puodą, padėtą ant lentynos.

— Turi mano įpročius, — maloniai tarstelėjo Kirvius. — Tau patinka stiprus gėralas, ir mėgsti, kai jo būna daug.

— Aha.

— Galvojai apie maldininką?

— Truputį.

— Kodėl nusprendei, jog tas žemkasys turėjo smegenis?

Kilynas siurbtelėjo arbatos ir pažvairavo.

— Turbūt tai maldininko darbas.

— Kodėl taip manai?

— Mes pragręžėme visas vidurines sąmones pagrindiniame padaro kūne tuo metu, kai jis išskerdė krūvą mūsiškių. Bet nežinojome, kad jis naudojasi žemkasiais su vidurinėmis sąmonėmis.

Iš nuostabos Kirviaus akys suapvalėjo.

— Tikrai?

— Žinoma. Tas žemkasys, kurį mes pačirškinome ir patys apdegėme pirštus… tai nėra nelaimingas atsitikimas.

Užuot atsakęs — skirtingai nuo Fomakso ir Ledrofo — Kirvius paprasčiausiai atsisėdo, susimąstė ir nė nebandė vaizduoti, kad viską supranta. Kilynui patiko toks požiūris. Galingo stoto kapitonas įsitaisė ant kreivašonio šezlongo, aptempto ruda medžiaga. Jis pasviro į priekį, plačiais delnais pasirėmęs į kelius, ir galiausiai mąsliu balsu ištarė:

— Tas padaras keičiasi. Prisitaiko prie aplinkos.

Kilynas pritardamas palinksėjo galva.

— Atrodo, taip.

— Ne taip, kaip kiti marodieriai.

— Tai jau tikrai.

Kokia palaima šitaip šnekėti, išpilti susikaupusius nuogąstavimus. Nuo tada, kai Fanė garantuotai žuvo, Kilyną apniko vis didėjantis miglotas nerimas dėl maldininko ir jo reikšmės. Šis padaras iš legendos virto realia — nors ir anksčiau neregėta — grėsminga jėga.

Kirvius pliaukštelėjo delnais, ir nuo kietų molinių sienų atsklido šaižus aidas. Kilynas tiek laiko praleido atviroje erdvėje, kad garsas jį apstulbino.

— Štai taip? Jis keičia savo braižą? Kai tavo Šeima susitiko su Lupikais, mechas nukovė jūsų visą galybę.

Kilynas susiraukė.

— Na, ir kas?

— O dabar į vieną krūvą susibūrė trys Šeimos, ir jis nieko nedaro.

Vadinasi, Kirvius suprato esmę.

— Tas žemkasys įrodo, jog maldininkas netoliese.

Kapitonas linktelėjo.

— Jis žino apie Metropolį. Galbūt prieš tai ir nieko nenumanė apie egzistuojančią Citadelę, bet tik ne šiuo metu.

Kilynui nepatiko tokia mintis, tačiau anksčiau jau buvo ją apmąstęs, todėl dabar negalėjo atsisakyti išklausyti išvadų.

— Kodėl gi jis nepuolė mūsų tą pačią akimirką?

Kirvius trumpam užsigalvojo, atkišdamas apatinę lūpą, tarytum nė kiek nesijaudintų dėl tokio keisto reiškinio.

— Galbūt maldininkas nežinojo, kad mes esame čia. Arba tiesiog baiminosi įsirėžti į sargybinius. Mes paspendėme begalę spąstų.

— Neatrodė, kad paskutinį kartą jis būtų išsigandęs, — sausai pastebėjo Kilynas.

Kirvius prisimerkė.

— Bandai kažką pasakyti?

— Nieko tokio. Tiesiog negaliu įsivaizduoti, kad maldininkas nusprendžia atsitraukti.

— Kiti marodieriai nedrįsta čia slankioti, kodėl jis turėtų būti išimtis? Mes esame pačiame Tiškulio centre. Tai drėgnos žemės. Pietuose netgi telkšo pelkė. Mechų vikšrai įklimptų iki pat korpuso.

— Gal ir taip.

— Nežinau, dėl kokios kitos priežasties jie nenori lįsti čia.

Kirvius atrodė susierzinęs. Įdomu kodėl, pagalvojo Kilynas. Jis ne kartą regėjo, kaip Vyskupų Citadelėje dėdės su moliu ir purvu glaistydavo mūruose pragraužtas skyles. Bet šiai, naujajai, Citadelei nedaugiau kaip keleri metai, sprendžiant iš tinko ant geriau išsilaikiusių sienų. Matyt, kapitonas stengėsi išaiškinti Ledrofui ir Fomaksui, kad būtent jam lemta vadovauti susivienijusioms Šeimoms, nes, šiaip ar taip, Citadelė iškilo Kirviaus dėka. Be to, jam pavyko įbauginti marodierius. Kažkodėl Karalių kapitonas tikėjo, kad mechus išgąsdino tvirtos molinės sienos ir nepatvarios tvoros, pastatytos iš metalo ir medžio.

Jau kurį laiką Kilynui ant liežuvio galo kirbėjo kandus atsakymas. Paskui suprato, jog nieko gero iš to nebus. Jis turėjo dvi išeitis — galėjo dar labiau paspausti Kirvių ir išlėkti iš trobelės kūliavirsčia, arba pakreipti kalbą kita linkme.

Jis tarstelėjo porą žodžių apie tai, kokį nepakartojamą įspūdį padarė Metropolis, kokie sotūs pasirodė Citadelės gyventojai. Tada nerūpestingai pasakė, pratęsdamas ankstesnę temą:

— Kaip manai, ką visa tai reiškia?

Kirvius patrynė savo ilgą smailią nosį.

— Ką turi omenyje?

— Praėjo jau — kiek? — šešeri metai nuo tada, kai mechai užpuolė mūsų Citadeles.

— Teisybė.

— O, taip, atrodo lyg amžinybė. Visą tą laiką mes nepaliaujame bėgę. Sustojame neilgiau kaip penkioms šešioms dienoms. Neturime kada pailsėti ir pamąstyti.

Kirvius gūžtelėjo pečiais.

— Na, ir kas?

— Tau niekada nešovė į galvą, kad būtent toks yra jų tikslas?

— Ką?

— Galbūt jie nenori, kad mes mąstytume. Išmoktume naujų dalykų iš savo Aspektų. Kam jiems reikėjo sugriauti Citadeles? Vien tam, kad puldinėtume jų fabrikus?

— Mechai nekenčia mūsų, — pareiškė Kirvius tvirtu balsu, tarsi šis teiginys būtų akivaizdus.

— Galbūt. Ar kas nors klausė jų pačių?

Kapitono veide pasirodė budri išraiška.

— Kas pajėgtų tai padaryti?

Nors ir įsigilinęs į savo mintis, Kilynas spėjo pastebėti primerktose Kirviaus akyse šmėkštelėjusią dvejonę. Kryptelėjus aštriam vyriškio smakrui, jį apšvietė blausūs Denikso saulėlydžio spinduliai, plūstantys pro atvirą skylę, vadinamą langu.

— Kažkada Karaliai išmanė mechų kalbą.

Kirviaus lūpos įsitempė.

— Teisingai.

— Pagalvojau, kad po Negandos sugebėjote išgauti iš mechų šiokios tokios informacijos.

— Mes ištisus metus praleidome kelyje, kaip ir jūs patys.

— Bet jums pasisekė įsikurti kur kas šauniau, — taikiai pastebėjo Kilynas. Verčiau truputį atsitraukti ir pabandyti aptarti reikalą iš kitos pusės.

Kirvius mažumėlę atsipalaidavo, bet nieko neatsakė.

Kilynas tęsė savo mintį:

— Mes turėjome vieną patyrusią vertėją. Bet ją užmušė maldininkas.

— Aha. Mes irgi turime vieną vertėją, moterį.

— Ar jai pavyko sužinoti ką nors įdomaus?

— Nieko ypatingo.

— Aišku.

Kirvius pasiteiravo:

— Ar jūs, Vyskupai, turite Aspektų, kurie galėtų versti?

— Klausi, ar jie gali perskaityti mechų simbolius?

— Bet ką. Nauji įgūdžiai visuomet praverčia.

— Na… — Kilynas pasitarė su Arturu, tada atsakė: — Ne, tokių Aspektų neturime. Vienas iš mano Veidų sugebėtų tai daryti.

— Ar jis išmano mechų kalbą?

— Šiek tiek.

Kirviaus žvilgsnis atrodė susidomėjęs.

— Gerai.

— Toji moteris vertėja…

— Dabar ji serga.

Kapitonas kažką slepia, nusprendė Kilynas. Galbūt tai asmeninis Karalių Šeimos reikalas, todėl geriau pernelyg į jį nesigilinti.

Kilyno galvoje knibždėte knibždėjo įvairių minčių, ir jis tiesiog privalėjo išreikšti jas balsu.

— Štai kokia problema — kodėl jie užpuolė Citadeles?

Kirvius prašiepė lūpas; atrodė, kad jo veidas, paniręs į gelsvą prieblandą, dar labiau pailgėjo.

— Gal susierzino?

— Kodėl maldininkas atsirado tik dabar? Kam reikėjo kurti ypatingą marodierių?

— Kad mus pribaigtų. — Kapitonas akivaizdžiai nuobodžiavo, tik nenorėjo to parodyti.

— Kam taip rūpintis? Juk tai visiškai naujo tipo mechas. Jis užliejo mus miražais. Sakyčiau, išties realiais. Dar neteko regėti, kad marodierius mokėtų daryti kažką panašaus.

— Kas iš to?

— Mes manėme, kad sunaikinome pagrindinę jo sąmonę. Puiku. Tada išsiaiškiname, kad savo protą mechas išsklaidė į vidurines sąmones. Pribaigėme ir jas. Lyg ir viskas gerai. Ir štai vakar įsirėžiame į žemkasį, turintį visą sąmonę — bei ginklus.

— Nagi, nesikarščiuok, — tarė Kirvius, palinkęs į priekį.

Kilynas suprato, jog pradėjo šaukti purtydamas kietai sugniaužtą dešinįjį kumštį. Kairioji ranka kabėjo suglebusi.

— Negi nesupranti? Pažiūrėk, kaip jie stengiasi ištobulinti maldininką.

— Teisybė. — Kirvius sugriežė dantimis, dėbčiodamas kažkur į tolumą. — Jūsų Šeima daug iškentėjo. Daugiau nei mes. Bet neužmiršk, mes neatsisakome suteikti jums prieglobsčio, net jei ir pritraukėte to maldininko dėmesį.

— Už tai esame labai dėkingi, — atsakė Kilynas. Ore pakibo neištarta tiesa, kad Metropolis gali ir neatsispirti maldininkui. Be abejonės, tai baugino Kirvių.

Šiaip ar taip, Karaliai nestokojo pasitikėjimo savo jėgomis. Keli jau buvo užsukę į Kilyno trobelę ir džiugiai papasakoję istorijų apie tai, kaip jie sutriuškino puolančius marodierius. Tačiau jų kapitonas suprato, jog maldininkas skiriasi nuo paprastų mechų.

Ne išimtis, kad kitų Šeimų pasirodymas reikš ne palaimingą žmonijos susivienijimą, o Metropolio žlugimą.

Ar būtent šią mintį Kirvius ir slėpė? Greičiausiai ne tik tai. Prašnekus apie vertėjus, jis skubiai nukreipė kalbą lyg nenorėdamas pasakoti, ką išsiaiškino Karalių specialistė.

Nebuvo jokio reikalo siūlyti sumedžioti maldininką. Kirvius niekuomet nesutiktų išleisti iš Metropolio savo pagrindinių pajėgų. Be to, Kilynas suvokė, kad jis pats vargu ar tiktų persekiotojų komandai. Negyva ranka kybojo prie šono lyg nebylus priekaištas.

Vyskupas ištarė dar porą frazių, bandydamas kiek įmanoma geriau išreikšti savo Šeimos dėkingumą, nors neabejojo, kad Ledrofas su Fomaksu padarė tą patį. Ką gi, mandagumo per daug nebūna.

Tačiau jis neužmiršo pridurti:

— Vis dėlto įdomu, kodėl mechai bando sumaišyti mus su dulkėmis?

— Jie mūsų nekenčia, — pakartojo Kirvius. — Viskas labai paprasta.

Įkvėpęs Kilynas ryžtingai atšovė:

— Nieko panašaus.

— Tuomet kodėl?

— Manau, kad mechai tiesiog bijo. Mes juos kažkaip gąsdiname.

Kirvius keistai nusijuokė. Paskui atsistojo, tuo parodydamas, kad Kilynui irgi laikas kilti, nes Karalių kapitonas turi ir kitų reikalų.


8


— Tėti?…

Tobis miegojo taip ilgai, kad Kilynas neįstengė atsispirti pagundai švelniai jį papurtyti, norėdamas įsitikinti, jog berniukas neužstrigo kokioje nors susiraizgiusioje nervų sistemos spiralėje.

— Taip, taip, čia aš. Viskas gerai.

— Aš… keistai jaučiuosi.

— Skauda?

— Ne, aš… tiesiog… nejaučiu…

— Ko?

— Kojų. Dabar tiktai kojų.

— O kaip viduriai?

— Gerai.

— Tikrai?

Staiga Tobis šyptelėjo.

— Tikrai, tikrai. Jei priglausi prie kelnių delną, aš galėsiu į jį prisisioti.

— Manai, kad pataikysi?

— Arba ten, arba tiesiai į langą.

Pasodinti Tobį ant šiaudinio čiužinio pasirodė sunkiau, nei Kilynas galvojo. Berniuką irgi išvargino tokios pastangos. Akys trumpam apniuko, o gerklė susitraukė lyg nuo vidinės kovos. Po akimirkos raukšlės išnyko, nepalikdamos nė menkiausios žymės ant lygios išblyškusios odos. Jis garsiai nusišlapino į molinį puodą ir nusijuokė.

— Kada pagis mano kojos? — vėl atsigulęs paklausė Tobis.

— Pailsėk šiek tiek, o tada pažiūrėsime.

Kilynas stengėsi, kad jo balsas skambėtų ramiai ir linksmai, tačiau berniukas pajuto kažką negero.

— Ar ilgai teks laukti?

— Jie nežino. Niekada nematė, kad įpusėjęs žudynes marodierius būtų pabaidytas.

— Marodierius? Man jis atrodė labiau panašus į žemkasį.

— Na…

Tobio veidas apsiniaukė.

— Eilinis? — būti pakirstam paprasčiausio žemkasio…

— Ne. Tai buvo marodierius, pasislėpęs po žemkasio išore. Turbūt jį sukūrė maldininkas.

Vaikas nušvito.

— Gerai bent tiek, kad mane pašovė ne koks prakeiktas žemkasys.

— Tikra bjaurybė.

— Kaip tavo ranka?

— Nieko gero. — Nebuvo prasmės meluoti.

— Gali ja naudotis?

— Nepajėgiu net savo užpakalio nusišluostyti.

— O kada paskutinį kartą tai darei?

Kilynas išsišiepė, ir įdegusį veidą išmargino raukšlelių voratinklis.

— Klausyk, aš tuojau nutrauksiu šitą koją ir užkimšiu ja tavo burną.

— Bent jau turėsiu ką užkąsti.

Kilynas atnešė jam sriubos. Tėvas šnekėjosi su sūnumi, kol kambaryje įsitvyrojo pusiaunakčio prieblanda. Jis papasakojo, kaip klaidžiojo po Metropolį, apibūdino jį spalvingai ir gerokai prasilenkdamas su tiesa. Tobis entuziastingai pareiškė norįs išeiti į lauką ir pats viską apžiūrėti. Kilynas pažadėjo išsivesti jį kitą dieną. Reikės nešti berniuką rankose arba sukonstruoti kokią kėdę su ratukais. Vyriškis stengėsi kalbėti ramiai, kad jo balsas neišduotų tikrųjų jausmų. Kirvius ir kiti Šeimų nariai, nusimanantys apie tokius sužeidimus, tvirtino, jog Tobio pagydyti nepavyks.

Netgi Andželika, aplankiusįjį dieną, sielvartingai papurtė galvą. Moteris žinojo, kaip nureguliuoti akis ar skonių receptorius. Ji mokėjo krapštytis į kaukoles implantuotose mikroschemose. Tačiau viso kūno sistemų nebūtų įstengusi sutvarkyti. Nė vienas žmogus neturėjo jokio supratimo, kaip jos veikia arba kokioje stuburo vietoje susijungia nervų mazgai. Tobio nugaroje buvo įtvirtinti trys atsišakojantys siūleliai, nedideli, rožiniai šešiakampiai įrantai. Juos instaliavusi moteris mirė senojoje Šeimos Citadelėje. Nei Vyskupai, nei Lupikai, nei Karaliai nežinojo, kaip sujungti tuos įrantus. Net nenutuokė, ar būtent juos reikia taisyti, norint pagydyti Tobį.

Kilynui palengvėjo, kai sūnus užmigo, nes tuo metu jau neįstengė sugalvoti, ką įdomaus papasakoti. Jis nužingsniavo į nedidelį kvadratinį pastatą prisipilti vandens iš Karalių šulinių ir pakeliui sutiko Šibą.

Moters žvilgsnyje atsispindėjo neištartas klausimas.

— Jaučiasi neblogai, — pasakė Kilynas, — tik štai tos kojos…

— Kaip galva?

— Na, jis šneka normaliai. Išsivesiu jį rytoj į lauką, gal patikrinsiu refleksus.

Moteris lėtai sumirksėjo, apgaubta įžambiai krentančios blankios šviesos. Jos vokai nuslydo žemyn kaip pilki vaiduokliai, ir Kilynas pajuto galįs įžiūrėti pro juos akių baltymus.

— O kaip tu?

— Kas, ranka? Nieko baisaus.

Šiba suspaudė ją savo pirštais.

— Jauti?

— Ne.

— Pagis?

Jis papurtė galvą vis dar mąstydamas apie Tobį. Regis, dabar niekas nemokėjo išgydyti tokių sužeidimų. Jiedu nupėdino tolyn pirmu pasitaikiusiu keliu. Kaip keista žingsniuoti tarp žmogaus rankų darbo konstrukcijų. Trūko mažų, tačiau tobulai tikslių mechų detalių. Vietoj jų matėsi visai mielos kreivos linijos ir niekuo neišsiskiriantys vingiai.

— Ką sako Kirvius?

— Karaliai nežino, ar yra išlikusių gyvų kitų Šeimų. Mes vieninteliai juos radę. Jei Tiškulys pritrauks daugiau…

Jis nebaigė minties. Tiesiog nepajėgė galvoti apie tokias tolimas teorines galimybes, kai prieš akis tebešmėkščiojo išblyškęs, bet linksmas Tobio veidas.

Kol kas berniuko žvilgsnyje spindėjo sutrikimas, nesugebėjimas suvokti, kodėl kūnas atsisako funkcionuoti. Netrukus jį pakeis bergždžias įniršis, o vėliau — neviltis. Kilynas gerai žinojo šį ciklą. Ne kartą matė sužeistuosius kelionės metu.

— Su Kirviu kalbėjai apie maldininką?

Jį visada stebino, kad Šiba taip puikiai gali skaityti veido išraišką.

— Ir ne, ir taip, Karalius tvirtina anaip, — pacitavo senoviškas rimuotas eilutes Kilynas.

— Kaip dėl maldininko?

— Be abejo, sunerimęs dėl jo.

— Svarsto, ar Metropolyje saugu.

— Aha. Aš taip pat. Kirvius… kažką slepia.

— Ką?

— Nežinau. Man asmeniškai įdomu, kaip Metropolis apskritai čia atsirado. Kodėl maldininkas paliko jį ramybėje?

— Patikrinau apsaugą. Ji nebloga, bet… — Perkreipti Šibos antakiai bylojo, kad ji netiki tokiu paaiškinimu.

— Gaila, kad čia nėra Fanės, — ilgesingai tarė Kilynas, pirmą kartą paminėjęs jos vardą per tokį ilgą laiko tarpą. Po kapitonės mirties jų gyvenimuose lyg ir atsivėrė praraja. Jeigu Fanė būtų virtusi Aspektu, jis su mielu noru būtų priėmęs ją į savo sąmonę.

— Fanės?

— O, atleisk, visai užmiršau, kad tu jos nepažinojai.

— Jūsų kapitonė?

— Kažkada ja buvo. Pačia geriausia, kokia tik įmanoma. Iš Kirviaus būtų palikusi šlapią vietą. — Jam patiko ši senovinė frazė, nors pastaroji priminė, kad po Negandos ne taipjau dažnai tekdavo matyti šlapių vietų.

Staiga Šiba pareiškė:

— Kirviui kažkas negerai.

— Ką? Kaip suprasti?

Ji patapšnojo sau per smilkinį.

— Štai čia negerai.

Tai pribloškė Kilyną.

— Kodėl taip sakai?

— Ar girdėjai jo sveikinimo kalbą?

— Ne, tuo metu miegojau. Ką jis prišnekėjo?

— Anot jo, Metropolis yra visų laikų didingiausias miestas.

Kilynas sukrizeno.

— Šitos molinės lūšnelės?

— Didingiausias todėl, kad gali pasipriešinti marodieriams.

Kilynas išsižiojo suglumęs.

— Retas kuris marodierius užklysta taip toli į Tiškulį. Jei suvoks, kad mes esame čia, netrukus pamatysime jų visą galybę. Kol kas Kirviui velniškai sekėsi.

— Teisingai. Paskui jis kalbėjo apie Šeimų suvienijimą.

— Ką?

— Jis nori būti kapitonu.

— Visų Šeimų kapitonu?

— Regis, kad taip. Karaliai visą laiką jam džiaugsmingai pritarė.

Kilynas papurtė galvą.

— Tas Kirvius išties atliko puikius darbus, reikėtų tai pripažinti. Jis gali vadovauti. Pažiūrėk, kaip didžiuojasi Karaliai. Tačiau kapitonas iš jo nekoks — ne itin išmintingas.

— Teisybė, — sutiko Šiba ir švelniai pridūrė: — Fanė buvo protingesnė?

Vyriškis šyptelėjo:

— Ji sakydavo, kad sendami žmonės proto neįgauna, tiesiog tampa atsargesni. — Jis sekundėlei nutilo. — O gal taip kalbėjo mano tėvas?

— Tai nebūtinai tiesa.

— Galbūt. Šiaip ar taip, Fanei išminties netrūko, nors ji ir būtų tave iškoneveikusi už tokius žodžius. Kirvius jai neprilygsta.

— Tai jau tikrai. — Niūriu žvilgsniu ji varstė geltonus stačiakampius, spindinčius siaurose lūšnelėse. Kartu su švelniu vėjeliu iš jų sklido Šeimos dainos.

Metropolį saugantys sargybiniai buvo išsidėstę žiedu šalia artimiausių kalvų. Jie pajusdavo bet kurį artėjantį mechą, todėl žmonės nebijojo, kad atvira šviesa pritrauks nereikalingą dėmesį. Toks požiūris Kilynui pasirodė ne itin išmintingas.

Miestas švelniai raibuliavo kvapnioje laužaviečių dūmų migloje. Veidą glostantis drėgnas oras palaimingai plūstelėjo į plaučius. Štai kur tikrasis gyvenimo skonis — malonumas pajusti dvelksmą vėjo, rausiančio duobeles riebiame molyje. Arturas pakuždėjo, neva senovėje visa Čiuožyklos planeta niekuo nesiskyrė nuo šios vietos.

Kilynas prisivertė galvoti apie praktiškus dalykus.

— Kuriam galui mechams prireikia kiekvieną kartą atstatyti maldininką? Po Negandos marodieriai galėjo mus sumedžioti, jei tik būtų užsimanę.

— Jie bandė, — pasakė Šiba. — Šaudavo į mus, kai tik pamatydavo.

— Teisingai, bet jie nemedžiojo mūsų taip kaip maldininkas. — Kilynas sugniaužė dešinįjį kumštį. — Jie leido žmonėms egzistuoti metų metus. Paliko mus ramybėje, neminint marodierių, su kuriais netyčia susidurdavome. Žinoma, tai bjauru. Bet dabar jie pasiuntė maldininką. Kodėl?

Šiba nusišypsojo.

— Nesiraukyk. Atrodai senesnis.

Jis pastebėjo, kad moteris visiškai pakeitė savo šukuoseną. Virš pakaušio iškilo susiraizgiusios, sidabriniais taškeliais žvilgančios kasytės, kurios skleidėsi į sustingusį juodą fontaną. Jos akys švytėjo, kombinezonas buvo kruopščiai išvalytas.

Pasiruošusi meilės romanui, dingtelėjo mintis. Moteris nužvelgė Kilyną lėtai ir mįslingai.

Tačiau jis nebuvo tam nusiteikęs.

Kilynas nedrįso prisipažinti, kad domisi ja abstrakčiai, be kažkokio ypatingo motyvo. Kai Šeima nutarė atjungti seksualinius centrus, jis nė kiek dėl to nesipriešino. Tuo metu miegojo su Džoselina, tačiau niekaip neįstengė išmesti iš galvos malonių prisiminimų apie Veroniką. Nuostabus jaunystės metas, kai paprastas ir beveik netikėtas lytinio akto malonumas sukeldavo ekstazę, negrįžtamai praėjo. Akivaizdu, kad Džoselina niekada nebūtų tapusi antrąja Veronika, todėl po kiekvieno prisilietimo ar gesto jį apimdavo kartėlis.

Jis prasižiojo, norėdamas pakreipti pokalbį kita linkme, tačiau nieko neišspaudė. Po velniui Lyg būčiau vaikigalis! Kilynas burbtelėjo kažką — mintys sūkuriavo tarsi vakuume — ir staiga priešais save išvydo vamzdį, pritvirtintą ant specialaus rėmo.

Jis puikiai nutuokė, kas tai yra, bet sugebėjo apsimesti sutrikęs, neužmiršdamas širdyje padėkoti likimui. Vis dėlto džiaugsmas buvo realus.

Kažkada, gyvendami Citadelėje, Vyskupai irgi turėjo tokį prietaisą, tik Kilynas negalėjo įsivaizduoti, kaip Karalių Šeimai pavyko išsaugoti savąjį. Galbūt prabėgus keleriems metams po Negandos ištraukė jį iš Citadelės griuvėsių? Tai atitiktų Kirviaus stilių.

Jis žvilgtelėjo pro senovinius žiūronus. Tarp retų debesų mirguliavo žvaigždžių šviesa. Šalia rubininių dulkių juostų driekėsi tankus dangaus šviesulių srautas.

Cyptelėjo Artūro balselis:


Ach, koks vaizdas! Jau seniai nemačiau nieko panašaus. Tai Mandikini — senovinis indų žodis iš legendinės Žemės planetos. Jis reiškia Galaktiką, vadinamą Paukščiu Taku. Pažodžiui verčiant — “didžiąja dangaus upe”. Indai tikėjo, kad…


— Pažiūrėk, — tarė Šibai Kilynas, pertraukdamas savo Aspektą.

Moteris dar niekada nebuvo mačiusi elektroteleskopo, todėl paklusniai dirstelėjo į vamzdelį, nuskenavo prieblandoje skendintį dangų ir paklausė kažko apie ieškiklio ekraną.

Kilynas žvilgtelėjo į mažą kristalinį objektą. Mintis persmelkė vaikystės prisiminimai.

— Sietynas, — tarė jis. — Bent vienas jų liko!

— Kas tai?

— Miestas. Žmonių miestas! Juk Lupikai kilo būtent iš Sietyno.

Suglumusiji papurtė galvą, ir Kilynas paaiškino:

— Kaip ir mes visi. Kažkada atvykome į Čiuožyklą ir čia apsistojome.

Dar vakar apie tai pasakojo Arturas. Kilynas leisdavo Aspektui kalbėti dažniau, bandydamas išmokti mechų technikos subtilybių. Jis nieko neprasitarė Šibai, nes norėjo įvaldyti bent kelis triukus, kad padarytų jai įspūdį.

— Jį pastatė Šeimos?

Nijaldžio Aspekto šnipštelėjimas pateikė trupinėlį informacijos. Jis džiaugėsi, kad bent vienoje srityje nutuokia šį tą daugiau nei Šiba.

— Šeimos susikūrė po to, kai žmonija atkeliavo iš Sietynų. Labai seniai.

— Vieno Sietyno?

— Hmm, ne, trijų, — pakuždėjus Nijaldžiui atsakė jis.

— Mūsų sukurtų?

Jos skeptiškas požiūris pažadino nebylius paties Kilyno jausmus. Kaip neįtikėtina, kad žmonės mokėjo gaminti prietaisus tamsiose dausose ir netgi skraidyti tenai. Lygiai taip pat keistai atrodė balto akmens paminklas, kurį jie visai neseniai regėjo.

Pirmą kartą jis pamatė Sietyną vaikystėje — tais laikais pasaulis buvo sąlygiškai saugus, o žmonės sugebėdavo nuveikti didžius dalykus. Dabar jis žinojo tiesą.

Kilynas pajuto, kaip sąmonės kampelyje susirangė augantis nerimas. Jis vėl pažvelgė į Sietyną, žvilgantį kristalą, pakibusį juodame danguje. Pro sensorinį centrą prasismelkė padrikos emocijos. Šioji žavi vieta, blizganti lyg brangakmenis, plūduriavo amžinos tuštumos jūroje.

Ir jo viduje išprovokavo netikėtą riksmą.

Aspektai paskleidė džiaugsmingus, pasididžiavimo kupinus šūksnius ir karštligišką maudulį. Jie stengėsi išlįsti iš savo nuošalių užkampių.

Kilyną užliejo kunkuliuojantys balsai. Jis sušvokštė.

— Ar tau viskas gerai?

Kilynas suprato, kad jo veide atsispindėjo viduje verdanti įkaitusi beprotybė.

— A… gerai… Tik leisk… dar šiek tiek… pažiūrėti…

Užbliovė Nijaldis:


Ach, kaip žavu! Koks nuostabus žmogaus rankų darbo grožis!


Suspiegė Arturas:


Jei būčiau paklausęs savo gerų draugų patarimo, laikui bėgant tikrai būčiau sulaukęs paaukštinimo. Būtų atėjusi ir mano eilė. Galėjau bent trumpam susitikti su komandos valdyba iš Dreiko Sietyno. Jei būčiau tai padaręs — nemanyk, Nijaldi, kad aš negirdžiu užkoduotų tavo įžeidinėjimų, — gal dabar gyvenčiau Sietyne!


1. Mechai užpuolė Sietynus vėliausiai.

2. Netgi mano laikais niekas nežinojo, ar ten kas nors yra.

3. Nesulaukėme jokių signalų.

4. Tiesiog kabo danguje lyg kalėdinės eglutės papuošalai.

5. Pasilikęs ten būtum sulaukęs garantuotos mirties.


Kaip gali nerūpestingai kalbėti apie tokią tragediją? Juk velnio išmonės suburta orda nušlavė viską, kas šioje dvokiančioje bedugnėje suteikdavo prasmę!


Klausyk, Nijaldi, užtenka pamokslauti. Man nerūpi, jog tu esi šventikas filosofas. Žmogau, nejau negali paprasčiausiai pasigrožėti Sietynu? Mechai jo nesunaikino. Tik pagalvok, ką tai reikštų.


Užjaučiu tave, Artūrai. Iš visų gyvų padarų aš labiausiai trokštu, kad žmonija susigrąžintų savo didingą šlovę. Kaip Dievą myliu!


1. Tuomet liaukis bėręs moralus.

2. Privalome surasti būdą, kaip išsikapstyti iš susiklosčiusios padėties.

3. Kalbėkime apie reikalą.


Žinoma, Sietynų era sulaukė tragiškos pabaigos. Mes per mažai kreipėme dėmesį į mašinas ir jų godumą. Bet tai dar nėra priežastis stūgauti apie mechų sukeltus košmarus. Mes…


Tu nori pasakyti, kad jie nesukramtė didesnės mūsų laivų dalies? Kad jie neiš žudė beveik visos mūsų ekspedicijos?


Be abejo, aš…


Kad vėliau nesugrįžo ir vėl nesunaikino mūsų darbo vaisių palikdami — tebūnie jis būna palaimintas, Viešpatie! — tik šį vienintelį Sietyną? Gailestingasis…


Užteks tų pigių religinių efektų! Man jie nedaro jokio įspūdžio. Niekas neklausytų tavo…


1. Pažiūrėkite į Kilyną.

2. Jis nerimauja dėl to, kad mes įkaitę.

3. Jis susirietė užčiuopęs mūsų jausmus.


Viskuo kaltas tavo perkaitęs protas. Tavo akla nepagrįsta neapykanta… vaje, atsargiai!


Kilynas suvokė, kad jį užklupo Aspektų audra, tačiau nieko negalėjo padaryti. Jis nepajėgė suvaldyti savo kūno, kaip ir toji moteris prieš kelias dienas, kuri beprotiškai strykčiojo į orą užvaldyta įnirtingų Aspektų balsų.

Jis pajuto dūrį į kaukolę, įskėlusį sidabrines žiežirbas.

Dulkėtą orą užtvindė zvimbiančios širšės.

Jis sudribo ant savo švininės rankos.

Šnerves užpylė sniegas.

Akis puolė graužti vabzdžiai.


9


Kitą rytą įvyko Šeimų Sambūris — ši tradicija užsiliko nuo senųjų Citadelių laikų. Pilkšvai oranžinėje molinėje trobelėje ant organine medžiaga aptemptų krėslų susėdo trys liekni, raumeningi, apžėlę susiraizgiusiomis barzdomis vyrai.

Apie susirinkimą Kilynui papasakojo jį slauganti Šiba. Akustiškai tariami žodžiai sunkiai brovėsi pro tirštą tylos sluoksnį.

Vyriškis žinojo, kad Šeimų nariai tarška apie tokius reikalus, kurių jis nebuvo nusiteikęs svarstyti. Kai kas manė, kad jiems visiems reikėtų įsilieti į naujai sukurtą Citadelę ir tokiu būdu sutvirtinti paskutinį žmonijos prieglobstį. Kiti tvirtino, neva didelės žmonių grupės neįstengs apsisaugoti, todėl reikėtų kastis po žeme, išsisklaidyti po atskirus kaimelius arba vėl patraukti į kelionę.

Kilynas nesuko dėl to galvos. Jo pasaulis susitraukė iki materialių objektų.

Tobio kojos.

Ūkanotos Šibos akys.

Jo paties suglebusi ranka.

Viskas aišku ir tikslu. Būtina sutelkti dėmesį į šiuos dalykus, kad pavyktų atgaivinti sensorinį centrą.

Aspektai akivaizdžiai persistengė klykaudami. Dabar jie bailiai slėpėsi aidinčiose ir tuščiose sąmonės kertelėse.

O taip, jis pasveiks. Po dienos kitos.

Kilynas beveik nepastebėjo, kaip prabėgo visa para; tik matė Denikso spindulių pluoštą, slystantį grindimis iki galinės sienos. Jis pavalgė ir, regis, šiek tiek nusnūdo, tačiau pakirdęs išvydo, kad geltonai baltas šviesos ruoželis vėl spingsi toje pačioje vietoje ant šiurkščios molinės aslos.

Jis atsisėdo ir susimąstė.

Jei marodieriai užpultų Metropolį, iš Kilyno nebūtų jokios naudos ginant miestą. Netgi pasveikęs po Aspektų audros, jis nepajėgtų nulaikyti dujosvaidžio arba taikliai šaudyti. Nekilo nė menkiausios abejonės, kad, žlugus Citadelei ir žmonijai patyrus dar vieną žeminantį pralaimėjimą, Šeimos nariai spruktų tolyn palikę Tobį vienui vieną.

Su juo susisiekė virpantys Aspektų balseliai; jie šnabždėdavo, kai tik pasitaikydavo tokia galimybė.

Deja, nieko naudingo Kilynas neišgirdo. Privalai atgaivinti savo rankos funkcijas, kuždėjo jie. Užmiršk Tobį.

Kilynas sėdėjo ankštoje, apšnerkštoje drėgnu purvu lūšnelėje, stebėdamas miegantį sūnų. Kaip žinia, visai netoliese Fornaksas, Kirvius bei Ledrofas kalbėjosi apie tai, kas Tobiui ir jam buvo gyvybės arba mirties klausimas. Bet šiuo metu jo nė kiek tai nejaudino.

Sendami visi tėvai pradeda suvokti, kad jie daugiau negali kontroliuoti savo atžalų ateities. Tam tikra prasme vaikai įkūnydavo gyvenimo atsaką į mirtį. Jų egzistavimas atkakliai primindavo, jog tau daugiau nelemta vadintis jaunosios kartos atstovu. Istorijos tėkmė neša tave tolyn. Vaikai nenumaldomai auga ir stiprėja, o tėvai raukšlėjasi, nukaršta, kol galiausiai susiruošia paskutiniam poguliui.

Apie tokius natūralius dalykus nebūtina nė galvoti. Kilynui dingtelėjo ši mintis, panirus į slegiančią trobelės tylą. Pro langą aidėjo padriki Metropolio garsai, regis, sklindantys iš miglotų tolybių tarsi balsų murmesys, iš kurio neįmanoma suprasti nė vieno žodžio. Jis žvelgė į sūnų žinodamas, kad privalo kažką daryti, tačiau kūnas atsisakė judėti. Vis tiek nieko gero nepavyks nuveikti. Šioji niūri tiesa įsirėžė iki kaulų smegenų.

Paties Kilyno negąsdino galimybė iškeliauti anapilin. Jo gyvenimas buvo vertas nedaugiau nei mažos kuprinės, kurią nešiojo ant pečių, turinys. Nuolatinio bėgimo ir mirties metai nesugebėjo ištirpdyti tikėjimo žmonijos didingumu, užtat išmokė nekreipti dėmesio į atsitiktinius dalykus. Esmė ta, kad bet kuriuo metu jį galėjo pašauti pro šalį keliaujanti mašina — metalinis padaras, nepažįstantis nei skausmo, nei gailesčio. Ką gi, žiaurus pasaulis lygiai taip pat lengvai būtų pajėgęs sunaikinti ir Kilyno palikimą, Tobį. Jis privalėjo verstis per galvą, kad tai neįvyktų.

Vyriškis stebėjo, kaip po šiurkščiomis tamprios medžiagos paklodėmis lėtai ir sunkiai kilnojasi sūnaus krūtinė. Pro saulės aptviekstą langą įzvimbė musė. Aplėkęs skurdžios trobelės kampus, mažutis padarėlis nusileido ant Tobio rankos. Kilynas nelietė vabzdžio. Jis buvo gyvas ir turėjo teisę toks išlikti. Tėvas išmokė gerbti visus biologinei gyvybei atstovaujančius organizmus. Pačią žmoniją, matyt, lydėjo prakeikimas. Kad ir kaip ten būtų, ji negalėjo skriausti silpnesnių už save. Kilynas toleravo musę, kol ši pradėjo ropoti Tobio veidu. Pamatęs tai, staigiu judesiu įkalino vabzdį savo delne, tada žengė prie lango ir paleido jį skristi pavėjui.

Besikilnojanti vaiko krutinėjau savaime atrodė lyg nedidelis stebuklas.

Regėdamas paprastą alsavimo didybę, jis galvojo apie mechus, Citadelę, savo maištaujančią ranką. Kilynas žinojo esąs susimąstęs, tačiau mintys sukosi galvoje nesiekdamos būti išreikštos žodžiais. Jo neslėgė būtinybė daryti išvadas. Supamas tylos Kilynas neabejojo pajusiąs, ko griebtis, kai ateis tinkamas momentas. Kurį laiką jis su pasitenkinimu žvelgė į sūnų. Staiga į galvą dingtelėjo, kad daugiau tokios progos gali ir nebūti.

Galiausiai vyriškis atsistojo jausdamas, kaip įsitempia raumenys ir dejuoja sustingusios kojos. Kairioji ranka nerodė jokių gyvybės ženklų. Greičiausiai visam laikui. Galva apsvaigo, ploniems Aspektų balseliams įsibėgėjus dalinti patarimus.

Jis stipriai užsimerkė nuslopindamas plūstančius žodžius. Aspektų nerimą galima suprasti — jie rūpinasi savo saugumu. Tačiau nė vienas jų nepasakė nieko tokio, apie ką Kilynas jau anksčiau nebūtų pagalvojęs, o nesibaigiantys tauškalai erzino labiau nei musės zirzimas.

Jis nužirgliojo tiesiai link Kirviaus lūšnos tvoros, savo netvirtais žingsniais sukeldamas dulkių debesėlius. Toji tvora atrodė dar absurdiškiau nei prieš kelias dienas — menkutis gestas, nukreiptas į tylų, negailestingą pasaulį. Jam artėjant, susirinkimas trobelės viduje nutrūko, ir į lauką išėjo visi trys kapitonai. Kiekvienas jų dėvėjo švarias, iš tampriosios medžiagos pagamintas liemenes, kelnes ir antblauzdžius. Kilynas miglotai prisiminė, kad jam ir pačiam reikėjo apsivalyti bei tvarkingai susišukuoti plaukus. Perbraukęs pirštais per pakaušį suvokė, jog vietoj meniškos banguotos šukuosenos jo galvą puošė susimazgę, į visas puses styrantys kuokštai.

Išvydęs jį Fomaksas sukikeno.

— Jau geriau?

— Aha.

Kirvius tyrinėjo Kilyną pusiau primerktomis akimis.

— Ledrofas minėjo, jog tu — tvirtas vyras, kai nesergi ir nesi prisigėręs.

— Tą patį galėčiau pasakyti ir apie jį. — Visi nusijuokė, išskyrus Vyskupų kapitoną.

— Tu turi Veidą, kurį galėtume panaudoti.

— Kokiam tikslui?

Ledrofas šyptelėjo, tarsi prieš ketindamas atskleisti kažkokią paslaptį dar būtų norėjęs šiek tiek pažaisti.

— Nedideliam darbeliui. Vertimui.

— Aš ne… — Kilynas užsičiaupė.

Matydamas, kad jis akivaizdžiai sutrikęs, barzdočius dar labiau išsišiepė.

— Ar tau kada nors teko regėti renimechą?

Turbūt Kirvius pasidalino su kitais kapitonais svarbia informacija.

— Girdėjau apie juos, — atsargiai ištarė Kilynas vildamasis, kad jo balsas nuskambėjo pakankamai abejingai.

Su renegatu jis niekada nebuvo susidūręs. Šie mechai gavo tokį vardą todėl, kad turėjo kažkokių problemų su saviškiais. Tapę tremtiniais, tikrais vienišiais, jie gyvendavo mechų civilizacijos užribyje. Tačiau jų egzistavo ne tiek jau daug.

Praeityje žmonės retsykiais palaikydavo ryšius su renegatais. Kontaktai užsimegzdavo visai netikėtai, mechui atsidūrus beviltiškoje padėtyje. Dėl bendros kalbos stokos derybos užtrukdavo gana ilgai. Santykiai niekuomet nepasistūmėdavo toliau įprastų prekybinių mainų. Dauguma renegatų manė žmoniją esant paprasčiausia atmatų krūva, todėl kreipdavosi į ją tik kraštutiniu atveju. Atskalūnai mechai gyveno kur kas ilgiau už žmones, ir jų kontaktai su Šeimomis jau spėjo virsti legendomis.

Badui, jo Veidui, prisieidavo vertėjauti, kai Vyskupai tvarkydavo reikalus su dviem renegatais. Seniai seniai, dar prieš gimstant Kilynui. Egzistavo net iš anksto sutartas susitikimų signalas. Vėliau abu mechai nežinia kur išgaravo.

Kilynas iškvietė Badą ir skubiai, plakančios širdies ritmu, uždavė jam kelis klausimus.


1. Abu Vyskupų renegatus sugavo marodieriai.

2. Spėju, kad jie sulaukė garantuotos mirties.

3. Tais laikais šiek tiek mokėjau mechų kalbą.

4. Daugiausiai techninius terminus.

5. Visos mechų kalbos niekada nesupratau.


— Mes naudojamės reniu jau dvejus ar trejus metus, — paaiškino Kirvius.

— Štai kaip Karalių Šeima pasistatė šį miestą, — įsiterpė Ledrofas.

Kilynas linktelėjo, nors vis dar neįstengė atsikratyti nuostabos jausmo. Dabar aišku, kodėl Karaliai nebijojo naktimis kurti atvirų laužų. Jie sulaukdavo pagalbos iš paties mecho. Regis, sudarė su mechu sandėrį, kad šis nukreiptų marodierius nuo Tiškulio centro.

— Koks tai renis? — paklausė Kilynas.

— Klastūnas, — atsakė Kirvius.

— Pasitikite juo?

— Tenka.

— Kodėl?

— Tam, kad gautume bent šiokios tokios pagalbos, po velnių, štai kodėl.

— Kokios pagalbos?

— Informacijos. Netgi maisto atsargų.

— Ką duodate mainais?

Kirvius susierzino.

— Kuo jis įsivaizduoja esąs? Ar visi jūsų žmonės tokie? — kreipėsi Karalių kapitonas į Fomaksą ir Ledrofą.

— Kilynas — tikras kietasprandis, — tarstelėjo pastarasis.

— Verčiau išklok viską tiesiai šviesiai, nes užuominų jis nepripažįsta, — pridūrė Fomaksas.

Kirvius gaižiai pakinkavo galva.

— Dėl renio klastūno esame priversti atlikti kai kuriuos darbus.

— Kokius būtent?

— Dažniausiai prisieina vogti.

— Iš kur?

— Iš mechų saugyklų tunelių.

Kilynas nieko neatsakė. Matydamas jo veido išraišką, Kirvius paaiškino:

— Klausyk, mes žinome, kaip tai daryti. Turime savų triukų.

— Geriau taip ir būtų, — šaltai ištarė Ledrofas. — Mūsų susitarimas pakankamai aiškus, tad verčiau turėtum tikrai gerų triukų, antraip savo žmonių aš niekur nesiųsiu.

Visi trys kapitonai šiek tiek pasiginčijo, suteikdami Kilynui progą atidžiau patyrinėti Kirviaus veidą. Jie šaudėsi žodžiais lyg iš pabūklų.

Atrodė, kad vidinė Karalių kapitono įtampa susitelkė į nedidelį gumbelį, pūpsantį aštraus smakro gale it nepriklausoma veido dalis, kuri pati sugeba išreikšti emocijas. Nervingai krūpčiodamas jis visiškai nesiderino su rimta ir pasitikinčia savimi Kirviaus fizionomija. Ant gumbelio virpantys juodi gyvaplaukiai priminė gyvus padarėlius.

Akivaizdu, kad Kirvius yra pats geriausias kapitonas iš jų trijų. Reikės juo nepastebimai pasinaudoti. Kilynui teks vaizduoti Vyskupų Šeimos narį, turintį rimtų problemų, kad atitrauktų Karaliaus dėmesį nuo kitų kapitonų.

Vyriškis prisiminė Šibos gestą — pirštą prie smilkinio. Kirviui kažkas negerai.

Na, galbūt jis ir keistas, tačiau tai netrukdo būti puikiu ir sumaniu vadovu. Šis žmogus mokėjo kontroliuoti savo veidą ir nė menkiausiu antakio kryptelėjimu neišduodavo savo tikrųjų minčių. Jis galėjo maloniai, draugiškai šypsotis ir po akimirkos apniukti, tarytum pašnekovas būtų užsimanęs kažko tokio, ko Kirvius, net ir su visais geriausiais ketinimais, nebūtų įstengęs duoti.

Deja, veidas nepasižymėjo tobulumu. Vidinės Kirviaus emocijos atsispindėjo smailėjančiame jo smakre. Po juodais barzdaplaukiais pakibo prakaito ašara, kuri įnirtingai virpėjo, kapitonui trūkčiojant bumą ir kažką aiškinant savo kolegoms. Gležnas lašelis prilipo prie riebaluotos odos tarsi nevilties apimtas žmogus, pakibęs ant skardžio krašto. Regis, daugiau niekas nepastebėjo šios menkutės dramos. Kilynas pasistengė nuslopinti šypseną. Būdami kapitonais — o tokių pareigų geidė kiekvienas, — jie privalėjo elgtis oriai. Ne išimtis, kad prakaito lašas tiesiog prasprūdo pro akis.

Kilynas palaukė, kol jie baigs ginčytis. Dar truputį pastypsojo tylėdamas, kol trys ar keturi Karaliai prašė savo vado sutvarkyti nereikšmingus jų reikalus. Su Šeimomis susijusias problemas reikėjo spręsti subtiliai. Vienintelės žmonių gyvenvietės šeimininkai, Karaliai, jautėsi viršesni už kitus. Tačiau senovinis paprotys suteikė Vyskupams ir Lupikams tas pačias teises, ir Kilynas ketino tuo pasinaudoti.

Kapitonų ginčams atslūgus, jis paklausė:

— Ar tas renis klastūnas nusimano ką nors apie mediciną?

Kirvius susiraukė.

— Praeitais metais šį tą pataisė mūsų Roselinai. Jis išmano pagalbines sistemas. Bet tu nemanai…

— Aišku, kad manau.

Kirvius pažvelgė į Kilyno ranką, tada atsisuko į Ledrofą. Tegul šį reikalą tvarko Vyskupų kapitonas.

— Klausyk, tavo rankai galas, — tarė juodabarzdis. — Šiaip ar taip, mums nepavyktų užlopyti visų sužeistųjų. Eime pas mechą. Padėk vertėjauti. Vis tiek negali nešti nieko sunkaus. Nepuoselėk didelių vilčių.

Kilynas linktelėjo, tuo parodydamas, kad paklus kapitonui, tačiau energingo pritarimo pastarasis gali nesitikėti. Be to, jis norėjo dar kai ką išsiaiškinti.

Abejingu balsu paklausė Kirviaus:

— Kodėl nesinaudojate savo vertėja?

Karaliaus veidas dar labiau įsitempė, po išsišovusiais skruostikauliais pakibo tamsūs šešėliai.

— Juk tu žinai, kad ji serga.

— Kuo?

— Problemos dėl Aspektų.

— Kokių?

— Tai Karalių Šeimos reikalas.

— Kažką pasigavo iš renegato?

Kirvius užbaubė:

— Tu užmiršai, kas čia kapitonas?

Ledrofas pradėjo atsiprašinėti dėl savo Šeimos nario nemandagumo, tačiau Kilynas jį nutraukė:

— Man nereikia smulkmenų, tiesiog pasakyk, kas jai yra. Aš gerbiu Karalių Šeimos reikalus.

— Jis kalba protingai, — pastebėjo Fomaksas.

— Aš neprivalau atsakinėti į klausimus apie savo Šeimą. — Kirvius taip suspaudė lūpas, kad jos virto pabalusiomis siaurutėmis linijomis. Sustingęs veidas reiškė nepalaužiamą pasipriešinimą. Tačiau pasmakrėje vėl ištryško prakaito lašelis.

Fomaksas su Ledrofu rūsčiai susižvalgė. Jie turėjo mažiau galios nei Kirvius, tačiau dabar nesiruošė atsitraukti nė per nago juodymą.

— Verčiau atsakinėk, jei nori sulaukti iš mūsų pagalbos, — grėsmingai tarė juodabarzdis.

Kirviui tai nepatiko. Kurį laiką jis tyrinėjo žvilgsniu abu kapitonus. Galiausiai nenorom suniurzgė, išlaikydamas savimi pasitikinčią veido išraišką:

— Ji patyrė perkrovą. Bet kitokią nei taviškė. Tau viskas baigėsi gerai, o ji tiesiog spokso į sieną.

— Kas atsitiko? — neatlyžo Kilynas.

— Ji dalyvavo paskutinėse derybose su reniu. Kai grįžome namo, jautėsi normaliai. Vėliau išgyveno Aspektų audrą ir… neatsigavo. —Vyras nusigręžė.

Kiti kapitonai neramiai pasimuistė. Šeimos padėčiai pabjurus, Aspektai pašėldavo. Niekas nežinojo, kaip su jais tvarkytis.

— Aš gerbiu tavo problemas, — rimtai tarė Kilynas, — ir užjaučiu dėl jų. Be abejo, aš eisiu su jumis.

— Dėl savo rankos? — paklausė Ledrofas. — Žinau, tau jos reikia. Bet neužmiršk, kad iš renio gali ir nesulaukti pagalbos. Tiesiog daryk, kas liepta, gerai. Šeima neišleis tavęs, jei kapitonas Kirvius tavimi nepasitikės…

— Eisiu dėl Tobio, — atšovė Kilynas. — Su Tobiu.

Jis apsigręžė ir nupėdino šalin neketindamas laukti, kol vadai sumąstys ką nors atsakyti.

Daugiau jokių derybų. Jis išdėstė savo sąlygas. Dabar laikas patylėti. Tegul svarsto Kirvius. Tegul Ledrofas su Fomaksu šiek tiek pasuka savo galvas.

Niekur jie nesidės. Kilynas turi Badą, esminį dalyką, kurio reikia Karalių kapitonui: sugebėjimą vertėjauti.

Žingsniuojant dešinioji ranka ritmingai siūbavo, o kairioji kabėjo lyg negyvas medgalis.


III DALIS

SVAJOJANTYS STUBURINIAI


1


Norėdami užmegzti kontaktą jie turėjo žygiuoti visą dieną. Iš Metropolio pajudėjusiai kolonai vadovavo Kirvius.

Jis pasiuntė žinutę renegatui iš savo asmeninio kambario, į kurį — pagal seną Citadelės tradiciją — niekas nedrįso kišti nosies. Kapitonas naudojosi šia privilegija ir svarbius klausimus spręsdavo, kai likdavo vienas. Išbuvęs nemažai laiko mažoje, šalia uolos suręstoje trobelėje, jis išlindo į lauką šypsodamasis. Akyse žvilgėjo pasididžiavimas ir palengvėjimo jausmas, jam pasiguodus keliems savo Šeimos nariams, kad iš anksto sutartas kodas nepadeda lengvai susisiekti su reniu.

Mechas nemokėjo iššifruoti žmonių kalbos, tvirtino Kirvius, ir bendraudamas naudojosi skaičių-ženklų sistema. Veidas pakuždėjo Kilynui, jog tai gerai, kadangi renegatai, su kuriais anksčiau Badas dirbo, irgi šnekėjo skaitmeniniais kodais.

Atsidūrę netoli žmogaus renegatai galėdavo kreiptis tiesiai į Aspektus, siųsdami per sensorinį centrą sudėtingesnius sakinius. Kilynas neturėjo patirties šioje srityje, todėl galvojo, jog tai seniai užmirštas praeities mokslas, ir neeikvojo tuščiai laiko svarstydamas, kam senovėje galėjo šauti į galvą pasitikėti mechais.

Kirvius strykčiojo į priekį stebėtinai grakščiai. Jis judėjo gana greitai, nekantriu žvilgsniu varstydamas Kilyną ir Šibą, tempiančius neštuvus su Tobiu. Riterė rado būdą, kaip pritvirtinti neštuvus prie savo egzoskeleto, todėl jai nebuvo itin sunku žingsniuoti. Kirvius užsiėmė žvalgyba, išliedamas visą energiją galingiems šuoliams virš kolonos.

Ekspediciją sudarė dešimt žmonių. Kapitonai nutarė pasiųsti po tris savo Šeimų atstovus ir tokiu būdu suvienyti Karalius, Lupikus bei Vyskupus. Grupei ėmėsi vadovauti Kirvius.

Iš saviškių Ledrofas pasiūlė keliauti Lėtapėdžiui Sermui, kadangi šis ilgai nepavargdavo nešdamas krovinius. Kilynui būtų buvę mieliau matyti Džoseliną. Artimi ryšiai jų seniai nebesiejo, tačiau moteris pasižymėjo ypač greita reakcija. Be to, jis pareiškė barzdočiui, kad be Šibos niekur neis. Riterė mokėjo stebėtinai efektyviai susidoroti su mechais. Ji pati pasisiūlė padėti Tobiui, nereikėjo nė prašyti.

Ledrofo aiškiai netenkino toks pasirinkimas, bet Kilynas atmetė jo prieštaravimus ryžtingai papurtęs galvą. Tik vėliau šovė mintis, kad Vyskupų kapitonas ir Fomaksas tikriausiai tylomis džiaugiasi į pavojingą žygį išsiuntę stačiokę Šibą, Kilyną bei konkurentą kapitoną Kirvių.

Nė vienam iš dabartinės Vyskupų ir Lupikų kartos atstovų neteko matyti renegato. Jie stengėsi neparodyti, kad jaučiasi šiek tiek sudirgę, ir vis tik žingsniavo sparčiau negu įprastai. Kilynas su Šiba vos spėjo iš paskos, klimpdami į siaurų slėnių molžemį ir sunkiai dvėsuodami, kai prisieidavo bristi per smėlį.

Visi žygio dalyviai nešėsi tiktai lengvus ginklus, nes Kirvius nenorėjo, kad jie apsikrautų nereikalingu svoriu. Patekus į bėdą, kur kas protingiau būtų sprukti nei stoti į kovą.

Tobis pakėlė kelionės nepatogumus palyginti neblogai. Jis siūbavo neštuvuose nė trupučio nemurmėdamas; retsykiais berniuko veidą sutraukdavo pavieniai spazmai. Kilynas tikrindavo, kaip sūnus jaučiasi, kas kelias minutes, bandydamas užmegzti pokalbį, bet vaikas buvo nugrimzdęs į letarginę būseną. Gerai bent tiek, kad didesnę laiko dalį jis miegojo.

Kaip Kilynas ir tikėjosi, Kirvius puikiai vadovavo ekspedicijai. Šis vyras mokėjo padrąsinti ir pakelti nuotaiką. Jis netgi privertė bendražygius sužaisti kelis patyčių raundus. Tai padaryti kelionėje buvo gana sudėtinga, tuo labiau kad žmonės menkai pažinojo vienas kitą. Karalių kapitonas surengė varžybas, kurios turėjo išaiškinti geriausią kiekvienos Šeimos aštrialiežuvį.

Apie vieną iš saviškių Kirvius pasakė:

— Jo subinė tokia siaura, kad bezdėdamas turi praplatinti ją su šaukštu. — Po šios pastabos visi prapliupo kvatoti užmiršę savo nuogąstavimus. Kilynas prisiminė, jog tą patį darydavo Fanė — žygio metu pasišaipydavo iš kiekvieno Šeimos nario. Kapitonė turėdavo atsargoje neribotą kiekį kandžių replikų, tokių juokingų, kad su pasimėgavimu laukdavai, kol ji užsipuls tave.

Kirvius atrodė šaunesnis už Ledrofą ir Fomaksą, bet kažkodėl šis žmogus kėlė Kilynui abejonių. Karalių vadui trūko to nepalaužiamo sąžiningumo, kuris buvo toks būdingas Fanei.

Tolstant nuo Tiškulio, dirva po truputį sausėjo. Gyvybės požymių sumažėjo, ir Kilynas instinktyviai įsitempė. Be abejo, mašinos šalinosi drėgmės, tačiau šiek tiek anksčiau užkluptas fabrikas liudijo, kad mechų civilizacija stengiasi įsibrauti į Tiškulio zoną.

— Nesinervink, — pasakė Kirvius, kai jie visi sustojo pailsėti ir susiruošė užkąsti. — Renis užtikrino mane, kad laikydamiesi šio maršruto marodierių nesutiksime.

— Jis gali tai suorganizuoti? — nors ir priblokštas, Kilynas pasistengė, kad veide neatsispindėtų nuostaba.

— Žinoma. — Kampuotas Kirviaus veidas atrodė gyvesnis žygio metu, labiau derantis prie keisto, virpančio smakro gumbelio.

— Kaip? Niekada negirdėjau apie tokius dalykus.

— Spėju, kad jis gali perprogramuoti marodierius. Bent jau mažesnius.

— Matyt, šis renegatas labai galingas.

— Pats geriausias, — išdidžiai ir kažkaip nerūpestingai pareiškė Kirvius.

— Jis veikia vienas?

Karalius sumirksėjo, tarytum tokia mintis jam niekada nebūtų šovusi į galvą.

— Greičiausiai. Dar neteko jo matyti su kitu mechu.

Kilynas nemanė, jog tai ką nors reiškia, kadangi mechai susisiekdavo sensoriniais centrais per milžiniškus atstumus. Tačiau jis nesiėmė komentuoti Kirviaus žodžių.

— Kaip jūs užmezgėte su juo ryšį?

— Šiaip jau pats mechas mus rado, — paaiškino Karalius. — Po Negandos mes ištisus metus nesiliovėme bėgę. O jis sugebėjo mus atsekti.

— Turbūt galėjo prasibrauti į visą marodierių komo tinklą? — paklausė Kilynas. Šalia atsisėdusi Šiba abejingu žvilgsniu tyrinėjo Kirvių.

— Bet ne visą laiką, — atsakė Kirvius, — antraip į Metropolį nebūtų užklydę pavieniai marodieriai.

Kilynas susiraukė. Apie tai jis nieko negirdėjo.

— Ar bent vienam iš jų pavyko pasprukti?

— Regis, ne. Pasistengdavome akimoju juos prismeigti.

— Vadinasi, marodierių tinklas vis dar nežino, kad Metropolis egzistuoja?

— Renis tuo pasirūpino.

— Rizikinga.

Smailus Kirviaus smakras dar labiau paaštrėjo, jo veide nušvitus rūsčiai išraiškai.

— Toks mūsų susitarimas. Renis sugeba kažkokiu būdu sutrikdyti mechų geoapžvalgos sistemas. Jis apgaubia Metropolį natūralios aplinkos skraiste.

— Vadini tą padarą “juo”?

Kirvius mirktelėjo.

— Na, tam tikra prasme reniai primena žmones.

— Taip galvoti yra tikra kvailystė, — įsiterpė Šiba.

— Klausyk, mano dėka išdygo Metropolis, — piktai atkirto Kirvius.

— Karaliai apsistojo vienoje vietoje, turi pakankamai maisto. Tai kur kas geriau negu jūsų klajonės!

Kilynas pritardamas linktelėjo, bet nerimo jausmo taip ir neatsikratė. Šiaip ar taip, mechai yra žmonių priešai. Užmiršti šį faktą būtų paprasčiausiai kvaila ir pavojinga. Kas žino, ko renegatai iš tiesų nori?

Popietė pasitaikė alinanti, nes Kirvius primygtinai tvirtino, neva jie privalo pasiekti kelionės tikslą prieš nusileidžiant Deniksui. Žmonės žygiavo tiesiai link karšto Ėduonies taško, nuo kurio deginančio švytėjimo suprastėjo matomumas. Tobis tebemiegojo, bet dabar jis skleidė tylius gąsdinančius garsus. Kilynas negalėjo pasakyti, kas sukėlė nerimastingas dejones bei kimius atodūsius — skausmas ar negailestingi košmarai. Pastaruosius teko patirti visiems; suaugusius ypač kankino trokštantys gyventi Aspektai. Tobio veidas atrodė persikreipęs, po vokais spazmiškai virpčiojo akių obuoliai. Plika akimi matėsi, kad sužeidimai paspartino berniuko kūno augimo tempus. Jo plaukai jau siekė pečius, o nagai styrojo iš pirštų tarsi balti smailūs spygliai.

Sunki našta nuvargino Šibą, jos egzoskeletas sulėtėjo. Kilyno pečius persmelkė maudulys toje vietoje, kur įsirėžė neštuvų diržai. Jis pasistengė nukreipti mintis kita linkme, taip užaštrindamas savo pojūčius, kad šie nuslopino bet kokį skausmą. Tokią būseną pavyko išlaikyti, kol jie nusigavo iki plačios laukymės, nė trupučio nesuraižytos mechų vėžėmis.

Čia visiškai nieko nebuvo. Netgi mechų šiukšlių. Žmonės įsitaisė po uolos iškyšuliu nenorėdami, kad juos kas nors pastebėtų iš padangių aukštybių. Neliko ką daryti, tiktai laukti. Raudoniu nusidažė besileidžiantis Deniksas, o nuo Ėduonies, švytinčio prie kito horizonto, dausas užliejo atšiauri mėlynė. Kilynui patiko stebėti šviesos žaismą keliuose pilkuose debesų tumuluose. Per pastaruosius metus retai kada matydavo tiek daug debesų. Nekviestas cyptelėjo Arturas, kuris paaiškino, esą dauguma Čiuožyklos žemių buvo taip išdžiūvusios, kad tiesiog nepajėgė į dangų skleisti drėgmės. Tikriausiai todėl Metropolyje, kur pamažu tirpo ledo pagrindas, ore tvyrodavo vos pastebima miglelė sidabrinio atspalvio pakraščiais. Jis pažvairavo, bandydamas padangių žydrynėje aptikti Sietyną. Būtent tada ir pasirodė dulkinis.

Kilynas suakmenėjo. Dulkinis palengva sklendė žemyn. Nuo jo vienalyčio ir blizgančio pilvo atsispindėjo žemė. Mechas skriejo visai žemai, tarytum būtų žvalgęsis po laukymę. Tačiau neprasivėrė joks liukas, ir iš jo nepasipylė nė vienas parazitas. Kilynas sėdėjo nekrutėdamas, kol Kirvius pliaukštelėjo jam per petį ir pareiškė:

— Ramiau. Jis mūsų pusėje.

Viena iš Karalių moterų užsimetė ant nugaros kuprinę ir išsišiepė, matydama baimingai išsiplėtusias Lupikų ir Vyskupų akis. Kilynas pastebėjo, kad kiti jaučiasi šiek tiek nepatogiai, tačiau jis asmeniškai nė kiek nesutriko. Tai, jog Karaliai elgiasi su dulkiniu lyg su pažįstamu, dar nereiškia, kad ir jis turėtų taip daryti.

Kilynas su Šiba slinko kolonos gale. Tobis vėl miegojo — burna pražiota, veidas keistai išblyškęs. Tačiau kaklo vena pulsavo ritmingai, todėl Kilynas nežadino berniuko.

Kai žmonės pakrikai išsliūkino į lauką, dulkinis plonai suspiegė. Užuot nusileidęs ant žemės, jis stebuklingu būdu pakibo ore. Paskui iškišo keturis šliūžes primenančius daikčiukus, už kurių ėmė sūkuriuoti tirštas dulkių debesis. Padaras pasisuko ir nusklendė žmonių pusėn. Kilynas vos ne vos prisivertė žingsniuoti į priekį. Tuo tarpu Karaliai abejingai stebėjo atūžiantį dulkinį.

Jie akivaizdžiai didžiavosi rodydami, kad sugeba valdyti renį. Visa Karalių povyza liudijo — jie žino, ką daro. Kilynas suprato, kad, jų manymu, atsitempti niekam nebetinkantį Tobį į tokią tolybę buvo tikra kvailystė. Jei jau patys Karaliai nesugebėjo išgauti iš renio medicininės pagalbos, tai vargana klajoklių Vyskupų šutvė tuo labiau neįstengs to padaryti. Tačiau dėl vertėjo jie sutiko su visomis sąlygomis — galite nešti savo pasmerktą berniuką, jei tiktai norite. Praeitą dieną Kilynas išskaitė tai Kirviaus veide. Iš mandagumo, vis dar turinčio šiokią tokią vertę Šeimose, Karalių kapitonas paprasčiausiai nutylėjo.

Blizgantis pilvas prasiskyrė. Į dulkes dardėdamas nusileido trapas. Kirvius nuvedė saviškius į vidų; nervingai dairydamiesi Lupikai ir Vyskupai sekė iš paskos.

Kilynas sukaupė visą drąsą, kad pajėgtų užkopti trapu. Jo pojūčius gerokai trikdė aštrus veikiančių mechų konstrukcijų dvokas.

Žmonės įsitaisė tarp didelių šiurkščių stovų, styrančių iš sienų. Dulkinio viduje tvyrojo prieblanda, aplinkui driekėsi grotelių voratinkliai, dūzgė bukanosės mašinos. Apšvietimas sklido tik iš sienelių, ir gana neritmingai. Pavieniai žybsniai rausvai nutvieksdavo įsitempusius sėdinčiųjų veidus. Kilynas liko stovėti neprarasdamas budrumo. Jis pajuto, kaip sudrebėjo grindys. Po netikėto krestelėjimo veidu atsitrenkė į lygų aliumininį stovą, tuo prajuokindamas kitus žygio dalyvius. Tai buvo pirmasis žmonių skleidžiamas garsas dulkinio viduje. Visi pakrizeno, Kilynui niūriai žvalgantis, kur patogiau būtų atsisėsti, bet paskui nutilo ir ėmė lūkuriuoti. Sienas užliejo raminantis vibravimas. Tobis tebemiegojo.

Kilynas žvelgė į pilką prietemą. Purvais apaugusiuose kampuose mėtėsi mechų šiukšlės. Viskas šioje patalpoje atrodė sena ir susidėvėję. Regis, dulkinis ypatingais protiniais gabumais nepasižymi, tiesiog tarnauja kitiems mechams lyg pats paprasčiausias įrankis. Jis prisiminė, jog Tobis pavadino mažąsias, iš dulkinio krentančias, mašinas “dangarakonais”, kadangi šie panėšėjo į bjaurius vabzdžius, užsiveisusius Citadelėje. Neaišku, ar jie iš tiesų gyvena dulkinio viduje. Jei netyčia aptiks bent vieną iš tų padarėlių pelenų atspalvio prieblandoje, nedvejodamas jį nužudys, kad ir kaip nerūpestingai atrodytų Kirvius.

Kilynas stebėjo kairiojoje akyje tiksintį chronometrą. Jis stengėsi negalvoti apie tai, kad dabar skrenda oru — kad iki žemės tektų labai ilgai kristi. Praėjus daugiau nei valandai, metalinis padaras sumažino greitį. Žmonės neramiai sukruto, kai dulkinis pradėjo leistis. Susierzinę keli Šeimų nariai net pašoko iš savo vietų.

Ūžiantis trapas nubraškėjo iki blyškiai gelsvo betoninio pagrindo. Kiek tik akys užmato, stačiakampę aikštę raižė keistų dulkinio šliūžių paliktos žymės. Kirvius išvedė saviškius į lauką. Jie atsidūrė milžiniškoje dykvietėje, besidriekiančioje iki pat horizonto. Kalvas buvo išmarginę mechų fabrikų taškeliai. Vos pajutęs po kojomis tvirtą pagrindą, Kilynas tuojau pat pritraukė kalvų vaizdą. Visur knibždėte knibždėjo žemkasių. Nuožulniais keliais ir smailiais bokštais garsiai dardėjo transporteriai. Jokių marodierių.

Šibai sušnibždėjus, Kilynas apsisuko. Akimirksniu sustingo. Šalia dulkinio stovėjo klastūnas. Jis įkišo kažką į skrajūno šono elektrolizdą. Matyt, perdavė įsakymus, spėjo Kilynas.

Tai bent dydis. Šis padaras mažiausiai penkis kartus didesnis už bet kurį anksčiau matytą klastūną. Nors puošniai graviruoto kūno kontūrai ir liko tie patys. Grūdėti papildomo korpuso sluoksniai atrodė lyg pūpsantys raumenys. Nuo priešakinių ir užpakalinių pilonų kybojo blizgantys kūginiai kokonai. Į žmones nervingai kryptelėjo antenos.

— Tokio klastūno dar neteko matyti, — sukuždėjo jis Šibai.

— Modifikuotas, — tyliai atsiliepė moteris. — Pabėgę nuo saviškių, jie stengiasi pasikeisti.

Renegatas klastūnas išsidrėbė ant gremėzdiškų vikšrų, prilaikančių išsipūtusio korpuso svorį, ir pašiaušė savo perdirbtus įrengimus. Tūtos. Antenos. Įrankiai. Žnyplės. Sensoriai. Susiraizgę atsikišimai. Lizdai. Deformuotos žydro metalo duobelės, panašios į melsvas opas.

Kilynas stovėjo nejudėdamas, širdį raižant stingdančiai baimei.

Klastūnas atrodė pavojingas. Sensorinis vyriškio centras perspėjančiai suspiegė, kai jį apgaubė elektromagnetinis mecho tinklas. Kilynas įstrigo lipniame lauke tarsi voratinklyje. Padaras jį zondavo. Badė metalinio atgarsio siūleliais.

— Kilynai! — šūktelėjo Karalių kapitonas. — Išversk.

Šis sunkiai atitraukė akis nuo renegato ir atsigręžė į Šibą, kurios žvilgsnis bylojo, kad ji taip pat vos įstengia atsispirti impulsui pasinaudoti ginklu.

Jie apsimainė silpnais vyptelėjimais. Kilynas giliai iškvėpė ir atjungė vidinius pavojaus signalus. Sensorinio centro žviegimas pritilo iki nerimastingo murmėjimo.

Kartu su Šiba atsargiai paguldęs Tobį ant dėmėto betono, jis paklausė Kirviaus:

— Ar mums čia saugu?

— Visiškai. Renis jau išsiuntė identifikacinius kodus, anot kurių, mes tesame mechų darbininkų komanda.

— Tačiau mechas gali pamatyti…

— Nekreips į mus jokio dėmesio. Renis sakė, kad šioje statybinėje zonoje jie reaguoja tik į elektromagnetines nuorodas.

— Vis tiek mums reikėtų…

— Nagi, pirmyn! Perduok jam mūsų sąrašą.

Kilynas dvejodamas žengtelėjo arčiau klastūno, dunksančio ant savo galingų vikšrų. Apatiniuose jų grioveliuose buvo susikaupę purvo ir mechų šiukšlių. Kai kuriose vietose korpusas blizgėjo naujai apkaltomis metalo plokštėmis. Tačiau po jomis Kilynas įžiūrėjo rauplėtą ir išmuštą duobutėmis karkasą — senąjį klastūną, dėl savo gyvybės priverstą sprukti nuo mechų civilizacijos.

Vyriškis iškvietė Badą. Šis nedelsdamas prabilo:


1. Pasiruošęs pabandyti.

2. Negarantuoju, kad ištrauksiu visą informaciją.


Kilynas atidžiai tyrinėjo klastūną. Stojo ilga pauzė. Nė nesusimąstydamas, ką daro, jis pakėlė prie krūtinės delnus. Žinoma, tai nepadės užmegzti kontakto — tiesiog atsistojęs tokia poza jis jautėsi pasiruošęs bet kokiems mecho veiksmams. Staiga Kilynas prisiminė pelę, matytą prieš daugelį dienų. Ji taip pat neslėpė susižavėjimo spoksodama į milžinišką nepažįstamą būtybę. Ištiesė letenėles, lyg bandydama palytėti tai, prie ko neįmanoma prisiliesti. Pritūpęs prie žemės žmogus atsipalaidavo. Tikriausiai pelė nebūtų pajėgusi to padaryti.

Kilynas apžiūrėjo galybę sensorinių klastūno zondų. Nežinia, kuriuo iš jų dabar yra stebimas.

— Bandai susisiekti su tuo padaru? — paklausė jis Bado jausdamas, kaip sausai šiugždanti Veido esybė užtvindo sensorinį centrą. Iš tokio atstumo klastūnas nesunkiai galėjo nugirsti žodžius, sklindančius iš besiribojančio magnetinio lauko pakraščio.

Prie migloto sensorinio Kilyno centro kraštelio atslydo milžiniška pilka masė. Nerangiai kirbanti našta.


1. Kažką jaučiu.

2. Kalba pasikeitė.

3. Mažai ką iš jos teprisimenu.

4. Bandau sup…


Galvoje plykstelėjo spalvų sūkurys. Jis išsiplėtė, susitraukė ir pranyko per vieną širdies tvyksnį.


1. Jis skaito tavo sąrašą.

2. Patvirtina, kad perskaitė.

3. Didesnę jo dalį gausite šiandieną.


— Kada? — paklausė Kilynas.

Dar vienas spalvų žybtelėjimas. Po to šiurkštus čežėjimas, tarsi kas būtų į gerklę pripylęs smėlio. Jis sumirksėjo.


1. Kai padarysime savo darbą.

2. Nori, kad eitume su juo.


— Kur?

Šį kartą spalvos išsisklaidė į banguojančias baltas gijas.


1. Netoliese yra fabrikas.

2. Mes turime kažką pavogti.


— Ką jis sako? — pasiteiravo Kirvius.

— Nori, kad apvogtume vieną iš tų fabrikų.

Karalius linktelėjo.

— Mes jau esame buvę ten anksčiau.

Kilynas lėtai mintyse ištarė žodžius. Noriu medicininės pagalbos savo berniukui. Jam teko įsivaizduoti kiekvieną žodį, kad Badas teisingai viską suprastų. Veidas gerai atskirdavo balsu tariamus garsus, tačiau ne itin gerai suvokdavo mintis.

Pauzė. Paskui viduje čirkštelėjo gintariniai siūleliai.

Koks skirtumas? Nebuvo jokio reikalo suteikti papildomos informacijos.


1. Gerai, jei ne.

2. Berniukas — tai jaunas žmogus?


— Žinoma, — susierzino Kilynas.

Matyt, Badui sunkiai sekėsi išversti klastūnui žodį “vaikas”, nes jo atitikmens savo kalboje mechai neturėjo.

Paskubėk. Iš sąmonės į akis ištryško melsvos dėmės.


1. Berniukas netgi neturi viso žmogiško sensorinio centro?


— Ne, dar ne. Aš…

— Ką jam sakai? — griežtai paklausė Kirvius.

— Palik mane ramybėje, aš…

— Po velnių, nešvaistyk tuščiai laiko…

— Atšok! — nė nepasukdamas galvos, Kilynas nustūmė Karalių kapitoną.


Dar ne. Klausyk, jį pašovė žemkasys su kažkokiu marodierių klasės ginklu. Pataikė ir man į ranką, matai? Atsijungė visos kontrolės sistemos. Jei…


1. Vadinasi, dabar berniukas kaip gyvulys.

2. Klastūnas sako, jog tai labai paranku.


Mes ne gyvuliai! Tu…


1. Ne.

2. Sako, kaip gyvulys.

3. Jei berniukas neturi Aspektų.


Aš prašiau pagalbos, dėl jos ir deruosi. Jei vogsime klastūnui, jis pagydys mano berniuką.


— Kilynai! Ką…


1. Klastūnas sako, jog tu nesupranti.

2. Berniukas padės vogti.


Užsimiršęs Kilynas suriko balsu:

— Vaikas čia niekuo dėtas!


1. Berniukas privalo vogti.


— Vaikas šiame sandėryje nedalyvauja, — piktai atšovė Kilynas. —Mes norime…

Kirvius jį pastūmė.

— Velniai rautų, ką tu…

Kilynas atsimušė nuo jo viena ranka, tebežiūrėdamas į klastūną. Gaila, kad nežinojo, į kurį sensorių kreiptis.

Karalius smogė Kilynui į pilvą. Šis pakišo batą po ištiesta Kirviaus koja ir trūktelėjęs ištraukė iš po jos tvirtą pagrindą. Kapitonas sudribo. Kilynas spyrė jam į šoną, o pats atsitraukė.

— Šiba!.

Moteris įsiveržė į jų tarpą lyg ir nerūpestingai ištiesusi rankas.

Tačiau virš kietai sulenktų pirštų ryškiai švytėjo peiliukų geležtės. Ūžė egzoskeletas, pakankamai geras ginklas kovojant vienas prieš vieną.

Kirvius nusikeikė apsitaškydamas seilėmis. Lėtapėdis Sermas instinktyviai žengė į priekį, pasiruošęs padėti savo draugui Vyskupui.

Kilynas matė, kaip Kirvius atsiklaupė keturpėsčias, savo didelėmis akimis įvertindamas padėtį. Smogti kapitonui buvo siaubingas įžeidimas. Karalius galėjo paliepti saviškiams juos pulti. Kirvius įnirtingai svarstė, ko griebtis, virpindamas savo smailų smakrą, paskui nusprendė, kad neverta susirieti tarpusavyje. Gumbelis ant barzdos krūptelėjo, kai jo veidas įgavo ankstesnę šaltakraujišką išraišką, slepiančią pykčio protrūkį.

— Tuojau pat sudaryk su juo sandėrį, girdi?

— Tik tą ir darau. Bet tas klastūnas sumąstė kažką kvailo.

— Paklausyk jo! — Kirvius atsitūpė valydamas nuo delnų dulkes. Kilynas suprato, kad sulaukę kapitono ženklo Karaliai akimoju jį užpultų.

— Tebūnie. Bet…

— Gerai paklausyk!

— Jis nori pasinaudoti Tobiu. Berniuko būklė ne ta, kad…

— Paklausyk!

— Aš ne…

— Renis žino daugiau už tave. — Kirvius susiraukė kažką mąstydamas. Staiga jo veidas tapo abejingas. — Aha, gerai.

Matyt, Karalius kažkaip suprato, ką bandė pasakyti klastūnas. Kilynas norėjo paklausti, bet nežinia, ar bus galima pasikliauti atsakymu. Kapitono veidas virto neįžvelgiama kauke, tarsi jis būtų stengęsis atsiriboti nuo užuominų, kurios vos prieš akimirką atsispindėjo jo fizionomijoje.

Kilynas lėtai iškvėpė orą. Verčiau nepriešgyniauti. Jei tiktai Kirvius suras būdą, kaip apsieiti be vertėjo paslaugų, visos viltys dėl Tobio sužlugs.

— Tavo tiesa… tavo tiesa…

— Tu velniškai teisus, — nuožmiai sušvokštė Kirvius. — Kalbėk balsu. Aš noriu viską girdėti.

— Gerai.

Karalių kapitonas nepastebimai linktelėjo saviškiams, ir šie truputį atsipalaidavo.


1. Nori, kad eitumėte visi.

2. Parodys, ką paimti.


— Kiek laiko tai užtruks?


1. Neaišku.


Kilynas sušnibždėjo:

— Klastūnas neketina sakyti. — Kuo ilgiau jie čia buvo, tuo didesnis pavojus kilo jų gyvybėms. Žmones galėjo pastebėti atsitiktinis marodierius.


1. Teks šiek tiek paeiti.


— Ar toli?


1. Nesuprantu, ką sako.

2. Toliau irgi neaišku.

3. Sugebu iššifruoti tik pusę informacijos.

4. Mano, kad berniukas svarbus.

5. Jis pavėžės.


— Gerai, mes važiuosime. Ką gausime mainais?


1. Viską, kas pažymėta sąraše.

2. Bet gali duoti ir daugiau.


— Kodėl jis ketina duoti daugiau, nei mes prašome?

Ne, suriko Kilynas mintyse. Pasakyk jam — jokiu būdu. Balsu ištarė:

— Mums nebūtina be reikalo rizikuoti.

— Ei! — šiurkščiai įsiterpė Kirvius. — Čia aš sprendžiu, kada mes rizikuojame.


1. Jums patiks sandėris.

2. Klastūnas pats turi viską parodyti.

3. Berniukui nieko neatsitiks.

4. Jis nepažeidžiamas.


Kilynas nuslopino beprotiško juoko pliūpsnį. Mes esame apsupti mechų — netgi šnekamės su vienu iš jų! — o tas metalo laužas aiškina, jog Tobis nepažeidžiamas.


1. Nori, kad išversčiau?


Ne. Kilynas pasistengė susivaldyti.

Į jį nuožmiai dėbčiojo Kirvius. Kilynui teko apmalšinti nenumaldomą troškimą paspausti klastūną dėl Tobio.

— Mano vadas sako, kad galėsime pakalbėti apie tai vėliau.


1. Klastūnas sutinka.


— Taipjau geriau, — tarė Kirvius. — Perduok reniui, kad mes vykdysime visus jo paliepimus.

Kilynas tyliai iškvėpė; galvoje pašėlusiai sukosi mintys. Jis privalo kruopščiai apgalvoti kiekvieną žodį. Ar gali pagydyti mano berniuką?

— Parodyk mums, ką daryti.


1. Klastūnas nuves mus į tam tikrą vietą.

2. Gaus Įrankius, kad pagydytų berniuką.

3. Ir tavo ranką.


Kokia kaina?


1. Bus matyti.

2. Klastūnas daugiau nekalbės.


— Klausyt visai komandai! — gyvai šūktelėjo Kirvius. — Lipkite ant renio. Netrukus viskas bus baigta.


Mes privalome žinoti, ką klastūnas turi omenyje.


1. Sužinosite.

2. Klastūnas parodys.

3. Iš pradžių reikia pavogti tai, ko jis nori.


Besiropščiant stačiais gigantiško mecho šonais, Kirvius nudelbė Kilyną piktu žvilgsniu.

— Vadinasi, keli ranką prieš kapitoną? Palauk, tu dar atsiimsi savo. Kai tik grįšime į Metropolį.

— Jei grįšime, — gaižiai burbtelėjo Vyskupas.


2


Kilynas niekaip negalėjo priprasti prie keistų jausmų, kuriuos patyrė važiuodamas ant klastūno. Kažkada teko dardėti ant vilkikų, tačiau pastarieji judėjo labai lėtai.

Tarškėdamas per išdžiūvusio upelio dugną, renis smarkiai siūbavo, nuo ko Kilyno vos nesupykino. Kartu su Šiba jis tvirtai laikė Tobį, kad nuo svyravimo vaikas neišdribtų žemyn. Sustingusios berniuko kojos styrojo tarsi kokie medgaliai. Aplink juos nedidelėje cilindrinėje renegato korpuso dalyje įsitaisė kiti žygio dalyviai, kurie kabinosi į vamzdžius, antenas ir ventilius, išmarginusius keraminį klastūno kūną.

Jie keliavo raižytomis vietovėmis todėl, kad renis stengėsi laikytis toliau nuo mechų kelių. Kilynui dar neteko matyti tokio galingo komplekso, blyškių, iš plokščių nutiestų takelių raizginio ir bespalvių tobulos kubo formos pastatų. Siaurais blizgančiais bėgiais zujo transporteriai. Stačiose pašlaitėse ūžė liejyklos. Renegatas stūmėsi pro augančios veiklos zoną atsargiai krutindamas antenas. Kai tik akiratyje pasirodydavo mechas, Kilynas išgirsdavo spragsėjimus. Greičiausiai klastūnas siuntė į mecho sąmonę signalą “NEKREIPK Į MANE DĖMESIO”, tokiu būdu tapdamas nematomas.

Vis dėlto Kilynas negalėjo atsipalaiduoti. Jo žvilgsnis šokčiojo nuo vieno artėjančio mecho prie kito.

— Nusiramink, — sušnibždėjo jam Kirvius. — Renis žino, kaip su jais susidoroti.

Kilynas žvilgčiojo į griozdišką mechą, riedantį šalia artimiausių bėgių. Padaras judėjo taip greitai, kad, pasiekęs sudūlėjusio slėnio galą, virto išskydusia dėme.

Jis paklausė:

— Kiek kartų esate tai darę?

— Apie trisdešimt keturiasdešimt.

— Ir visada būdavo tas pats?

— Dažniausiai. Kiekvieną kartą šis tas skirdavosi.

— Kas būtent?

— Vykdavome į naujus fabrikus. Pasitelkdavome naujus būdus, kad prasibrautume į vidų.

— Niekuomet negrįždavote į tą pačią vietą?

— Ne. Pernelyg rizikinga.

— Manai, kad renis palieka kažkokį pėdsaką? Todėl nenori, kad jį netikėtai užpultų?

— Gali būti. Man rodos, jis paprasčiausiai nenori rizikuoti. Kam to reikia, jei jis gali gauti viską bet kur kitur.

— Ką viską?

— Regis, detales.

— Atsargines dalis?

— Tikriausiai. Stengiasi išlikti gyvas.

— Ar kada buvote pakliuvę į bėdą? Sulaukę problemų iš mechų?

Kirvius prabilo šiek tiek lėčiau:

— Sunku pasakyti. Kartais veiksmai rutuliojasi mechų tempais.

Kilynas negirdėjo, kad sakytų “mechų tempas” nuo pat Citadelės laikų. Kelionėje žmonių greitis nė iš tolo negalėjo prilygti akinančiai marodierių spartai.

— Ar buvo sužeisti žmonės?

Ilgą laiką Kirvius nieko neatsakė. Jis laikėsi įsikibęs rudo ventilio šalia Kilyno, kuris nepaleido smaigo, atsikišusio iš blizgančio korpuso. Klastūnas leidosi gruoblėta pašlaite. Nedidelėse lomose mėtėsi mechų šiukšlės. Suglamžytą melsvai žalią pakavimo medžiagą kedeno žvarbus vėjelis. Šiose vietose buvo kur kas vėsiau ir sausiau. Mechų oras.

— Praradome du, — pagaliau ištarė Kirvius.

— Kaip?

— Tai Šeimos reikalas, — atrėžė kapitonas.

— Rizikuoja mano žmonės, vadinasi, tai ir Vyskupų Šeimos reikalas.

Kirviui tai nepatiko, tačiau prieštarauti jis nedrįso. Kapitono lūpos persikreipė, tarsi mintyse būtų atgiję nė kiek nepageidaujami prisiminimai.

— Retsykiais tenka susidurti su mechais sargybiniais. Porą kartų jie buvo mus užklupę, kol dirbome. Mes sprukome, bet jie spėjo kelis sugauti.

— Ką padarė?

Kirvius atrodė susierzinęs.

— Nušovė, žinoma.

— Su kuo?

— Netikrinau. Tiesiog laikiau nuleidęs galvą, kad jos nenuneštų.

— Ar šūviai buvo materialūs?

Kirvius šaltai vyptelėjo.

— Atleisk, bet iš kišenės jų neišsitrauksiu, kad galėčiau tau parodyti.

— Ne, aš turėjau omenyje, kokiais ginklais jie naudojosi? Tokiais kaip mūsiškiai? E-spinduliais? Pjaustyklėmis?

Kirvius akivaizdžiai suirzo. Prieš akimirką jis bandė nuslėpti kažką nuo Kilyno, bet dabar Karalių kapitonas paprasčiausiai nesuprato klausimo esmės.

— Negaliu pasakyti.

— Ar jūs radote kūnus?

— Velniai rautų, mes juk bėgome.

— Žinau. Man tik įdomu, ar jūs tikrai susidūrėte su mechais sargybiniais. Galbūt tai kažkas blogiau.

— Kas… marodieriai?

— Visai įmanoma. Gal pavyko pastebėti, kas jus persekioja?

— Ne. — Išdidumas Kirviui neleido pasakoti apie praeities nesėkmes. Bet dabar vyriškis suvokė, kur link suka Kilynas, ir iš jo balso pradingo įtarios gaidelės. — Šaudė į mus pasislėpę tarp sijų.

Kilynas linktelėjo. Kažkas panašaus užklupo Vyskupus, kai jie ilsėjosi paskutinėje Lomoje. Kad ir kas nužudė abu Karalius, tai nebuvo paprasčiausi mechai sargybiniai. Jie medžiojo žmones. Turbūt tie padarai visai nedideli, jei sugeba užsiropšti siauromis sijomis. Ar tik tai nebus visiškai naujos rūšies mechai medžiotojai?

— Gal matei, kaip pašovė tavo žmones?

— Ne. Pastebėjau, kad jie nukritę ant žemės. Neaptikau jokių pašalinių pėdsakų sensoriniuose centruose.

— Gali būti, jog tu teisus, — tarstelėjo Kilynas. Jo balsas nuskambėjo taikiai, bet nepakankamai, kad Kirvius tai suvoktų. — Jie paprasčiausiai žuvo.

— Nori pasakyti, užuot…

— Garantuotai mirę.

— Nedidelis skirtumas, — atsakė kapitonas tyliu balsu, bylojančiu apie giliai viduje slepiamą sielvartą. — Šiaip ar taip, mes neturime jų Aspektų. Tie žmonės iškeliavo anapilin.

Nudelbdamas kapitoną bejausmiu žvilgsiu, Kilynas neįstengė susilaikyti neleptelėjęs:

— Manai, kad mirtis gali lygintis su tuo, kai marodierius išdrasko tavo sąmonę?

Kirvius nieko neatsakė. Jie abu nutilo žvelgdami į kiemą, užverstą tepaluotomis suardytomis mašinomis. Metalinių griaučių eilės nusidriekė iki pat tolimų kalvų tarytum pilka gelžgalių armija, sustingusi mūšio akimirką. Kiekvienam padarui kažko trūko — korpuso, vikšrų, dažniausiai sensorių. Arogantiškai styrantys atsikišimai ir kreivi kampai įvarydavo Kilynui siaubo kur kas dažniau, nei jis pats pajėgė atsiminti. Dabar iš jų teliko paprasčiausias metalo laužas. Vyriškis įsivaizdavo, kaip klastūnas klaidžioja po tokius kiemus, ieškodamas atsarginių dalių, besiknaisiodamas po rūdijančius nesipriešinančius negyvėlius.

Galiausiai Kirvius ištarė:

— Apie tai nebuvau susimąstęs. Kai kurie dalykai kapitonui neturėtų rūpėti.

Ši pastaba, liudijanti tai, kad Kirvius žvelgia į pasaulį paprastai, įkyriai nesigirdamas savo galia, privertė Kilyną susigūžti. Nebuvo ką ir atsakyti.

Jis nusisuko, sveikąja ranka laikydamasis už dujų žarnos. Kelionė ant klastūno pasirodė sunkesnė, nei vyriškis manė. Vis labiau ėmė mausti dešiniąją ranką. Akimis paieškojęs Šibos pamatė, kad moteris laiko glėbyje Tobį, įsitaisiusi ant plataus gruoblėto vamzdžių tinklo apdangalo, kaip ir likusi kompanijos dalis. Klastūnas bėgo greitai ir monotoniškai, retsykiais suvibruodamas visu savo kūnu. Nuo krestelėjimų šiek tiek susiraukdavo išbalęs miegančio Tobio veidas.

Kilynas jau ketino prabilti, kai renegatas netikėtai sustojo. Iš inercijos visi žmonės pakrypo į priekį ir būtų nusiridenę ant žemės, jei nebūtų nusitvėrę, kas pasitaikė po ranka. Pakirdęs Tobis instinktyviai čiupo tėvui už peties, ir jiedu nuvirto nuo polimerinio vamzdyno. Nuskriejęs žemyn kokį metrą, Kilynas atsitrenkė į dirvožemį ir pajuto, kaip kūną persmelkia aštrus skausmas. Laimei, pavyko nugriūti taip, kad berniukas užvirstų ant krūtinės, todėl pastarasis nesusižeidė. Kurį laiką jie gulėjo sunkiai dvėsuodami.

— Išsiskirstyti! — suriko Kirvius. — Visi į vidų! Greičiau!

Klastūnas sustojo prie pat fabriko. Kilynas su Šiba nutempė Tobį

į šalį. Didesnė kompanijos dalis jau skuodė prie grotų, kurios girgždėdamos pakilo į viršų. Kilynas dar bandė apsižvalgyti, tačiau Kirvius užstaugė, kad jis paskubėtų. Grotos pradėjo leistis žemyn tarsi lėtai sukandamos iltys, žmonėms net nespėjus pro jas pralįsti.

— Ši darbo dalis reniui labiausiai nepatinka, — pasakė Karalių kapitonas. — Stengiasi kuo greičiau uždaryti duris. Jis sako, kad įeiti ir išeiti yra sunkiausia.

— Jam tai tikrai, — sausai pastebėjo Šiba.

Kilynas nunešė sūnų prie krūvos poliplastikinių dėžių. Jam nepatiko, kad Kirvius nuolat vadino klastūną “juo”, tarsi mechas būtų žmogus — tarytum su tuo padaru būtų įmanoma bendrauti kaip lygiam su lygiu. Kažkada tėvas Kilynui sakė: Svarbiausia svetimo proto ypatybė yra ta, kad jis svetimas. Tai viena iš priežasčių, kodėl Vyskupų Citadelė rečiau nei Karaliai užmegzdavo ryšius su renegatais. Kvaila būtų mąstyti apie klastūną kaip Kirvius. Štai kodėl jis reikalavo, kad kapitonas paremtų savo žodžius faktais — pastarieji reiškė kur kas daugiau už paprastą nuomonę.

Žmonės pasitraukė toliau nuo besileidžiančių grotų, šokčiodami per siaurus plyšius milžiniškoje gelžgaliais užgrūstoje patalpoje. Kilynas pasilenkė, norėdamas paguldyti sūnų ant grindų, ir pajuto galvoje galingą sprogimą — baaammm. Po begarsės, smegenis suraižiusios bangos stojo tyla, kurią nutraukė prislopinti riksmai.

— Kas čia…

Pasigirdo gergždžiantis Kirviaus balsas:

— Tai klastūnas. Matyt, nupylė mechą.

— Elektromagnetinis šūvis, — pridūrė Šiba.

Kilynas pakilo ant svyruojančių kojų ir šalia grotų išvydo renegatą, atsukusį į fabriką nervingai virpančias antenas ir sensorius.

Iš patalpos gilumos šūktelėjo Lėtapėdis Sermas:

— Matau mechą. Sudegusį!

Kirvius atsistojo ir aplenkęs didžiulę dėžę nuėjo pažiūrėti.

— Klastūnas sugeba akimoju nupilti mažučius sargybinius mechus. Jis daug greitesnis už tuo padarus.

— Aš nepastebėjau jokių mechų pėdsakų, — neramiai tarstelėjo Šiba.

Kilynas papurtė galvą, neįstengdamas atsikratyti gaudimo ausyse.

— Aš taip pat.

Tobis neatrodė susirūpinęs. Jis pamojo į atsitraukiantį klastūną:

— Ką jis darys, kol mes būsime viduje?

Iki šiol Kirvius nekreipė į berniuką nė menkiausio dėmesio. Todėl Kilynas apstulbo, kai kapitonas maloniai atsakė į Tobio klausimą:

— Tykos atjungęs išorinius sensorius. Apsimes negyvu mechu, naudojamu atsarginėms dalims.

— Kaip tame kieme, kur guli daugybė senų mechų?

— Tikriausiai. Tik iš pradžių pasislėps kokioje nors pašiūrėje. Ne kartą mačiau, kaip tai daro. Turbūt todėl ir stengiasi, kad jo korpusas atrodytų nušiuręs.

— Nes nori apkvailinti kitus mechus? — pasitikslino Tobis.

— Bent aš taip spėju.

— Eime pažiūrėsime, kas ten viduje.

— Gerai, berniuk, dabar gulėk ramiai ir ilsėkis.

Kilynas žvelgė į nukėblinantį klastūną. Jį tiesiog pribloškė jauno proto sugebėjimas susitaikyti su visiškai nepažįstama, pavojų kupina situacija. Įdomu, kaip jis pats prarado šią savybę? Laiko tėkmėje kažkas taip subtiliai ją ištrynė, kad net negalėjai pastebėti, kokiu momentu tai įvyko.

Apdegintas sargybinis mechas atrodė gana keistai. Šiba priėjo prie Lėtapėdžio Sermo, laužančio metalinę padaro šono plokštę, kuri po akimirkos žvangėdama atitrūko ir atidengė vidinius šarnyrus bei storus odinius kamšalus. Jie buvo apipilti blizgančiu tepalu.

— Tai kiborgas, — pasakė Sermas. — Suteptas alyva.

Šiba įspyrė į vieną šarnyrą. Šis įdubo, bet netrukus vėl įgavo ankstesnę formą.

— Organinės dalys.

Kirviaus, regis, tai nenustebino.

— Ne viename fabrike teko matyti tokių padarų. Bet laukuose nedažnai jų sutiksi.

— Eime, — tarė Kilynas.

Kirvius šiek tiek pralinksmėjo.

— Labai skubi? Palauk, kol tiedu priekyje išsiaiškins, kur žingsniuoti.

Klastūnas persiuntė vedliui žemėlapį, kuriame buvo pažymėta, kokia kryptimi žmonėms turės keliauti. Akių tinklainėse netruks pasirodyti teisingo kelio nuorodos. Norint suprasti žemėlapį, nereikėjo mokėti mechų kalbą. Žemėlapį sudarydavo klastūno vadovaujami žemkasiai, kadangi pačiam renegatui saugyklos zona buvo pernelyg pavojinga.

Visa kompanija nusekė paskui du vedlius pro erdvią skliautuotą patalpą, skendinčią švelnioje oranžinių ir žalsvų atspalvių prietemoje. Nei takeliais, nei balkonais, pabrėžiančiais milžiniškų sienų vingius, neprabėgo joks mechas.

— Tuštoka aplinkui, — tarstelėjo Šiba.

— Fabrikas labai senas, — atsiliepė Kirvius. — Dažniausiai renis siunčia mus į tokias vietas. Mechai naudoja jas vietoje sandėlių.

— Vis tik sargybinį radome, — pastebėjo Kilynas.

— Pašnekėsime vėliau. Eikime greičiau, — nutraukė jį Karalių kapitonas.

Jie nuslinko į priekį tamsiais koridoriais. Tarp senų, apleistų pramoninių linijų driekėsi šešėliai. Ant suaižėjusių grindų iš pusiau pripildytų cisternų sunkėsi sieros koloidai. Du Karaliai vedė juos link drėgno požeminio aptvaro.

Prie įėjimo žiojėjo detektoriais apkarstytas tambūras. Kilynas atpažino kelias standartines detales, kurias ir pats nukrapštydavo nuo sumedžiotų mechų. Sustoję žmonės po vieną neskubėdami žengė pro vartus. Kirvius paaiškino, kad detektoriai nureguliuoti iki mechų lygio. Jie reaguodavo ne tik į metalą, bet ir į visą elektroninę sistemą. Palyginti su mechais, žmonės turėjo ne tiek jau daug elektroninių prietaisų, todėl automatiniai sargybiniai retai kada juos užfiksuodavo. Būtent dėl šios priežasties jų taip reikėjo klastūnui.

Už tambūro vingiavo tuneliai, kur ir prasidėjo pagrindinis darbas. Prie susikertančių koridorių sienų rymojo ilgos eilės modulinių detalių. Vienas iš vedlių parodė, ko pageidavo klastūnas. Kompanija išsiskirstė į atskiras komandas. Kilynas ėmėsi darbo kartu su Šiba, iš pradžių paguldęs Tobį šalia vartų, iš kur vaikas aiškiai matė saviškius. Bet svarbiausia buvo tai, kad jie pakankamai dažnai galėjo patikrinti, kaip berniukui sekasi.

Kilynui dingojosi, kad šalta senojo fabriko aplinka slegia jį prie žemės. Baimę pavyko šiek tiek prislopinti, tačiau po netikėto judesio ar garso širdis vėl pradėdavo pašėlusiai daužytis. Tunelių prietemoje aidu skambėjo žmonių keliamas triukšmas, virsdamas keistomis, graudžiomis dejonėmis. Blogiausia, kad aplinkui zujo robo-mechai. Kilynas kone nudėjo vieną jų, kai pirmą kartą pastebėjo.

Sugriebusi jo ginklą Šiba sušnibždėjo:

— Jis nemato mūsų.

Riterė kalbėjo tiesą. Robotai neturėjo vaizdų rūšiavimo programos ir nemokėjo atskirti biologinių audinių. Dėl savo bukumo nė nebūtų pasiuntę pavojaus signalo. Jie paprasčiausiai rinko daiktus į vieną krūvą, paklusdami inventorizavimo impulsams. Šiaip ar taip, jų tarškėjimas ant voro kojas primenančių galūnių gerokai nervino Kilyną.

Klastūnui reikėjo pačių įvairiausių detalių. Mažučių politroninių schemų. Žalsvų, marmuro išvaizdos, nedidesnių už delną fotoninių plokštelių. Raudonomis juostomis išmargintų kondensatorių, kuriuos vos pakėlė trys vyrai.

Kilynas su Šiba tempė atsargines renegato dalis ant savo nugarų. Kai detalė būdavo sunkesnė, nešdavo ją abu, retsykiais sustodami ir pailsėdami.

Tiek Kilyną, tiek Šibą vargino ne tik sunkus darbas, bet ir baimės protrūkiai, užvaldantys vienai kitai akimirkai. Ypač nervino bukinantis ritmas, nešant gremėzdiškus daiktus ir nesulaukiant nė menkiausios mechaninės pagalbos. Aplinkui nesimatė jokių metalinių vežėčių. Kita vertus, Kirvius vis tiek nebūtų leidęs jomis naudotis. Niekas tiksliai nežinojo, dėl ko gali suveikti vartų signalizacija, tad verčiau nerizikuoti. Jie užtruko kelias valandas, kol sunešė reikalingas atsargines dalis prie grotų. Klastūnas sugrįš tik tada, kai darbas bus baigtas. Padaras kiek įmanoma ilgiau stengėsi nelįsti į atvirą erdvę.

Laimei, Tobis vėl užmigo. Kilynas apžiūrėdavo jį kiekvieną kartą, kai sugrįždavo iš tunelių į didžiąją patalpą. Tūnodami koridorių gilumoje, jis drauge su Šiba pasinaudojo galimybe trumpam atsikvėpti ir užkąsti sauso koncentrato. Nuo aitrių fabriko garų vyriškiui pradėjo graužti gerklę.

— Dažnai tenka tai daryti? — sušnypštė Kilynas pro šalį praeinančiam Kirviui.

— Kai tik renis užsimano. — Kapitonas prisimerkė. — Klausyk, mes darome tai neatsikalbinėdami. Jei ne renis, mums prisieitų sprukti nuo marodierių, kad net dūmai iš užpakalių virstų.

Kilynas tyliai linktelėjo, pataupydamas kvapą, ir būtent tada išvydo artėjantį mechą. Ne robotą ir ne žemkasį. Jis įžiūrėjo žmogaus ūgio karkasą, nusagstytą įrankiais lyg erškėtrožių dygliais. Padaras ėjo į jų pusę šiek tiek tolėliau besidriekiančiu taku, matyt, nieko nesitikėdamas sutikti.

— Kirviau! — sušnibždėjo Šiba.

Visi išsitraukė ginklus. Karalių kapitonas sumirksėjo, lyg anksčiau nebūtų matęs nieko panašaus.

— Išsisklaidyti, — burbtelėjo jis.

Mechas žengė į priekį nedvejodamas. Kilynas išgirdo savo sensoriniame centre seriją kapotų kostelėjimų. Balsas pasirodė ne žmogiškas. Po kurio laiko jis vėl nuskambėjo. Trumpi kiauktelėjimai, sklindantys pakankamai natūraliai ir tuo pat metu labai keistai. Ne žodžiai, o staigūs oro pliūpsniai, išspjaunami iš kimios gerklės.

Kirvius išlemeno:

— Kas čia, po velnių?…

Spygtelėjo Artūro Aspektas:


Lojimas! Tai Žemės šuns amsėjimas. Kiek laiko praėjo nuo tada, kai paskutinį kartą girdėjau šį kodinį kvietimą…


Kilyno akyje nutvisko paveikslėlis, vaizduojantis plaukuotą keturkojį gyvūną, kuris strikinėjo žaliame lauke, vaikydamasis pašlaite besiridenantį mėlyną kamuolį. Kažkodėl atrodė, kad ausis užliejęs garsas reiškia pasveikinimą ir turi savyje tam tikrą džiugesio elementą, kurio jam taip trūko.

— Tas mechas kviečia mus, — ištarė jis.

Jų pašnekesys atkreipė padaro dėmesį. Šiba įsitempė pasiruošusi, jei tik prireiktų, šauti į jo kontūrus, sparčiai slenkančius tarp dėžių. Kilynas uždėjo jai ant peties ranką.

— Ne, man regis, viskas gerai. Ten yra…

Tapęs kurtinančiai griausmingas, lojimas netikėtai baigėsi.

Prabilo švelnus ir sodrus moteriškas balsas:

— Žmonės! Aš atpažįstu jūsų kvapą. Kaip seniai jį bejaučiau!

— Nejudėk! — suriko Kirvius.

— Girdėdamas žmogaus balsą, aš jam paklustu, — atsakė mechas, užsislėpęs kažkur tarp dėžių. — Ar teisingus šaukinius naudojau kviesdamas jus?

— Teisingus, — atsakė Kilynas, spoksodamas į blyškų tolimų lempų skleidžiamą švytėjimą. Plieninė padaro oda buvo išmarginta rumbais, siūlėmis ir duobelėmis. Nusidėvėjusį korpusą bjaurojo išsilydę rėžiai, kniedės, nuo suvirinimo užsilikusios pramuštos skylės bei randai. Pasufleravus Arturui, vyriškis pridūrė: — Geras šunelis.

— Au! Au!.. Aš… na, tiesą sakant, aš nesu šuo.

— Mes taip ir manėme, — atsakė Šiba, visu savo veidu spinduliuodama pasibjaurėjimą.

Moteriškas mecho balsas sklido iš archajiško akustinio garsiakalbio, pritvirtinto tarp dviejų optinių sensorių, kurie spingsojo į artėjantį Kilyną. Karalių kapitonas su Šiba slinko šonuose, vis dar nenuleisdami ginklų. Pastaroji tarėsi su savo Aspektais ir atrodė nutolusi nuo realios aplinkos. Už mecho nugaros tipeno Lėtapėdis Sermas, su pasitenkinimu ketindamas ištaškyti jį į gabalėlius. Kilynas perspėjančiai pakėlė ranką.

— Lojimas tiesiog padeda pritraukti dėmesį, — tarė padaras aidinčiu balsu. Įdomu, ar šunys gali kalbėti, dingtelėjo Kilynui.


Aišku, kad ne! Šuo — tai gyvūnas, gilioje senovėje išmokytas laikyti žmones, hmm, lyg ir dievais. Jie ganė kitus gyvūnus, saugojo turtą… O! Pagaliau supratau! Tai pati tikriausia žmogaus rankų darbo mašina. Mažų mažiausiai ji turi savyje žmonių sukurto prietaiso elementų.


Žmonių pagaminti mechai, nustebo Kilynas. Ši mintis atrodė tokia pat keista, kaip ir tvirtinimas, neva jo gentainiai pastatė Tadž Mahalą.

— Tau pavyko tai padaryti, — pasakė Šiba.

— Man buvo įsakyta naudoti būtent šį kvietimo metodą, kad skirčiaus nuo priešiškų mechų. — Padaras entuziastingai mindžikavo ant gruoblėtų cementinių grindų. Jo kimus altas vibravo nuo emocijų. Netverdama savo kailyje, mašina pripuolė prie Kilyno per rankos atstumą ir sušuko:

— Praėjo tiek daug laiko!

— Kiek… kiek laiko? — suglumo vyriškis.

— Nežinau. Mano vidinį chronometrą kažkada labai seniai perdirbo šių fabrikų mechai. Tikiuosi, jūs suprantate, kad aš niekada nebūčiau vergavęs toms būtybėms, jei tik būčiau galėjęs pabėgti. Visuomet ištikimai tarnavau žmonėms.

Mašina pastebėjo priartėjusį Kirvių.

— O, dar vienas žmogus! Kiek daug išlikusių gyvų. Au! — švelnus balso tembras sumišo su pagarbia baime.


Mechas stebėtinai primena šunį. Toks pats atsidavęs. Matyt, nuo senosios ekspedicijos užsiliko prisiminimai apie šunis. Tuometinis turtas…


— Ko tu nori? — paklausė Kirvius.

— Aš… aš tetrokštu jums tarnauti, sere, — išverkšleno padaras.

— Kaip?

— Aš… Supraskite, visą tą laiką aš buvau geras tarnas. Taip giliai savyje paslėpiau instrukcijas, kad mechų sąmonės jų nerado.

Kirviaus kaktą išvarpė raukšlelės.

— Tu čia dirbi?

— Taip, sere! Esu vertinamas už sugebėjimą tempti sunkius prietaisus, taisyti juos ir atrasti po inventorizacijos pradingusius daiktus. — Jis energingai prišliaužė artyn, tarytum būtų norėjęs palaižyti Kirviaus ranką. — Be to, aš…

— Užsičiaupk, — su akivaizdžiu pasitenkinimu pareiškė Karalių kapitonas. — Kuo gali mums padėti?

— Na, aš galėčiau atlikti rutinines užduotis, sere. Bet čia yra… čia yra… čia yra…


Jis pakliuvo į kontrolės kilpą. Tikriausiai saugo kažkokią informaciją, kurios neturi teisės atskleisti, nebent pasakytume teisingą kodinį žodį.


— Užsičiaupk, — tvirtai nutraukė Kirvius.

Mechas liovėsi mikčiojęs ir vėl prabilo normaliai:

— Labai dėl to apgailestauju. Au! Regis, turiu…

— Klausyk, — įsiterpė Kilynas, — juk tu pažįsti šitą fabriką, tiesa? Ar aplinkui bastosi mums pavojingi mechai?

— Aš… ne, šiose dirbtuvėse jų nėra.

— Ar jie netoli?

— Už penkių prantanaufų.

— Už ko?

— Tai mechų naudojami matavimo vienetai. Aš… neprisimenu, kaip juos išversti į žmonių kalbą. — Moteriškas padaro balsas skambėjo liūdnai. Atrodė, kad jis tuojau apsižliumbs. — Aš… atleiskite… aš…

— Nesvarbu. Ar jie žino, kad mes esame čia?

Kurį laiką mechas tylėjo, lyg būtų bandęs įsiklausyti.

— Ne, sere.

— Kaip mus radai?

— Aš turiu sensorius, kurie atskiria žmonių kvapą. Nuostabų žmogišką aromatą. Ilgą laiką juos slopino mechų sąmonių smarvė, bet nepakankamai gerai, nes aš akimoju pajutau jūsų buvimą.

Kilynas svarstė, kokiu būdu žmonių sukurtai mašinai pasisekė išgyventi tarp svetimų mechų. Arturas sardoniškai pastebėjo:


Savo besąlyginio paklusnumo dėka. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, tačiau būtent tokią prijaukintų gyvūnų savybę žmonės stengėsi išugdyti. Turėdami galios, patys nesipuikavome ypač moraliu elgesiu…


Tuojau pat įsiterpė griežtas Nijaldžio Aspekto balsas:


Tokia buvo gyvūnų prigimtis. Tai žmonijos partneriai ir tarnai. Tu negali lyginti…


Kilynas nutildė vis labiau garsėjančius Aspektų sapaliojimus.

Mechas padarė pauzę, optiniais sensoriais fiksuodamas artėjančius kitus žygio dalyvius.

— Daug žmonių. Vis dėlto jums pavyko išgyventi!

— Tu dirbai Citadelėje? — pasiteiravo Šiba.

— Taip, ponia. — Mechas palenkė viršutinę korpuso dalį, tačiau dėl savo nelankstumo jis labiau priminė nuolankaus tarno parodiją. — Iš pradžių dirbau Sietyne.

Priblokštas Kilynas sumirksėjo. Sąmonėje kažką burbuliavo Arturas, cypiantis susijaudinęs balselis, kurį jis nuvijo it musę.

— Papasakok, ką tu atsimeni apie tą metą, kai dar nebuvai atsidūręs čia?

— Aš tarnavau žmonėms, pastačiusiems pirmąsias Arkologijas. O vėliau ir Citadeles. Pats asmeniškai suprojektavau tris Pėstininkų Citadeles.

— Kada pabėgai pas kitus mechus? — griežtai ir įtariai paklausė Kirvius.

— Aš nepabėgau! — mechas atrodė įsižeidęs tarsi moteris, kurios garbę sumenkino nerūpestingai tarstelėtas komentaras. — Kiek žinau, kai kurios žmonių mašinos taip pasielgė. Bet tik ne aš! Mane pagrobė.

— Privertė sprukti kartu su jais? — sukluso Šiba.

— Ištrynė mano programas ir įrašė visiškai naujas instrukcijas.

— Jie užvaldė Citadelę? — pasiteiravo Kilynas, atidžiai stebėdamas mechą. Iki šiol jis nematė nė vienos mašinos, kurią kontroliuotų žmogus. Bent jau Vyskupų Citadelė per Negandą neturėjo nieko panašaus.

— O, ne. Tais laikais mechų buvo nedaug. Jie stengėsi vengti džiaugsmingai augančių žmonių Citadelių. Pagrobė mane tuo metu, kai buvau… buvau… buvau… buvau…

Padaro garsiakalbis sutraškėjo, tarytum jis vėl būtų pakliuvęs į kontrolės kilpą. Norimus ištarti žodžius nutraukė giliai viduje tūnantis draudimas.

— Liaukis! — įsakė Kilynas, pamažu pradėjęs tikėti mašina. Spygtelėjo Artūro Aspektas:


Kai buvau gyvas, mes vadinome juos “žmogumechais". Ekspedicija turėjo ištisą galybę gerai funkcionuojančių protingų mašinų. Kaipgi kitaip būtų užaugusi pirmoji karta? Žmonių sukurti robotai sujungė iš Žemės atvežtą spermą su kiaušinėliais. Jie prižiūrėjo jauniklius, augino grūdines kultūras…


Būtent tai jie ir darė! Tokiu atveju žmogumechai dvigubai smarkiau nusidėjo, nusprendę išdavikiškai sudaryti sąjungą su tais, kurie užpuolė Sietynus, o dabar medžioja mus visuose planetos kampeliuose. Šis padaras — visos žmonijos priešas — įžeidė mus lojimu ir švelniu moterišku balsu. Užmuškite jį! Tai vienintelė…


Žmogumechą pagrobė mechų civilizacija. Jis neturėjo jokios išeities, todėl negali būti vadinamas blogiu. Mechai pakeitė kai kurias jo funkcijas, bet, matyt, taip ir nesugebėjo ištrinti esminių žmonių įsakymų.


— Kodėl paprasčiausiai neišnarstė jo į atsargines dalis? — paklausė Kilynas.


Tas padaras pažįsta mus. Mechai saugojo šį pasibjaurėtiną išdaviką vildamiesi, kad jis padės mus apmulkinti dar kartelį! Štai kodėl aš įsakau jį sunaikinti. Tuojau pat! Kol…


Tikriausiai mechų visuomenėje jis turėjo atlikti kokią nors slaptą funkciją. Ne išimtis, kad jam pasisekė išgyventi gryniausio atsitiktinumo dėka. Patarčiau susilaikyti nuo neapgalvotų veiksmų ir nekreipti dėmesio į beprotiškus Nijaldžio paistalus.


Tu rizikuoji viskuo, leisdamas išdavikui…


Kilynas atjungė Nijaldžio Aspektą. Tokioms kalboms tiesiog nebuvo laiko. Senasis pamokslininkas ir Arturas nuolat kapodavosi tarpusavyje. Kilynas leisdavo jiems tyliai bartis sąmonės kertelėje ir taip išlieti susikaupusią įtampą, tačiau pats retai kada klausydavosi Aspektų postringavimų.

Mašina kostelėjo, tris kartus piktai sulojo ir vėl prabilo normaliu balsu:

— Aš… labai apgailestauju, bet negaliu atskleisti šios informacijos be atitinkamo kodinio žodžio.

— Kokiu būdu mechai tave prigriebė? — paklausė Kirvius.

— Aš nieko neįstengiau padaryti. Teko prisijungti prie mechų civilizacijos ir atsiskirti nuo mano numylėtosios žmonijos. — Žodžiai nuskambėjo graudžiai tarytum padaras būtų braidąs po suirusių atsiminimų jūrą ir maldavęs jį suprasti.

Sutrikę žmonės žvalgėsi vieni į kitus.

— Manai, kad jis sako tiesą? — pasiteiravo Kirviaus Lėtapėdis Sermas.

— Gali būti.

— Velniškai keista, — kategoriškai pareiškė Sermas, kratydamas galvą.

— Nieko panašaus mechai anksčiau nedarė, — tarė Šiba. — Tai ne mechų gudrybės. Aš tikiu tuo padaru.

— Teisingai, — įsiterpė Kilynas. — Paprastai mechai bando mus užmušti, o ne sugluminti.

Karaliai ir Lupikai niurnėdami sutiko su jo nuomone. Senoviniai akustiniai žmogumecho sensoriai energingai sukiojosi į kalbančiuosius, aplink pailgą kūną kyburiavo nedidelės polimerinės geldelės.

Pageltonavusiais viršutiniais dantimis Kirvius kramtė lūpą, jo trikampiame veide bent kartą atsispindėjo ryžtingumo stoka. Kapitonas pakėlė ranką ir nesąmoningai suspaudė pirštais savo smailų smakrą, lyg norėdamas susigrąžinti savimi pasitikinčią veido išraišką.

— Gerai. Tebūnie. Mes jau beveik baigėme savo darbą. Nešdinamės iš čia.

Mašina nervingai sulojo ir išspaudė spiegiantį klyktelėjimą. Paskui sumurmėjo moterišku balsu:

— O, ne! Jūs negalite palikti manęs, sere. Aš esu jūsų. Visos žmonijos.

Atrodė, kad Kirvius pasijuto nesmagiai.

— Paklausyk, aš…

— Jūs privalote. — Moteriškas balsas įgavo viliokiško švelnumo.

— Tiek laiko ištikimai jums tarnavau. Be to, turiu perduoti pranešimą Pėstininkų Citadelei.

— Pėstininkų Citadelė sunaikinta, — pasakė Kilynas. — Iš visų Šeimų išliko tik mūsiškės.

— Ne! Jų nėra? Bet tada aš… tada aš… tada aš…

— Užsičiaupk! — suirzo Kirvius. — Nagi, judinkimės. — Jis žengė į priekį.

— Ne, aš privalau sekti paskui jus…

— Gerai, sek, — švelniai tarė Šiba. — Tiktai tyliai.

Liko paimti vos kelias detales iš klastūno sąrašo. Žmonės nunešė jas prie išorinių vartų. Baigus dėlioti viską į krūvą, pasirodė renegatas. Staiga į viršų pakilo grotos.

— Greičiau! — šūktelėjo Kirvius.

Paklusdama jo signalui, komanda puolė traukti detales į lauką ir krauti jas į klastūno šone prasivėrusią angą. Kilynas, Šiba ir Sermas prisijungė prie bendro skubraus darbo. Vos prieš kelias akimirkas jie krizeno iš smalsios mašinos. O dabar, aptvieksti blyškios kylančio Denikso šviesos, įdėmiai žvalgėsi aplinkui.

Paskutiniam kroviniui pradingus renio sterblėje, Kilynas su Šiba išnešė Tobį į lauką. Užtempė jį iki pusės klastūno šono ir saugiai paguldė ant plokščios briaunos. Visai netekę jėgų nusprendė šiek tiek atsipūsti. Netikėtai prabilo Badas:


1. Klastūnas sako, lipkite aukštyn.

2. Mes keliausime į kitą fabriką.


Kilynas persiuntė šias naujienas Kirviui, kuris abejingai paklausė:

— Kodėl?

— Anot klastūno, jis turi mums šį tą. — Tai buvo akivaizdus melas, kadangi Badas pareiškė:


1. Klastūnas nori Tobio pagalbos.


Neįmanoma, pagalvojo Kilynas.


1. Tu pats viską pamatysi, sako klastūnas.


— Ar jis pajėgtų išvaduoti žmogumechą? — pasiteiravo Kilynas. —Tas padaras tvirtina, neva jis negali išeiti už fabriko komplekso ribų.

Ilgą laiką Badas nieko neatsakė. Tada tarė:


1. Klastūnas išlaisvino žmogumechą.

2. Padarė tau paslaugą.

3. Sako, neužmiršk, kad jis nori Tobio pagalbos.


— Pažiūrėsime, — burbtelėjo Kilynas.

Žmogumechas ėmė ropštis renio šonu. Badas skubiai perspėjo:


1. Klastūnas neneš žmogumecho.


— Kodėl?


1. Žmogumechas dabar yra laisvas.

2. Gali aktyvuoti detektorius.

3. Tegul jis nulipa.


— Noriu, kad jis liktų su mumis.


1. Tuomet klastūnas žudys.


— Palau…

Kilynas išgirdo, kaip iš renio plūstelėjo kunkuliuojantis statinių trukdžių srautas, nuo kurio žmogumechas pradėjo svirduliuoti.


1. Tai buvo perspėjimas.


Padaras moterišku balsu suriko:

— Žmonės! Nepalikite manęs!

— Nėra kitos išeities, — pro kietai sučiauptas lūpas išspaudė Kilynas. — Dabar tu laisvas. Sėkmės!

Mechui nudardėjus tolyn nuo kubo formos fabriko, grotos girgždėdamos nusileido žemyn. Atsigręžusį į jas Kilyną užliejo palengvėjimo jausmas. Jie išvaikščiojo tamsius koridorius ir sugebėjo likti gyvi.

Vyriškis su liūdesiu stebėjo, kaip iš paskos barška šuns ir moters balsais klykaujantis žmogumechas. Kiek įdomių dalykų būtų galima sužinoti apie šio keisto padaro gyvenimą senovėje. Kur kas maloniau bendrauti su gyva būtybe nei klausytis sausų Aspektų paskaitėlių. Jis stengėsi mokytis iš Aspektų, tačiau šiems trūko nuolankaus žmogumecho savybės — sugebėjimo sakyti tiesą.

Jis papurtė galvą. Tėvas kartą pasakė, kad protingiausi žmonės yra tie, kurie užmiršdavo nelemtą reikalą, jei matydavo, jog nepajėgia nieko pakeisti. Kilynui taip ir nepasisekė įvaldyti šio meno. Jis atjungė komą, kad negirdėtų silpstančių maldaujančių žmogumecho riksmų ir graudaus lojimo.

Klastūnas padidino greitį. Jo antenos energingai sukiojosi ir dūzgė.

Vyriškis atsigulė pailsėti. Netoliese dejavo Tobis. Pradėjo trūkinėti nervinis berniuko audinys. Po sūnaus kaklu Kilynas pakišo sužeistąją ranką, kuri atstojo bent šiokią tokią pagalvę. Jis užsimerkė. Pamažu atslinko snaudulys. Žmogus nusipurtė, norėdamas jo atsikratyti. Reikia pagalvoti apie tikrąją kelionės priežastį ir tinkamai pasiruošti naujiems pavojams.


3


Iš pradžių jis pamanė, jog tai kalnas. Tada išvydo galybę apdorotų gūbrių ir lygius nuožulnumus. Kompleksas buvo toks milžiniškas — tarsi būtų gamtos dalis, — kad šalia jo kėpsančios kalvelės atrodė lyg nykštukai.

Renegatas klastūnas visu greičiu skuodė lihk išstypusio pastato. Jie kirto atvirą, nė trupučio nesuraižytą lauką. Tolumoje susikertančiais keliukais zujo kiti mechai. Stojo klaiki tyla. Kai kurie metaliniai padarai ūždami išaugo akiratyje, paskui susitraukė, rodos, nė nekrustelėdami iš vietos. Kilynas nespėjo sekti akimis sparčiai išnykstančių ir vėl atsirandančių mechų, kurie priminė paukščių pulką, matytą prie Metropolio, tik, skirtingai nuo pastarųjų, jie judėjo tiesiomis it styga linijomis.

Klastūnas nesumažino greičio. Nuo antenos į visas puses sklido spragsėjimas ir zvimbimas. Link jų riedėjo vilkikas su perskelta nugara. Jis praslinko taip arti, kad Kilynas galėjo įžiūrėti ant korpuso kilpelių pritvirtintas atsargines dalis su atitinkamomis žymėmis. Aidu sugrįžo šūvio banga: trakšt! Dirbtinio kalno papėdėje prasivėrė juodas apskritimas. Kilynas žvilgtelėjo į viršų ir išvydo puošniai raižytas pilkšvas sienas. Šlaito viduryje nuo sprogimo ištryško oranžinių liepsnų pliūpsnis. Nespėję pamatyti, kas ten atsitiko, jie nugrimzdo į tunelio gelmes.

Net ir tuomet renegatas nesulėtino tempo, švilpdamas aklinoje tamsoje. Padvelkė šiltas vėjelis.

Kilynas gulėjo nejudėdamas, visu kūnu jausdamas klastūno vibravimą. Jis girdėjo, kaip Kirvius pusbalsiu šnekasi su Karaliais. Kapitonas akivaizdžiai dalijo įsakymus, nes prislopintas murmesys skambėjo gana neramiai. Dabar viskas priklausė nuo staigaus puolimo.

Renegatas sumažino greitį.

Juos gaubė visiškai juoda tamsa.

Galų gale klastūnas sustojo. Visa komanda nusiropštė žemyn. Kilynas nekrustelėjo, jausdamas šalia esančią Šibą.

Staiga iš viršaus žmones užliejo raudona šviesa. Pasirodo, jie atsidūrė gigantiškame rūsyje. Bemaž visą jo erdvę užtvindė gremėzdiški konteineriai, sudėlioti į krūvą susivijusiomis spiralėmis. Kilynas nepastebėjo nė vieno mecho.

Padedant Šibai, vyriškis nutempė Tobį nuo klastūno. Jis nematė, kaip komanda neutralizavo du nedidelius mechus, tik išgirdo elektromagnetinių šūvių traškesį.

— Paskubėkit! — šūktelėjo Kirvius. Jie išsisklaidė tarp pailgų dėžių. Po kojomis sučežėjo kažkas panašaus į stiklą. Tobis suniurnėjo nuslopindamas dejonę. Kilynas neatsigręžė atgal pažiūrėti, ką veikia renegatas.

Pasiekę siaurą angą beveik visi sulindo pro ją į vidų. Čia pat drybsojo pačirškintas smilkstantis mechas. Išsitraukęs pistoletą, Kilynas nešė Tobį drauge su Šiba.

Kitoje angos pusėje jie rado paprastą kvadrato formos skyrių, kuriame knibždėte knibždėjo baltai mėlynų mechų. Pastarieji nekreipė nė menkiausio dėmesio į žmonių grupelę, netikėtai išnirusią iš lygios sienos. Dar vienas sandėlis, spėjo Kilynas. Nuo lubų sklido tolimas gaudesys.

“Mūsų laukia sunkiausia užduoties dalis”, — pasiuntė žinutę per komą Kirvius.

Komanda nubėgo link nedidelės arkos, akivaizdžiai atstojančios vartus. Iš abiejų pusių spingsėjo puošnios signalizacinės emblemos. Kilynas žinojo kelis jų kodus dar nuo tų laikų, kai plėšikaudavo kartu su tėvu. Jis nužvelgė poliruotus polivario rėmus su išgraviruotomis vingiuotomis linijomis. Šių sidabrinių schemų anksčiau nebuvo matęs.

Kirvius įkalė reikalingas instrukcijas į vieną iš signalizacinių schemų, šešiakampį lizdą keraminėje-metalinėje sienoje. Neatrodė, kad jie būtų dažnai naudojami.

Karalių kapitonas nestabtelėjo nė vienai akimirkai. Išsitraukęs mažučius cilindrus iš savo nukarusių kišenių, lėtai įkišo juos į skyles. Tada pasuko vieną po kito, kol pasigirdo spragtelėjimas. Pro ryžtingo darbo skraistę prasiskverbė sunkiai suvaldomas jaudulys lyg dangaus žydrynė, besibraunanti pro debesis. Komanda stebėjo jį ištįsusiais veidais.

Kvadratiniai polimeriniai vartai prasiskyrė. Tačiau niekas nepajudėjo.

— Toliau eiti negalime, — tarė Kirvius, žengdamas atatupstas. —Taigi…

Tyla. Nerimastingi žvilgsniai. Staiga Kilynas suprato, kad būtent šioje vietoje Karaliai neteko dviejų saviškių.

— Mums reikės berniuko, — vėl prabilo Kirvius.

— Ką jis turės daryti? — paklausė Kilynas jausdamas, kaip išdžiūsta gerklė.

— Jam teks prašliaužti vartus ir kitoje pusėje atjungti signalizaciją.

— Neįmanoma. Ar užmiršai, kad jis neįstengia pajudinti kojų?

— Čia ir yra visa bėda, — gūžtelėjo pečiais Kirvius. — Jis vienintelis, kuris gali tai padaryti.

— Tegul šliaužia kas nors kitas.

— Tu nesupranti. Berniukas neturi Aspektų. Jis neapsikrovęs mikroschemomis, o vartai jas užuodžia.

— Tai štai ko norėjo klastūnas? — pašiurpo Kilynas.

— Be abejo. Jis iš karto nusprendė pasinaudoti tokia galimybe. —Kapitono akys sutvisko. — Mums niekada nepavyko pro čia prasiskverbti. Tie įrankiai, padėsiantys išgydyti Tobį, yra už vartų. Kaip jau sakiau, vaikis neturi daug elektroninės įrangos. Mechai nureguliavo šį praėjimą taip, kad jis užfiksuoja netgi žmones. Palyginti su mechais, mes turime itin mažai mikroschemų, bet vartai užuodžia ir jas.

— Dėl to žuvo jūsų žmonės?

— Teisingai. Svarbiausia ne tai, kad berniukas stokoja Aspektų.

— Dabar Kirviaus veidas tapo rimtas ir sunerimęs. Jis skėstelėjo rankomis, tarsi atlikdamas “Nejau nesupranti?” gestą. — Renis akimoju susigaudę, kad vartų detektoriai gali ir nesuveikti, nes, atsijungus Tobio kojoms, jo kūne liko dar mažiau nervinių kontaktų.

— Tu… — Kilynas nužvelgė visą komandą. Jis mielai būtų apskaldęs Kirvių, vienu spyriu sutraiškęs Karaliaus kiaušinius. Tačiau tai neišgelbėtų Tobio.

Kapitono lūpos pateikė šaltą, suktą klausimą:

— Nori, kad įsakyčiau?

— Tu nežinai, ar tai suveiks.

— Renis mano, kad suveiks. Štai kodėl jūs kalbėjotės apie berniuką nusileidimo aikštelėje, tiesa?

Kilynas linktelėjo.

— Klastūnas nedrįs rizikuoti savo brangiosiomis mikroshemomis, — sausai pastebėjo Šiba. Tačiau moteris suvokė padėties rimtumą. Žinoma, ji parems Kilyną, bet nuspręsti teks jam pačiam. Galų gale niekas neturi teisės užsikrauti ant pečių svetimos naštos.

Kirvius specialiai apie tai nekalbėjo iki šio momento, kai neliko laiko ginčams.

— Net jei klastūnas ir teisus, Tobis nepajėgs pro ten prašliaužti.

Šiba jau žiojosi pritarti, bet Kirvius iškėlė ranką ir griežtu balsu pareiškė:

— O kaip rankos? Galėtų pasinaudoti jomis.

Kilynas stovėjo sustingęs, neįstengdamas sugalvoti nieko protingo. Reikėtų kaip nors apsaugoti sūnų. Deja, jis neturėjo laiko, kad sumąstytų ir pateiktų įtikinamus prieštaravimus kapitonui, kuris pakreipė žygį būtent šia linkme. Laukė kaip tik šio momento.

Teko priminti sau, kad Kirvius dalyvavo daugelyje antpuolių, žinojo, kaip elgtis, dirbo klastūnui. Vadino renegatą “juo”, tarsi tas padaras būtų žmogus.

Kai tik Kirvius išgirdo Kilyną garsiai besiginčijant su klastūnu, jis viską suprato. Tačiau niekam apie tai neprasitarė žinodamas, jog tai padės išspręsti pagrindinę problemą. Suteiks tam tikrą galimybę…

— Kas ten yra? — griežtai paklausė Kilynas.

— Biodalys. Fabrikas, sandėlis, atsargos. Viskas.

— Jų reikia klastūnui?

— Aha. Renis gerai atsimokės, jei gausime tai, kojis nori.

— Biodalys tokios vertingos?

Kirvius užtikrintai pareiškė:

— O, taip, jei tik būna atitinkamai suderintos su kita įranga. Matai, metalinių detalių renis gauna nesunkiai. Tačiau biodalys — visai kitas reikalas. Mechai įdeda daug pastangų jas gamindami, todėl taip ir saugo.

Kilyno sąmonėje spygtelėjo Artūro balselis:


Man regis, mechai sergėja biodalis kaip tik nuo renegatų. Norint jas pagaminti, reikalingas ypač kruopštus darbas. Bandant išvengti neteisėto jų panaudojimo, biofabrikus saugoja tokie jautriai reaguojantys spąstai, kaip šie vartai.


1. Klastūnas sako, kad šis kompleksas labai didelis.

2. Čia sulauksime pagalbos.


Kilynas pajuto silpną pulsuojantį kontaktą tarp savo Aspekto ir klastūno. Gerai. Jiems reikia vedlio ir…

— Nagi, Kilynai, — švelniai prabilo Kirvius. — Renis pajėgtų jus išgydyti. Tavo ranką. Tobio kojas. Tu neturi kitos išeities.

Kurį laiką Kilynas stovėjo stengdamasis blaiviai mąstyti. Jei bent dalį sekundės būtų ilgiau uždelsęs, niekuomet nebūtų sutikęs leisti sūnui šliaužti…

— Tėti?

Jis dirstelėjo buku žvilgsniu į netoliese gulintį Tobį. Aplink vaiką glamžėsi neštuvų medžiaga, iš po antklodės išlindo pabalęs liguistas veidas.

— Tėti, galbūt man pavyktų tai padaryti. Jei ir toliau liksiu be kojų, iš manęs nebus jokios naudos.

Tobio akyse atsispindėjo atkaklus ryžtas ir tyli neviltis, kurios tėvas anksčiau nebuvo regėjęs. Kilynas pajuto per visą kūną persismelkiantį šaltį. Vieną širdies tvinksnį užtrukusią akimirką jam pasirodė, kad sūnus tapo visiškai svetimu asmeniu, savarankiškai sugebančiu tvarkyti savo gyvenimą. Tam tikra prasme Tobis įrodė galįs pats valdyti savo likimą. Pagal nerašytą Vyskupų Šeimos susitarimą Kilynas daugiau neturėjo teisės pernelyg įsijausti į tėvo vaidmenį ir nurodinėti berniukui, kaip elgtis. Jis mielai būtų tai padaręs, tačiau nepajėgė prisiversti.

— Tobis teisus, — tyliai tarstelėjo Šiba.

Visa komanda pagaliau suvokė, kas vyksta prieš jų akis. Nuo šio kritinio taško negrįžtamai pakito vaiko pasaulis. Tai galėjo įvykti per įšventinimo ritualą arba mūšio lauke. Šiaip ar taip, nuo dabar tėvo ir sūnaus santykiai niekada nebus tokie kaip anksčiau.

Kilynas linktelėjo. Tobis turėjo teisę rizikuoti. Teisę mirti, jei pats nusprendė pasirinkti tokią išeitį.

Jie nustūmė berniuką kuo arčiau vartų. Aplink vidinį jų rėmą vyniojosi sensorių matrica, daugiasluoksnė švytinti juostelė.

Tobiui perkėlus ranką per slenkstį, nuo rėmo atsklido zvimbimas.

— Greičiau! — paragino Kirvius.

— Neskubink jo, — įniršęs užstaugė Kilynas. — Leisk jam apsiprasti su aplinka.

— Vartai nelauks labai ilgai, — atšovė kapitonas. — Šliaužk sparčiau, berniuk.

Tobis ištiesė kitą ranką, graibydamas orą ilgais baltais nagais. Negyvos kojos vilkosi iš paskos. Apgaubtos žalia palaidine, jos atrodė susitraukusios ir suminkštėjusios, lyg būtų nevaldomos jau ilgą laiką. Tobis tvirtai sugriebė vartų rėmą ir niurnėdamas prisitraukė.

— Kiek laiko jam liko? — paklausė Šiba.

— Hmm… — Kirvius aplaižė savo lūpas. — Kažkada mes turėjome mergaitę. Smarkiai sužeistą. Ji taip pat bandė prašliaužti.

— Na, ir kaip? — griežtai paragino jį Kilynas.

— Ji… neužfiksavau laiko… jai beveik pavyko…

— Po velnių! Ar ilgai šliaužė?

— Ji… ji nusigavo toliau nei Tobis. Bet ir užtruko ilgiau. Aš…

Kilynas suriko sūnui:

— Paskubėk!

Baltu it kreida berniuko veidu nuvarvėjo prakaito lašai. Stojo tyla. Kilynas girdėjo, kaip kiti grupės nariai giliai įkvepia ir užkanda žadą.

Tobis užčiuopė grindinyje siaurą plyšį. Nagais įsikibo į atsikišusį plytelės kraštą ir pasistūmėjo truputį į priekį. Tada trimis pirštais suspaudė kitą plytelę ir tyliai suinkštė.

Kilynas nematė, ar berniukas iš viso juda. Akiratį užtvindė juodi vartų rėmai. Tuo tarpu Tobis jau buvo įveikęs pusę kelio.

Vaikas slinko siaubingai lėtai. Kilynas priėjo arčiau magnetinio vartų lauko, bet tik tiek, kad neaktyvuotų detektorių. Tolimas mechų dardėjimas, regis, visiškai nuslopo.

Tobis prisitraukė dar per colį. Švelniai šiugždėdamos vilkosi kojos.

Staiga vartų sistemoje kažkas spragtelėjo. Pasklido vos girdimas švilpesys.

— Kas tai? — skubiai paklausė Kilynas.

— Nežinau, — atsakė Kirvius. — Neprisimenu, kad anksčiau…

— Ištraukite jį, — šūktelėjo kažkas iš komandos narių. Kilynas nežinojo, kas ir kodėl tai pasakė, tačiau balsas ištirpdė kūno sąstingį. Jis žengtelėjo tiesdamas ranką link Tobio kojos. Galbūt pavyktų vienu staigiu judesiu ištempti vaiką atgal, detektoriams nespėjus sureaguoti į jo galvoje implantuotas mikroschemas.

Labai greitai. Vienas staigus judesys.

Vėl dėjo žingsnį. Sugriebė Tobio kulkšnį…

Šiba stipriai stuktelėjo jam per petį. Praradęs pusiausvyrą, vyriškis sudribo.

Vartai sušvilpė garsiau.

— Velniai rautų! — Kilynas pašoko ant kojų.

— Tėti! Paleisk mane! — suriko Tobis.

— Bet…

— Aš… pajėgsiu.

Berniukas vėl stūmėsi į priekį, įspraudęs nagus į tokį siaurą plyšį, kad Kilynas nė negalėjo jo įžiūrėti.

Tobis prispaudė veidą prie slidaus grindinio ir iš visų jėgų ištiesė ranką. Deja, be kietos žemės, jis daugiau nieko nematė.

Vartai vėl spragtelėjo.

Prakaituotą Tobio veidą dengė purvo sluoksnis. Po juo blizgėjo nuo įtampos balta oda. Pirštais pagraibė grindis, bet nieko neužčiuopė.

— Pažvelk kairėn, — švelniai ištarė Šiba. — Gumbelis.

Ir išties toje vietoje styrojo atsikišimas. Jis pasistūmėjo per rankos ilgį.

— Dabar atsisuk į priekį, — prabilo Kilynas. — Matau kažkokią briauną.

Nagai palietė po žeme užkastų kabelių gaubtą. Šį kartą jam vos pavyko užsikabinti už kraštelio pirštų galiukais. Berniukas sušvokštė, paskui sulaikė kvapą. Dilbio raumenys įsitempė.

Kilynas išgirdo trekštelėjimą. Jis apsižvalgė. Niekas iš grupės nė nepakrutėjo. Tik po kurio laiko suprato, kad garsai sklinda nuo Tobio.

Jie nuskambėjo garsiai ir aiškiai. Po akimirkos vyriškis suprato, kad nulūžo Tobio nagai.

Berniukas įsikando į lūpą. Smakru nutekėjo kraujo srovelė.

Jis kimiai iškvėpė orą. Atrodė, lyg būtų atsikosėjęs. Kažkokiu būdu sugebėjo pirštais nustverti gaubto briauną ir prisitraukti.

Dar šiek tiek į priekį. Paskui dar truputį. Pirštais įnirtingai ieškojo, už ko užsikabinti.

Vartai liovėsi švilpę. Įsitvyrojo mirtina tyla.

Tobis pasirėmė ant alkūnių. Suniurnėjo. Apsisuko. Užsigulė ant alkūnių, prispaustų prie plytelių. Palinko. Sudribo ant šono ir — tiesiog neįmanoma patikėti — nusirideno… į priekį… nenatūraliai maskatuodamas kojomis… per slenkstį.

Vartai tris kartus veriančiai pyptelėjo.

— Viskas gerai, — išspaudė aukštu balsu Kirvius. — Matai? Velniai rautų, aš žinojau, kad mums pasiseks. Tobi, pasuk tuos jungiklius.

Kapitonas vis dar šypsojosi, rankas įrėmęs į šonus, kai Kilynas smogė tiesiai į smailų jo smakrą. Parpuolusio Kirviaus fizionomijoje pasirodė sutrikusi, kupina apmaudo išraiška.

Jie pakliuvo į milžinišką patalpą, drėgną ir bjauriai dvokiančią.

Pro grindų plyšius sunkėsi aitrūs, šilti dūmai. Cisternose burbuliavo kažkoks skystis. Permatomuose vamzdžiuose, kurie kilo aukštyn į neįžvelgiamą tamsą, sruvo koloidai.

Kilynas neįžiūrėjo lubų. Retsykiais drumsti debesys prasiskirdavo, tačiau jų properšose matėsi tik juodos dėmės. Garuose šmėkščiojo mechai, skraidantys keistomis vingiuotomis trajektorijomis.


1. Pasukite į kairę.

2. Klastūnas nori įeiti.


Pradėjo smarkiau pulsuoti slidi pilka sąmonė, žnaibiusi sensorinio Kilyno centro pakraštį. Jis jautė, kaip artėja klastūnas.

Komanda pajudėjo į priekį siauru koridoriumi. Kilynas ir Šiba tempė neštuvus su Tobiu, stengdamiesi neatsilikti. Nuo rėžiančių diržų pečius užliejo šiltas maudulys. Jie praslinko pro dvi gigantiškas cisternas. Virš jų ore plūduriavo gintarinė migla.

Žmonės pasiekė kitus skliautuotus vartus, trigubai didesnius už tuos, kuriuos teko įveikti Tobiui. Regis, Kirvius žinojo, kaip susidoroti su tokio tipo užtvara. Jis įgrūdo į spyną du cilindrinius raktus, ir melsvi metaliniai vartai prasivėrė. Už jų renegato nebuvo.

— Klastūnas jau čia? — paklausė Šiba.

Kilynas krimstelėjo savo lūpą.

— Taip, pasak jo instrukcijų. Tas padaras nori kažką rasti šioje vietoje. Mes nė per nago juodymą jam nerūpime, bet verčiau jau…

Staiga klastūnas pasirodė akiratyje. Mechas judėjo taip greitai, kad Kilynas pamanė regįs besiplečiančią išblizginto metalo dėmę. Šovęs pro vartus, renis garsiai subarškėjo. Sucypė vikšrai, jam sustojus šalia žmonių grupės.


1. Lipkite.

2. Paskubėkite.


Kilynas davė ženklą Kirviui, ir šis linktelėjo. Žmonės tyliai prilipo prie klastūno šono. Tobis buvo paguldytas ant purvasargio, pritvirtinto virš vikšrų. Jie vos spėjo patogiau įsitaisyti, kai renis visu greičiu nudundėjo į priekį. Padaras aplenkė kelis mechus, kurie neatkreipė į jį nė menkiausio dėmesio, tiesiog tęsė įprastus darbus, krutindami visas aštuonias savo galūnes.

Jie padidino greitį. Pro šalį švilpė šviesos ir šešėlių dryžiai. Žvangant vikšrų grandinėms, klastūnas bildėjo siaurais koridoriais.

Nuo netikėtų krūptelėjimų ir vibracijos protrūkių žmonės vos nenusirideno žemyn.

Kilynas stengėsi pastumti Tobį arčiau metalinės klastūno plokštės, tačiau tai buvo neįmanoma. Retsykiais užkliuvęs už sienų kampų purvasargis grėsmingai sugirgždėdavo. Po vieno tokio susidūrimo nuplyšo pusė Tobio antklodės.

— Lėčiau! — suriko Kilynas. — Mes…

Klastūnas sustojo lyg įkaltas. Įsupęs Tobį į tampriosios medžiagos likučius Kilynas pamatė mechą stabtelėjus ne dėl to, kad jis gražiai paprašė. Tiesiog priešais juos išdygo naujas gamybinis kompleksas. Aukštyn grakščiai stiebėsi pakrypę tamsaus gintarinio stiklo bokštai. Keliuose jų skysčiai sunkėsi vos pastebimai, kituose — kliokė tarsi kalnų upeliai. Nuo lubų sklido atšiaurus ultravioletinis spindesys. Kilynas pažvelgė į savo ranką ir išvydo po oda susiraizgiusias kraujagysles.


1. Atsargų reikia ieškoti toje pusėje.

2. Eikite.


Klastūnas parodė jiems, kur žingsniuoti. Mechas vos beįstengė prasisprausti pro angą tarp dviejų permatomų apverstų kūgių, kuriuose burbuliavo nuodingas birzgalas. Viršuje plūduriavo rudi aitrių dujų sluoksniai. Į šnerves skverbėsi sunkus žvarbus oras.

Jie atsidūrė galerijoje, apstatytoje identiškais polialiumininiais kokonais. Garuose skendėjo ištisa jų galybė. Visur driekėsi vamzdžiai.

— Sustokite, — šnipštelėjo Kirvius ir pamojo ranka. Kitame komplekso gale krapštėsi mechas, bet iš savo kampo jis negalėjo matyti žmonių linijos. Klastūnas pasislėpė stačiakampėje nišoje.


1. Tai protingas mechas.

2. Trečios klasės sudėtinis procesorius.

3. Geriau būtų, jei mūsų neužuostų.


— Nejau klastūnas negali jo nudaigoti? — paklausė Kilynas.


1. Jo dingimą pastebės kiti.

2. Klastūnas bijo čia būti.

3. Reikia veikti greičiau.


Kilynas persiuntė pranešimą Kirviui, o pats be garso pasiteiravo: Kaip jis pagydys Tobį?


1. Vyksime į specialią vietą.

2. Klastūnas žino, jog ten įmanoma atlikti remonto darbus.


Tegul tik pabando iškrėsti mums kiaulystę, grasinančiai pagalvojo Kilynas, tuo pat metu abejodamas, ar pajėgtų renegatui padaryti žalos.


1. Sako, jis sąžiningas.

2. Dabar privalome paskubėti.


Kirvius pasitarė su saviškiais. Karaliai kuždėjosi linkčiodami galvomis. Sermas pranešė, kad mechas beveik baigė savo darbus; jis švarinosi ir krovėsi įrankius.

— Išbandyti šoninį manevrą būtų pernelyg rizikinga, — tarė Kirvius. Visi sutiko, nes, šiaip ar taip, nežinojo, ką daryti toliau.

Jie luktelėjo, kol mechas pasišalino. Kilynas su Šiba paguldė Tobį šalia vieno iš kokonų. Ties kiekvienu nauju kampu vyriškio nervai įsitempdavo iki kraštutinumo. Sensoriniame centre raibuliavo aitrios užuominos. Kažkur varvančius lašus kelis kartus pagarsino blizgantys paviršiai. Prislopintas kliokimas bylojo, kad po kojomis teka skystis. Iš cisternų švilpė garai.

Kilynas atsirėmė į bronziniu atspalviu žvilgantį kokoną. Šis kvapą gniaužiantis kompleksas savo dydžiu gerokai lenkė visus statinius, į kuriuos buvo užklydęs jo tėvas. Vyskupai atkasdavo tik pačius menkiausius protu nesuvokiamos didybės kraštelius. Tuo tarpu čia viskas priklausė nuo netikėtumo. Pakliuvę į spąstus jie nepajėgs nei susikauti, nei pabėgti. Įdomu, ar žmonės būtų sugebėję rasti būdą, kaip išgyventi tokiame labirinte? Nebent taptų žiurkėmis, įlindusiomis į sienas. Parazitais.

Jis išgirdo mechanizmų spragtelėjimą ir atsisuko. Kokono langas virto permatomu. Už jo blyškioje melsvoje šviesoje plūduriavo kažkokia masė. Kilynas susiraukė suglumęs. Po balzganai spindinčia drėgna plėvele energingai krutėjo svirtys ir stambūs strypai. Pastarieji, pakrypę keistu kampu, labai jau priminė…

Kojas. Žmogiškas kojas.

Jos nesustodamos kilnojosi aukštyn žemyn.

Iš galinės sienos movų kyšojo galingi klubai, pritvirtinti prie plieninio veleno. Šiam besisukant, suvibruodavo šlaunys.

Žemiau matėsi žmogiškos kelių girnelės, kurios susilenkdavo, po gelsva permatoma oda virpčiojant šlaunų raumenims. Kojos užsibaigė galingomis blauzdomis, tačiau pastarųjų gyslos, priartėjusios prie kulkšnių, suplonėdavo taip, kad praktiškai išnykdavo. Kildamos ir nusileisdamos kojos stuktelėdavo į kažkokią šiurkščią odinę medžiagą.

Iš viso jis suskaičiavo septynias kojas, krutančias skirtingais tempais. Vietoje pėdų sukosi rudas smagratis, kuriam energiją tiekdavo moduliuoti alkūninio veleno krūpčiojimai.

Pakyla į viršų. Nusileidžia žemyn.

Susilenkia. Pasisuka. Stukteli.

Gelsvą it pergamentas odą drėkino glitus blizgantis skystis.

Jis nusigręžė giliai alsuodamas.

Kilynui susidarė įspūdis, kad rankos ir kojos auga, raumenys pučiasi. Kam visa to reikia?

Jis prisivertė negalvoti apie tai, ką išvydo. Sąmonėje užtenka vietos tik esminiams dalykams.

Sensorinį centrą persmelkė stingdantis nuostabos pliūpsnis. Stuburo apačioje pasruvo dirginanti šiluma — pagunda sugrįžti mintimis prie pribloškiančių kokonų. Sensorinis centras būtų įstengęs apginti sąmonę nuo tokių vaizdinių, vogčiomis juos nuslopindamas.

Viliojantis užsimiršimas. Tegul abejingumo skraistė atskiria jį nuo monotoniškai besikilnojančių kojų ir ištirpdo ledinį siaubą.

Ne.

Kilynas apsisuko ir nudrožė siauru, metalinėmis plokštėmis iškaltu takeliu. Jis privalo sužinoti daugiau.

Pirštais užčiuopęs slėgio jungiklį nuspaudė jį ir pažvelgė į kitą permatomą langą.

Drėgnoje žydroje prieblandoje darbavosi kojos. Galiniame kokono kampe jos atrodė trumpesnės, tarsi dar nebūtų spėjusios užaugti.

Kilynas tylutėliai atsitraukė nuo saviškių. Nuo maitinimo linijos ant grindų kažkas varvėjo. Jis atsiklaupė ir užuodė saldų aromatą. Maistas.

Vyriškis aktyvavo dar vieną langą. Ir vėl gyslotos triūsiančios kojos. Tačiau virš jų matėsi kita gamybinė linija.

Rankos. Raumeningos žmogiškos rankos, besidarbuojančios su įmantria presų ir vaizdo kamerų įranga.

Jas buvo apraizgiusios maitinimo linijos. Iš riešų ir galingų bicepsų kyšojo laidai. Jam bežiūrint apstulbusiomis akimis, viena ranka sustingo, staigiai kryptelėjo prie kitų presų, po kurio laiko grakščiai apsisuko ir grįžo prie ankstesnio darbo.

Šleikščiai balzganoje šviesoje triūsė šešios poros rankų. Bicepsai jungėsi su trikampio kontūrų pečiais, įmontuotais į galinę sieną.

Delnų nebuvo. Energijos tiekimui nereikėjo nagingų pirštų. Užteko paprastų judesių, kad veiktų griozdiškas smagračio mechanizmas.

— Ei! Jis ruošiasi išsinešdinti, — šūktelėjo Kirvius.

Kilynas stovėjo negalėdamas atsikvošėti. Šiaip ne taip susivaldė.

Grįžtant pas saviškius, dingtelėjo mintis, kad tokios pertraukos jam verkiant reikėjo. Nuo sekinančio Tobio tempimo nugarą varstė aštraus skausmo dūriai. Tačiau maudulys jo nejaudino. Šibai nepratarė nė žodžio. Tiesiog pasilenkė ir prie pečių prisitvirtino neštuvų diržus.

Priekyje svirduliavo klastūnas. Žmonių grupelė nusekė jam iš paskos.


4


Atšiaurioje milžiniško komplekso tyloje klastūnas gana greitai rado tai, ko ieškojo. Tolimąją patalpos sieną raižė ištisa galybė kamerų. Nuo emalinių jų liukų sunkėsi garai. Žmones užliejo iš sienų trykštantis perlinis rūkas.

Nuo baltų sulėtintai tekančio krioklio purslų Kilyną nukratė šiurpulys, o Tobis pradėjo kalenti dantimis. Berniuką nuvargino vidinė kova. Jis nesiliovė sausai kosčiojęs. Veidas įgavo pilkšvą atspalvį. Pačiam Kilynui smarkiai gėlė sveikąją ranką. Bent tiek gerai, kad buvo galima paguldyti sūnų prie aukštos sienos, suvarpytos erdviomis nišomis, kurios driekėsi iki pat sūkuriuojančių debesų sluoksnio. Netgi mechams tikriausiai nelengva pasiekti viršutiniuose lygiuose esančias kameras.


1. Pasinaudoja mechais žnypliais.

2. Jie kopia į viršų lyg vorai.

3. Bet mums nereikia žnyplių.

4. Klastūnui reikalingos dalys yra neaukštai.


Kilynas persiuntė šiuos žodžius Kirviui. Tą patį darė viso žygio metu. Kapitonas pasiklausė ir linktelėjo. Įsitempę grupės nariai nerimastingai gniaužė delnuose ginklus ir šaudė akimis į kiekvieną kampą, iš kur pasigirsdavo menkiausias krebždesys.

Nepaisant nuovargio, Kilynas neprarado nervingo budrumo, kaip ir visi kiti. Keliaudami į šią vietą jie turėjo visiškai pasikliauti klastūnu. Pastarasis žinojo apie mašinas daugybę dalykų. Deja, mechų visuomenėje reniui atiteko nusikaltėlio vaidmuo, todėl vargu ar jis būtų puolęs gelbėti žmones, jei reikalai pakryptų į blogąją pusę.

Kirvius ėmėsi organizuoti darbą. Kilynas automatiškai perduodavo jam klastūno nurodymus. Lakoniškas Bado balselis aidėjo sąmonėje it skambi gaida, persmelkianti audringų emocijų pliūpsnį. Jis jautėsi esąs menku krisleliu, mėtomu nebylaus pasišlykštėjimo ir baimės jūroje, todėl Bado pranešimus paskelbdavo mechaniškai lyg robotas. Kirvių tai akivaizdžiai patenkino.

Nuo žvarbios sienos į krūtinę tvokstelėjo šaltis. Atrodė, lyg iš emalinių liukų būtų išlindusi ilgapirštė ranka ir sugniaužusi širdį. Jis dirbo susikaustęs, bandydamas išmesti iš galvos kankinančias mintis, sustabdyti nesibaigiantį kritimą į juodą bedugnę. Kilynas pajuto žiūrįs į savo judančias kojas; spoksojo į galūnes negalėdamas atsistebėti, kaip lengvai jos kruta, galvodamas apie save kaip apie mašiną, kuri nesuvokia esanti mašina.

Jis papurtė galvą, bet sąmonė netapo skaidresnė.

— Atidaryk šitą liuką. Matai? Aha, štai šitą! — pasigirdo Kirviaus įsakymas Lėtapėdžiui Seimui.

Žmonės traukė laukan klastūnui skirtas atsargines biodalis. Atšaldytose kamerose gulėjo visiškai užaugę organiniai segmentai. Sausu ir abejingu balsu Kilynas perdavinėjo Bado nurodymus. Akies krašteliu pastebėjo, kaip Tobis nudelbė jį keistu žvilgsniu, tačiau nesuko sau dėl to galvos.

Jiems reikalingos nišos nebuvo labai aukštai, todėl žmonės nesunkiai iškeldavo supakuotas detales ir įgrūsdavo jas į pradarytą angą klastūno gaubto viršuje. Kai kurias dalis reikėjo itin atidžiai nešti. Mėsingus diskus, labai primenančius didžiules kepenis.

Daugiaalkūnius šamyrinius prietaisus, panašius į bronzinę gyvatės formos vielą.

Mažučius, sudėtingos struktūros siurbliukus, aiškiai pagamintus iš žmogiškų širdžių.

Prie kiekvieno jų šliejosi vamzdeliai ir sujungiamosios movos.

Kiekvienas jų energingai pulsavo.

Kilynas stengėsi nežiūrėti į daiktus, traukiamus iš kamerų. Jis mindžikavo netoli klastūno, kai Lėtapėdis Sermas atšoko nuo ką tik atidaryto liuko ir suriko:

— Vaje! Negali būti! Juk tai žmogaus dalis.

Jis rado koją.

Maitinimo vamzdeliai stūmė tirštą skystį tokiomis storomis venomis, kokių Kilynui dar neteko regėti. Raumeningą koją vagojo stambios sausgyslės. Iš abiejų galų, ten, kur turėtų būti pėda ir šlaunis, kyšojo kruopščiai nušlifuotos kremzlės.

Sermas išmetė ją iš rankų ir žengė atatupstas. Vyruko akys suapvalėjo.

Staiga nutrūko vienas maitinimo vamzdelis. Kremzlių grandinėlė suvirpčiojo nuo spazmų.

Kirvius metėsi į priekį visa gerkle užstaugdamas:

— Pakelk koją! Žiūrėk, kad vamzdelis neprisitvirtintų prie tavęs. Bus bėdos.

Sermas stovėjo suakmenėjęs. Supykęs Kirvius purkštelėjo ir pats pakėlė koją. Paskui prijungė maitinimo liniją. Kremzlėse įmontuotame skaitmeniniame ekranėlyje žybtelėjo penki bereikšmiai simboliai. Nepaisydamas jų kapitonas įgrūdo koją į metalinio padaro sterblę korpuso viršuje. Iš ten krovinį perėmė renegato viduje triūsiantys mažutėliai mechai.


1. Klastūnas nori, kad tu žinotum.

2. Jis privalo naudotis žmonių dalimis.

3. Kartais geriau už metalines detales.

4. Šios kojos gali pačios augti.

5. Jas lengva atgaminti.

6. Mechams jų reikia.

7. Jos veiksmingos.


Kilynas niūriai šyptelėjo. Nejau klastūnas bando atsiprašyti?

— Vadinasi, mes esame atsarginių dalių šaltinis? Kodėl gi jie žudo mus?


1. Klastūnas sako, kad žmonės taip pat griauna mechų fabrikus.

2. Mechams būtina kontroliuoti žmones.

3. Bet naudoja juos ir fabrikuose.

4. Kremzlės labai tinka amortizatoriams.

5. Ne visos žmonių dalys tinka mechams.


— Aš ir pats tai supratau.

Kirvius stypsojo įrėmęs rankas į šonus ir stebėdamas, kaip paskutinės klastūno biodalys keliauja į jo saugyklas. Kapitonas apsilaižė lūpas.

— Tai pats geriausias visų laikų grobis. Renis turės atsidėkoti mums kaip reikiant.

— Tu žinojai, kad jie naudojasi žmonių dalimis? — paklausė Kilynas.

Kirviaus akys slystelėjo į jo pusę, paskui į kitą, galiausiai nusprendė be ceremonijų į smalsuolį įsispiginti.

— Be abejo. Aš pirmasis susitikau su šiuo klastūnu ir sudariau pirmąjį sandėrį. Būtent aš sumąsčiau rizikuoti.

— Vienas pats?

— Tai jau tikrai, po velnių. Mes klaidžiojome po laukus, vos beįstengėme sudurti galą su galu. Aš pastebėjau svyrinėjantį klastūną su nudilusiais vikšrais. Pamaniau, kad galėčiau nesunkiai jį pribaigti. Bet mechas neketino kautis. Tik pasiuntė man į galvą kelis paveikslėlius, kuriuos paaiškino mūsų vertėja. Supratau, kad turime reikalų su reniu, ir sudariau su juo sandėrį. — Kirvius šnekėjo abejingai ir dalykiškai, nė trupučio nesigirdamas savo pasiekimais.

— Gavai tam padarui biodalių?

— Aha. Tuomet buvo lengviau. Nuo to meto mechai tapo sumanesni.

— Teko matyti kažką panašaus į šią koją?

Kirvius prikando lūpą nudelbdamas Kilyną vertinančiu žvilgsniu.

— Taip. Tiesiog mechai tokie jau yra. — Kapitonas priminė žmogų, aiškinantį savo religiją, tarsi šioji būtų pats įprasčiausias dalykas. — Mes darome tai, ką privalome daryti. Padedame savo Šeimoms. Negalime pakeisti mechų. — Jau vien tokia mintis privertė Kirvių blausiai šyptelėti.

— Tik žiūrėk, kad klastūnas tesėtų pažadą.

— Mano Šeima kur kas ilgiau bendrauja su reniais nei Vyskupai, — švelniai pastebėjo kapitonas. Kilynas žinojo, kad jis sako tiesą. Kartą tėvas pasakojo, neva Karaliai turi tuziną ar net daugiau renegatų. Jie puikiai mokėjo tvarkyti reikalus su tais padarais. Tuo tarpu Vyskupai geriau išmanė plėšikavimo meną, o Pėstininkai galėdavo užauginti daugiausiai grūdinių kultūrų iš visų Šeimų. Tokios tradicijos nusistovėjo nuo pačių seniausių laikų.

Bet dabar Karaliams reikėjo Bado sugebėjimo vertėjauti. Kilynas matė, jog tokia padėtis smarkiai erzina Kirvių. Per šiuos antpuolius jie prarado visus savo vertėjus, tačiau kapitonas akivaizdžiai nenorėjo aiškinti, kaip tai įvyko. Štai kodėl Kilynas tapo dvigubai atsargesnis jo atžvilgiu.

Vyriškis nudrožė patikrinti, kaip laikosi Tobis. Šiba kilnojo paskutines biodalis. Keli Karaliai krapštėsi ant klastūno viršaus.


1. Ropškis aukštyn.

2. Klastūnas mus nuves.


— Kur?


1. Ten, kur tave pagydys.

2. Paskui turėsime skubėti.

3. Komplekse yra prievaizdas.


— Kas yra tas prievaizdas?


1. Vaizdas neaiškus.

2. Lyg ir mažas mechas.

3. Turi daug dalių.

4. Manau, kad labai protingas mechas.


Žmonės užlipo ant klastūno, ir šis patraukė į priekį. Aplink milžinišką platformą plušėjo keli mechai. Renis sustingdė juos trumpais mikrobangų pliūpsniais. Kilynas nenuleido akių nuo kiekvieno takelio.

Kirvius tyliai triumfavo neužmiršdamas pagirti komandos narių už spartų jų darbą. Klastūnas burzgė tokiais siaurais koridoriais, kad vos begalėjo pro juos pralįsti. Metalinio padaro vikšrai žvangėjo; jam sumažinus greitį, Kilynas išgirsdavo, kaip girgžda beveik susidėvėjusios grandinės. Kai pro šalį prašliaužė Kirvius, kabindamasis į styrančius vamzdelius bei rankenas, Kilynas paklausė, kiek reniui metų.

— Daugybė, — atsakė kapitonas. — Spėju, kad virto renegatu labai seniai.

— Kodėl taip galvoji?

— Jis pagamintas iš senoviškų detalių. Tokių niekada nebuvau matęs. Mano vertėja sakė, kad mechų civilizacija specialiai keičia detalių tipus. Nori pažaboti renius.

— Priversti juos atslinkti į tokius kompleksus? Ieškoti atsarginių dalių?

Kirvius gūžtelėjo pečiais.

— Žinoma. Labiau tikėtina, kad renis paprasčiausiai subyrės. Dar vaikystėje regėjau, kaip sulūžo keli renegatai. O tada lyg iš niekur išniro marodierius ir juos nesunkiai pribaigė.

Kilynas laikė Tobį glėbyje, atsirėmęs į linguojančio padaro šoną.

— Kaip šis klastūnas tapo renegatu?

— Nežinau. Turbūt neatsiliepė į iškvietimą.

— Iškvietimą?

— Susidėvėję mechai būna iškviečiami į vietinius centrus, kur juos paprasčiausiai išardo.

Kilynas susiraukė.

— Netgi pačius protingiausius?

— Ypač juos. Sumanesnius mechus greičiau pakeičia. Man regis, todėl, kad pati mechų civilizacija nepaliaujamai keičiasi, kuria vis įmantresnius metalinius padarus.

— Tie susidėvėję mechai būna nužudomi?

— Atrodo. Pakankamai svari priežastis, kad neatsilieptum į iškvietimą. Reniai tiesiog nori likti gyvi. Kaip tu ir aš.

Kirviaus akyse atsispindėjo susijaudinimas, kurį taip bandė nuslėpti griežtas ir sustingęs jo veidas. Kilynas suprato, kokios vidinės jėgos reikėjo šiam žmogui puoselėjant bendravimo su reniais įgūdžius ir gelbstint Karalius nuo klajonių po tyrlaukius, kuriose po Negandos bastėsi visos Šeimos. Jis ryžtingai išplėšė iš renegato pažadą saugoti trapų Metropolį, neturėdamas kitos išeities, kaip tik pasitikėti pikčiausiu žmonijos priešu. Tačiau Kirvius geriausiai iš visų žinojo, kokie pavojai gresia Metropoliui. Menkiausia pagalba, užtikrinanti bent šiokį tokį saugumą, menkiausia paslauga, sulaukta iš renegatų, kuriuos pačius galėjo nupilti atsitiktinis marodierius, buvo verta rizikos. Kirviaus atliktas darbas kėlė pagarbą. Ko neįmanoma pasakyti apie kainą, sumokėtą už apsaugą.

Klastūnas subildėjo ir sumažino greitį.


1. Remonto dirbtuvės.

2. Klastūnas pabandys surasti tinkamas schemas.


Nulipę žemyn žmonės atsidūrė priešais stiklinę sieną, užgrūstą sudėtingais mechanizmais. Tarp gumbuotų dirbtuvių bokštelių kyšančiose permatomose grotose tekėjo skysčiai. Klastūnas ištiesė savo tripodines chromines rankas su mažučiais šešiapirščiais delnais. Aptikę velenu sujungtus blokelius, pirštai įgrūdo įjuos plieninius kaiščius. Ėmė suktis ilgos padaro rankos. Kurį laiką įdėmiai klausėsi keraminės ausys, prilipdytos ant anglinių movų. Po kelių minučių visiškoje tyloje nuaidėjo trys veriantys spragtelėjimai. Dirbtuvių bokšteliuose nutvisko neonas.


1. Berniukas bus pirmas.

2. Tegul įkiša kojas į imtuvą.

3. Paskubėkite.


Šiba ir Kilynas atsargiai įstūmė Tobio kojas į rezervuarą, išraizgytą minkštomis gijomis. Berniukas jau nebemiegojo. Jo nuovargis išsisklaidė, kai bokštelis pradėjo burgzti.

— Kažką jaučiu, — ištarė Tobis.

— Kojose? — paklausė Kilynas, prispaudęs sūnaus pečius prie žalių grindinio plytelių.

— Nežinau. Labai miglota… lyg per visą… — vaiko akių vokai suvirpėjo. — Aaaa…


1. Ramiau.

2. Klastūnas ieško kodo.

3. Nori atjungti bokštelio signalizaciją.


— Nejudėk, sūnau.

Už nugaros pasigirdo Kirviaus balsas:

— Ar klastūnas sakė, kiek laiko tai užtruks?

— Ne, — atkirto Kilynas. Jei kapitonas bandys jį spausti…

Tobis mėšlungiškai sukrūpčiojo.

— Man… skauda…


1. Įstrigo schemose.

2. Ieško užkoduotų defektų.


Tobis drebėjo.

— Aš… aš… nieko nejaučiu. Jis šliaužia mano viduriais…


1. Iš pradžių turi patikrinti jo aptarnavimo sistemas.


— Man šalta. — Tobis ėmė sunkiai dvėsuoti. — Tėti… aš… kylu… aš… rankos… taip šalta… man baisu… aš…

Sveikąja ranka Kilynas tvirčiau suspaudė sūnų, neleisdamas jam išsirangyti iš imtuvo. Berniuko rankos persikreipė ir nusviro. Aiškiai matėsi, kaip raudonas pirštų galiukų atspalvis virsta pilkšvu.

Vėl prakalbo Kirvius:

— Kas jam darosi? Klausykite, šitaip nieko nebus. Aišku? Laiko lieka vis mažiau, ir…

— Užsičiaupk! — išspjovė Šiba, laikanti Tobio kojas.

Nekreipdamas įjuos dėmesio, Kilynas stengėsi išgauti iš Bado

daugiau informacijos, tačiau Veidas nepanoro atsakyti.

Tobio kūnas suglebo. Akių obuoliai užvirto aukštyn.palikdami akiduobėse grynus baltymus.

— Po velnių! — urgztelėjo sau po nosimi Kilynas ir puolė masažuoti mirtinai išbalusią berniuko odą.


1. Pagalbinės sistemos aktyvuotos.

2. Vyksta koregavimas.

3. Nejudėkite.


Staiga Tobis griausmingai iškvėpė. Jo žvilgsnis šmižinėjo tai į vieną, tai į kitą pusę. Rankos krūpčiojo, o pirštai įnirtingai barškėjo į grindis. Visą kūną persmelkė konvulsija. Atrodė, tarsi kažkas būtų bandęs atgaivinti iš vidaus paprastą lėlę.

Bokšto skydelyje garsiai trakštelėjo jungiklis.

— Man… man… — sumirksėjo Tobis. — Man skauda kojas.

Netikėtai stojusioje tyloje Kilynas su Šiba apsimainė nustebusiais žvilgsniais.

Jie atsargiai ištraukė berniuką iš imtuvo movos. Tobis jau galėjo pajudinti kojas. Dėl sustingusių ir maudžiančių raumenų darė tai pakankamai sunkiai. Tėvas ir Šiba padėjo jam nusigauti iki klastūno. Kirvius sugriebė Kilyną už sužeisto peties ir apsuko jį.

— Jei nori pasveikti, grįžk atgal.

Kilynas įstūmė į imtuvą savo sužalotą ranką. Aplink ją pradėjo lėtai suktis švelnios gijos. Jis pajuto silpnus bakstelėjimus bei deginančius tvyksnius, tarytum kažkas būtų zondavęs galūnę.

Komandos nariai dairėsi į visas puses, išsitraukę ginklus ir nervingai mindžikuodami. Virš jų galvų iškilusioje stiklinėje sienoje burbuliavo skysčiai. Kažkur aukštai ištryško oranžiniai garai ir šnypšdami nutekėjo į žmonių tarpą. Kimiai kosėdami šie spruko į šonus.

Atsisukęs į Kilyną, priklupusį prie imtuvo ir sukišusį į jį ranką iki pat alkūnės, Kirvius paklausė:

— Ar veikia?

— Negaliu pasakyti.

Petį persmelkė karšti dygsniai. Apėmė jausmas, lyg į kūną kažkas būtų smaigstęs adatėles, kurios pranykdavo nervams nespėjus nė sureaguoti.


1. Surado kodą.

2. Klastūnas stengiasi dirbti greičiau.

3. Sako, kad užuodžia prievaizdą.


— Ar jauti ką nors? — pasiteiravo kapitonas.

— Aha. — Rankoje aidėjo begarsė žema vibracija.

— Velniai rautų, gaila, kad mes…

— O!

Imtuvo mova atleido gniaužtus, ir Kilynas išvadavo savo ranką. Nors ir sunkiai, bet galėjo pakrutinti pirštus. Oda buvo išmušta dėmėmis, drėgna ir be gyvaplaukių.

— Puikumėlis! — Kirvius pamojavo komandai. — Traukiame namolio!

Vos išlaikydamas pusiausvyrą Kilynas nuklumpino prie klastūno. Tik dabar jis suprato, kaip smarkiai turėjo pakeisti eiseną praradęs ranką. Pasiekęs purvasargį, patenkintas ant jo išsidrėbė. Klastunas pavažiavo atbulom, paskui apsigręžė ir didindamas greitį nuburzgė šalin. Kilynas vos spėjo nusitverti ventiliacinio vamzdžio, antraip būtų nusiridenęs nuo renegato korpuso.

Jie bildėjo pro daugybę nedidelių pastatų, besistiebiančių ant nuožulnių milžiniškos patalpos platformų. Kelias vingiavo pro keistų, kampuotų prietaisų labirintą. Visur driekėsi izoliaciniai vamzdeliai. Jei ne pavienės dėmės, čia būtų tvyrojusi ideali tvarka. Ant kai kurių aukštų rampų darbavosi perkreiptų formų mechai. Jie sustingo, kai pro šalį prašvilpė klastūnas.

Laikydamasis už vamzdžio, Kilynas apkabino Tobį. Kol sistemos pamažu integravosi į vieną visumą, dilgčiojimas rankoje pasklido po visą kūną. Sensorinį centrą užliejo vaizdai. Rankoje saugomi duomenys skaitmeniniais tvyksniais smaigė akių tinklaines. Jis išvydo susiliejančius krumpliaračius. Išgirdo skambų seniai mirusios Veronikos juoką. Užuodė motinos gaminamo maisto kvapą.

Pojūčiai išvadavo giliai viduje tūnančią jėgą. Jis impulsyviai pabučiavo Šibą. Moteris atsakė tuo pačiu. Kilynas nusikvatojo, su pasitenkinimu įkvėpdamas į plaučius aitraus oro, kurio srautą sustiprino visu greičiu lekiantis klastūnas.

Grupės nariai plepėjo tarpusavyje, sensoriniame tinkle aidėjo linksmi šnabždesiai. Šalia vieno statinio kampo renegatas šiek tiek sulėtino tempą. Kilynas pakėlė galvą. Permatomos didžiulės sienos viduje tviskėjo blyškiai žalsva šviesa, gaubianti milžiniškas kojas bei rankas. Prie jų šliejosi kitos kūno dalys. Tarsi gigantiškos dumplės kilnojosi šonkaulių krūvos. Nukarę pilvai atrodė lyg maišai, prikimšti žarnų. Išsitempdavo, susiraukšlėdavo ir vėl išsitempdavo vaškinė oda.

Jis nusisuko.

Klastūnas pateko į erdvią aikštę, kurioje šmižinėjo žemkasiai. Užsiėmę savo darbais klaidžiojo keli didesni mechai. Reniui padidinus greitį ir nušvilpus pro žemkasių gretas, žmonės tvirčiau prisispaudė priėjo korpuso. Plaukus taršantis vėjas nutildė jų balsus.

Kilynas jautė, kaip sensoriniame tinkle auga nebylus susijaudinimas. Saldi kelionė į namus atrodo tokia ilga, kai mintimis jau senų seniausiai esi sugrįžęs pas savo artimuosius.

Jie nuvažiavo iki pusės aikštės. Klastūnas bildėjo dar greičiau, tarytum jausdamas kažką negero.

Sensoriniame Kilyno centre suvibravo tylus, bet atkaklus garsas: ūūūžt.

Jis apsigręžė, tačiau nepastebėjo nieko, kas būtų sukėlęs švilpesį iš kito klastūno šono. Aplinkui braidžiojo tik žemkasio dydžio mechai.

“Matai ką nors?” — paklausė per komą Kirvius.

— Ne, — atsakė Kilynas ir prisitraukė arčiau Tobį.

Įkypos Šibos akys atidžiai tyrinėjo aukštus pastatus. Aikštė buvo tokia plati, kad iš biodalių komplekso, stūksančio už nugaros, teliko neryškūs kontūrai.

“Laikyk savo…”

“Kas tai?” — riktelėjo Sermas. Jis tupėjo prilipęs prie kito klastūno šono, ir Kilynas nieko neįstengė įžiūrėti.

Kažkas pralėkė — tsssssip! — virš galvos.

— Slinkitės į mūsų pusę, — sušuko Kilynas. — Kad ir kas tai būtų, klastūnas gali suteikti mums saugią priedangą.

“Gerai, judinkimės”, — pasiuntė žinutę Kirvius.

Šiba iškėlė savo ginklą. Renegatas skuodė į priekį. Vikšrai net inkštė nuo įtampos. Kilynui pasidingojo, neva jis gali girdėti, kaip girgžda besitrinančios jų grandinės. Jei vikšrai sutrūkinės būtent šioje vietoje…

Ūūūžt. Šį kartą garsiau. Orą suplakė nematomas pulsavimas.

“Atsargiai!” — perspėjo Kirvius.

“Ne!“

“Pašovė Velezą!“

“Visi čionai! Į viršų! Greičiau ropškitės!”

“Kas tai?”

“Judinkis!”

“Nežiūrėk į tą padarą! Jei atversi savo receptorius…”

Ūūūūūžt.

“Ai! Ai! Mano koja!”

“Aš apakau! Duokite man ranką! Aš apakau!”

“Kas tai?”

Kilynui nereikėjo nė žiūrėti. Jis atpažino maldininko skleidžiamą garsą.


5


Klastūnas pakrypo. Kurtinančiai užriaumojo jo varikliai. Per slidžias aikštės plyteles kaukė vikšrai. Kilynas nepajėgė nieko išgirsti ar užuosti savo sensoriniame centre, išskyrus maldininko ir klastūno dvikovos skleidžiamą elektromagnetinį traškesį.

Žmonės perlipo renio keterą, tempdami paskui save du pašautus Karalius. Kilynas dirstelėjo į jų pastėrusius veidus, baltas akiduobes.

— Mirę, — ištarė Kirvius.

— Garantuotai žuvę, — pridūrė Kilynas.

Maldininkas iščiulpė jų atsiminimus, viltis, baimes. Dabar padaras žinojo apie Metropolį.

Be to, turėjo jų Aspektus. Begalinis žmonijos laiko koridorius nusidriekė į bedugnę.

Regis, klastūnui nė kiek nepakenkė duslūs — ūūūžt — šūviai, išvarpę melsvai raudonus tunelius sensoriniame Kilyno centre. Prakeiktas garsas aidėjo visoje aikštėje.

Jie pakibo ant renio šono lyg plazdenantys aitvarai. Antblauzdžiai ir dubens rėmai žvangėdami daužėsi į ūžiantį korpusą.

— Tobi! — Kilynas spėjo sugriebti beslystantį berniuką.

Jis nustvėrė dešiniąją Tobio ranką, patraukė į viršų — neišlaikęs atleido savo gniaužtus. Vaikas krito žemyn per vieną metrą ir užsikabino už styrančio vamzdžio. Susirangęs aplink jį, ėmė apčiuopomis ieškoti rankenos. Kilynas pasviro virš klastūno nugaros ir ištiesė sukryžiuotas kojas.

Tobis bandė jas pasiekti, bet prarado pusiausvyrą. Vis dėlto dešinės rankos pirštais sugebėjo įsikibti į griovelį, skiriantį Kilyno amortizatorius nuo jo valcuotų batų apsaugų. Berniukas blaškėsi prie pat aikštės plytelių, šmėkščiojančių pro šalį. Kilynui pavyko užkelti jį virš ventiliacinio lanko.

Tuo metu klastūną sumėtė.

Kilynas pamanė, kad jie nudribs ant žemės ir galės stebėti, kaip ant galvų užkrenta metalinis renio korpusas. Akimis paieškojo tvirtesnės plokštės briaunos, į kurią galėtų įsispirti kojomis. Nespėjus jam nušokti, klastūnas atgavo pusiausvyrą — cypdamas nuslydo iki monolitinės pilkai melsvos sienos ir ten sustojo.

— Lipkite žemyn! — suriko Kirvius. — Kažkas užpuolė renį!

— Mus taip pat, — atsiliepė Kilynas. — Tai maldininkas.

Priblokšti visi nutilo. Pirmą kartą Karalių kapitono akyse galėjai išvysti nedviprasmišką išraišką — pačią paprasčiausią baimę.

— Prakeikimas!

— Mes neturime didelių ginklų, — šūktelėjo Šiba.

— Ei! Palikti klastūno negalime! — užstaugė Kirvius, kai keli komandos nariai nušoko ant žemės. — Privalome jį apginti.

Kilynas paprieštaravo:

— Ne. Šibos tiesa. Nei su e-spinduliais, nei su pjaustyklėmis prieš maldininką nepakovosi.

— Jei klastūnas jį pažeis…

— Mūsų padėtis bus geresnė, jei galėsime manevruoti, — atšovė Kilynas.

Kirvius dvejojo, akimis šaudydamas į renio keterą, kur šalia vamzdžių drybsojo žuvusieji. Kilynas pagalvojo, kad kapitonas ketina juos tempti. Karaliai turėjo keistą paprotį niekada nepalikti mirusiųjų mūšio lauke.

Bet ne — Kirvius stebėjo, ar klastūnas neparodys kokio nors ženklo. Nieko nesulaukė. Mechas buvo užsiėmęs aidinčių šūvių spjaudymu.

Kapitonas susiraukė ir linktelėjo. Paskui nusivedė komandą tolyn nuo nejudančio klastūno. Jis be žodžių paliko žuvusius saviškius. Likęs gyvas dar vienas Karalius klūpčiojo tolyn, įbedęs niaurų žvilgsnį į tuštumą, beveik nekontroliuodamas savo kūno.

Kilynas prilaikė Tobį, kad šiam būtų lengviau žingsniuoti. Jie patraukė link takelio, įsiskverbusio į pilkai melsvą sieną.

Klastūno antenos pakrypo ir pasiuntė veriančius pliaukštelėjimus į jo sensorinį centrą.

— Tai tik EM, — šūktelėjo Šiba.

Kilynas suprato, ką ji turėjo omenyje. Jis girdėjo vien tik elektromagnetinį traškesį. Įsisiautėjęs EM antpuolis žmonėms greičiausiai nepakenks. Maldininkas nesinaudojo galingais ginklais kovodamas su reniu, nors taip būtų lengviausia neutralizuoti priešininką.

Skuosdamas link takelio Kirvius sušvokštė:

— Seimai, bėk į kairę pusę.

Toje vietoje buvo mechų pakrovimo dokas, uždengtas krūva geltonų, ventiliatorių formos prietaisų, savo dydžiu niekuo nenusileidžiančių žmogui.

— Pabandyk pataikyti į maldininką, — įsakė Sermui kapitonas ir pasiuntė Karalių dešinėn šaudyti į užpuoliką iš kito kampo.

Sermas pakluso nurodymui ir akimoju paleido šūvius. Kilynas nėrė pro plyšį sienoje, kur driekėsi takelis, bet nesustojo. Jis metėsi į šalį aplenkdamas didžiulius plieninius vamzdynus ir pamojo Tobiui, kad šis sektų iš paskos.

— Kur eini? — suriko Kirvius.

— Maldininkas nepajėgs pro čia pralįsti, — atsiliepė Kilynas nelėtindamas žingsnio. — Praėjimas pernelyg siauras.

— Mes privalome padėti reniui!

— Pelės nepuola padėti kalnui, — abejingai pastebėjo Šiba.

— Grįžk, velniai rautų, čionai!

— Maldininkas artinasi, — atšaldė jo įkarštį Sermas.

Likę komandos nariai susižvalgė vieni su kitais. Jie tikrino savo ginklus. Klastūnas nepajudėjo iš vietos nuo tada, kai visi nuo jo nušoko, ir savo gremėzdišku korpusu užstojo vaizdą.

Dabar sensoriniame tinkle aidėjo pastovūs duslūs smūgiai lyg per uolas besiridenantys rastai. Tarsi aikšte būtų žirgliojęs milžinas. Žmonės atsitraukė atgal takeliu, kuo toliau nuo angos sienoje.

— Šaudykite, po galais! — užstaugė Kirvius.

— Kvailas pasiūlymas, — burbtelėjo Šiba.

Atbildėjęs Sermas visa gerkle kaukė, kad maldininkas suardė klastūno vikšrus.

Kirvius karštligiškai dėbtelėjo į renį, paskui atsigręžė į takelį.

— Klastūnas žino, kur yra išėjimas, — sušnibždėjo jis apimtas nevilties. — Žino kelią į Metropolį.

Išvydusi sąmyšį kapitono veide, komanda tuo pasinaudojo ir atsitraukė dar per porą žingsnių. Duslūs bumbsėjimai pagarsėjo. Kilynas dar nebuvo girdėjęs, kad maldininkas skleistų kažką panašaus. Kurį laiką Kirvius dvejojo, paskui nusispjovė ir prisijungė prie saviškių. Stabtelėjęs šalia Kilyno pabandė išrėžti:

— Jei tik tu ne….

— Pažiūrėk, — parodė Kilynas.

Užropojęs ant kniedėmis apkaltos klastūno keteros, akiratyje išniro maldininkas. Jo antenos metodiškai krūpčiojo visai kampais.

— Atjunkite savo sistemas — šnipštelėjo Kilynas. — Greičiau!

Jo sensorinis centras susitraukė tarytum spalvotas skystis, nutekėjęs į juodą kanalizacijos angą.

Savo išvaizda maldininkas priminė kratinį judančių strypų, kurie jungėsi prie žvilgančių chrominių lizdų lyg plieniniai kaulai. Ploni virpantys laidai suteikė padaro kūnui keisto judrumo. Šį kartą Kilynui pasirodė, kad jis labiau panašus į pastato rėmus ar vibruojančias grotas nei į normaliai funkcionuojantį mechą.

Jo antenos praslydo pro žmones nė nestabtelėdamos. Ar tai reiškė, kad jų nepastebėjo?

Klastūnas vis dar stengėsi kovoti. Pykštelėjo pro bokštelį išlindęs nedidelis ginklas. Po akimirkos jis susprogo pažerdamas oranžines kibirkštis.

— Pajudėk, — sukuždėjo Kilynas Tobiui. Jie nuslinko tarp stambių cilindrinių vožtuvų eilių, toliau nuo angos sienoje.

Maldininkas dunksojo ant klastūno nugaros ir kažką krapštė savo aukos šone.

Visi komafldos nariai nusekė paskui Kilyną. Kirvius suprato, kad jų nepavyks sustabdyti, prieš tai nesukėlus didelio triukšmo ir paprasčiausiai neapsikvailinus, todėl daug neburbėdamas jis nusliūkino įkandin.

Žmonės bėgo siaurėjančiu taku tarp tvinkčiojančių neaiškios paskirties prietaisų. Pasigirdo prislopinti sprogimai. Turbūt žuvo klastūnas, dingtelėjo Kilynui. Jis atsigręžė ir pastebėjo šūvio blyksnį, švilpiantį link plyšio. Po kurio laiko jis pranyko, tada vėl atsirado ir pakibo prie keliukų sankryžos lyg blizgantis plieninis kolibris. Kilynas pajuto silpną ping, užtaisui aptikus žmonių pėdsakus ir nuskriejus į jų pusę. Vyriškis spėjo išsitraukti ginklą. Blyksnis išsisklaidė į baltų dūmų kamuolį, ir veidą nudilgino griausminga banga. Matyt, užtaisas sprogo daug anksčiau, ir juos pasiekė tik menkos atplaišos. Kilynas neeikvojo tuščiai laiko svarstydamas, kodėl taip atsitiko. Nėręs į šoninį praėjimą, jis pasileido tekinas į priekį ir netrukus prisijungė prie kitų komandos narių.

Niekas jų nepersekiojo. Žmonės traukėsi pro įmantriausiais prietaisais užgrūstą kompleksą, kuriame tvyrojo aitrūs kvapai. Koridoriuose triūsiantys mechai nė nedirstelėjo į sprunkančias figūrėles. Kad ir kokią valdžią turėtų maldininkas, jis aiškiai neįstengė pajungti sau visų vietinių mechų. Arba paprasčiausiai nenorėjo to daryti.

Kirvius bandė juos pristabdyti, prašė palaukti ir pažiūrėti, ar klastūnui pavyko išsigelbėti. Tačiau žmonės nekreipė į kapitoną nė menkiausio dėmesio. Tiesiog bėgo apimti karštligiškos nevilties. Kilynas galėjo abstrakčiai suvokti, kaip jaučiasi Kirvius, tačiau instinktai pasirodė esantys stipresni už blaivų protą.

Jis prisiminė, kaip tėvas kartą sukrizenęs pareiškė: “Narsūs žmonės kovoja, protingi — pasipūsto padus.” Jau daugelį metų Kirviui neteko klajoti. Tupėdamas savo Metropolyje, kapitonas prarado atsargumą.

Aplenkę tris fabrikus, jie nusigavo iki sienos, išvagotos susikertančių vamzdžių voratinkliu, kuriame burbuliavo tekantys skysčiai. Lėtapėdis Sermas nepateisino savo vardo ir pirmas iš visų pasiekė sieną. Ten aptiko liuką su rankiniu jungikliu. Turbūt juo naudojosi techninės priežiūros mechai, kad galėtų patekti į vamzdyno gelmes. Anga buvo siaura, todėl jiems prisiėjo lįsti į vidų po vieną.

Daug nemurmėdami komandos nariai išsinešdino iš milžiniškos zonos ir jos plačiosios aikštės. Sensorinius centrus paliko atjungtus, todėl neturėjo jokio supratimo, kur dabar galėtų būti maldininkas. Kilynas pasiuntė į priekį Tobį kartu su Šiba, o pats atsistojo šalia Kirviaus, įdėmiu žvilgsniu dairydamasis atgalios.

— Tik per plauką išsigelbėjome, — tarė jis.

— Koks skirtumas? — nusispjovė Kirvius. — Vis tiek mūsų laukia mirtis.

— Geriau būti mirusiam nei garantuotai žuvusiam.

— Šūdas, — vėl nusispjovė Kirvius. — Mirtis yra mirtis, kad ir kaip ją bepavadinsi.

Kilynas pajuto, kaip krūtinę užlieja šaltas įniršis. Tačiau lūpos tepasakė:

— Jei neišsaugosi bent dalelės savęs, pats virsi tokiu kaip jie.

— Klastūnas irgi taip galvojo, — gaižiai atsiliepė kapitonas. — Keista, mechas toks pats pamišęs, kaip ir tu.

Kilynas sumirksėjo.

— Klastūnas nenorėjo garantuotos mirties. Betgi jis įsilietų į saviškius…

— Prieš daugelį metų, kai pirmą kartą kalbėjau su mechu, jis tvirtino tapęs reniu, nes nepanoro atsisakyti savo esybės.

— Ar kada nors klausei to padaro, ką galvoja eilinis mechas?

Kirvius gūžtelėjo pečiais.

— Spėju, kad jie iš viso negalvoja.

Kilynas dėbtelėjo į stačiakampius koridorius, besidriekiančius tarp barškančių mechanizmų eilių. Pasirodęs mechas nė nepažvelgė į du vyrus.

— Ką turi omenyje?

— Apie tai man pasakojo tėvas. Kai mechai susidėvi, jie sulaukia iškvietimo. Paklūsta įsakymui nesusimąstydami ir būna išardyti į atsargines dalis.

— Kaip ir mes, — įsiterpė Kilynas. — Garantuota mirtis.

— Lįsk vidun. Aš pridengsiu. — Likti paskutiniam, atsidurti tradiciškai pavojingiausioje padėtyje buvo nenuginčijama kapitono teisė. Kilynas įsirangę pro liuką į vamzdį. Jam teko ropoti pro siaurus susikirtimo taškus visiškoje tamsoje. Aštrios briaunos taip ir taikėsi įstrigti tarp šonkaulių. Į galvą toptelėjo mintis, kad užsimanę juos nudaigoti po vieną mechai nebūtų radę geresnių spąstų. Netrukus priešakyje jis išvydo šviesą. Į amortizatoriaus movą įsipainiojo vamzdelis, ir Kilynas su trenksmu išvirto į vaiduoklišką rubininę prieblandą.

Jis nukrito į pailgą patalpą. Po žemomis lubomis ant permatomų gijų kybojo keistų formų ryšuliai. Sienos ir grindys skleidė balzganą švytėjimą.

Komanda sustojo spoksodama į priekį. Kilynas taip pat pabandė ką nors įžiūrėti. Už jo nugaros iš vamzdžio išlindo Kirvius ir apsižvalgęs po gigantišką patalpą sušnibždėjo:

— Susiraskime priedangą. Greičiau.

Kilynas nusekė įkandin Tobio, žingsniuojančio taip pat užtikrintai, kaip ir prieš sužeidimą. Jie stabtelėjo šalia griozdiško tumulo, kuris lėtai sukosi klampiuose it pelkė šešėliuose. Apatinis jo kraštelis kyburiavo prie pat vyriškio galvos. Šis praskenavo bekraščius erdvės plotus stroboskopiniu režimu, stengdamasis užfiksuoti menkiausius judesius. Netgi maksimaliai sustiprinęs regėjimą neįžiūrėjo nieko, išskyrus keistuosius ritinius, skausmingai lėtai sūkuriuojančius palubėje. Ant grindų nesimatė nė gyvos dvasios. Žvarbioje antiseptinėje erdvėje tvyrojo švelni tyla.

Atrodė, kad ši vieta buvo įkurta prisilaikant maniakiškai griežto tikslumo, tarytum aštrūs kampai ir švarios grindys specialiai turėjo kontrastuoti su pailgais deformuotais ryšuliais. Tačiau žengtelėjęs arčiau vienos besisukančios masės, Kilynas pajuto aštrų kvapą, suteršusį plaučius prisiminimais apie medžių puvenas ir pelėsius. Kažkada vaikystėje jis šliaužiojo Citadelės rūsiais, ieškodamas paslėptų lobių ir trokšdamas atskleisti ten glūdinčias baisias paslaptis. Tuo metu šnerves dirgino tiršta smarvė, sklindanti nuo drėgno dirvožemio, sudvisusių drabužių, sukiužusių senų dėžių ir puodynių, iki pusės pripildytų apipelijusiais skysčiais.

Silpna, bjauraus atspalvio spalva, regis, sustiprėjo. Jis sulaikė kvapą.

Kilynas žiūrėjo į gremėzdišką luitą, standžiai apipintą vamzdžiais. Kai akys apsiprato prie tamsos, jis pastebėjo, kad beformės masės padengtos pilkomis elastinėmis, nuo tepalo žvilgančiomis plėvelėmis. Vamzdžiai krutėjo. Slysčiojo atkakliai, apgraibomis. Mechanizmas. Visiškai neįsivaizduojamos paskirties, pagamintas ne iš metalo, gyslotas ir išbrinkęs. Aišku kaip dieną, jog tai nėra gyva būtybė, kadangi žarnos judėjo trūkčiodamos lyg robotai. Skendintys blausioje šviesoje susiraizgę vamzdžiai atrodė, lyg būtų vaškiniai. Jiems virpant — aiškiai vykdant užprogramuotus nurodymus — išsiskirdavo glitūs drebučiai. Aplink plonas žarnas vyniojosi storesnės. Link sujungimo taškų šakojosi dumples primenantys stūmokliai. Didžiuliame vamzdyje, besidriekiančiame prie pat Kilyno, prasivėrė ovalūs plyšiai, kurie sudraskė tepaluotą plėvelę. Praplatėję jie papurškė žydrą miglelę. Vyriškis užuodė salsvą išmatų dvoką. Panašus kvapas suerzindavo šnerves persisvėrus virš Citadelės srutų bokšto angos.

Kilynas pabandė įžiūrėti, kas slepiasi už mėlyno rūko.

Vamzdžiai pulsavo. Šen bei ten suskilinėdavo slidus paviršius. Netrukus atsivėrė dar vienas plyšys. Pro jį matėsi, kad vamzdžiai tuščiaviduriai. Artimiausias jų garsiai sušliurpsėjo ir išsirangė iš kito gniaužtų tarsi gyvatė. Jo plėvė raibuliavo.

Kilynui pasirodė, kad masė ima vibruoti ir vyniotis lyg siūlų kamuolys. Atsikabino dar viena žarna su glotnia apvalia galvute, kuri įsmigo į ką tik atsiradusį, vis dar platėjantį plyšį.

Beformis ryšulys pradėjo įnirtingai gniaužtis. Kilynui pasidingojo, kad jis regi, kaip įsitempia raumenys. Padvelkė drėgno žvarbaus oro srautas. Nuaidėjo tylus barkštelėjimas. Po to sekė švelnus šniokštimas. Tarsi būtų atsidūsėjęs milžinas.

Šalimais esančių vamzdžių sieneles išvarpė visa galybė plyšių. Žiojinčių ovalių angų briaunas gaubė tąsios ir gličios rožinės gyslos. Nuo bendro ritinio atsiskyrė dar kelios vinguriuojančios žarnos. Išbrinkusios jų galvutės rangėsi per vibruojančią masę ir įsiskverbdavo į trūkio vietas, kurių nuolatos daugėjo. Po kiekvieno susijungimo rausvą žarnų gniutulą nukratydavo šiurpulys. Kilynas nevalingai pagalvojo, kad mato poravimosi procesą, vyriškuosius ir moteriškuosius organus, sudarančius želatininę masę, groteskiškai šliaužiančius vienas prie kito iš gleivėtų, įnirtingai kunkuliuojančių maurų.

Kilynas sugriebė Tobio rankas ir pastūmė jį šalin.

— Eime… iš čia.

— Kas tai? — gergždžiančiu balsu išspaudė berniukas.

— Kažkas… siaubingo.

Jiems pasitraukus, Kilynas pastebėjo ant kai kurių vamzdžių apvalius odinius gumbus. Sėklidės. Sėklidės, talpinančios savyje kažkokią šlykščią spermą.

Godžiai žiopčiojančiuose plyšiuose išdygo plaukai, juodos susitaršiusios vielos.

Gelsva šviesa sparčiai nuslopo. Tobis uždavė dar kelis klausimus, į kuriuos Kilynas neturėjo atsakymų. Jis nutildė berniuką ir žengė du žingsnius į priekį. Šviesa vėl tapo ryškesnė. Nejau atgijo ir tie nerimstantys palubėje kabančio gniutulo šliužai? Jis pasitraukė atatupstas. Taip, blausus švytėjimas išsisklaidė. Beprotiškas vibravimas sulėtėjo.

— Jis… veikia tuomet… kai kas nors prisiartina.

— Taip ir maniau, jog čia mašina, — dalykiškai pareiškė Tobis.

— Aš taip pat… bet dabar nesu tikras.

Žmonės spoksojo į beformius gniutulus raukydamiesi. Praėjo vos akimirka, tačiau ji užtruko Kilynui visą amžinybę.

— Išsirikiuokite! — šiek tiek drebančiu balsu šūktelėjo Kirvius. —Privalome judėti.

Jie pakluso nepriešgyniaudami. Priekyje driekėsi ilgos eilės palubėje kabančių ritinių. Priartėjus prie jų, gleivėtos masės nutviksdavo vaško atspalvio šviesa, todėl komandos nariai stengėsi kiek įmanoma iš toliau jas aplenkti.

Žmonės paniro į vėsią tylą. Nuo kadaruojančių tumulų sklido migla, užtvindydama erdvę aitriu dvoku. Dusliai aidėjo jų žingsniai.

Niekas neturėjo jokio aiškaus plano, o Kirvius vedė komandą pats nenutuokdamas, kur eina. Bet geriau jau tęsti kelionę nei pasilikti tarp šių įsipykusių keistenybių žvelgiant į siaubingas žarnomis apvyniotas mases, atliekančias žmogui nesuvokiamas funkcijas.

Jie skubiai stūmėsi tolyn, nugrimzdami į švytėjimą, kai gniutulai pradėdavo savo pasirodymą, ir vėl iš jo išsivaduodami. Persekiojimo — nesvarbu, jog tai darė automatiniai mechanizmai — pojūtis privertė paspartinti žingsnį.

Priešais išaugo tamsi tuštuma. Pasirodė, jog tai akyta juoda siena.

Kirvius liepė Sermui pasukti dešinėn, o sužeistajam Karaliui — kairėn, kad šie surastų kokį nors praėjimą. Pastarasis grįžo po minutės ir tyliai pamojo. Niekas nepratarė nė žodžio. Kirvius atgaivino sensorinį tinklą, mėgindamas prazonduoti sieną. Neužfiksavo nė menkiausio judesio. Jis pasiuntė Sermui geltoną iškvietimo žybsnį ir vėl leido sensoriniam voratinkliui sutrūkinėti.

Karaliui pavyko rasti šešiakampį liuką. Nuo kabančių ryšulių link jo vingiavo bėgiai. Kaip ir anksčiau matytais vamzdynais, jais greičiausiai naudojosi techninės priežiūros mechai. Kirvius įkišo į rantytą plokštelę cilindrinį raktą, kurį jam davė klastūnas. Pasigirdo trys spragtelėjimai, ir liukas prasivėrė.

Šį kartą pirmoji įlindo Šiba. Kilynas padėjo Karaliui, negalinčiam valdyti savo rankų. Visiems teko gerokai susilenkti slenkant trumpu, plačiu tuneliu.

Šiba tipeno į priekį neprarasdama budrumo. Tamsoje žmonės neretai atsitrenkdavo vienas į kitą. Kilynui ėmė mausti nugarą. Jis iš visų jėgų stengėsi negalvoti apie galimybes išsigelbėti. Jei tik pradėtų kankinti save tokiomis mintims, pultų į neviltį ir sustotų. O tai reikštų neišvengiamą mirtį. Per ilgus klajonių metus ne vieną kartą matė, kaip stiprius vyrus ir moteris pakerta neviltis, lediniais čiuptuvais įsiskverbusi į jų širdis.

Kuo toliau, tuo labiau slėgė nuovargis.

Niekas nešnekėjo. Kilyno pasaulis paskendo tamsoje. Jis tegalėjo jausti Tobio pečius, kuriuos lytėjo savo ranka.

Staiga į akis tvykstelėjo ryški akinanti šviesa. Priešais juos automatiškai atsidarė skydelis.

— Rodos, viskas ramu! — riktelėjo Šiba.

Jie išstypino į tokį didžiulį rūsį, kad Kilynas nematė nei lubų, nei sienų. Kažkur tolybėse šmėkščiojo smulkučiai pastatai. Ūžiančių fabrikų paviršius išraižė įmantrių mechanizmų girliandos. Aukštai viršuje, po pilko rūko skraiste, dūzgė mechai. Žalsvų garų burbulus varstė gintariniai žybsniai.

Jie sumirksėjo iš nuostabos. Akimis nervingai šaudė į visas puses. Oras smirdėjo aitria rūgštimi.

— Ką gi, — tarė Kirvius, — keliaujame.

— Kur? — sušnypštė Sermas.

— Laukan. Turime surasti išėjimą laukan.

— Puiku, — lėtai išspaudė Sermas. — Ir kokia kryptimi patrauksime?

— Ieškosime, kol rasime, — tvirtai pareiškė Kirvius.

Karalius paklausė:

— Galbūt mums reikėtų pasidairyti renio?

— Renio nebėra, — įsiterpė Kilynas. — Maldininkas ryja tokius mechus, kaip jis, pusryčiams.

Kirviaus akys susiaurėjo, “V” formos veidas pasidarė dar smailesnis.

— Turi geresnę mintį?

Pailsęs Kilynas niūriai papurtė galvą.

Jie nusprendė žygiuoti link galinės patalpos sienos, nors ir nepajėgė jos įžiūrėti. Anot kapitono, jis pasitiki savo krypties pojūčiu ir neabejoja, kad būtent šis kelias veda įjuos supančio kalno-pastato paviršių.

Žmonės žygiavo dar visą valandą, kol galiausiai juos aptiko maldininkas.


6


Jis stovėjo šiltame slėnyje, plytinčiame tarp ryškiai žalių kalvų. Palenkęs galvą pamatė po kojomis minkštą rudą kilimą. Laukymė driekėsi taip toli, kad jis nebūtų galėjęs permesti per ją akmens — beje, pirmą kartą gyvenime aplinkui neišvydo nė vieno akmens luitelio.

Rudojo kilimo kraštai ribojosi su glotnia kalvų žaluma, žibančia saulės šviesoje. Kilynas dirstelėjo į viršų, tačiau Deniksas ir Ėduonis tūnojo pasislėpę už baltų debesų. Šiaip ar taip, spinduliai sugebėjo pro juos prasismelkti.

Vyriškis bakstelėjo koja į pluoštinį kilimą. Šis pasirodė atsparus, vadinasi, po juo turėtų būti kietas pagrindas. Įdomu, kas sudaro tą lygų kalvų paviršių? Žolė? Pasąmonėje kirbėjo dar vienas klausimas. Kažkas…

Tobis. Jis apsisuko it vilkelis, dairydamasis į visas puses.

Nieko. Jis visiškai vienas siūbuojančio kraštovaizdžio apsuptyje. Kiek prisiminė, vos prieš minutę dar buvo su sūnumi, o dabar štai po kojomis regi šiurkščios medžiagos atraižą ir…

Kalvos pajudėjo.

Viena jų priekyje tyliai ošdama susitraukė. Kilynas atsigręžė ir pamatė, kad už nugaros išauga žalias kauburys, blizgantis nuo dangaus skleidžiamo švytėjimo.

Vyriškis pajudėjo su švelniai virpančiu kilimu atgalios… aukštyn lygia įkalne. Rudasis pagrindas slydo į viršų, truputį spausdamas jį žemyn. Priešais atsivėrus tviskančiam žaliam slėniui, Kilynas jautė, kaip pamažu kyla į kalvą.

Regis, jis įsitaisė ant kažkokio daikto, kuris sugeba nesunkiai užkopti į glotnias aukštumas. Rudasis audinys nenumaldomai ropštėsi į apvalią viršukalnę.

Kilynas žengė vieną žingsnį. Kilimėlis buvo minkštas lyg pagalvė. Vyriškis nusigavo iki pat jo pakraščio. Pastebėjęs artėjančią kalvos keterą, pasinaudojo papildomu aukščiu, kad galėtų apsižvalgyti visomis kryptimis. Jis išvydo daugybę žalsvų kalnynų, bet daugiau nė vieno kilimo, jokių ženklų, galinčių padėti suprasti, kur jis atsidūrė.

Atsistojus kilimo pakraštyje, pasirodė ir viršukalnė. Žiūrint iš arti, buvo matyti, kad ryški žaluma išmarginta baltomis ir geltonomis dėmelėmis. Kilynas pasilenkė ir palietė stiklinį paviršių, srūvantį po kilimu.

Per visą gyvenimą jam tekdavo susidurti su drėgme tik tuomet, kai pasisekdavo aptikti pro uolienų plyšius trykštančius upeliūkščius, neskaitant trijų maudynių vonioje, kuria mėgavosi Citadelėje ritualinėmis progomis. Sulaukęs pilnametystės, po pirmosios medžioklės su tėvu ir trečiąjį kartą drauge su Veronika jų vestuvių naktį. Gimus Tobiui, jiems turėjo būti leista vėl išsimaudyti. Deja, neužteko vandens, todėl prisiėjo šį reikalą atidėti. Amžina sausra privertė Šeimą taupyti kiekvieną lašelį.

Kai širdis tris kartus lėtai dunkstelėjo, Kilynas pagaliau suvokė, ką prieš save mato.

Tviskanti žaluma aptaškė jo delną. Vanduo. Vyriškis vėl įkišo į jį ranką neįstengdamas patikėti, kad vandens gali būti tiek daug. Pirštus plakė baltos putos. Sumirksėjęs iš nuostabos Kilynas apšlakstė purslais savo veidą. Ant liežuvio galo nusėdo šiltas, keisto prieskonio sūrymas.

Pakėlęs galvą jis pastebėjo, kad kilimas plūduriuoja ant kalvos keteros. Nuo čia kiek akys aprėpia matėsi ištisa galybė žalių šlaitų ir putotų kauburių.

Nesustodamas kilimas persirito per kalvagūbrio kraštą ir ėmė leistis žemyn.

Žvelgdamas į baltus dryžius, plūstančius po šiurkščiu audiniu, jis maždaug įsivaizdavo, kokiu greičiu slenka. Atsigręžęs išvydo, kad putų juostos išnyra kitoje rudo kilimo pusėje ir išnyksta virš kalvos keteros.

Instinktyviai atsiklaupęs Kilynas įkišo galvą į permatomą vandenį ir atsigėrė. Į druską nekreipė jokio dėmesio. Jau seniai priprato gerti įvairiausių skonių ir švarumo skysčius. Pasirūpindavo atsargomis, kai tik atsirasdavo tokia galimybė. Jis godžiai siurbčiojo, kol galiausiai pradėjo kliuksėti pilvas. Tada atsisėdo — ir pamatė, kad virš jo grėsmingai dunkso pasiruošusi užgriūti vandens siena.

Nieko panašaus neįvyko. Kelius persmelkė drebulys, kai žalias vanduo pakilo dar aukščiau, stiebdamasis link pūkuotų baltų debesų. Kad ir kaip būtų keista, bet gigantiškas platus bokštas ant jo neužvirto.

Kilynas pajuto žemyn plūstantį vandens srautą, ir kilimas ėmė slysti į viršų. Tik tada suprato, kas čia dedasi. Jis atsidūrė glėbyje didelio vandens telkinio, tokio beribio, jog čia galėjo susidaryti bangos, kuriomis ir sūpavosi rudas kilimėlis. Jis atsidūrė…


Saloje. Taip. Arba ant plausto. Taip, ant plausto.


Galvoje nuskambėjo Artūro balselis. Kilynas nekantriai uždavė kelis klausimus, bet Aspektas nepanoro atsakyti.

Jis atsistojo žavėdamasis smaragdiniais kalvagūbriais bei slėniais, raibuliuojančiais sodria žaluma. Užsiropštęs ant keteros išvydo, kaip keliose vietose vanduo virsta baltais purslais.

Jei ne lėtai po kojomis tekanti srovė, Kilynas nebūtų pastebėjęs, kad jis iš viso juda. Kilimas užplaukdavo ant vieno kauburio, tada nusileisdavo ir slysdavo ant kitos identiškos keteros.

Tiek daug vandens. Šiame vandens pasaulyje net minkštas kilimas atrodė siaubingai neįprastai. Užkopęs ant dar vienos kalvos jis įdėmiai apsižvalgė aplinkui, bet neįžiūrėjo kitos tokios rudos dėmės tarp begalinių vilnijančių žalių kauburių eilės. Gigantiškos bangos sruvo link ūkanose skendinčio horizonto. Tikras kunkuliuojantis vandens pasaulis.

Maldininkas. Šią mintį lydėjo visiško tikrumo pojūtis.

Tai sensorinio maldininko centro dalelė. Arba to, kaip metalinis padaras suvokia pasaulį.

Čiuožykloje neegzistavo vietos, kurioje būtų tiek daug vandens. Vadinasi, kilimėlio po kojomis irgi gali nebūti. Tai iliuzija, kaip ir anksčiau matyti maldininko miražai. Tik kur kas įtikinamesnė, reali.

Tačiau kam reikalinga šioji iliuzija?

Jis atsiminė, kaip bėgo kartu su Tobiu nuo maldininko, apimtas nevilties ir kraupios baimės.

Dabar jis sėdi vienas ant rudo plausto. Plūduriuoja.

Nuogas. Be kombinezono, antblauzdžių ir šalmo.

Kilynas pabandė iškviesti Aspektus ir Veidus, netgi tuos, su kuriais nebendravo ilgus metus. Nė vienas jų neatsiliepė.

Sensoriniame centre tyvuliavo spengianti pilkuma.

Jis nušliaužė iki kito plausto pakraščio, bet išvydo tą patį, kaip ir anksčiau — šiurkščios akytos medžiagos sluoksnius. Su malonumu panardinęs veidą į vandenį, vilnijantį labiau nei kalvotas žemės plotas, jis vėl atsigėrė. Mažučių bangelių teškenimas per rankas skambėjo lyg pasakiškų turtų garsai.

Atsikėlęs pastebėjo horizonte taškelį, virpantį ant bangų, artėjantį zigzagais.

Dar viena sala. Didesnė, ne tokia plokščia.

Vietoj tuščių tyrlaukių beveik visą jos plotą dengė suvešėjusi augmenija.

Kažkas tenai pajudėjo.

Pašnairavęs į bangų plukdomą žemės plotą, Kilynas įžiūrėjo tankius gumbuotus krūmus, augančius baltoje dirvoje. Skirtingai nuo jo salelės, šioje galėjai pamatyti nedideles kalveles bei lomas. Vyriškis paieškojo akimis žmogaus figūros tarp gembėtų atžalynų, bet nieko neaptiko.

Tarsi pritardamos raibuliuojančioms bangoms siūbavo šakos. Galbūt jos ir privertė pagalvoti, neva sujudėjo gyva būtybė?

Didesnioji sala, regis, be jokio vargo slydo žaliųjų kalnų keteromis, ir Kilynui teko sau priminti, kad salos negali pačios judėti — toks vaizdas susidaro dėl kintančių bangų kontūrų. Ankstesnė gyvenimiška patirtis šioje vietoje jam nepadės.

Staiga Kilynas suprato, kad sausumos plotas krypsta nuo jo plausto į šoną, be to, daro tai pakankamai greitai. Žinoma, tai tik sensorinio centro dalis, tačiau pasąmonėje įsikerojo įsitikinimas, kad ši sala yra kažkuo svarbi.

Jis perkėlė kojas per kilimo pakraštį ir žengė į šiltą skystį nė nenutuokdamas, kokiu būdu einama per vandenį — tiesą sakant, nežinojo, ar iš viso įmanoma tai padaryti. Staiga artėjančios salos krūmokšniuose kažkas krustelėjo. Nepastebėjęs Kilyno, pro augmeniją skverbėsi žmogaus pavidalas. Žiūrint iš taip toli, sunku buvo pasakyti, kas jis toks.

Užuot nužingsniavęs vandeniu, Kilynas nugrimzdo iki juosmens. Smegenis persmelkė pavojaus signalas, užvaldė pats keisčiausias pojūtis: vandens, gyvybės šaltinio, baimė.


Atsigulk ant pilvo. Tada irkis rankomis ir atsispirk kojomis. Nekvėpuok, kai galva panirs po vandeniu.


Galvoje šmėkštelėjęs Artūro balsas nutraukė visas dvejones. Jis atsistūmė nuo savo salelės ir tėškėsi į šiltas bangas. Sumataravo kojomis. Į šnerves plūstelėjo vanduo. Nuo sūrių nemalonių purslų apniko čiaudulys.

Šiaip ar taip, Kilynas pamažu judėjo į priekį. Jis malė rankomis lyg šuo ir sugebėjo nenuleisti akių nuo kitos salos, atsidavęs ritmiškai siūbuojančioms bangoms, kurios gviešėsi užgriūti ant plaukiko tarsi šilto tvankaus oro srautas. Vyriškis kosčiojo ir spjaudėsi, bet nesiliovė yręsis.

Didžioji sala artėjo kankinančiai lėtai. Jis nejautė nuovargio, tačiau nuo įtampos šiek tiek sutraukė rankų raumenis. Netikėtai viena banga įkalino Kilyną savo gniaužtuose ir nuplukdė jį tiesiai link nuožulnaus kranto. Aplink galvą šnypštė putos. Jis paniro į vandenį jausdamas, kaip banga stumia tolyn. Apstulbęs perskrodė raibuliuojančią žalią sieną ir sunkiai dvėsuodamas nusirideno ant sausumos.

Galva garsiai atsitrenkė į žemę. Kilynas atsistojo ir nerangiai nukrypavo į tankaus, lyg ir neįžengiamo atžalyno pusę. Truputį pamindžikavęs pastebėjo baltą spragą, žiojinčią augmenijoje. Nesimatė jokios žmogaus figūros. Šioji sala pasirodė daug didesnė už jo sausumos plotelį. Aukštikalnėse vešėjo trumpi ir stori medžiai. Tarp augalų buvo dar kažkas, ko jis neįstengė įžiūrėti. Daug negalvodamas Kilynas ėmė kopti baltu…

Ir pasitraukė atbulas, virpėdamas visu kūnu.

Žemę dengė baltų kaulų krūva.

Pakraščiuose mėtėsi nedidelės plonos nuotrupos. Pirštai. Delnai. Pėdos.

Tolėliau kėpsojo sulaužyti šonkauliai. Dilbiai. Sutraiškytų dubens kaulų sodas.

Pačiame kauburio viršuje tysojo šlaunikauliai. Griaučiai. Storos rankos. Plikos kaukolės su įsirėžusiais amžinais vypsniais ir žiojinčiomis akiduobėmis.

Per kalveles besidriekiantis kaulų kiemas išnyko prie pamiškės ir vėl atsirado šalia artimiausio kauburio.

Kilynas sumirksėjo jausdamas, kaip gerklę suspaudė šalti baimės pirštai. Jis atsargiai nupėdino link spragos krūmuose. Jūrai pradėjus smarkiau banguoti, tyliai sušnibždėjo plonos šakelės. Staiga jis išgirdo dar vieną garsą.

Žingsniai. Lėti šiugždantys žingsniai. Duslus šiurenimas, paryškintas aštraus traškesio.

Kažkas artėjo. Jis žengė atatupstas nesuvokdamas, iš kur sklinda šis garsas. Išmaišęs žvilgsniu horizontą, nesugebėjo įžiūrėti žalioje beribėje erdvėje savo salelės.

Vyriškis atsigręžė į nuožulnią pašlaitę, ir tą pačią akimirką virš keteros išniro chrominė sfera. Krutančių strypų ir kabelių raizginys gana grakščiai svyravo ant daugiapirščių kojų, po kuriomis lūžinėjo balti kaulai.

Apimtas nevilties Kilynas susikūprino ir stvėręs sutrūkinėjusią mentę sviedė ją į viršutinį maldininko gaubtą. Šis skardžiai sužvangėjo.

Suzvimbę atgijo Kilyno Aspektai.


1. Nori pašnekėti.

2. Neketina tavęs žaloti.


Mašiną sudaro antologinis intelektas. Ji nuslopino mus kuriam laikui, idant tu atgautum savitvardą. Kalbės su tavimi mūsų padedama.


— Kodėl? — Kilyno balsas sugirgždėjo nuo įtūžio.


Akivaizdu, kad mes labiau panašūs į mechą. Per savo skaitmeninius tinklus mes, Aspektai, galime geriau suvokti užkoduotą holografinę jo kalbą. Pastarąsias kelias valandas maldininkas mus mokė…


— Valandas?

Mechas nenumaldomai artėjo tipendamas ant savo trūkčiojančių kojų.


Tiesą sakant, dabar tu esi be sąmonės. To reikia, kad maldininkas galėtų su tavimi bendrauti. Jis įtraukė mus į savo… na, sensorinis centras — tai pernelyg siauras apibūdinimas. Aš nė nepajėgiu suvokti jo veikimo diapazono ir visų sugebėjimų. Tam tikra prasme šioji vieta yra mūsų ir maldininko sąmonių Furjė transformacija. Sujungti tokius skirtingus protus daug lengviau Furjė erdvėje, kur sumažėja bangų, o lokalizuota esybė (tokia, kaip tu) atvaizduojama kinetinės energijos forma plokščiame maldininko erdvėlaikyje. įdomus…


— Ar tu pats supranti, ką sakai?


Ne viską. Pasitelkus į pagalbą Furjė erdvės modeliavimą, jam sunkiai sekasi palaikyti ryšį netgi su manimi, Aspektu. Jau nešnekant apie Veidus. Mes stengiamės…


— Ko nori tas padaras?

Maldininkas sustojo įsitaisydamas nuokalnėje. Kilyno kumščiai nesąmoningai gniaužėsi. Kojos beprotiškai geidė sprukti priešinga kryptimi. Tačiau jis susitvardė.


1. Jis sako, kad žmonių.

2. Jau ir taip daug jų turi.

3. Nori padėti žmonėms gyventi amžinai.


Kilynas atrėžė šaižiu balsu:

— Štai kodėl jis persekioja ir žudo mus?


1. Aš bandau pateikti tikrąją jo žodžių prasmę.

2. Sako, kad jūs vis tiek mirtumėte.

3. Nori padėti.


— Tegul palieka mus ramybėje! — pratrūko Kilynas, tūžmingai kratydamas kumštį.


1. Negali.

2. Jus suras mechų sąmonės.

3. Tiktai maldininkas gali išgelbėti.

4. Verčiau išsaugoti skutelius nei visiškai nieko.


— Velniai rautų, mes nesame skuteliai! Mes žmonės. Tai, kas liko iš jų, tiems padarams sukėlus Negandą, ir, ir…

Kilynas prisivertė apsiraminti. Nevalia prarasti blaivaus proto. Visai įmanoma, kad iš šios vietos nepavyks išnešti sveiko kailio. Kad ir kaip ten būtų, kol pats to nežino, kol yra tikimybė, jog Tobis, Šiba ar kiti komandos nariai vis dar gali būti gyvi, jis privalo valdytis.


Maldininkas žinojo, kad žmonės renkasi į Metropolį. Jis nė kiek nenorėjo mums trukdyti. Renegatas klastūnas būtų kada nors padaręs klaidą, ir Metropolį būtų užgriuvusi visa marodierių armija. Be abejo, sako maldininkas, mums tai anokia paslaptis.


— Teisingai, mes nutuokėme, kad vieną dieną teks stoti į kovą. Turėdami laiko tinkamai pasiruošti, sutaršytume į gabalėlius tuos prakeiktus marodierius. — Kilynas įsirėmė rankomis į šonus, tuo parodydamas, kad jis daugiau negalvoja apie pabėgimą. Net jei tai tėra kažkokia matematinė erdvė — kad ir ką tai reikštų, — maldininkas neabejotinai supras signalo reikšmę.

Kai Arturas pateikė mecho atsakymą, jo balse aiškiai nuskambėjo susierzinimo gaidelės:


Toks narsos demonstravimas, kuris greičiausiai yra įgimtas žmonėms, kelia juoką, bet vargu ar tai išmintinga. Metropolis nebūtų išsilaikęs labai ilgai vien todėl, kad klastūnas nuslėpė jūsų gyvenamąją vietą. Šiaip ar taip, visa tai suorganizavo pats maldininkas.


— Ką? Maldininkas?…


1. Jis padėjo klastūnui.

2. Klastūnas to nežinojo.


— Bet maldininkas užmušė renį!


1. Tik užgrobė.

2. Klastūnas nemirė.


— Nieko nesuprantu. Kirvius sakė…


1. Maldininkas neleido marodieriams prisiartinti prie jūsų.


— Bet Kirvius tvirtino, kad Metropolį buvo aptikę keli marodieriai. Karaliai nesunkiai juos nugalabijo.


1. Taip, keli.

2. Tai buvo būtina.

3. Antraip Karaliai pradėtų įtarti.


— Įtarti? Ką?


Tai, kad jų Metropolis tebuvo maldininko prižiūrimas anklavas. Vieta, į kurią rinkosi žmonės. Mechas paprasčiausiai suginė Vyskupus, Lupikus ir Karalius į vieną bandą.


Kilynas paniekinamai išsiviepė:

— Į bandą? Jis žudė mus! Garantuotai siuntė anapilin!


Žmonių vartojamas žodynas šiam atvejui nelabai tinka.

Maldininkas nemano, kad būdamas pasaloje sėjo mirtį. Jis pageidautų vadinti tai… na, pjūtimi.


Šaltas ir abejingas Artūro balselis kažkodėl pašiurpino Kilyną.

— Jis žudė garantuotai… netgi nesuteikdamas progos išsaugoti Aspektus…


1. Aspektai labai riboti.

2. Išsaugojama tiktai menka mūsų dalelė.

3. Kitados buvau sudėtingos struktūros žmogus.

4. Dabar esu silpnutis padarėlis.

5. Pojūčiai atbuko arba visai išnyko.

6. Niekada nesusigrąžinsiu jų visų.


Deja, mano sunykęs draugužis kalba tiesą. Juk tu nemanai, kad mus tenkina toks apgenėtas egzistavimas? Mes tesame mažos lėlytės palyginti su moterimis bei vyrais, kuriais kažkada buvome. Ar kaltini mus, kad retsykiais puolame barškinti mūsų narvų grotas? Netgi mūsų pamišėliai suvokia savo apgailėtiną būseną ir nori…


Vadini mane pamišėliu? Aš liksiu vienintelis, kuris neklūpės prieš šią velnio mašiną! Aš neketinu nusileisti…


Kilyno sąmonę perskrodė žybsnis, kažkas milžiniško ir tamsaus užgniaužė isteriškus Nijaldžio klyksmus.

— Palauk! Tu neturi teisės sunaikinti Aspekto vien todėl, kad… — suvokęs savo žodžių absurdiškumą Kilynas užsičiaupė. Jis įstrigęs matematinėje maldininko erdvėje. Visa tai, kas atrodo realu, tėra iliuzijos. Jo protestai skamba tarsi spygčiojimai pelės, pakliuvusios į katino nagus.

Mintyse atgijo prisiminimai apie taip seniai regėtą pelę, ryškias ir smalsias akutes, spoksančias tiesiai į jį. Tas padarėlis irgi turėjo savo troškimų, savo miglotų planų. Kaip ir žmogus, nenorėjo prarasti orumo.

Blaškoma šaltos nevilties ir deginančio įsiūčio vėjų, Kilyno sąmonė nugrimzdo į tuštumą.


1. Nori suvokti, kas tai yra?

2. Kai tave pakerta pjūtis?


Labai gaila, bet mes, Aspektai, niekada to nesužinosime.

Tiesiog plūduriuojame kaip nereikalingi priedai, o tuo tarpu stengiamasi išsaugoti asmenybės esmę. Maldininkas norėtų parodyti tau, ką reiškia “pjūtis”. Mokymo procesą, be abejo, labiausiai įtakoja vaizdinės priemonės.


Pasišlykštėjęs Kilynas perkreipė lūpą.

— Vaizdinės priemonės? O taip, mačiau jų daugybę tame komplekse. Besikilnojančios kojos. Siaubingas seksualinis padaras. Atsimeni?


Tu regėjai neužbaigtą darbą. Tai tik didesnio projekto dalis.


— Velniai rautų, aš kuo puikiausiai supratau, kas ten…


Tu ir mes nieko nesupratome. Tas “seksualinis padaras” sudarytas iš organinių ir mechaninių dalių. Jo paskirtis tam tikra prasme eksperimentinė. Kaip ir kitų konstrukcijų, parodytų toje patalpoje. Tačiau objektų kitimas priklausė nuo to, kas įjuos žvelgė.


— Ką turi omenyje? Jie atrodė groteskiškai, pasibaisėtinai…


Tokios konstrukcijos įgauna formas, atspindinčias bet kurios prie jų prisiartinusios būtybės pasąmonę, šie kūriniai atstoja mechams savotišką psichodinaminį analizatorių. Jie gali nurodyti pažangaus mechaninio intelekto vidinius konfliktus bei programavimo defektus. Iš tavęs ir iš mūsų išskyrė užslėptus jausmus ir poreikius. Tenka pripažinti, jog atvaizdavimas išėjo pernelyg tiesmukiškas ir grafiškas, tačiau maldininkas tvirtina, esą mechų sąmones gali išvalyti, pataisyti ir sureguliuoti tiktai tokios tiksliai apibrėžtos schemos.


Kilynas išblyško.


Maldininkas teiraujasi, ar tu žinojai, jog dėl seksualinių centrų atjungimo šie elementai susikaupė kitose tavo esybės srityse? Be abejo, kurį laiką tai duoda nemažai naudos, tačiau projektuojant ilgalaikę strategiją, tokie veiksmai užkerta kelią kompleksiškiems…


— Užsičiaupk! Užsičiaupk!

Kilynui pasirodė, kad jis girdi savo balsą, klykiantį kažkur tolybėse. Tarsi būtų suskilęs į du atskirus asmenis. Vieną jų beprotiškai siutino naujos informacijos srautas, o kitas labiau už viską troško pasprukti iš lipnaus, tamsaus tinklo, kurį numezgė maldininkas. Viduje dėjosi kažkokie siaubingi dalykai, tik jis nelabai įstengė suvokti, kokie būtent. Smegenis varstė įniršio ir svaigaus ilgesio gijos. Kaip nesulaužyti trapių orumo bei savo esybės nendrelių, kai maldininkas gali į jį prasiskverbti, kada užsigeidęs?

Kilynas pradėjo drebėti. Mechas ištiesė ilgą ploną ranką, kurios gumbuotas galas priminė penkiapirščio delno parodiją. Maldininkas parodė į krūmų pusę.


Tu ir mes suprasime, kokio likimo sulaukė garantuotai nužudytieji, kai tik išvysime pavyzdį. Maldininkas nori, kad tu pamatytum.


— Ką pamatyčiau?


1. Eik.

2. Ką dar begali daryti?


Kilynas niūriai linktelėjo. Neliko kitos išeities.

Jis žengė sumedėjusiomis kojomis į krūmus, pasidabinusius pažįstamais rudu ir pilkšvai žalsvu atspalviais. Tankūs atžalynai buvo keistai susiraizgę, tarytum juos sukūrusi būtybė, nors ir suvokdama augalų želdinimo principus, nė velnio nenutuokė, kokiu atstumu vienas nuo kito ant šakų turėtų kabėti lapai, kokio storio būna medžių žievė — nieko neišmanė apie gyvybės įvairovę. Susigrūdę, gembėti krūmokšniai atrodė kažkuo nerealūs.

Vyriškis brovėsi pro juos, retsykiais apsidraskydamas dygliais. Praretėjusi matematinė erdvė ar ne, bet skausmas nuo to nemenkesnis. Pritardama lėtam žaliojo vandenyno bangavimui, augmenija siūbavo lyg tingiai alsuojantis mieguistas padaras.

Jis nieko daugiau nematė, išskyrus kreivus šleivus rudus augalus. Bent tiek gerai, kad kilnojo kojas, o ne stovėjo priešais maldininką. Aplenkęs itin aukštą ir storą medį Kilynas išvydo žmogų. Arba kažką panašaus į žmogų.

Šis stypsojo sustingęs ir nusigręžęs. Atrodė, lyg negalėtų nuleisti akių nuo tolybių. Kūnas buvo ištįsęs, kojos — liaunos ir dėmėtos. Kilyną apniko jausmas, neva pro baltą it kreida odą jis mato stambias skaidulas, jungiančias raumenis bei kremzles. Tarp kaulų driekėsi geltonos sausgyslės. Jis sumirksėjo, ir oda vėl tapo nepermatoma, mirtinai išbalusi.

Tai moteris. Bet ne visai tikras žmogus.

Po viena krūtimi žiojėjo plyšiai, pro kuriuos su švilpesiu sklido gilus alsavimas.

Ji pajuto Kilyną. Pradėjo gręžtis. Trūkčiodama kryptelėjo galva. Krūtis apgaubė balzgani rausvi ratilai. Dūzgė tarp kojų pasišiaušęs juodas lopinėlis, tarsi būtų nepriklausomas nuo viso kūno.

Išsišovę šonkauliai. Po jais plytėjo permatomos odos plėvelės. Pro šias blyškias dėmes galėjai išvysti pulsuojančius mėlynus organus.

Moteris. Jai iš burnos styrojo rožė, ant ilgo, spygliuoto žalio koto pakibęs raudonas nuostabaus grožio žiedas. Gėlė augo išjos vidaus, ištempdama odą aplink savo dygliuotas šaknis.

Rožės kotas stiebėsi iš plokščios bedantės burnos… kuri kažkaip sugebėjo išspausti kampuotą šypseną.

Nosies nebuvo.

Tas pats prisiminimuose išlikęs smailus smakras.

Jam viską pasakė akys.

Nustėręs Kilynas beviltiškai sušnibždėjo:

— Fane…

Prieš prabildamas Arturas trumpam patylėjo.


Kai maldininkas garantuotai žudo, jis iščiulpia visą asmens esybę ir bando sukurti skirtingas formas. Ne šiaip paprasčiausias kopijas… kažką kitokio. Būtent tokiu būdu žmonija gali išgyventi. Atsiduodama didingesnės už save būtybės globai, idant išliktų pati jos esmė. Suprati, maldininkas yra tikras menininkas.


7


Fanės parodija žiūrėjo į Kilyną. Pasigirdo metalinis džeržgesys, ir iš krūmų tankmės išniro maldininkas.

Moteris negalėjo kalbėti. Jai pasukus galvą, sulingavo rožė; ryškiose akyse sustingo nebylus klausimas.

Oda — jos oda, pagalvojo Kilynas, pasistengęs nustumti šią mintį į sąmonės kertelę — buvo susiraukšlėjusi ir parudavusi. Veide vis dar atsispindėjo dalelė jos išminties. O žvitrios ir žaižaruojančios akys akivaizdžiai priklausė protingai būtybei.

Tačiau ji negalėjo kalbėti. Moterį amžiams nutildė rožė.

Kilynas pajuto, kaip Aspektas grumiasi su maldininku, bandančiu jį užvaldyti. Kažkokiu būdu mechas sustiprino šaltą, mąslų Artūro balsą ir privertė jį tiksliai perduoti savo pranešimą. Aspektas šmirinėjo po sąmonės srautą, pakeisdamas jį Kilynui suprantamais žodžiais.


Privalai suvokti, kad maldininkui labiausiai rūpi pati meno forma. Jis sako, kad mechų bendruomenę itin žavi tokia augalo ir, hmm, kūniškos gyvybės kombinacija.


Kilynas nieko neatsakė. Odą palytėjo žnaibančios bangelės, nusvilinusios jį lyg ugnis. Žvelgdamas į Fanės parodiją, vyriškis svarstė, ar iki jos labai toli.


Maldininkas neabejoja, kad tokia meno rūšis padėtų nutiesti tiltą tarp mechų ir nykstančios grynai organinės gyvybės, kurios atgyvena esame ir mes patys, žmonės. Jis trokšta išreikšti vidines mūsų savybes. Pavyzdžiui, šis kūrinys dvelkia kontrastu tarp paprastos spygliuotos rožės ir jos sugebėjimo nuslopinti disonansinę sąmonę — tai ypač gerai suderinta poetinė idėja. Dar svarbiau yra tai, jog perdirbta moters-au-galo sąmonė gali teikti pasitenkinimą kai kuriems mechų pojūčių sferos aspektams.


Kilynas žengtelėjo link Fanės parodijos, užvaldytas nuostabos ir smalsumo. Jis pastebėjo, kad vietoj pirštų iš delnų kyšojo rausvi rožių žiedeliai.


Suprask, tai tik vienas iš būdų, kaip gali būti panaudojami žmogaus sąmonė ir kūnas. Anksčiau matytoje galerijoje į vieną visumą susiliejo organinės ir neorganinės temos. Interaktyvioji transrūšinė meno forma atspindi slapčiausias žiūrovų mintis.


— Vadinasi, mes užpuolėme ne fabriką, o meno galeriją?

Kilynas atsargiai dirstelėjo į maldininką, dunksantį virš krūmokšnių, ir pastebėjo į save nukreiptus regėjimo sensorius.

Fanės parodija lėtai ištiesė žiedeliais išmargintą ranką į Kilyno pusę. Jos akys švytėjo. Delnas mostu davė ženklą.


Maldininkas žino, kad žmonės nesuvokia mechų civilizacijos ketinimų jų atžvilgiu. Žmonės kelia susidomėjimą būtent tuo, kad atstovauja aukščiausiai mirtingųjų formai. Jie supranta, kad gyvenimas nėra amžinas. Tuo tarpu mechai niekada nemiršta. Atėjus pjūties metui — kaip tai nutiko klastūnui, — tam tikra jų esybės dalelė vis tiek išsigelbėja. Šioji savybė yra įtraukiama į visus naujausius mechų modelius. Neskaitant religinių iliuzijų, žmonės niekada neturėjo tokios išeities. Iki to momento, žinoma, kai atsirado sunykę Aspektai ir Veidai. Tačiau Aspektas tėra menkas savo ankstesnio pavidalo atspindys.


Kilynas matė, kaip Fanės parodija bando žengti link jo. Moteris judėjo sunkiai, iš visų jėgų stengdamasi pavilkti sustingusias kojas. Raumenys ir kaulai, regis, funkcionavo atskirai, tarytum norėdami pasipriešinti likusių kūno dalių nurodymams.


Žmogaus gyvenimo tragedija yra nuolatos tykanti mirtis. Maldininkas tvirtina galįs išspręsti mūsų problemą. Garantuotai žudydamas jis dovanoja amžinąjį gyvenimą. Tai pats vertingiausias poelgis moralės požiūriu. Pjūtis pagimdo sėją. Gyvybės išsaugojimą. Būdamas menininku, maldininkas taip pat atlieka nykstančių organinių formų globėjo vaidmenį.


Ant dulsvo dirvožemio tysojo pūvančios pilkos krūmų šakos, driekėsi smėlio ruoželiai, šen bei ten mėtėsi pailgos uolienų atskalos. Visos smulkmenos atrodė pakankamai realiai. Kilynas atidžiai tyrė mažėjantį atstumą tarp savęs ir Fanės parodijos. Mechas buvo pernelyg toli, kad spėtų iki jų greitai nusigauti.


Svarbiausias organinių formų trūkumas yra jų nesugebėjimas esant reikalui save perprogramuoti. Net ir žinodamos, kad turėtų savo elgseną panaudoti veiksmingiau ir produktyviau, jos negali atsispirti paprasčiausiems cheminiams impulsams bei įsišaknijusiems instinktams. Maldininkas supranta, kad dauguma jų buvo priverstos pasirinkti Darvino evoliucijos kelią, ir vertina organinių formų atliekamą vaidmenį išreiškiant Visatos dėsnių esmę. Vis dėlto jos daro didelę klaidą įkalindamos savo elgseną “aparatinėje dalyje”, kai šioji turėtų būti programinėje įrangoje. Instinktų amžius tesiekia kelis tūkstančius metų. Maldininkas…


— Klausyk, kam reikalingas šis… šis padaras?

Fanės parodija žengtelėjo drebančiomis kojomis. Po dėmėta oda virpčiojo raumenys. Moters rankos įsitempė, tarytum ji būtų norėjusi sugniaužti rožės žiedeliais išmargintus delnus į kumščius, tačiau nebūtų galėjusi to padaryti.

Tiesiog nuostabu, koks neįžvelgiamas būna veidas be burnos.


Vis dėlto į tam tikras žmonių pojūčių sferos sritis mechai nepajėgia prasiskverbti. Kai kurie mechai mano, jog tai yra susiję su pernelyg dažnai naudojama “aparatūros” ypatybe. Kiti — jiems priklauso ir maldininkas — neabejoja, jog šis akivaizdus sunkumas tėra neišsemiamas eksperimentų bei meno klodas. Tai viena iš priežasčių, paskatinusių kurti skulptūras, kaip tas, matytas galerijoje, ir šią, stovinčią priešais.


— Po velnių, tai nėra skulptūra. Tai Fanė.

Fanė, kurios oda vibruoja nuo įnirtingų trūkčiojimų bei drebulio. Tarsi giliai viduje grumtųsi nesuvokiamos jėgos.


Ji daug ką paveldėjo iš Fanės originalo. Tu, be abejo atpažįsti veido kontūrus, kūno judesius?


— Tai ne… Ji… ji buvo…


Maldininkas pageidautų žinoti, kokia, tavo manymu, buvo tikroji Fanė. Tai esminis faktorius. Mechų menininkai, iš kurių maldininkas yra pats geriausias, supranta, kad šiose konstrukcijose kažko trūksta.


— Fanė mirusi. Tai tik… tik įrašas.


Tačiau ji jaučiasi esanti Fanė. Kai maldininkas užpuolė, jis pasistengė kruopščiai įvertinti kiekvieną jos savybę. Netgi paskyrė visą savo įrašymo ir pojūčių sistemą, kad būtų galima ištraukti Fanės esmę. Būtent dėl šios pagrindinės priežasties tau pavyko taip lengvai sužeisti maldininką. Jis pernelyg įsitraukė į savo užduotį.


— Maniau, kad užmušėme tą prakeiktą padarą, — karčiai burbtelėjo Kilynas stebėdamas, kaip Fanės parodija iš visų jėgų stengiasi žengti dar vieną žingsnelį. Vyriškis negalėjo atitraukti nuo jos akių.


Antologinio intelekto neįmanoma sunaikinti netgi naudojantis patobulintais jūsų ginklais. Tikrasis sąmonės centras yra išsklaidytas į jums nepasiekiamų mechų schemas.


— Kalbi apie tą žemkasį, kuris pašovė mane ir Tobį?


Taip, tai buvo maldininko dalelė. Jis bandė iščiulpti visą tavo ir Tobio esybę, bet neužteko laiko. Maldininkas viliasi, kad šio susijungimo dėka su tavimi bus galima bendrauti lengviau nei su kitais žmonėmis. Jis atsiprašo už sukeltus nepatogumus ir skausmą. Maldininkas nemėgsta — galvoja, jog tai amoralu, — kai dėl jo kaltės užgimsta vidiniai konfliktai.


— Ką tai turėtų reikšti?

Kilynas vylėsi sugebėsiąs nukreipti mecho dėmesį, kad šis ir toliau negalvotų apie nieką kitą, išskyrus tai, kaip palaikyti ryšį pro siaurą Artūro Aspekto kanalą. Galbūt jam nepavyks suvokti, ką mąsto Kilynas. Galbūt.


Mechai nežino, kas yra skausmas. Tokį pojūtį labiausiai primena kraštutiniai vidinių būsenų prieštaravimai. Nėra reikalo varginti tavęs supažindinant su šiuo skausmo atitikmeniu.


— O, koks jis malonus, — sarkastiškai drėbė Kilynas. — Ar šitas padaras jaučia “prieštaravimus”?


Be abejo. Moteris norėtų kažkokiu būdu su tavimi susijungti, tačiau dėl tam tikrų trukdžių negali to padaryti.


Kilynas žengė mažytį žingsnelį link Fanės parodijos. Nuo vėjo dvelksmo siūbavo jos rožė. Dilbio raumenys susitraukė. Akys susiaurėjo. Iš skausmo?


Tu greičiausiai supranti, jog mūsų esmės išsaugojimą — kad ir kokie nedėkingi būtume šiuo atžvilgiu — lemia patys kilniausi motyvai. Mechų visuomenėje meno kūrimas yra bene pagrindinė veiklos sritis, tačiau jų ir žmonių meno formų neįmanoma sulyginti. Mechai gali sukonstruoti nuostabias savo pačių programinių įrangų superstruktūras. Vis dėlto didingiausius darbus galima atlikti darant eksperimentus su tokiais elementais, kaip žmonės ir kitos rasės. Jos…


— Turi omenyje tas rankas ir kojas, kurias mačiau galerijoje? Jų auginimą?

Jis dar truputį priartėjo prie Fanės parodijos.


Šios biodalys išties naudingos. Tačiau puikiausi kūno organų pavyzdžiai laikomi specialiai meno darbams. Tavo regėti objektai buvo auginami dramai, kurią maldininkas norėtų pastatyti. Žmonių ir pirmųjų mechų mūšio sceną.


Kai Kilynas vėl žengė į priekį, jo dėmesį patraukė ūžesys. Pasirodo, garsas sklido iš apskritų šnervių, atsivėrusių po moters krūtimis. Tylus agoniškas mmmmmm, sumišąs su khe-khmmm. Regis, ji bandė kažką pasakyti.

Dar vienas žingsnis.

Abejingas Artūro balsas ir toliau malė nesustodamas:


Maldininkas trokšta tavo pagalbos, nes jo prašymas susijęs su sritimi, į kurią mechai nesugebėjo įsibrauti. Jiems nesuvokiamas vienas iš subtiliausių žmonių bendravimo aspektų. Maldininkas bandė ištaisyti šią padėtį nusprendęs įrašyti senų žmonių…


— Štai kodėl jis nugalabijo Fanę?

Krustelėjusi pėda palindo po kumščio dydžio trikampiu akmens luitu.

Fanės parodija suūžė garsiau lyg nekantraudama.

Į jį maldaujančiai žvelgė akys.


Taip. Šis erzinantis reikalas kėlė nemažai problemų nuo pat jo karjeros pradžios.


— Ką?… — staiga Kilyną apniko įtarimai.


Savo meniškąją programą maldininkas pradėjo nuo to, ką šeimos vadina Neganda. Suprask, mechų miestai bet kuriuo atveju būtų sugriovę Citadeles, nes tai buvo įtraukta į parazitų naikinimo procedūras. Maldininkas vadovavo visai operacijai, idant galėtų per pjūtį surinkti kiek įmanoma daugiau žmonių, nors, žinoma, keli jų numirė neįrašyti. Maldininkas teikė pirmenybę subrendusiems, seniems žmonijos atstovams. Lygiai taip pat, kaip ir Lupikų bei Vyskupų susitikimo metu. Deja, pagyvenusiems pavyzdžiams trūksta kai kurių elementų, todėl kai kurias žmogiškojo gyvenimo kategorijas jie atsimena gana blankiai. Štai kodėl maldininkas pageidautų…


Kilynas suprato sulaukęs tinkamos progos ir nusprendė nedelsdamas ja pasinaudoti. Vienu staigiu kojos judesiu pamėtėjo akmenį į orą ir sugavo jį dešiniąja ranka.

Dar du žingsniai į priekį.

Fanės parodijos akys išsprogo, bet ji niekur nesitraukė.

Vyriškis užsimojo ir galingu smūgiu sutraiškė moters kaukolę.

Paskui pasitraukė atbulas nuo sudrimbančio ant smėlio kūno. Mechas puolė į priekį per vėlai susigaudęs, kas čia vyksta.

Po akimirkos metalinis padaras sustingo. Kilynas dėbtelėjo į abejingas linzes ir svyruojančias antenas pasiųsdamas kruopščiai suformuluotą mintį: Ji norėjo mirti. Jai reikėjo mirties.

Maldininkas nė nekrustelėjo.

Arturas tylėjo.

Judesys. Kilynas pasisuko.

Prasibrovęs pro pasišiaušusius krūmus lėkė Tobis.

— Tėti!

— Bėk iš čia! — nieko geresnio nesugalvodamas suriko Kilynas.

Berniukas skuodė link tėvo, kai užkliuvo koja už šaknies.

Jis tėškėsi veidu į žemę. Tobio nugarą išvagojo įtrūkimų voratinklis. Kilynas išgirdo tylius, šleikštulį keliančius spragsėjimus.

Plyšiai praplatėjo iki juodų linijų, zigzagais išraižiusių berniuko kūną.

Kilynui nespėjus nė rankos ištiesti, sūnus suskilo į atskiras dalis tarytum sudaužytas stiklas.


8


Jis mirktelėjo ir pabudo. Rankas ir kojas persmelkė šaltis. Skruostas spaudėsi į purvinas polimerines grindis.

Kilynas apsivertė bandydamas surūšiuoti gerokai sujauktas mintis. Jis bandė pasiekti Tobį…

Tobis.

Teko priminti sau, kad jis buvo įstrigęs sensoriniame maldininko centre. Tiesą sakant, visi pojūčiai atrodė nepaprastai realūs ir daug įtikinamesni nei monotoniški elektriniai vaizdai, sukurti sensoriniame žmonių tinkle.

Iliuzija. Visa tai tebuvo iliuzija.

Dabar jis grįžo į normalių, menkučių žmogiškų pojūčių pasaulį. Gulėjo spoksodamas į atšiaurų mėlyną švytėjimą, kurį skleidė neįsivaizduojamai aukštose lubose įmontuotos lempos. Kvėpavo ne vandenyno drėgme, o sausu, aitraus prieskonio oru.

Kilynas atsisėdo. Jis tebevilkėjo kombinezoną, kaip ir tada, kai juos užpuolė maldininkas. Instinktyviai patapšnojo per kišenes. Niekas nedingo.

Tobis. Vyriškis atsistojo ir nusvyravo prie sūnaus, kuris sėdėjo galvą nunarinęs tarp kelių, sunkiai dvėsuodamas.

— Ar tau viskas gerai?

— Aš… atrodo. Toji vieta…

— Salos? Vandenynas su…

— Ne. Aš buvau kažkokioje oloje. Ant sienų šliaužiojo bjaurūs padarai. Kraupi vieta… — Tobis staigiai pakėlė akis. — Aišku, aš neišsigandau.

Kilynas šyptelėjo.

— Be abejo. Tai tik nieko verti maldininko vaizdeliai. — Jis asmeniškai taip nemanė — širdis vis dar pašėlusiai daužėsi, — tačiau nebūtina dėl to kvaršinti sau galvos.

— Jis uždavė man daugybę klausimų. Aš jų nesupratau.

— Verčiau viską pamiršk.

Prie tėvo su sūnum priėjo Kirvius, regis, praradęs orientaciją.

— Kad ir kas tai būtų, manau mums reikėtų…

Šaižus garsas privertė juos užsičiaupti ir atsigręžti. Iš už artimiausio kampo išlindo maldininkas. Kilynas žvelgė į metalinį padarą nejausdamas ypatingos baimės. Jų visų likimas dabar priklauso nuo mecho valios, todėl telieka laukti, kas bus toliau.

Aukštas ir kampuotas maldininkas lėtai artėjo, stypčiodamas tarp skulptūrų. Viename iš meno kūrinių, kuris vaizdavo milžinišką žmogaus delną, tupėjo Šiba, įsikibusi į didžiulį lakuotą nagą.


1. Buvo lengviau bendrauti, kai jus įtraukiau į savo pasaulį.

2. Bet realybėje jus esate tikresni.


Iš komandos narių reakcijos Kilynas suprato, kad jie taip pat išgirdo šiuos žodžius savo sensoriniuose centruose. Maldininkas pagaliau išmoko prasiskverbti į žmonių tinklą.

— Dingstame iš čia! — sielvartingai suriko Lėtapėdis Sermas.

Įdomu, ką jis regėjo mecho sąmonės labirinte, pagalvojo Kilynas spėdamas, kad kiekvienam individui kelionė pateikė skirtingus netikėtumus. Maldininkas kuo puikiausiai žinojo, kaip paveikti stipriausius Kilyno jausmus. Kokio velniško tikslo siekė tas padaras?


1. Aš dar nebaigiau.

2. Jūs privalote duoti man šį tą daugiau.

3. Man rūpi vidiniai jūsų pojūčiai.

4. Energija — tai pagrindinis elementas, kurio trūksta mano kolekcijai.


Aplink žmones pamažu atgijo tamsiosios skulptūros. Šalia Kilyno prasimerkė akis, virptelėjusi gigantiškomis, vėduoklę primenančiomis blakstienomis. Melsvai baltą rainelę įmantriais raštais išraizgė geltonos gyslelės. Iš ašarų kanalo sunkėsi raibuliuojančio pilko skysčio lašeliai.

Atrodė, tarsi į maldininko signalą sureagavo visas kompleksas žmogiškų organų, groteskiškai atskirtų vienas nuo kito. Kraupioji akis mirkčiojo blakstienomis, išgaudama šaižius nemalonius garsus. Vyzdys susitraukdavo ir vėl išsiplėsdavo lyg pulsuojanti sferos formos širdis.

Maldininkas išskaidė žmonijos patirtį, kurią dabar, jiems padedant, norėjo sujungti į vieną visumą.

Kai pabaigs savo darbus su jais…

Kilynas čiupo Tobio ranką.

— Eime.

Komandos nariai patraukė tolyn, aplenkdami krutančius eksponatus. Kilynas stengėsi įjuos nežiūrėti. Gerai, kad palubėje kabančios lempos švytėjo gana blausiai. Tingiai judančius organus apgaubė prieblanda. Deja, tai nepadėjo nuslopinti nuo jų sklindančio šlykštaus dvoko.


1. Problema liko neišspręsta.

2. Aš prašau jūsų pagalbos.

3. Mainais už laisvę.


— Kodėl mes turėtume tuo patikėti? — pasiteiravo Kilynas.

Bendražygiai nesulėtino žingsnio. Jis atsigręžė ir pastebėjo, kad kiti pritilo, pakreipę galvas, tarytum kažko klausytųsi. Vėl pradėjo funkcionuoti Karaliaus rankos, kurios buvo suparalyžiuotos, maldininkui užpuolus klastūną. Drebėdamas vyrukas pakėlė jas prie veido. Kiekvienas žmogus sulaukė iš mecho tik jam vienam skirto pranešimo.


1. Tarp protingų būtybių turi būti pasitikėjimas.

2. Tai viskas, ką jūs turite.

3. Arba aš.


Numojęs ranka Kilynas paspartino žingsnį. Priešakyje iš miglotų šešėlių išniro kažkoks padaras. Matyt, slėpėsi čia jau kurį laiką.

Jis galvojo, kad blizgančioje žalioje jūroje pamatyti vaizdai tebuvo iliuzija. Gaila, bet ne. Tikrovė pasirodė kur kas baisesnė.

Fanės parodija pasirąžė, įtempdama drebančius raumenis. Sužybsėjo drėgnos akys. Ten, kur turėtų būti burna, karojo pūvančių odos skutelių ratilai. Iš kvėpavimo angų po sudžiūvusiomis krūtimis ištryško gleivės.

— Vadinasi, tu išties ją sukūrei, — tylios nevilties kupinu balsu sušnibždėjo Kilynas.


Tikrovėje esama elementų, kurių nerasi jokioje sintetinėje konstrukcijoje.


— Tai… Ne…


Tam tikros žmonių patirties kategorijos turbūt nėra pakankamai gerai saugomos prisiminimuose. Todėl man reikia, kad jūs susiporuotumėte. Artimas ryšis su šiuo moteriškosios lyties atstovu padėtų atgaivinti itin stiprios reakcijos funkciją.


Kilynas sustingo.

— Tu ne… tu negali…


Per bandymus mane gerokai nustebino tavo reakcija. Nuteikė džiuginančiai.


— Bandymus? — nejau vandenyno, salų ir Fanės iliuzijos reikėjo tik tam, kad būtų pasiruošta šiam?..


Dar teks išanalizuoti bei meniškai pavaizduoti daugybę žmonių reakcijos aspektų. Vis dėlto man susidarė įspūdis, kad baimės ir geismo emocijos yra lygiagrečios viena kitai. Neretai baimė paskatina geismą. Tai būtų galima pavadinti evoliucinio poveikio funkcija. Baimė nuolatos primena jums apie mirtį, tuo tarpu geismas užtikrina šiokį tokį nemirtingumo pojūtį — be abejo, tai tik blyškus atspindys tikrojo gyvybės tęstinumo, aptinkamo jūsų esybių įrašuose. Būtent šį baimės/geismo lygmenį dabar norėčiau ištirti.


Kilynas vargais negalais prisivertė susitvardyti. Fanės parodija agoniškai klibikščiavo į priekį.

Jis užmušė sensorinę šio padaro versiją. Savo ruožtu maldininkas sunaikino sensorinį Tobio atvaizdą. Ar tai buvo grasinimas?

Kilynas sugriežė dantimis. Mecho ketinimų neįmanoma nuspėti. Incidentas tiesiog suteikėjam papildomos informacijos, dar truputį abstrakčių duomenų. Tai viskas, ko reikėjo maldininkui. Daugybės skaičių ir geometrinių figūrų, pagražintų vingiais padrikų įvykių, kuriuos žmonės vadino savo gyvenimu ir kurie, metalinio monstro linzėmis žiūrint, tebuvo įdomių trajektorijų kratinys.

— Tu nė nesuvoki, kaip smarkiai klysti, — iššaukiančiai drėbtelėjo Kilynas.

Virpančiame Tobio balse nuskambėjo nepasitikėjimo ir siaubo gaidelės:

— Tėti… tėti… juk čia… ne ji?

— Ne, tikrai ne ji.


1. Vadinasi, atsisakai?

2. Aš galiu priversti.

3. Man tereikia duomenų.


Padarui goglinant artyn iš pilkų šešėlių, Kilynas pamatė, kad jis gerokai papuvęs. Įdegusi ir vėjo nugairinta Fanės oda virto dėmėta purpurinio atspalvio plėve. Iš didžiulių šnervių, žiojančių po krūtimis, kyšojo gruoblėtos kerpės ir sunkėsi žalios gleivės, kurios varvėjo kairiuoju šonu ant išvarpytos skylėmis šlaunies. Vietoj pirštų delnų galiukus bjaurojo rudos pūlingos pūslelės.

— Tas padaras nesveikas.

Maldininkas kreipėsi tiesiogiai į jį, pasinaudodamas Artūro balsu:


Kuriant visą organizmą vien iš mentalinės informacijos, iškyla nemažai sunkumų. Jei pavyksta susieti jį su kitomis gyvybės formomis, tai tampa meniškumo įsikūnijimu. Be abejo, aš padariau ne vieną klaidą. Atvirai kalbant, pačių keisčiausių klaidų.


— Kaip žavu, kad pats pripažįsti.


Kai kurios jų įsivėlė ieškant stilistinių sprendimų. Vis dėlto neabejoju, kad gaminys pasirodys tau pakankamai žmogiškas. Aš prašau tavęs parodyti man kelias poravimosi akimirkas ir jų sukeltas galingas emocijas…


— Ne!

Netekęs žado ir pasibaisėjęs Tobis timptelėjo tėvą. Fanės parodijai artėjant, jiedu traukėsi atatupsti.

Padaro akyse sužvilgo maldavimas. Kilynas pajuto, kad suspaustą krūtinę užlieja maudulio banga.

Staiga priėjo alkūnės išdygo Kirvius.

— Klausyk, žmogau, tu privalai!

Kilynas atsigręžė sutrikęs.

— Ką… juk tu ne…

Kapitonas išniro iš šešėlių, tarytum specialiai būtų iškviestas, ir pamojo į slenkančią figūrą.

— Jei nepadarysi to, mes negalėsime sudaryti jokio sandėrio.

Kirviaus balsas aidėjo ramiai ir dalykiškai. Tačiau jo akyse žaižaravo karštligiška įtampa.

— Kokią paslaugą jam padarei pats? — griežtai paklausė Tobis.

Kirvius paniekinamai patempė lūpą.

— Nekvaršink dėl to savo galvos, berniuk. Jis paprašė, ir aš padariau. Užtrukau vos vieną minutę. Dabar išgirdau, jog tu neketini įvykdyti paslaugos, todėl ir priėjau. Regis, tau kilo šiokių tokių problemų.

Kilynas suprato, kad šis žmogus besąlygiškai tiki savo žodžiais. Aišku kaip dieną, kad niekam nepavyks sužinoti, ką jis patyrė būdamas sensoriniame maldininko tinkle, kokie monstrai, slypintys giliai viduje, nutrūko nuo pavadžio. Tačiau žibančiose vyruko akyse kuo puikiausiai atsispindėjo tų įvykių pasekmės. Atsipalaidavo sustingęs veidas, išnyko toji maniakiška išraiška, perkreipusi raudoną bumą bei pavertusi smakrą įtemptų raumenų mazgeliu.

— Dink iš čia, Kirviau, — tyliai išspaudė Kilynas.

— Klausyk, tu privalai. — Kapitonas maloniai uždėjo jam ant peties ranką, visiškai klaidingai įvertindamas Kilyno nuotaiką. Sutrūkčiojo lūpos, bandydamos nusišypsoti.

— Tai nėra žmogus, Kirviau.

— Galbūt ne visai, — gąsdinančiai protingai sutiko jis.

— Tu negali…

— Nagi, klastūnas žuvęs. Metropolį pajėgsime apginti tik tuo atveju, jei palaikysime gerus santykius su maldininku.

— Ne, — sušnibždėjo Tobis.

Fanės parodija sustojo prieblandoje, blizgančiomis akimis stebėdama žmones. Jos skruostikauliai švytėjo akinančiai raudonu atspalviu. Susiraukšlėjusios krūtys buvo išbertos rausvais spuogeliais. Pro švilpiančias kvėpavimo angas sklido rūgštus kvapas.

— Nesispyriok. Įkišk savo senąjį strypuką.

Kilynas atsitraukė nuo kapitono jausdamas, kaip susitraukia gerklė.

— Po velnių! Ką tau reiškia viena minutėlė? Įsivaizduok, jog tai dirbtinė senė.

Kirviaus manymu, pagalvojo Kilynas, jis kantriai stengėsi išaiškinti akivaizdžius faktus ir parodyti, kad šioji dvokianti kraupi pabaisa tėra menkutė kliūtis, neleidžianti užtikrinti viso gyvenimo darbo, Metropolio, saugumo. Kapitono pasaulyje daugiau niekas neturėjo ir neturės jokios reikšmės. Nei asmeniški, nei žmogiški jausmai negali stoti skersai kėliojo pasirinktam likimui.

— Pagyvenusi moteris su gėle. Tik pažiūrėk įjos papukus. Juk neatsisakytum paragauti tų prisirpusių obuoliukų?

Nuo priverstinio linksmumo Kirviaus veidą apgaubė prakaito plėvelė, o beprotiškose jo akyse suspindėjo staiga į galvą šovusi mintis.

Kapitono galva krūptelėjo, tarsi jis būtų į kažką įsiklausęs. Į veidą siūbtelėjo įtampos bangos. Paskui vyriškis linktelėjo.

— O taip, puikūs prisirpę obuoliukai.

Kirvius apsisuko ir žengė link svyruojančios figūros, kuri stebėjo kapitoną drėgnomis akimis.

— Šiam darbui reikia tikro vyro, — negyvu, bemaž pamišėlišku balsu pareiškė Kirvius.

Jis sustojo prie Fanės parodijos. Nusimovė kelnes.

— Tai gali padaryti tiktai tikras vyras.

Kilynas neįstengė nė krustelėti. Jis užmušė Fanės parodiją sensoriniame maldininko centre nesusimąstydamas. Mechas stebėjo, kaip žmogus priima sprendimą, nepaliaudamas su juo šnekėti. O tada prieš akis suskaldė į gabalėlius sūnų.

Visa tai tebuvo pasiruošimas.

Jis prispaudė Tobį prie savo šono. Niekas nepratarė nė žodžio. Visi stebėjo, kaip Fanės parodija lėtai pakelia vieną koją ir užkelia ją ant Kirviaus juosmens. Kapitonas stovėjo sustingęs ir pasiruošęs. Jo žvilgsnis klaidžiojo miglotose tolybėse, o rankos apkabino pūvančio padaro pečius. Ant atsikišusių dubens kaulų pakibo ir kita koja. Kilynas išvydo jos tarpukojyje kažką įnirtingai virpant. Tamsioje trūkio linijoje prasivėrė du plyšiai su karštai pulsuojančiais pakraščiais. Pro siaurą angą styrojo geibiai drebantys ūseliai.

Fanės parodijos akys užvirto aukštyn. Jos rožė išsipūtė ir dar labiau paraudonavo.

Kirvius priklupo ieškodamas patogesnio kampo. Padaras įsikibo į jo galvą trumpais bepirščiais delnais.

Poravimasis vyko visiškoje tyloje ir tamsoje.

— Aaach, — atsiduso kapitonas, įėjęs į Fanės parodiją.

Kilynas nušovė juos abu, staigiai išsitraukęs nedidelį šratinį pistoletą. Užtaisai išgraužė skyles jų kaukolėse.

Vyriškis nuleido ginklą ir tvirtai suspaudė Tobio pečius. Jei maldininkas bandys keršyti, jie teturės vos kelias akimirkas išsigelbėti.

Tėvas pažvelgė į sūnų, ir jiedu tylėdami linktelėjo.

Abiem žmonėms belūkuriuojant, švelnioje prieblandoje vėso lavonai.

Tačiau maldininkas nepasirodė.


9


Lėta kelionė atgalios vedė per pjūviais išvagotą žemę. Dėl kažkokių nežinomų priežasčių mechai išraižė kalvų pašlaites ir suformavo jas į kampuotus įžambius pylimus. Nuožulnias laminuotas plokštumas puošė milžiniški ornamentai. Nuo žvilgančių mechų struktūrų į viršų kilo debesys pilkšvų raibuliuojančių dulkių. Klastūnui teko gerokai pasirangyti, kad pajėgtų prasibrauti pro šį labirintą.

— Aš nė nenutuokiau, ką tas padaras turėjo omenyje, — staiga pareiškė Kilynas Šibai, tarsi pratęsdamas anksčiau nutrauktą pokalbį. Tiesą sakant, paskutinį kartą jiedu persimetė keliais žodžiais dar būdami mechų komplekse.

— Ir negalėjai nutuokti, — atsakė ji.

— Kurį laiką tu manai, kad gali, — paprieštaravo vyriškis. — Maldininkas rodė mums įvairiausius vaizdus, kurie turėjo reikšti kažką žmogiško. Man tai nė kiek nerūpėjo.

Šiba pritardama pakinkavo galva. Žinia, maldininko sąmonės erdvėje jai teko patirti kitokius dalykus. Kaip ir visiems kitiems.

— Viena mano dalis stengėsi nuo visko atsiriboti. Aš vyliausi sugebėsiąs būti tiesiog žiūrovu. Toji vieta atrodė pakankamai tikroviška, bet realybės pojūtis retsykiais išnykdavo.

Ji vėl linktelėjo.

— Man regis, jis didžiavosi savo darbais. Vadino tai menu. Kurį laiką ir pats taip galvojau, bet vėliau nebegalėjau su tuo susitaikyti.

Šiba nužvelgė jį mąsliomis, lūkuriuojančiomis akimis.

— Tu nužudei tai, ką parodė maldininkas.

— Tuo metu aš nieko negalvojau.

— Ir nereikėjo galvoti. — Ji dirstelėjo į glotnius pašlaičių paviršius, plaukiančius pro šalį.

— Kai antrą kartą pamačiau padarą, panašų į Fanę, akimirkai buvau tikras, kad jis taip pat nerealus.

Ji maktelėjo galva.

— Paskui įsiterpė Kirvius. Tikriausiai būčiau užmušęs tą padarą ir antrą kartą. Netgi be kapitono, — ištarė Kilynas negyvu balsu. Paskui pridūrė: — Toji būtybė — tai ne mes.

— Taip. Ne mes.

— Maldininkas paprasčiausiai suklydo.

— Kaipgi? — paklausė moteris.

— Jis nesuvokia, kuo skiriasi meilė nuo sekso.

— Kaip ir mes patys. Retkarčiais.

Kilyno žandikauliai suvirpėjo, įsitempė ir atsipalaidavo.

— Kai Kirvius įėjo į tą baidyklę, jis atsiskyrė nuo mūsų amžiams.

— Visa tai jau praeityje, — pasakė Šiba. — Pasistenk užmiršti.

— Galbūt už šio įvykio slypi šis tas daugiau. Aš nežinau. Galbūt Kirvius darė tai ir anksčiau. Galbūt pirmąjį kartą tenka prisiversti, o vėliau nė kiek tuo nesišlykšti. Net nesusimąsčiau, kad Kirvius galėjo daryti tai ne vieną kartą.

— Pasiteirauk kitų Karalių. — Šiba nudelbė jį šaltu žvilgsniu, bet minties nepratęsė.

Kilynas gana ilgai svarstė šį pasiūlymą, tada papurtė galvą — lėtai, lyg būtų apsvaigęs.

— Ne. —

Jie žvalgėsi į keistąsias kalvas. Kai kuriose vietose buvo matyti gilūs urvai. Po permatomu sluoksniu šmėkščiojo mechų dėmelės.

— Ne, — pakartojo jis. — Negaliu kalbėtis su Šeima apie tokius baisius dalykus.

Ilgą laiką visi komandos nariai tylėjo. Iš jų vieninteliam Kilynui prisiėjo žudyti, tačiau niekas jam dėl to nepriekaištavo.

Kilynas atsiduso, paskui atsistojo ir pasirąžė. Smarkiai niežtėjo liežuvio galą kažką pasakyti.

— Kai klastūną pakirto maldininko “pjūtis”, jis tikriausiai prarado savo esybę, — tarstelėjo vyriškis.

Jie keliavo įsirangę į renegato šono plyšį. Šiek tiek žemiau ant vamzdžių grynai dėl įdomumo sūpavosi Tobis. Jo, regis, nė trupučio nesutrikdė visi tie įvykiai milžiniškame pastate. Jau buvo praėjusios pora valandų, bet suaugusieji vis dar tylėjo priblokšti, tuščiais žvilgsniais varstydami pro šalį slenkantį kraštovaizdį.

— Maldininkas sakė, kad pjūtis klastūnui buvo būtina, — atsakė Šiba.

Kilynas linktelėjo. Mechas sugebėjo prasiskverbti į sensorinius žmonių centrus, surado būdą, kaip su jais šnekėtis. Šioji mintis dingtelėjo į galvą svirduliuojant šalin nuo tos vietos, kur jis užmušė Kirvių ir Fanės parodiją. Kiekvienas jų patyrė išskirtinę, sukrečiančią pažintį su maldininku ir dabar niekaip negalėjo išsikapstyti iš slogios tylos gelmių.

Keistajam laminuotų kalvų plotui pasilikus užnugaryje, jie atsidūrė rudoje laukymėje. Aplinkui dūzgė daugybė mechų. Kilynas pajuto sugrįžtantį susierzinimą, akims šaudant į pralekiančius mechus, rankoms beprotiškai geidžiant čiupti ginklą.

Prabilo abejingas Artūro balselis, kuris skambėdavo šiek tiek ūmiai, kai būdavo užvaldytas maldininko:


Nėra jokio reikalo nerimauti. Aš pašalinau iš kelio visas galimas kliūtis.


Atrodė, kad skrupulingai suformuluoti žodžiai aidi kažkur tolybėse. Į sąmonę įsiveržusi kur kas galingesnė asmenybė paprasčiausiai užgožė vargšą Artūrą.

Maldininkas neketino nieko žudyti. Atsivedęs su savimi klastūną liepė žmonėms ant jo įsitaisyti, o vėliau — tą patį būtų padaręs kiekvienas eilinis mechas — skubiai sutvarkė po incidento likusias šiukšles.

Dabar metalinis padaras lydėjo juos atgal į Metropolį. Nors ir atitolęs nuo visos kompanijos, jis nesunkiai susisiekdavo su žmonėmis, atsakydamas į klausimus ir dalindamas įsakymus.

Iš maldininko užuominų Kilynas suprato, į kokią gilią duobę jie įkrito. Renis nė nenumanė, kad jo veiksmams visą laiką vadovavo būtent maldininkas. Štai kodėl klastūno dėka Kirviui pasisekė apiplėšti tiek daug fabrikų.

Mechų civilizacija buvo pakankamai sudėtinga. Atskiros feodalinės valdos savaip reguliuodavo kompleksų gynybą, todėl maldininkas negalėdavo garantuoti šimtaprocentinio neliečiamumo. Per vieną antpuolį Karaliai neteko dviejų žmonių, nes susidūrė su naujo tipo sargyba, patobulinta taip, kad fabrikai būtų apsaugoti nuo renegatų.

Panašiai atsitiko ir Lomoje — tą vakarą po Fanės mirties Vyskupus užklupo perdirbtas mechas. Maldininkas nepajėgė iki galo suvaldyti marodierių, išrūkyti jų geismą medžioti žmones. Retkarčiais jam ir pačiam tekdavo garantuotai žudyti, antraip būtų sukėlęs nereikalingų įtarimų.

Vis dėlto jam pavyko nuslėpti Metropolį nuo kitų mechų. Klastūnas sakė tiesą, nors pats nesuvokė esąs kitos esybės įrankiu.

Dabar šis keistasis padaras lydėjo žmones atgal į jų anklavą, apšiurusį kaimelį, kuris išdrįso pasivadinti Metropoliu. Kilynas nepuoselėjo iliuzijų, kaip nuo šiol su jais elgsis maldininkas: kaip su naminiais gyvulėliais. Kaip su žaliava, tinkama meniškiems kūriniams.

— Ar mes skrisime dulkiniu? — paklausė jis, kreipdamasis tiesiai į maldininką. Atsakymas nuskambėjo Artūro balsu, nors, atvirai kalbant, iš Aspekto teliko siauras piltuvėlis, pro kurį sunkėsi kraupi ir didinga jėga. Kilynas jautė, kad Arturas stengiasi kiek įmanoma geriau išversti iš maldininko plūstančią informaciją. Gana dažnai Aspektas spygtelėdavo: Nesuprantama, — ir peršokdavo prie to, ką būdavo įmanoma išreikšti žmonių kalba.


Taip. Aš galiu pasinaudoti išdaviku klastūnu, kaip transporto priemone, bet vėliau jis turi būti išardytas. (Nesuprantama.) Man nepavyktų užmaskuoti renegato įsibrovimo į biologinį kompleksą, todėl reikės jį paaukoti ir išmontuoti į atskiras dalis.


— Bus sudraskytas į skutelius?


Išdavikus privaloma sunaikinti kiek įmanoma kruopščiau. Visada egzistuoja galimybė, jog tam tikru ribotu būdu jis susikūrė antologinę sąmonę, panašią į manąją. Jei taip, visas jo dalis reikia ištrinti nuo žemės paviršiaus. Už maištą sumokama tikra mirtimi.


— Renis dirbo su tavimi. Nejau negali jo išgelbėti?

Atsklido šaltas it ledas atsakymas:


Tai žemesnės klasės sąmonė.


— Kaip ir mes.


Būtent. Tačiau jūs neišduodate saviškių.


— Klastūnas tiesiog stengėsi išlikti gyvas.


Bet darė tai pažeisdamas mūsų taisykles. Tai esminis skirtumas. (Nesuprantama.) Aš aptikau klastūnąjau gana seniai, bet niekam neprasitariau, nes žinojau, kad galėsiu panaudoti jį kilnesniems tikslams. Tik dėl šios vienintelės moralinės priežasties aš toleravau taip nukrypusią nuo normos sąmonę. Ji troško išsaugoti savo prisiminimus, asmenybę — viską. Tai tampa neįmanoma, kai atskiras protas prisijungia prie bendros mechų sąmonės. (Nesuprantama.) Be abejo, užgimsta ir dalelė individualios patirties. Savęs suvokimas. Bet ne visa esybė. Tam prireiktų papildomos akumuliuotos erdvės ir nesibaigiančių komplikacijų koregavimo.


Kilynas atsigręžė į horizontą maksimaliai sustiprindamas regėjimą ir išvydo greitaeigę transportinę platformą, ant kurios važiavo maldininkas.

Padaras sekė žmones nuo pat biologinių fabrikų — stengėsi neišklysti iš ryšio zonos, tačiau laikėsi nuo jų padoriu atstumu. Kilyno širdyje įsikerojo įtarimas, kad maldininkas tokiu būdu saugoja savo kailį. Jei netyčia užgriūtų aukštesnio rango mechai, jis lengvai paspruktų apsimetęs niekuo dėtu.

Kilynas atsipalaidavo jausdamas, kaip atlėgsta įsitempę raumenys. Kažkas viduje privertė jį prabilti su apsimestiniu linksmumu:

— Vadinasi, mechų dangaus nėra?


Tu bandai paversti dvasinius dalykus trivialiais. Sąmonė tegali tikėtis būti perdirbta ir vėl paskleista.


— Tai viskas, ko pats nori? — paklausė Šiba.

Kilynas sumirksėjo iš nuostabos; jis įsivaizdavo, kad šio pokalbio daugiau niekas negirdi. Pasirodo, maldininkas lėtai ir niekuo neišsiduodamas integravo žmonių reakcijas į vieną visumą.


Aš esu kitokio rango. Antologinio intelekto neįmanoma sunaikinti, nes jis pasklidęs po visą pasaulio paviršių. (Nesuprantama.) Netgi maksimalaus galingumo termobranduoliniam sprogimui tepavyktų nužudyti atskirus mano elementus. Tuo tarpu pagrindinė esybė yra saugoma fazinėse kiekvienos lokalizuotos vietos jungtyse. Panašiai kaip tinklas susibūrusių į vieną krūvą antenų, kurios sugauna tas pačias bangas, lyg būtų viena didelė akis. Tačiau tai nėra akis. Lygiai taip pat aš esu ne viena sąmonė, o daugybė sąmonių.


Kilynas išsišiepė.

— Kažkodėl tu neatrodei toks kietuolis, kai mudu su Šiba sudraskėme tave į gabalėlius. Atsimeni? Per Lupikų ir Vyskupų susitikimą?

Jis nė kiek neabejojo, kad maldininkas neleis žmonėms gyventi ilgai, todėl nevaržomai, su maniakiška piktdžiuga šaipėsi iš tolumoje lekiančio mecho.


Aš buvau tam pasiruošęs. įsirašiau jūsų gana daug, todėl reikėjo laiko, kad pajėgčiau suvirškinti informaciją. Teko perkelti savo esybę į kitose vietose esančias dalis. Žmonių terminais kalbant, jums pasisekė sunaikinti “geležį”, bet ne programinę įrangą.


— Buvai praradęs spartą, ar ne? — sardoniškai vyptelėjo Šiba, prisiderindama prie Kilyno nuotaikos. Išsivadavę iš tamsių slegiančių požemių jie atsipalaidavo ir nusprendė nesileisti įbauginami, kad ir koks likimas lauktų.


Teisybė. Antologiniams intelektams prisieina mokėti tokią kainą. Tačiau mes esame pripratę prie nelokalizuotos būsenos. Štai kodėl iš pradžių negalėjau suvokti, ką jūs jautėte išvydę mano skulptūras. Aš — kaip ir visi mechai — neretai būnu išardomas į atskiras dalis, pataisomas ir vėl surenkamas. Tai natūralu. Aš nesupratau, kad jums, mirtingosioms organinėms būtybėms, atskirų žmogaus kūno dalių ikonografija kels pasibjaurėjimą.


— Ar tai tos šlykštynės, kurias matėme fabrike? — Kilynas atsiminė nuo kūno atsietas rankas ir kojas, siaubingąją be paliovos krutančią žmogiškų genitalijų skulptūrą…


O, taip. Dabar man aiškūs mūsų skirtumai. Tokie dalykai tampd akivaizdūs, kai įvertini praeities įvykius. Jūs regite vidinius vieni kitų organus tik tada, kai dėl ligos ar prasto funkcionavimo reikia prapjauti žmogaus odą. Žinoma, ir tuomet, kai supūva numirėlis. Bet kuriuo atveju aptariamas asmuo jaučia skausmą, yra be sąmonės arba miręs. Tokiais momentais žmogaus sąmonę užvaldo itin stiprios emocijos. Be abejo, negatyvios. Niekas iš mūsų anksčiau to nesuvokė. Tai nepakartojamas atradimas. (Nesuprantama.) Vienas iš tų vertingų menui aspektų, kuris gali pateikti pastovų organinio pasaulio vaizdą.


— Nė nesitikėk, — sausai tarstelėjo Šiba. Kilynas šyptelėjo.


Ką turi omenyje? Aš nepajėgiu įskaityti tavo…


— Tos skulptūros nėra žmonės, — pertraukė maldininką Kilynas.

— Tai tik siaubingų išsigimėlių paroda. Šūdą tu žinai apie žmoniją.


Žinau, kas yra virškinimas. Žinau, kaip atsiranda išmatos.


Kilynas apstulbo, kai žmonių kompanija prapliupo kvatoti — nuo plieninio krypuojančio klastūno korpuso aidėjo krizenimas. Dar labiau vyriškį pralinksmino nustebusio maldininko signalai, tvyksčiojantys jų sensoriniame tinkle lyg purpurinės strėlytės.


Aišku. Jei neklystu, šis garsas yra viena iš pagrindinių jūsų biologinio tipo savybių.


— Biologinio pipo? — perklausė Tobis. — Ar taip mechai vadina žmones?


Jūs esate svajojantys stuburiniai. Gana keistas subtipas, kalbant tiksliau. Ir, žinoma, labai retas. Kai kurios neišmatuojamai senos mano dalys dar atsimena, kai jūsų buvo visa galybė.


Kilynas dirstelėjo į Šibą.


šis virpantis garsas yra jums būdingas. Tokiu keistu būdu pasireiškia instinktyvi jūsų reakcija.


— Tai juokas, — paaiškino Šiba.


Kažkas panašaus į… specifinį atspalvį?


Kilynas sukikeno. Jis iš karto suvokė, kad maldininkas nė už ką nesusigaudys, ką reiškia juoktis iš pasaulio.

— Galbūt.

— Tikriausiai tavo gomurys nesusiformavęs? — paklausė Šiba.


Ne išimtis, jog tai tiesa. Kiekvienas jūsų skleidžiate visiškai kitokius garsus, ir to neįmanoma paaiškinti vien genetinių gerklų konstrukcijų ir balso stygų skirtumais. Aš nepajėgiu prognozuoti, kaip vystysis moduliacija. Greičiausiai tai turi kažkokią reikšmę.


— Tu nesupranti, — tarė Šiba.


Ko?


— Visos esmės. Kai juokiesi, tu esi… tu esi… — ji nutilo užsikirtusi.


Kai išgaunate tą įmantrų garsą, jus persmelkia trumpas švytėjimas. Tokį pojūtį aš galiu atpažinti, bent jau iš dalies. Tai kažkas už laiko tėkmės ribų. Tarytum vibruojantis verbalinis šūksnis — tas žybsnis — padėtų jums pajusti tikrojo gyvenimo skonį. Tą akimirką jūs tampate nemirtingi.


Kilynas nusikvatojo.


10


Jie skverbėsi pro suraižytus slėnius, knibždėte knibždančius mašinų. Maldininkas be didelio vargo pravedė žmones pro tirštai apgyvendintus mechų kompleksus. Jis valiojo pakeisti eismo judėjimą ir nuslopinti įkyrų metalinių padarų susidomėjimą.

Po kurio laiko jie atsidūrė atviroje erdvėje, apleistuose tyrlaukiuose, kuriuos taip mėgo mechai. Kilynui pasirodė, kad biosfera šiose vietose gana smarkiai išėsta. Tolumoje, ant dėmėtų kalvų, kerojo pilkos piktžolės. Sustiprinęs regėjimą, jis pastebėjo, kad vieną pašlaitę išgraužė orda smulkiųjų mechų, kitados nukritusių ant jų iš dulkinio.

Kilynas jautėsi pakankamai atsipalaidavęs ir ramus. Dėl Kirviaus nužudymo nekankino jokie sąžinės priekaištai. Jis privalėjo nubrėžti liniją tarp žmogiškų ir nežmogiškų veiksmų, tai visiškai natūralu. Jei maldininkas būtų nusprendęs užmušti Kilyną už tokį poelgį, niekas nebūtų jo išgelbėjęs. Kažkodėl tokia galimybė nė trupučio nejaudino. Dabar jis šnekėjosi su saviškiais, klausydamasis jų balsų, slopinančių skausmą lyg išganingas gydomasis balzamas.

Žemės reljefas pamažu įgavo pažįstamus bruožus. Už kitos kalvos keteros turėtų plytėti dulkinio nusileidimo laukas.

Už nugaros link horizonto grimzdo Deniksas. Virš vingiuoto kalnyno silpo Ėduonies spinduliavimas. Aukštai danguje virpėjo oranžinės šviesos gijos. Priešais erdvę perskrodė žybsniai. Kilynas trumpam suglumo, bet staiga atsiminė, kas tai yra.

— Pažiūrėkite! — šūktelėjo jis Tobiui ir Šibai.

Maldininkas, važiuojantis ant pusmėnulio pavidalo platformos, taip pat pastebėjo atmosferinius trukdžius. Kilynas pajuto savo sensoriniame centre, kaip sutrikęs padaras įsistebeilijo į šaunančius žemyn šviesos tvyksnius.

Vyriškis pasistengė sujungti savo balse akustinį ir elektrinį skambesį. Implantuotoms mikroschemoms nugludinus žodžius, šie suskambo tarsi ausį rėžiantis krankimas.

— Tu! Juk tu iš Ėduonies!

Oras suraibuliavo. Debesys ėmė sūkuriuoti virsdami gigantiškais čiuptuvais.

Atsklidusį silpną garselį beveik ištirpdė vėjo šnabždesys.


Mane užgožia vasarinės audros. Aš vos girdžiu tavo balsą. Kalbėk garsiau!


Ar taip gerai? — užriaumojo Kilynas, kone užkimdamas nuo kapotų šaižių elektrogarsų.


Kur kas geriau. Čia Kilynas, tiesa? Aš ieškojau tavęs.


Įsiterpė maldininkas:


Kokiu būdu… ooo!


Kilyną pribloškė tai, kaip netikėtai buvo pakirsta maldininko valia.

— Kodėl tu manęs ieškojai?

Sustojęs klastūnas užgesino savo variklius. Žmonės vis dar tupėjo ant renio žvelgdami į dausas, kuriose išsiplėtė žybsinčių spalvų raštai. Link žemės paviršiaus atsklido tylūs švilpčiojimai. Magnetinio lauko linijose kibirkščiavo žiežirbos. Iš kobaltinio dangaus skliauto žemyn driekėsi vinguriuojančios gijos.

Prieš Kilyno akis visą Čiuožyklą apgaubė geomagnetinis burbulas, panašus į blizgantį voratinklį, įkalinusį savyje žvaigždžių krislelius. Netrukus jis pradėjo deformuotis. Margos vijos susiliejo, banguodamos lyg popieriaus lapas milžino rankoje. Ten, kur magnetiniai laukai lietėsi vienas prie kito, suraibuliavo didingas safyro atspalvio švytėjimas.

Iš vakarėjančių padangių gelmių išniro blankių spindulių kolonos, suglausdamos lauko linijas taip, kad šios priminė magnetinio butelio kakliuką. Vilnijantis žemas balsas pagarsėjo. Atrodė, lyg žodžius tartų būtybė, gyvenanti tarp žvaigždžių.


Ieškojau tavęs ilgai, neprarasdamas budrumo.


Beveik užkimęs Kilynas sugebėjo riktelėti:

— Kodėl?


Ar čia tikrai toji vieta, apibūdinama Kilynu? Aš privalau būti tikras.


— Gali mane prazonduoti, — atsakė jis svarstydamas, ar toji būtybė pajėgs aptikti sensoriniame centre gaižų maldininko aromatą.


O — tai išties esi tu. Bet kažkaip pasikeitęs.


— Teisingai. Man…


Nuolankiausiai sveikinu didingųjų erdvių valdytoją!


Nervingai spragsintys pasveikinimo žodžiai nuskambėjo taip staigiai, kad Kilynui vos pavyko juos išgirsti. Vyriškį gerokai nustebino kitoniškas maldininko balsas.


Aš jaučiu mechanizmą?


O, taip, man didelė garbė su jumis šnekėtis. Tikiuosi, jog mūsų pasaulio susikirtimas su bekūniais įvyko ne per anksti? Tokia išvada, be abejo, irgi mus džiugintų. (Nesuprantama.) Su visa pagarba turiu pareikšti, kad mechaninė civilizacija dar nėra pasirengusi sutikti didingąją esybę…


Ne, ne, nieko panašaus. Atėjus tokiam momentui, jums bus pranešta. Manau, tu žinai, jog tokie reikalai tvarkomi aukštesniuose lygiuose?


Taip, žinoma! Aš nedrįstu brautis į progresijas bei konvergencijas…


Tuomet būk toks malonus ir palik mus vienus.


O! Taip!


Kilynas pajuto, kaip maldininkas bailiai susitraukia į juodo sąmyšio mazgelį.

Iš tamsių padangių galingai nuaidėjo gintarinės trelės:


Esybė, kuri paskatino mane perduoti tau ankstesnį pranešimą — toji indukcija vėl nori su tavimi šnekėtis.


Kilynas sumirksėjo.

— Ką…


Negalėdama kreiptis tiesiogiai, ji turi persiųsti savo žinią per kintančias elektros sroves. Ji gyvena kur kas giliau Ėduonyje nei aš.


— Kur? Kaip? — Kas galėtų pažinoti jį!


Ji tvyro pačioje iškreipto laiko Ėduonies sferoje, panirusi už akrecinio disko, giliai po mano kojomis, kurios klimpsta tirštoje kunkuliuojančioje plazmoje. Ši esybė nustvėrė magnetinius laukus ir iš savo tamsiųjų valdų išsiuntė pranešimą, kurį privalau perduoti tau magnetinėmis gijomis, savo kūnu ir siela.


Žmonės spoksojo į viršų iš nuostabos negalėdami sukąsti žandikaulių. Pagarbios baimės Kilynas daugiau nejautė. Jį apėmė paprasčiausias siaubas. Jei tos energetinės jėgos, taip lengvai pajungusios savo valiai geomagnetinius laukus, padarys bent menkiausią klaidelę ir tvykstelės žaibu, jie akimirksniu pavirs nuodėguliais. Tai visai įmanoma, kadangi toji dausų būtybė akivaizdžiai išprotėjusi…


Žinutė gana padrika. Ėduonyje siaučia keistos erdvės ir laiko audros, kurios užgožė daugumą žodžių. Vis dėlto mane valdančios didingos galios sugebėjo šį tą persiųsti. Pirmoji pranešimo dalis yra tokia: Ieškok Argo. Neužmiršk. Ieškok Argo.


Kilynas susiraukė. Ir vėl tas bereikšmis žodis.

— Argo…


Kaip ir anksčiau, aš nė trupučio nenutuokiu, ką tai galėtų reikšti. Antroji dalis… dalis…


— Jis išnyksta, — sukuždėjo Šiba.


Nagi, palauk. Tas mechanizmas šalia tavęs — jaučiu, kaip jis grumiasi, priešinasi mano buvimui.


Kilynas sušuko:

— Antroji dalis! Pasakyk…

Ne. Mane trumpam apleidžia jėgos… bet aš priversiu šį… šį įkyrų mechanizmą… kalbėti… tiesą…


Kilynas pažvelgė aukštyn į miglotą dangų. Įmantrus magnetinio lauko linijų raštas nublanko, gijos išsisklaidė.

— Palauk! — suriko jis. — Kaipgi antroji pranešimo dalis?

Besirangančios linijos neišspaudė nė garso. Kilynas susiraukė ir maksimaliai sustiprino savo sensorius. Ar tik nesušiugždėjo tylus kuždesys?

Sensorinį centrą užliejo tamsi sąmonė. Atgavęs drąsą sugrįžo maldininkas.


Anksčiau niekada nebuvau susidūręs su tokio rango būtybe. Jos aplanko mūsų valdas labai retai, mieliau pasirinkdamos energetinius uraganus, šėlstančius Ėduonies pakraštyje.


Net ir perfiltruota abejingo Artūro balso, maldininko intonacija skambėjo pagarbiai.

— Kas tai? — pasiteiravo kažkas iš bendražygių. Kilynas nenuleido akių nuo yrančios magnetinės galios, kurios vijos slysčiojo padangėje lyg baltos raumenų skaidulos.


Tai magnetinė sąmonė. Materialioms būtybėms nesuvokiamų matmenų asmenybė. Ji gyvena sudėtingoje magnetinių slėgių deformacijoje, saugodama savo duomenis bangose, kurių svyravimų amplitudės neįmanoma sumažinti. Tai dar vienas nemirtingumo aspektas… tik daug subtilesnis nei mūsiškis. Tokios esybės šliejasi prie žydros įkaitusios materijos žiedo, besisukančio Ėduonies orbitoje. Akrecinis diskas teikia prieglobstį daugybei panašių sąmonių, tačiau tikrosios jų esmės driekiasi iki dujų debesų bei žvaigždžių, sūkuriuojančių aplink Galaktikos Centrą. Kokia garbė, kad man pasisekė vieną jų pamatyti. Pagrindinis mūsų kultūros tikslas yra patenkinti tokių sąmonių norus. Atsiranda tvirtinančių, neva jos kažkada egzistavo mūsų pavidalais.


Kilynas tebežiūrėjo į apsiniaukusias dausas ir pats nepastebėjo, kaip mestelėjo sarkastišką pastabą:

— Vadinasi, jūs, mechai, turite Dievą?


Magnetinės sąmonės — tai dar ne pati aukščiausia stadija. Egzistuoja šis tas didingesnio.


Šiba paklausė:

— Ar tu supratai, ką turėjo omenyje ta būtybė, kalbėdama apie Argą?


Aš… magnetinė esybė… verčia mane pasakyti. Jaučiu spaudimą. Ji reikalauja… Per pastarąsias kelias sekundes peržiūrėjau visą istorinę Čiuožyklos informaciją. Radau vos kelias nuorodas apie tokį dalyką, vadinamą Argu.


— Kiek prisimenu, tas Argas lyg ir susijęs su kitu miestu, Sparta, — tarė Kilynas. — Padėk mums jį surasti.


Tai neįmanoma. Magnetinė sąmonė gali priversti mane sakyti tiesą, bet negalvokite, kad ji pajėgtų primesti savo valią, kai kalbama apie veiksmus, prieštaraujančius mano interesams. Šiuo metu ji prarado savo galią… aš jaučiu…


— Nagi, šnekėk, velniai tave rautų! — užstaugė įsiutęs Kilynas.


Reikia tikėtis, kad magnetinės sąmonės pranešimo nesugebėjo perimti kiti mechai. Net jei ir taip, galbūt man pavyktų kuriam laikui nuslėpti šią informaciją. Privalote suvokti, kad aš esu jūsų sąjungininkas. (Nesuprantama.) Norėčiau išsaugoti pačius geriausius žmonijos pavyzdžius iki tų laikų, kol bus sunaikintas paskutinis jūsų atstovas. Visgi aš neturiu teisės leisti žmonėms pasprukti už Čiuožyklos ribų.


— Kodėl gi ne? — griežtai paklausė Šiba.


Jūs galite suardyti darbus, kurie tęsiasi jau ištisus tūkstantmečius.


— Kaip? — paklausė kažkas iš kompanijos.

Kilynas jautė, kaip maldininką smaugia agonija. Nematoma magnetinė sąmonė, pasižyminti stipresne valdžia, vertė jį keliaklupsčiauti ir sakyti tiesą.


Yra ir kitų… organinių būtybių. Kai kurios… įsiveržė… į zoną, netoli Ėduonies. Mes nenorime, kad… žemesnės gyvybės formos… sukurtų sąjungą.


Tai sukėlė sąmyšį bendražygių gretose.

Kilynas suraukė antakius. Vis dėlto žmonių egzistavimas kažkaip kelia grėsmę mechams. Jau kurį laiką ir pats taip galvojo. Maldininkas savanoriškai atsakė į jo mintis:


Jūsų sunaikinimo poreikį stimuliuoja aukštesni mūsų visuomenės sluoksniai. Nors Čiuožykloje mechų civilizacija gana susiskaldžiusi, konkuruojančius miestus vienija tam tikros instrukcijos. Viena jų skelbia: niekada neleisk susijungti organinėms būtybėms. Atskirai paėmus, jos nėra labai įspūdingos, tačiau susivienijusios gali pridaryti nemalonumų.

Kilynas šyptelėjo, tačiau balsu nepasakė, ką jis galvojo.


Aplinkui šurmuliavo susijaudinę žmonės. Kita gyvybė! Protinga ir svetima; gerai, kad bent egzistuojanti. Galbūt tai žmonės, įsikūrę tarp kitų žvaigždžių. Kokia svaiginanti mintis.

Šį džiaugsmo protrūkį sukėlė šnabždanti sąmonė, kuri nardė po ūkanotus magnetinius laukus bei deformavo bekraščius energetinius srautus, taip nerūpestingai lyg žmogus, atitraukiantis užuolaidą.

Vyriškis susikaupė, padidino visų savo sistemų galią ir užmaurojo:

— Aš vis dar čia! Kilynas! Perduok man pranešimą!

Tyliose dausose pavėjui nusidriekė virpantis spindulys.

Šiba palietė jo ranką, tačiau Kilynas ją atstūmė.


Galingasis nepaklus tavo reikalavimams. Kaip tokios žemos kastos atstovas, tu elgiesi pernelyg arogantiškai. Baik…


— Užsičiaupk!

Didelei Kilyno nuostabai, maldininko esybė susitraukė, it būtų išsigandusi.

Šnaresys.

Migloti mirgantys magnetiniai srautai tapo ryškesni. Juos persmelkė rubino atspalvio žybsniai.

Tada vėl nuaidėjo balsas.


Aš girdžiu. Į mano apdarus įsipainiojo pro šalį skriejanti kometa. Išgarinęs ją vėl su tavimi susisiekiau. Mane pradžiugino galimybė priversti tą įžūlią mašiną elgtis su tavimi sąžiningai. Retai kada tenka taip nekaltai pasismaginti. Viliuosi, jog tiesos dvelktelėjimas tau pravertė. Deja, kai manęs nebebus, tas padaras vėl sugrįš prie savo įpročių. Patarčiau jo pasisaugoti.


— Antrąją dalį, — griežtai pareikalavo Kilynas.


O, taip. Ji labai dviprasmiška. Aš nepajėgiu suvokti, ar tai gali būti tiesa. Žinią siunčia materialus laivas, klajojantis keistomis laiko jūromis Ėduonies viduje. Kad ir kaip ten būtų, tas pranešimas yra skirtas būtent tau, žemiausiajai gyvybės formai, kokią tik esu regėjęs. Matyt, neįstengiu suprasti tikrosios jo svarbos.


— Sakyk greičiau!


Gerai. Aš paskubėsiu. Pranešime sakoma:

Nebandykite atstatyti Citadelės. Antraip jie sutriuškins jus. Patikėk manimi, nes aš vis dar gyvenu, be to — esu jūsų tėvas.


11


Išsisklaidęs žmonių būrys grįžo į Metropolį. Paskutinę kelio atkarpą teko įveikti pėsčiomis, pučiant šiltam gaiviam vėjui; būtent tuo metu užplūdo nepakeliamas nuovargis. Kai magnetinė būtybė išgaravo, Kilynas sugebėjo šiek tiek nusnūsti ant klastūno korpuso. Paskui, sekdamas kitų pavyzdžiu, kietai užmigo dulkinyje, kuris atskraidino juos į senąją nusileidimo aikštelę.

Maldininkas keliavo kartu, suspaudęs savo atsikišusius strypus ir ovalias detales, kad tilptų į dulkinio vidų. Padaras ketino pasilikti už kalvų virtinės, juosiančios Metropolį, kol ateis tinkamas momentas.

Perdavusi paskutiniąją keistojo pranešimo dalį, magnetinė būtybė daugiau nieko nepasakė. Išsekęs Kilynas nė nebandė apie tai mąstyti. Jo galvoje tvyrojo tuštuma. Keliaujant pėsčiomis, vyriškis nešė Tobio kuprinę, nes berniukas vos bepastovėjo ant kojų. Sužeidimo poveikis ir mecho gydymas iščiulpė iš jo visas jėgas.

Karaliai sukėlė džiaugsmingą šurmulį jų atvykimo proga. Matyt, po antpuolio sugrįžtantį Kirvių visada lydėdavo iškilmės. Kai tik Metropolio gyventojai užuodė sensoriniame tinkle keliauninkų kvapą, visi Karaliai, Lupikai ir Vyskupai susibūrė jų pasveikinti.

Kompanijai įšliaužus į gyvenvietę — nebyliai, be didelio grobio — džiūgavimai atslūgo. Pamatę, kad nėra Kirviaus, Karaliai užsičiaupė. Kilynas skverbėsi į priekį pro dulkėtą priešaušrio miglą nesidairydamas, glėbyje nešdamas Tobį. Su juo bandė pasišnekėti Džoselina ir dar keli Vyskupai, tačiau vyriškis nekalbėjo — tiesiog nusvirduliavo į savo mažąją trobelę ir paguldė berniuką į lovą.

Kilynas neprisijungė prie bendražygių, kai šiuos užbėrė klausimais Ledrofas su Fomaksu. Kurį laiką jis sėdėjo ant savo lovos; mintys šliužinėjo galvoje lėtai lyg nuo pašlaitės slenkantis žvyras. Po kelių valandų jis sumirksėjo pabudęs, nes veidą užliejo geltoni Denikso spinduliai.

Sprendžiant iš kabančio tamsių žvaigždžių dulkių fone Denikso padėties, jis temiegojo porą valandų, tačiau jautėsi pailsėjęs. Atslūgus nuovargiui, kūną vis dar truputį maudė, bet Kilyno tai neslėgė, netgi atvirkščiai — suteikė tam tikro pasitikėjimo savimi. Jis pažvelgė į Tobį, kuris miegojo išsikėtojęs ant gulto.

Regėdamas sūnų, tėvas prisiminė, kaip trūksmingas Tobio alsavimas buvo prikaustęs jį šiame kambaryje. Be dabar atsibudęs berniukas galės iš karto pašokti ant kojų. Širdyje jausdamas palaimą, Kilynas nė trupučio nesigailėjo dėl to, kas įvyko, ir to, kas jo dar laukia.

Po akimirkos vyriškis išėjo į lauką.

Susitikimas su Ledrofu praėjo panašiai, kaip Kilynas ir tikėjosi. Retsykiais tekdavo pakinkuoti galva ir parodyti, jog dėmesingai klausaisi, nors iš tiesų mintimis klaidžioji kažkur kitur. Reikėsią surengti Liudijimą, taip, be abejo. Ne, Kirvius buvo nušautas ne atsitiktinai, taikantis į kitą padarą. Taip, jis dėl to esąs tikras. Žinoma, jis suprantąs, jog tai rimtas reikalas. Taip, kiti sakę tiesą — maldininkas nesiruošiąs brautis į Metropolį. Šiuo metu jis nekelia grėsmės. Ne, Kilynas nenorįs pasimatyti su moterimi, kuri gyveno drauge su Kirviumi, ir papasakoti jai, kas atsitikę. Tai paaiškėsią per Liudijimą. Jis kalbėsiąs pats. Ne, nereikia, kad Ledrofas maldautų Šeimų atleidimo. Be abejo, jis suvokiąs, jog tai labai rimtas reikalas. Be abejo.

Ledrofas apieškojo Kilyno trobesį. Atsargumo dėlei, tvirtino kapitonas. Jis konfiskavo kuprinėje rastą alkoholio buteliuką. Kilynas tyliai sukrizeno, kai Ledrofas išsinešdino, paniekinamai laikydamas rankoje butelį. Turbūt norėjo, kad jis jaustųsi pažemintas, ir tuo pačiu stengėsi parodyti, kokią žemą padėtį prasižengęs Vyskupas užima Šeimoje. Tačiau barzdočius nežinojo, jog tokie dalykai Kilynui daugiau nė velnio nerūpi.

Jis grįžo į lūšną, bet sūnus dar nebuvo pakirdęs. Kurį laiką susimąstęs Kilynas stebėjo berniuką. Sensoriniame centre šmėkščiojo tylūs Aspektų balseliai, besistengiantys atkreipti jo dėmesį. Regis, sunykusias sąmones užvaldė nerimas.

Pasirodžius Šibai, jiedu išsitraukė iš kuprinių šiek tiek maisto ir užkandę patikrino savo įrangą. Nepaliaujamo bėgimo metais šis įprotis įsirėžė iki kaulų smegenų — kai tik sustodavai, privalėjai bet kuriuo momentu būti pasiruošęs judėti.

Pabudęs Tobis užsimanė pasivaikščioti. Kilynas gana nenoriai sutiko prie jo prisijungti, bet iš pradžių pasirūpino išvesti sūnų ir

Šibą iš Metropolio, nė kiek netrokšdamas susidurti su žmonėmis ir aiškintis dėl praėjusių įvykių.

Jie patraukė link šalimais stūksančių kalvų, persimesdami vos vienu kitu žodžiu. Šiba patvirtino Kilyno įtarimus. Kol jiedu miegojo, maldininkas šnekėjosi su Ledrofu bei Fomaksu ir pasisiūlė saugoti Metropolį.

Metalinis padaras neblogai nusimanė apie žmonių psichologiją ir derėjosi su organinės formos atstovais tarsi su lygiaverčiais partneriais.

Maldininkas tvirtino galįs apginti gyvenvietę pasinaudodamas meniškomis savo pinklėmis. Jis nukreips marodierių dėmesį. “Pjūčiai” pasirinks tiktai senus žmones, esančius ant mirties slenksčio.

Mainais — būtent šioje vietoje padaras parodė gerai nutuokiąs, kokie išdidūs yra žmonės — Šeimos puldinės pasirinktus mechų miestus. Tai, ką pavogs, atiduos maldininkui, o šis savo ruožtu kaups grobį, idant pagerintų savo padėtį mechų bendruomenėje. Padidėjusi galia leis nuslėpti parazitų žmonių egzistavimą, padėjo tašką jis.

Kilyną pribloškė Šibos pasakojimas. Pasiūlymas buvo protingas. Žmonija galėtų išsaugoti dalelę savo orumo. O Metropolio gyventojams, neatsigaunantiems po Kirviaus mirties, tai atrodytų lyg Dievo dovana.

Šiuo atveju sunku būtų kaip nors prieštarauti.

Jie žingsniavo siaurais tarpekliais, besidriekiančiais tarp stačių kalvų. Nė kiek nepavargęs Tobis linksmai vaikėsi mažučius gyvūnėlius, kurie lindėjo krūmokšniuose.

Šiba kalbėjo nedaug, paprasčiausiai pranešė, ką plepa žmonės. Ledrofas su Fomaksu pasakė keliems saviškiams, kad už Metropolio ribų tūno maldininkas, ir gandas netruko pasklisti.

Per Liudijimą iš pradžių bus aptarta Kirviaus mirtis. Vėliau reikės apsvarstyti maldininko pasiūlymą.

— Jau dabar galiu spėti, ką jie nuspręs, — gaižiai tarstelėjo Kilynas.

— Tiesą sakai, — niūriai sutiko Riterė.

Nuo išdžiūvusio upelio atsklido moters šūksnis:

— Sveikučiai! Kilynai, Šiba — ar čia jūs?

Iš krūmų tankmės išrioglino mechas. Kilynas instinktyviai siekė ginklo, bet paskui suprato, jog tai žmogumechas, kurį paskutinį kartą matė prie mechų fabriko.

— Aš taip toli keliavau, kol jus pasivijau, — vėl prakalbo moteriškas balsas.

Apdulkėjusio mecho korpusą bjaurojo rėžiai bei įdubimai. Kelios vikšrų grandinės kabojo sulūžusios.

Šiba išsižiojo:

— Kaip?…

— Aš prikabinau blakę prie Tobio kulkšnies. Matai? Žmogumechas mostelėjo savo laiba ranka į berniuko aulinius.

Prie jų buvo prilipęs mažutis, nedidesnis už piršto nagą taškelis.

— Aš žinau, kokiais keliais rieda mechų transportas. Sekiau pėdsakais, kol pamačiau, kad jūs nuskridote dulkiniu. Šiek tiek užtrukau beieškodamas skraidyklės, kuri paklustų mano įsakymams. Kai pagaliau pavyko tai padaryti, vėl nusekiau jums įkandin. Au!

Tobis nusijuokė.

— Šuo mechas.

Kilynas mąsliai papurtė galvą.

— Deja, daug kas pasikeitė nuo tada, kai paskutinį kartą matėmės. Iš mecho garsiakalbio vėl nuaidėjo moteriškas balsas, visiškai nederantis prie metalinio korpuso:

— Pakeliui pastebėjau didžiulį mechą. Man regis, jis pavojingas. Be to, klaidžioja tarp šių kalvų. Turėtumėte perspėti žmonių bendruomenę…

— Mes žinome, — pertraukė jį Tobis. — Tai maldininkas. Žmogumechas nesiliovė entuziastingai tauškęs:

— Ką gi, tuomet viskas gerai. Šiaip ar taip, aš privalau įvykdyti kitados gautus nurodymus. Tik turiu priminti — jei norite gauti informaciją, privalote ištarti kodinį žodį.

Kilynas pakratė galvą lėtai, lyg būtų pavargęs.

— Nemanau, kad senieji mokslai mums dabar labai praverstų. Žinai, mes…

— Ne, palauk, — įsiterpė Tobis. — Tėti, prisimeni, ką sakė tas padaras danguje?

— Kas — magnetinė sąmonė? Aš nė velnio nesupratau, ką ji turėjo omenyje ir…

— Juk mes galvojome, kad ji šneka apie dalykus, kurie buvo senovėje, — energingai pareiškė Tobis. — Apie kažkokį miestą, tiesa?

Kilynas susiraukė.

— Abejoju, bet… nagi, ką ji ten minėjo?…

— Nebandykite atstatyti Citadelės, — tiksliai atsiminė Šiba. Kilynas nelinksmai nusišypsojo.

— Geras patarimas, bet per vėlai duotas. Citadelės traukia marodierius. O Metropolis, nors ir ne Citadelė, jau pastatytas.

Tobis pridūrė:

— Ji sakė dar kažką. Atrodo, lyg: “Ieškokite Argo”.

Staiga žmogumechas suriko:

— Au! Patvirtintas kodinis žodis! Ačiū! Ačiū!

Jie žiūrėjo išsproginę akis į mechą, kuris džiaugsmingai lodamas sukinėjosi ant savo vikšrų.

— Argas! Argas! Tai ir yra kodinis žodis. Jis suteikia man įgaliojimą perduoti pranešimą.

— Argas? — paklausė Kilynas. — Tai kažkoks senovinis žmonių miestas?

— O, ne! Argas yra laivas. Paslėpiau jį su savo broliais senų senovėje. Aš žinau, kur yra toji vieta. Žinau, kur guli Argas!

— Laivas… — susidomėjęs tarstelėjo Tobis.

Kilynas pasitarė su savo Veidu, Badu, paskui pasiteiravo:

— Jis skirtas vandenynams? — gūžtelėjęs pečiais pridūrė: — Čiuožykloje nerasi didelių vandens telkinių.

— Ne! Jis plaukioja žvaigždžių jūroje. Laivas buvo pastatytas neatmenamais laikais. Aš pats padėjau jį paslėpti. Juo galima nuskristi į Mandikinį.

— Danguje? — suabejojo Šiba.

— Taip! Argas pagamintas taip, kad paklustų žmogaus balsu skambantiems įsakymams. Aš ir dar šimtas mano brolių saugojame laivo koordinačių duomenis. Jei žmonės sumanys išsiruošti į ilgą kelionę, bet negalės jo aktyvuoti, mes suteiksime pagalbą. Bet tiktai Argo kūrėjų palikuonims — tokiems, kaip jūs, žinantiems kodinį žodį ir nutuokiantiems apie laivo egzistavimą! — žmogumechas užbaigė kalbą skardžiai amtelėdamas.

Kilynas, Šiba ir Tobis priblokšti spoksojo vienas į kitą.

Garsiai tarškėdamas mechas vėl apsisuko aplink savo ašį.

— Au! Aš pasiruošęs! Au! Pranešimą perdaviau! Au!

Jį užpuolė be jokio įspėjimo grįžtant atgal į Metropolį, besikalbant su Šiba ir Tobiu apie žmogumechą, kuris girgždėjo ant savo vikšrų iš paskos.

Šalimais plepėjo sūnus, jo akys žibėjo iš susijaudinimo.

Išsiblaškymo akimirką Kilyną užgriuvo Aspektai.

Jis susverdėjo, priklupo ir lyg pakirstas sudribo ant kvapnios žolės lopinėlio.

Sąmonę užliejo visų Aspektų ir Veidų banga. Iš baimingų dejonių srauto pasipylė karštų protestų dūriai. Vilnijantys balsai nepaliaujamai garsėjo, užgoždami vieni kitus. Jie prasisunkė į rankas, kojas ir krūtinę tarsi ledinis upokšnis. Konvulsiškai sutrūkčiojo raumenys. Aidintys riksmai prasismelkė pro venas šaldydami susitraukusį skrandį. Jis bandė klykti, tačiau Aspektai surakino žandikaulius ir skausmingai suveržė balso stygas.

Jie žinojo, apie ką Kilynas mąsto.

Aspektai ir Veidai buvo tikri konservatyvūs senoliai, prisirišę prie Čiuožyklos.

Jį varstė išgąstingo spiegimo dygsniai. Kulnai barkštelėjo į dirvą. Akis apgaubė baltas rūkas, pamažu ištirpdęs Šibą su Tobiu, kurie lenkėsi prie jo ir be garso krutino lūpas lyg žuvys už akvariumo stiklo. Kilynas iš visų jėgų grūmėsi su netylančiu senolių žvygavimu.

Jis pabandė pasprukti nuo savo Aspektų ir pasislėpti sensoriniame centre. Bet šie sekė įkandin, baksnodami šaltas dūriais kiekvieną sąmonės plyšį.


Nedrįsk mumis rizikuoti,staugė tuzinas balsų.Nebandyk palikti gimtojo pasaulio!


Žviegiantys balseliai nė neketino nutilti, nerimastingai spurdėdami sąmonės paviršiuje. Šiek tiek giliau griaudėjo beprotiškai dejuojantys ir grasinantys bosai.


Baily! Nebandyk sprukti!


Balsai persismelkė pro raibuliuojančią šviesą.


Atstatykite šventąsias Citadeles! Tai liepia padaryti Didieji Priesakai!


Kilynas grūmėsi su įniršio bangomis, skęsdamas vabzdžių jūroje.

Aplipę jį mažieji padarėliai pliūptelėjo į šnerves. Klegesys žnaibė odą. Geliančios adatėlės badė visą kūną. Jis įkvėpė ir įtraukė į plaučius kutenantį, kartų balsų chorą.


Kvailys! Nedėkingasis!

Išdavike!

Mes triūsėme čia ištisus šimtmečius. O dabar tu rengiesi pabėgti?

Nepagalvojai apie mus?

Mes priklausome šiam pasauliui. Čiuožykla yra tikrieji žmonijos namai.

Nejau spruksi pabrukęs uodegą?

Kinkadrebys!


Jis pajuto, kaip apleidžia jėgos. Šnervėse šliaužiojo mažutėliai čiuptuvai.

Plaučius užtvindė juoda orda.

Įnirtingai krutantys kulnai netikėtai stuktelėjo į kažką tvirto.

Vandenys virto gyva miniatiūrinių besirangančių kojų mase.

Jis apsivertė tėkšdamasis į vabzdžių bangą. Dusdamas ieškojo po kojomis uolienos pagrindo.

Surado.

Atsispyrė. Atsistojo.

Jį užliejo virpanti masė.

Žnaibydama odą.

Knibždėjo, klykė, taškėsi.

Jis stovėjo sūkuryje šėlstančios audros, atūžusios nuo tolimų ramybės krantų. Be paliovos klykė menkutės nepasotinamos sąmonės, apsilaižančios lūpas sulig kiekvienu riksmo lašeliu. Jį čaižė drėgni liežuviai. Tačiau Kilynas stovėjo įsirėžęs, ir kitai bangai nepavyko jo nugriauti. Vyriškis karštligiškai kovojo su negailestingais verpetais, kurie baudėsi išmušti iš po kojų tvirtą pagrindą.

Jei būtų stovėjęs ant smėlio, plūstantys vabzdžių vandenys neabejotinai būtų jį parbloškę.

Tačiau po kojomis buvo uola. Kieto akmens luitas.

Nuo kurio dvelkė maldininku.

Kilynas nusiyrė link kranto nenuleisdamas akių nuo banguojančių beprotiškų bumelių, įsisiurbusių į kūną kruvinomis lūpomis. Jis žengė atsargiai, kojų pirštus spausdamas prie išganingosios uolos.

Pliekiantys vabzdžių srautai galiausiai atslūgo. Įveikęs didžiulės bangos pasipriešinimą jis išsiropštė į krantą. Paskui atsikosėjo, išspjovė dulkes ir iššnypštė lipnias gleives, kurios aptaškė akmens luitą klykdamos spigiais, nevilties kupinais balseliais.

Nuo kojų nutekėjo geliantys žvarbūs lašai, ir dabar biriame šiltame smėlyje telkšojo balutė. Jis išpurtė iš plaukų žviegiančias vabzdiškas sąmones, iškrapštė jas iš akių kampučių. Aimanos nuslopo.

Kilynas pažvelgė į geltoną švytėjimą aukštai danguje. Kūnas greitai apdžiūvo.

Staiga jis suprato regįs įžambius blyškaus Denikso spindulius.

— Jis sumirksėjo, — ištarė Šiba. — Ar tu?…

— Taip. Aš atsigavau.

— Aspektų audra?

— Aha… ir kažkas…

Kilynas pajuto, kaip kulkšnys spaudžiasi prie kieto akmens. Tada dirstelėjo į neramius veidus, palinkusius virš jo.

— Maldininkas? — smalsiai pasiteiravo Šiba.

Jis vis dar sunkiai švokštė, grynam orui apvalant plaučius. Prisiminimai apie sąmonių ordą pamažu išsisklaidė.

— Jis… turi kažkokią… jutiminę informaciją… ir gali sureguliuoti pagalbines sistemas… Aspektus.

— Pajėgsi atsistoti?

— Jis padarė dar šį tą. Kai Aspektai atsivėrė, maldininkas nesunkiai galėjo įjuos įsiskverbti. Ir dar giliau. Kažką pakeitė ten viduje. Jaučiuosi… kitaip.

— Tau reikia pailsėti. — Šiba perbraukė kaktą su medžiagos skiaute ir nustebo pamačiusi, jog ši drėgna nuo prakaito.

— Aspektai, jie… nutuokė, apie ką aš mąsčiau.

Šiba susiraukė.

— O maldininkas?

— Nemanau, kad jis turėjo laiko.

— Sakai, vis dar yra… vilties?

— Aha.

Kampuotame, suglumusiame Šibos veide nušvito palengvėjimo išraiška.

Aš galiu išspręsti šį galvosūkį, dingtelėjo jam. Netikėta mintis pasirodė keista ir tuo pačiu visiškai akivaizdi.

Tobis puolė tėvui į glėbį liedamas ilgai slopintas ašaras, kurios kapsėjo ant Kilyno veido tarsi lietaus lašai, krentantys iš beribio dangaus. Jį apkabinusios rankos padėjo atsistoti. Sulojo žmogumechas. Aptarinėdama Aspektų audrą trijulė patraukė atgal į Metropoli


12


Iki Liudijimo buvo likę ne tiek jau daug laiko, todėl normaliai pailsėti tikriausiai nepavyks. Kilynas gulėjo susimąstęs, kai pasigirdo atsargus beldimas į trobelės duris.

Į vidų įžengė keli Vyskupai. Nesigilindamas į smulkmenas Kilynas bendrais bruožais papasakojo saviškiams, ką sužinojo. Jis kalbėjo ramiai ir su tokiu pasitikėjimu, kokio anksčiau niekada nejautė.

Deja, tai nebuvo šimtaprocentinis pasitikėjimas, teko priminti sau. Retkarčiais, kai užsikirsdavo, į galvą šmėkštelėdavo mintis: o ką mano vietoje sakytų Fanė? Nors ir nebūdamas tikras, ar viską teisingai daro, jis sugebėjo įveikti nemalonias temas.

Vyskupų veiduose nušvito nuostaba, kurią pakeitė susidomėjimas, o dar vėliau — pritarimas. Galbūt pagiežingas, bet tai vis geriau negu nieko. Pasklidus gandams apie maldininką ir apie šlykščius Kirviaus darbus, Šeimų narių nepasitenkinimas atlėgo. Pas Kilyną užsuko ir keli Lupikai.

Užkandę pakepintų karčiųjų šaknų, Šiba, Tobis ir Kilynas vėl nusprendė pasivaikščioti už Metropolio ribų, vien tam, kad pramankštintų berniuko kojas. Žmogumechą paliko sėdintį ir besikraunantį saulės baterijas. Visai įmanoma, kad maldininkas įstengtų per atstumą iškvosti keistąjį padarą, jei tik šis normaliai funkcionuotų. Verčiau tegu informacija apie Argą dar šiek tiek išlieka paslaptyje.

Kilynas nusisukdavo nuo žmonių, kurie prieidavo priėjo norėdami aptarti reikalus. Virš laukų, besidriekiančių Metropolio pietuose, nusėdo šaltas ir drėgnas rūkas. Juos apsupo išstypę kvapnūs kukurūzai. Tobis niekada nebuvo matęs tokių aukštų augalų ir net neatsiminė, kaip ankstyvoje vaikystėje žaisdavo tarp pomidorų lysvių šalia Citadelės. Pakilęs Ėduonis savo spinduliais praretino miglelę, oras pakvipo gaiviu aromatu. Grįžęs atgal į savo lūšną Kilynas ramiai išsimiegojo iki pat Liudijimo.

Karaliai pateikė jam kaltinimus.

Įtaigūs jų argumentai rėmėsi kelionėje dalyvavusių Karalių parodymais. Bet šiuo atveju paprastų faktų galėjo ir neužtekti.

Liudijimui vadovavo Fomaksas, kadangi nukentėjusiai Šeimai jis kėlė pagarbą. Netrukus jiems reikės išsirinkti naują kapitoną, bet iki tol be vado likę Karaliai glaudėsi po Fomakso, tikėtino sąjungininko, sparneliu.

Kai buvo išsakytas pagrindinis kaltinimas, į gynybą stojo Sermas ir Šiba. Pagal senas tradicijas Kilynas sėdėjo pašlaitėje išskaptuotos daubos viduryje. Šeimų nariai paeiliui prieidavo priėjo ir pareikšdavo savo nuomonę. Išskyrus perimetru išsidėsčiusią sargybą, šioje uolėtoje lomoje tilpo visi žmonijos likučiai.

Šiba kalbėjo nedaug, bet svariai. Ją visi gerbė. Nors Kirviaus nužudymo atpasakojimas niekuo nesiskyrė nuo Sermo, Riterės žodžiai skambėjo reikšmingiau. Svarbiausia Liudijimo dalis buvo galutinis balsavimas, kurio rezultatą galėjo nulemti kiekvienas, paveiktas dalykiškos Šibos šnekos.

Po jos prabilo Vyskupų kapitonas Ledrofas, turintis apginti savo Šeimą. Barzdočius gana neįtikinamai tvirtino, neva Kilynu galima visada pasikliauti, kadangi jis ne toks žmogus, kuris užpultų kapitoną be neišvengiamos būtinybės.

Kilynas nemanė, kad tokia kalba jam gerai pasitarnautų, nes Ledrofas aiškiai nebuvo pasiruošęs susiremti su Lupikų vadovu.

Būdamas pirmininkaujančiu kapitonu, Fomaksas turėjo išlikti neutralus. Bet, jam prašnekus, Kilynas pajuto, kad kiekvienas sakinys buvo persmelktas ironijos.

Raukšlėtą Fomakso veidą perkreipė skeptiška išraiška, lūpoms išspjaunant paniekinimo kupinas frazes. Jis oriai sutiko su Karalių tvirtinimais, tuo tarpu Vyskupų versiją manė tesant nieko neverta asmenine nuomone.

Kapitonas darė tai subtiliai, pasirinkdamas labiau nugludintas frazes. Jo fizionomijoje reikiamais momentais atsispindėdavo sielvartas, bylojantis apie didelį nenorą sakyti tai, ką privalo pasakyti.

Kilynas nežinojo, ar toji veido išraiška tikra. Aišku viena — tapęs vyriausiuoju kapitonu, Fomaksas gali tikėtis, kad pagrindinė valdžia Metropolyje atiteks būtent jam. Nors gyvenvietei oficialiai vadovaus naujasis Karalių kapitonas, tačiau dėl patirties stokos jis turės kur kas mažiau galios. Kuo daugiau išminties Fomaksas parodys, tuo labiau jo įtakai pasiduos kitos Šeimos.

Lupikų kapitonui atsisėdus, tarti paskutinį žodį atėjo eilė prasižengėliui.

Kilynas jautėsi vienišas šiame žmonių būryje. Visgi jis nė trupučio neabejojo dėl to, ką turėtų padaryti. Fomakso iškalbos vis tiek nepavyktų pralenkti. Visos Šeimos žvelgė į jį lūkuriuodamos.

— Aš kalbėsiu paprastai. Jūs žinote, kas įvyko. Esmė ta, kad nenutuokiate — kodėl? Jei patys to nepajusite, taip nieko ir nesuprasite. Egzistuoja vienintelis būdas, kuris padėtų viską išaiškinti. Tuščios šnekos čia niekuo nepadės.

Jis žengtelėjo atatupstas, tarytum užleisdamas kažkam savo vietą ant plokščio pilko akmens luito; nuo šios jau spėjusios sudūlėti platformos dažnai kalbėdavo Kirvius.

Aš žinau, jog tu klausaisi. Kilynas pasistengė aiškiai suformuluoti mintyse kiekvieną žodį. Tu greičiausiai viską įrašei. Parodyk mums. Tai vienintelis būdas.

Virš luito kažkas sumirgėjo, pradėjo įnirtingai sūkuriuoti.

Staiga Kilynas vėl atsidūrė ten.

Mechų komplekse. Beribiame, šešėliuose skendinčiame lauke, kurį bjaurojo pilkšvos deformuotos dėmės.

Įvykiai rutuliojosi su siaubingu, niauriu grakštumu. Fanės parodija nerangiai kėblino link žmogaus figūros — tik po kurio laiko Kilynas suprato, kad regi save patį.

Į priekį žengė Kirvius. Atsisegė kelnes. Leido joms nukristi. Ištiesė rankas. Prisitraukė prie savęs pūvantį padarą.

Šis suspaudė Karalių savo trumpais bepirščiais delnais.

Mėšlungiškai krūptelėjęs kapitonas prasibrovė pro kreivas šlaunis.

Jie ritmiškai siūbavo, skleisdami tylų šliurpčiojantį garsą.

Trapusis sensorinio centro pasaulis suskeldėjo. Kilyno šūviai — nuo ledinių sienų atsispindintys žybsniai — sutrupino žvarboje krentančių kūnų atvaizdą.

Tą pačią akimirką Kilynas sugrįžo į realybę.

Jis lengviau atsikvėpė ir pažvelgė į priblokštus veidus. Nuo to momento, kai bendražygiai paliko metalinį padarą kalvose, jis nė karto nepasinaudojo sensoriniu centru, kad susisiektų su maldininku.

Tačiau vyriškis nujautė, ką reikia daryti. Nors būsima ilga kelionė atrodė pakankamai aiški, kiekvienas žingsnis į priekį pateikdavo naujų netikėtumų.

Jis nepratarė nė žodžio, kai sukrėstas Fomaksas atsistojo. Praėjo nemažai laiko, kol žmonės atsigavo. Jie šnekėjo nedaug. Žodžiai sruveno per Kilyną tarsi šiltas lietutis. Kilyno atsakymai į klausimus skambėjo pakankamai trumpai, bet jų pakako. Pamažu balsai pritilo.

Kažko pasiteiravo Fomaksas. Kilynas atsisėdo.

Jis pats neturėjo teisės dalyvauti balsavime, todėl į senamadišką rankų kėlimą nekreipė jokio dėmesio. Šeimų nariai galėjo balsuoti per sensorinį tinklą, bet šiame vis dar kunkuliavo tamsioji esybė, gelianti taip pat nemaloniai, kaip ir šaltas vėjas.

Fomaksas suskaičiavo rankas ir nepatenkintas susiraukė. Paniurusiu veidu kapitonas pacitavo senovinę oficialią kalbą:

— Trečiasis faktorius nulėmė, kad susirinkusios Šeimos išteisino prasižengusįjį. Aš patvirtinu šį sprendimą. Sveikinu buvusį atstumtąjį, galintį sugrįžti į mūsų bendriją. Tebūnie jis palaimintas, atgimęs Šeimų Šeimoje. Džiūgaukime!

Ritualinis Fomakso apkabinimas, nemalonus ir nedraugiškas, pasakė apie šį žmogų daugiau nei jo liežuvis. Kapitonui atsitraukus, mirtinoje tyloje pasigirdo maldininko balsas:


Gera pabaiga. Jei norite, kad patenkinčiau jūsų poreikius, privalote mane išklausyti.


Maldininkas šnekėjo tvirtai, jo esybė užtvindė sensorinį tinklą.


Aš siūlau apsaugą nuo visų nelaimių, kurios taip dažnai užgriūdavo jus praeityje. Išreiškiu apgailestavimą dėl jūsų kančių. (Nesuprantama.) Jei liksite čia, aš pasistengsiu užkirsti kelią galimiems užpuolimams. Tebūnie tai duoklė jūsų esmei.


Kilynas linktelėjo. Jis žinojo, jog tai neišvengiama. Dar vienas žingsnis.

Šeimos pradėjo šurmuliuoti. Žmonių veiduose atsispindėjo baimė, sumišusi su viltimi.


Jūsų rūšis privalo būti išsaugota ir meniškai išaukštinta. Jūs turite nemenką vertę. Trumpi ir pikantiški žmonių gyvenimai savaime yra nepakartojami meno darbai. Atsiduokite mano globai, ir aš ginsiu jus amžinai.


Juos persmelkė kaitrus raibuliavimas.

Maldininkas nutilo.

Atsistojęs Kilynas garsiai kreipėsi į susirinkusius akmeninėje dauboje:

— Kai kurie iš mūsų sutiktų gyventi tokioje vietoje. Beje, senovėje ji būdavo vadinama zoologijos sodu. Kai kurie — ne.

Maldininkas paprieštaravo:


Be mano žinių ir įgūdžių, jus sudoros marodieriai. Aš tesu vienas elementas, priklausantis sudėtingam, jūsų vaizduotei neįkandamam mechanizmui. Marodierių nepajėgsiu sustabdyti, nes juos valdo visai kitos loginės grandinės. Prieš jus vienijasi galingos jėgos.


— Ne visi linki mums bloga, — sausai pastebėjo Kilynas. — O kaip dėl magnetinės sąmonės, privertusios tave kalbėti tiesą?

Maldininkas atsiliepė tvirtu ir abejingu balsu. Iš įbestų į save Šeimos narių žvilgsnių, Kilynas suprato, kad jie viską girdėjo.


Teisybė. Aš negaliu nuslėpti to, kas buvo jėga iš manęs išplėšta. Kitose jūsų vadinamojo Ėduonies zonose iš tikrųjų veisiasi organiniai intelektai. Svarbiausia, kad jie nesusivienytų. Jūs esate vienas iš daugelio elementų. Nors ir sunykę, esate potencialiai pavojingi. Taigi ateitis jums žada amžiną marodierių aukų vaidmenį. (Nesuprantama.) Išsigelbėti pavyks tik tuomet, jei priimsite mano pagalbą.


Šios mintys nuaidėjo taip įtaigiai, tarytum būtų granite iškalti žodžiai.

Negrabiai išskaptuota loma staiga pasirodė susitraukusi; ją užtvindė maldininko balsas, įsiskverbdamas į žmonių gentį bei nurodydamas menkutę jų padėtį šiame pasaulyje.

Šeimos nariai sukruto, jų fizionomijose it vasaros žaibai sutviksdavo nuostabos ir baimes išraiškos. Iš savo sensorinių centrų jie suvokė, kad šioji sąmonė yra masyvi, nepaprastai sudėtinga ir be galo šaltakraujiška. Būtent tai vertė manyti, kad metalinė būtybė nemeluoja kalbėdama apie savo ketinimus jų atžvilgiu.

Kilynui teko gana ilgai palaukti, kol Šeimos apsiramins. Jis prisiminė Citadelėje ištartus tėvo žodžius: Svarbiausia svetimo proto ypatybė yra ta, kad jis svetimas.

Galbūt maldininkas sako tiesą, o gal ir ne. Kai turi reikalų su mechais, negali būti tikras dėl nieko. Reikėtų to neužmiršti. Žmonės niekada neįstengs suprasti mašinų. Jis nė kiek tuo neabejojo.


Aš klausiau, ar jūs sutinkate prisiglausti po mano pastoge, kurioje galėsite pasislėpti nuo atšiaurių vėjų, neduodančių jums ramybės? Sutikite, ir aš tapsiu Šeimų partneriu. Gal net pavyktų išgelbėti kitus žmones, pasiklydusius šios planetos tyrlaukiuose. Nors turiu pasakyti, kad jų liko labai mažai. Sutikite, ir mes galėsime bendradarbiauti.


Kilynas vėl luktelėjo, kol išsisklaidys galingo balso poveikis. Tada iškėlė sugniaužtą kumštį.

Šeimos pastebėjo, kad jis tebestovi savo vietoje, nudelbęs Karalius, Lupikus ir Vyskupus niūriu žvilgsniu ir pasiųsdamas susitelkusią įtampą į jų sensorinius centrus. Padrikas šurmulys nuslopo. Loma pritilo. Jis girdėjo, kaip artimiausias kalvas glamonėja švelnūs Čiuožyklos vėjeliai. Į Kilyną žvelgė visa išlikusi žmonija. Dabar jis privalo pateikti savo ateities vizijas. Be to, turi kalbėti taip, kad juos įtikintų.

— Jei paklusite maldininkui, galite nesitikėti normalios ateities nei sau, nei savo vaikams, nei jų palikuonims. O, taip, maldininkas jus apsaugos. Paslėps nuo marodierių. Jūs išplėsite savo pasėlius, auginsite sūnus ir dukteris, matysite, kaip jie bręsta. Tai būtų žmogiška. Tai būtų suprantama. Deja, priėmę pasiūlymą, supančiotumėte savo gyvenimus ir galų gale prarastumėte savo esybes.

Kilynas nužvelgė stebinčias akis, regis, trumpam stabtelėdamas prie kiekvieno Šeimų nario.

— Tačiau egzistuoja ir kita išeitis, vertinanti paprastą žmogišką orumą — kaip ir jūs patys, dalyvavę šiandienos Liudijimo balsavime.

Kai po šių žodžių žmonių veiduose sutvisko susijaudinimas, jis pajuto pirmą kartą per daugelį metų, kad atsiveria naujos svaiginančios galimybės.

Kilynas tikėjosi, kad po tokio pareiškimo maldininkas šaltakraujiškai juos užpuls. Arba paskleis kokią keistą sąmonės audrą. Galbūt paprasčiausiai nudobs oratorių.

Jau ko nesitikėjo, tai visiškos tylos.

Išsliūkinančius iš akmeninės daubos Šeimų narius kankino slogi baimė. Niekas nežinojo, ką reiškia maldininko tylėjimas.

Žingsniuojant iš Liudijimo lomos, Kilyną užvaldė beribis palengvėjimas.

Šalimais plepėjo Tobis, kuriantis ateities planus ir linksmai žybčiojantis akimis. Kilynas pažadino alternatyvias žmonių mintis, bet pats jautėsi išsekęs.

Kalbėdamas jis pirmą kartą suprato, koks pasididžiavimas apima, kai paskleidi savo mintis po sensorinį tinklą ir galiausiai ištari jas skambiu balsu. Pasirodė, kad išreikšti savo požiūrį į pasaulį blankiais žodžiais yra siaubingai sunku. Teko grumtis su jais lyg su keistais įrankiais, jų reikšmes paversti nepaneigiamais faktais ir įgrūsti į klausytojų sąmones. Tai, ką pasakė Kilynas, privertė žmones susimąstyti, įkaitino kraują gyslose.

Jis trumpai apibūdino savąją alternatyvą, papasakojo Argo istoriją. Atsakydamos į tai, Šeimos suvilnijo lyg tamsus balsų vandenynas, pritariamai sumurmėjo, apibėrė klausimais, išreiškė abejones. Be abejo, sutiko ne visi. Geriausiu atveju tik nedidelė jų dalis turėjo ryžto ir drąsos suvokti šias mintis, žengti pirmus žingsnius į neištirtas žemes.

Vis dėlto buvo tokių, kurie išgirdo ir suprato.

Jis nė nemanė, kad šnekėjimas gali taip varginti. Kilynas pajuto pagarbą kapitonams, nes šiems prisieidavo be paliovos malti liežuviu. Jo bumą išdžiūvo, o kojas taip stipriai maudė, tarsi būtų keliavęs porą valandų.

Į sensorinį centrą sugrįžo slegianti maldininko sąmonės našta.


Nepaisant jūsų biologinio tipo ribotumo, jūs sugebate pateikti staigmenų.


— Nuolankiai tau dėkoju, o dabar užsikrušk, — atšovė Kilynas.

Šalia žingsniuojantys žmonės taip pat išgirdo maldininką. Jie sustojo pakreipę galvas. Atrodė, kad metalinio padaro esybė teršia orą vien savo buvimu.


Kad ir koks būčiau galingas, tavo pasiūlymu jokiu būdu neįstengčiau pasinaudoti.


— Tai tik posakis, o ne pasiūlymas.


Aišku. Aš patikrinau visą istorinę informaciją, surinktą iš mūsų miestų, kurie skrieja Čiuožyklos orbitoje. Beveik neiššifruojamuose žmonių archyvuose pavyko aptikti menkučius laivo, vadinamo Argu, pėdsakus. Regis, jį pastatė tam, kad būtų įmanoma pasiekti Sietynus. Kai mes atsikraustėme į Čiuožyklą ir pradėjome vykdyti būtinus pokyčius, jūsų protėviai, matyt, nusprendė išsaugoti sparčiai nykstančias žmonių technologijas.


— Tu supratai, ką aš pasiūliau?


Tavo grasinimas akivaizdus. (Nesuprantama.) Iš tiesų, jei bandysite patys nusigauti iki Argo, aš galėčiau lengvai jus sustabdyti. Padaryčiau taip, kad marodieriai užkirstų jums kelią.


Kilynas šaltai vyptelėjo.

— Na, žinoma. Mus sustabdyti visai nesunku. Tereikia užmušti.


Būtent to ir nenoriu daryti. Aš maniau galėsiąs užbaigti savo meno kūrinį per vieną žmonių kartą. Bet dabar suvokiu, jog tai neįmanoma. Jūs daug sudėtingesni ir keistesni, nei aš įtariau.


Į pokalbį įsiterpė Šiba:

— Tu galėsi naudotis tais, kurie pasilieka zoologijos sode.


Ar jie atspindi visus nepaprastus jūsų talentus? Nežinia.


— Laikui bėgant išsiaiškinsi. Tiesiog leisk mūsų grupelei išvykti.

Sensoriniame centre nuaidėjo duslus slegiantis garsas, reiškiantis Kilynui nesuvokiamą svetimo proto reakciją.


Padarysiu šį tą daugiau. Aš jums padėsiu.


Kilynas nepritarė džiaugsmingiems Vyskupų ir Lupikų šūksniams. Įdomu, dingtelėjo jam, ką iš tiesų sumąstė tas metalinis padaras?

— Ar maldininkas išsinešdino? — paklausė Šiba.

— Aš tebejaučiu jį. — Kilynas patrynė veidą. Smilkinius laižė sopulio liepsnos. Jis paprašė Riterės, kad ši spūstelėtų pirštais gydomuosius taškus už ausų, prie pat sprando. Tokiu būdu Vyskupai nuo seno malšindavo skausmą. Moters rankoms paskleidus karštį, pamažu atgijo visi pojūčiai.

— Jei pasiliksime čia, niekada neatsikratysime maldininku, — ištarė jis, kai visą kūną užliejo šiluma.

— Ką jis darys? Stebės mus?

— Gerai būtų, jei tik tiek. Mums niekaip neišeitų jo sustabdyti.

— Aptiks mus, kad ir kur benueitume?

— Nebent atjungtume savo sensorinius centrus. Apaktume.

— Nenorėčiau to daryti.

— Aš irgi. Gal… pabandysiu…

Kilynas sutelkė dėmesį į esybę, tyliai zvimbiančią jo sąmonėje. Stumtelėjo ją. Iš pradžių švelniai. Paskui stipriau. Prislopintas ūžesys išnyko.

— Manau, kad maldininkas pasišalina, jei tik labai užsigeidžiame.

Ji linktelėjo.

— Aš irgi tai jaučiu.

— Vis tiek tvyro aplinkui.

— Aha. Bet ne viduje.

— Bėjo pagalbos nebūčiau įveikęs Aspektų audros. Dabar sėdėčiau apimtas transo kaip toji Kirviaus vertėja. Kai Karaliai užpuolė fabriką, jos Aspektai tikriausiai supanikavo.

— Klastūnas negalėjo jos pagydyti?

— Bent aš taip galvoju. Šiuo atžvilgiu maldininkas neblogai pasitarnavo.

— Man tai vis tiek nepatinka.

Kilynas suprato, ką ji turėjo omenyje. Švelnios globos puoselėjamas gyvenimas visuomet primins, kad esi stebimas.

Šibos žvilgsnis lėtai nukrypo nuo žvaigždžių, ryškiai spindinčių pro langą. Įkypos akys mąsliai dirstelėjo į vyriškį. Lygiame veide nušvito vos pastebima lūkuriuojanti šypsenėlė.

— Žinai, tas blokavimas… seksualinių centrų modifikacijos… jos pradingo.

Ji nieko neatsakė, tiesiog nusišypsojo.

Kilynas išbučiavo jos kaklą, veidą, kvepiančius gaiviu oru bei dirva. Paskui sodrias drėgnas lūpas. Parklupęs ant gruoblėtų purvinų grindų, dantimis įsikando į Šibos palaidinės raištelius. Barzda braižėsi į šiurkščią medžiagą. Drabužiams nuslydus, moteris apglėbė jį savo kojomis. Žvarbiame, prieblandoje skendinčiame kambarėlyje nebuvo nė vienos lovos. Jie nusirito ant kvepiančių purvo grumstelių. Kilynui besistengiant dantimis nutraukti rūbus, šie permirko jo seilėmis. Vyras ir moteris tvirtai prisispaudė vienas prie kito ir vėl nusirideno, keliais ir kojų pirštais atsitrenkdami į sieną.

Ji išsirangė iš Kilyno glėbio. Pasigirdo pokštelėjimai ir spragsėjimai. Nuo moters nukrito egzoskeletas.

Gaubiamas sutemų, jis palytėjo standžias Šibos šlaunis, nuostabias nedidukes krūtis. Lyžtelėjo nugarą, išsišovusias mentes, gyvaplaukius ant sprando. Pamasažavo, išsklaidydamas per daugelį metų susikaupusią baimę ir įtampą. Kilyną užplūdo skausminga palaima, kai ji krimstelėjo į lūpą. Jo smakrą glamonėjo moters plaukai. Iš didingų jos šnervių padvelkė vėjelis. Kūnai susiglaudė, ir jis pasijuto taip, lyg grimztu į vieną savo senųjų Aspektų, moterį, nušliaužusią jo rankomis iki pat pirštų galiukų. Niekada anksčiau taip nesijautė, nei su Veronika, nei su Džoselina. Nuslydo gilyn. Įėjo. Lėtai stumtelėjo. Apsivertė virpėdamas. Tyloje ritmiškai susiūbavo klubai. Ji suspaudė vyriškį savo kojomis. Burnoje užsiliepsnojo ugnis. Sugriebė ją, paleido, apsisuko. Paslėpsnius užplūdo lengvumas. Jiedu susilietė pilvais ir įsiaudrinusiomis širdimis, kurių karštas plakimas persmelkė Kilyno viduje tūnančią moterį. Atrodė, tarsi kiekvieną judesį, išsišakojantį prisiminimų gijomis, stebėtų nebylūs žiūrovai. Mėšlungiškas virptelėjimas. Įsitempė raumenys. Jis trumpam sustojo įsižiūrėdamas į žibančius Šibos plaukus.

Vėl atsidavus ritmiškam judėjimui, sąmonę aplankė aiškus suvokimas, ką reiškia groteskiška skulptūra, kurią teko regėti mechų komplekse. Kankinančiai besiraitantis padaras su nepaliaujamai prasiveriančiais plyšiais atspindėjo — deja, visiškai klaidingai — jo paties poreikius. Maldininkas niekada nesupras žmonių. Po skaitmenine romantika slypi visai kitokios esybės. Organinėse formose tūno dvasia, kilusi iš Visatos susikūrimo esmės ir pagimdžiusi gyvybę, kuri suteikia mirtingiesiems nepakartojamus momentus. Maldininkas pagrobė šiuos momentus iš garantuotai žuvusiųjų sąmonių, tačiau nukopijuoti jų neįstengė; Kilynas suvokė šį faktą per sekundės dalelės tvyksnį. Šiba pajuto tą patį ir prisišliejo drėgnu kūnu prie vyriškio. Kumštyje susiraizgęs Aspekto mazgelis ištirpo, nušvilpė aukštyn link alkūnės, prazvimbė pro pečius ir išgaravo už dešiniosios ausies. Ji pabučiavo Kilyną, dantis suleisdama į minkštas lūpas. Vienas kitą susirado besirangantys šiurkštūs liežuviai. Įkaitusi Šiba pakylėjo jį į palaimos aukštumas. Kažkas viduje nutrūko, ir jis vėl aptiko slaptos galios šaltinį, kuriame maudėsi per Liudijimą akmeninėje dauboje. Atgimstanti gyvybė. Jis įkūnijo tai, kuo buvo tėvas ir kuo bus sūnus. Liežuvis nuslydo į ausį, padvelkė drėgnas jūros vėjas. Jo tėvas gyvas. Šiba brūkštelėjo dantimis Kilynui per gerklę, palikdama kruvinas gijas. Įsiliepsnojo lėtai rusenęs beprotybės laužas. Abu kūnus suspaudė įcentrinė jėga.


EPILOGAS

ARGAS


1


Argas tūnojo po kalnu, kuris atrodė, lyg būtų sukurtas pačios gamtos. Pagrindinį portalą pavyko rasti gilioje lomoje, iki pusės užverstoje žvyru. Kilynui teko eiti pirmajam, nes portalas prasiverdavo tik tada, kai sulaukdavo autentiškų žmogaus pirštų atspaudų pasiųsto signalo ir patikrindavo genetinį kodą, ištirdamas esmines konfigūracijas, įrodančias, kad lankytojas yra pirmųjų Čiuožykloje apsigyvenusių žmonių palikuonis.

Tai buvo viskas, ką sugebėjo išsiaiškinti mechai. Prasibrauti į laivą jiems nepasisekė. Tuo tarpu Kilynas lengvai įveikė apsaugą, neaktyvuodamas jokių pavojaus signalų. Už portalo driekėsi tuneliai, vedantys į milžinišką aptvarą kalno viduje.

Atlikęs užduotį Kilynas įsitaisė ant uolos ir kurį laiką žvelgė į kasinėjimus, vėliau apsisuko ir įsmeigė akis į seklią plačią upę, už jos plytinčius tyrlaukius ir tolumoje stūksančius kalnus su snieguotomis viršūnėmis, nuo kurių sruveno skausmingai šalti upeliūkščiai. Šią vietovę ir žmonių Metropolį skyrė pusė planetos, ir būtent čia aiškiai matėsi mechų įtaka klimatui. Reikėjo dėvėti dvigubai storesnį švarką ir antblauzdžius nenorint, kad kūną purtytų šiurpuliai. Drauge su Tobiu jis praleido ištisas valandas prie upės klausydamasis, kaip per tamsius nugludintus akmenėlius čiurlena vanduo, skaidrus bei vingrus, šiek tiek melsvo atspalvio. Iš pakrančių sūkurėlių Tobis ištraukė ledo gabalėlius, kuriuos nušveitė į plačius vandenis ir užstaugė, pajutęs rankose stingdantį šaltį.

Mechams patiko šaltis. Kalno pašlaitėse dulkių kamuolius kėlė visa galybė mašinų. Jų atkastą didžiulį kriauklės formos aptvarą, įkalinusį savyje laivą, bjaurojo rūdžių dryksniai. Tėvas su sūnumi stebėjo, kaip metaliniai padarai nukrapšto žemes nuo aptvaro karkaso, kurį praplėšus nušvisdavo ryškiai baltas Argo korpusas. Išsirikiavę lygiomis gretomis mechai sistemingai rausė akmenis bei dirvą — stengėsi aptikti bent menkiausius laivo kūrėjų pėdsakus. Atrodė, kad jie užsiima archeologiniais darbais, tyrinėdami seniai pražuvusią kultūrą.

Argas slypėjo metalu prisotintoje žemėje, todėl paprasti detektoriai jo negalėjo aptikti. Kad ir kas tokie būtų palikę čia laivą, jie patikimai apsaugojo savo kūrinį nuo žemės drebėjimų ir nuošliaužų. Mechai ne vieną kartą žvalgėsi po šią sritį, tačiau taip niekada ir nesugebėjo surasti laivo.

Pirmąsias porą dienų baltus Argo šonus lytėjo tiktai mechų brigadų suplakti dulkių debesys. Pats laivas priminė rieškučiomis sudėtus, į vieną visumą susiliejusius delnus. Pirmagalyje ir galugalyje atsikišusius prietaisus dengė permatomi gaubtai. Regis, metaliniai padarai žinojo, kokia jų paskirtis, todėl nuiminėjo gaubtus ypač atsargiai.

Nustojęs vadovauti savo mechų armijai, maldininkas apsilankė nedidelėje žmonių stovyklavietėje. Jam reikėjo dviejų savanorių, kurie padėtų įveikti apsaugines laivo sistemas. Tą padaryti galėjo tik žmogus. Kilynas nebejojo, kad maldininkas bandė susidoroti su mechanizmais įvairiausiais būdais, bet nepavykus, truputį suglumo. Matyt, jį nustebino tas faktas, kad žmonės kitados sukūrė prietaisą, nepasiduodantį mechų spaudimui. Kai ištarė savo mintis balsu, metalinis padaras atsakė:


Ne. Praėjo daug laiko nuo tada, kai mano elementai regėjo tokius jūsų rūšies dirbinius, tačiau jie nėra mums nežinomi. Pirmieji į Centrą atvykę jūsų biologinio tipo atstovai neturėjo reikiamų [gūdžių, bet jie gana sparčiai išmoko kai kurių mūsų menų. (Nesuprantama.) Tau pačiam teko susidurti su didingo tolimos praeities statinio kopija.


— Apie ką tu kalbi? Aš ne…


Tuo metu, kai netikėtai susitikote su 11-tos klasės marodieriumi, aš jus sekiau. Deja, man nepavyko atkalbėti jo nuo puolimo. (Kaip jau anksčiau minėjau, aš privalau laikytis mūsų bendruomenės taisyklių). Jūs pasislėpėte žmonių pastatytame artefakte, kurį jie pavadino Tadž Mahalu ir kurį mes išsaugojome iki šių dienų. Jis pažymėtas simboliais žmogaus, nuvedusio saviškius kažkur į Galaktikos Centro gelmes.


Kilynas prisiminė ilgai ir įdėmiai spoksojęs į paminklą, todėl dabar prieš akis nesunkiai iškilo meniški išlinkiai, didingas balto akmens švytėjimas. O štai ir juodoji plokštelė su užrašu NW. Vadinasi, šios raidės simbolizuoja protėvį, galėjusį kurti nuostabius dalykus neprasčiau už mechus.

— Jie ir pastatė Argą?


Ne. Jie pasirodė kur kas anksčiau nei Sietynai. Tai patys pirmieji žmonės, atvykę čia, į Centrą. Vėliau atsirado ir kitų žmonių. Sprendžiant iš aplinkos, Argą pastatė ankstyvųjų Citadelių kūrėjai, sugebėję numatyti, kad vieną dieną jūsų biologiniam tipui gali tekti bėgti iš planetos. Jie matė, kaip mes užvaldėme kitas Centro dalis, ir suvokė, kad laikui bėgant jūsų vadinamojoje Čiuožykloje įvyks pokyčiai, atitinkantys iškilesnius mūsų tikslus.


Kilynas prunkštelėjo:

— Čiuožyklos sunaikinimas atitinka iškilesnius jūsų tikslus?


Privalai suprasti — mano susidomėjimas jumis dar nereiškia, kad žmones galima prilyginti mechams. Tai bus akivaizdu, kai sužinosi apie mus šį tą daugiau.


Kilynas nelinksmai nusišypsojo, bet nieko neatsakė. Jis išmoko pajusti, kaip kinta tam tikros vidinės maldininko būsenos. Be abejo, būtų didelė klaida manyti, kad už metalinio padaro žodžių slypi emocijos. Svarbiausia svetimo proto ypatybė yra ta, kad jis svetimas. Šių tėvo žodžių niekada nevalia užmiršti. Šiaip ar taip, sugebėjimas atskirti maldininko nuotaikų kaitą dar gali praversti.

Kilynui pirmą kartą įžengus į Argą, mecho esybė kirbėjo sensorinio centro pakraštyje. Drauge su juo ėjo Lėtapėdis Sermas ir vienas iš Lupikų. Patekusi į laivo vidų trijulė neišvydo nieko, ką būtų įstengusi suvokti. į Argą vogčiomis įšliaužė ir mikromechai, turėsiantys išsiaiškinti, kaip veikia metalinis padangių skrajūnas.

Kilynui pasirodė, kad chromatinis maldininko raibuliavimas atstoja nekantravimą, džiugesį, susijaudinimą. Kartu su Šiba jis klaidžiojo ovaliais koridoriais, blankiai apšviestais raudonų lempų eilių. Pasitelkus į pagalbą senuosius mechų įrašus, maldininkui pavyko identifikuoti kai kurias modulines detales. Gamindami Argą protėviai pasinaudojo tiek mechų, tiek savo technologijomis, senų senovėje atgabentomis į Galaktikos Centrą.

Tyrinėjant laivą, sąmonėje virptelėdavo seniausieji Aspektai, atpažinę vieną ar kitą prietaisą. Protėvių technologijos atgaivindavo šiltus prisiminimus. Žmogus buvo prisirišęs prie savo artefaktų.

Pasigirdo maldininko komentaras:


Visiškai teisingai. Dažnai jūsų darbai pergyvena jus pačius. Mums, niekada nemirštantiems, nerūpi būti susietiems su artefaktais. Tai tik įrankiai, laiko tėkmėje virstantys laužo krūva. Šis faktas tėra vienas iš daugelio intriguojančių mechų ir žmonių skirtumų.


Kai maldininkas kalbėdavo įsiskverbęs į Artūro Aspektą, Kilynas stengdavosi jam atsakyti nedaugiau kaip nerūpestingu pritarimu, kiek įmanoma labiau saugodamas slaptas mintis. Apgaudinėti sekėsi sunkiai.

Tačiau jam padėjo kiti Aspektai, kurių mechas nepajungė savo valiai. Jie džiaugsmingai klegėjo aptarinėdami paslaptingąjį Argą ir tokiu būdu nuslėpė gudrias, vertinančias Kilyno mintis.

Kartą Aspektai vos nepaskandino jo savo nebylių balsų jūroje. Dabar Kilynas suprato galįs pažaboti juos, paversti menkučiais žybsniais, besibraunančiais pro sąmonės sieną. Išmoko tai padaryti per Aspektų audrą. Didelei jo nuostabai, daugiau neteko regėti širdį veriančių sapnų ar malšinti įsisiautėjusias esybes pabudimo akimirką. Be abejo, jos niekur nedingo ir iškviestos akimoju prisistatydavo. Tačiau iš galingos audros teliko bemaž nepastebimi raibuliai. Tas plūstančias per kūną bangas, tą knibždančių vabalų ir vorų iliuziją Kilynas pajėgė nesunkiai nuslopinti.

Šis įvaizdis sugrįžo kiek kitokiu pavidalu, slankiojant tamsiais Argo koridoriais. Tarsi vabzdžiai aplinkui ropinėjo armada mikro-mechų, energingai tyrinėjančių ir taisančių mieguisto laivo mechanizmus. Jie priminė bangas, plaunančias į krantą išmestos ir apleistos jūros pabaisos griaučius.

Pagaliau Argas pakirdo iš savo ilgo snaudulio. Kilynas jautė, kaip sensorinio centro pakraščius kutena mirganti ryški esybė. Pamažu atgijo vidinės laivo sistemos.

Triūsiančių mechų pulkai apsupo nedidukę žmonių stovyklavietę tarsi srauni upė, čiurlenanti aplink akmens luitą. Žmonės išvydo tokias mašinų rūšis, kurių gyvenime nebuvo matę. Vamzdžio formos pavidalai, gremėzdiškos platformos, dėmėti laidų raizginiai su aštriais lyg skustuvais įrankiais. Atvirus žmonių laužus bei palapines šie metodiškai plušantys mechai apsukdavo plačiu lanku.

Ilgoje kelionėje link Argo dalyvavo šiek tiek daugiau nei šimtas žmonių. Daugiausiai Vyskupų ir Lupikų, kuriuos gerokai išgąsdino juos skraidinęs dulkinis ir vedlys barškuolis, iš nusileidimo aikštelės atvedęs visus prie laivo. Žinoma, iš pradžių nemažai baimės sukėlė ir maldininkas, kai pirmą kartą su juo susidūrė už kalvų virtinės, juosiančios Metropolį. Prie vamzdžių ir mazgelių voratinklio žmonės priprato gana greitai — turbūt todėl, kad jau ilgą laiką sensoriniame tinkle jautė maldininko buvimą.

Vis dėlto margą žmonių būrį reikėdavo nuolatos raminti, ir Kilyną tai smarkiai erzindavo. Kiekvieną kartą, grįžus iš Argo į stovyklavietę, jį užgriūdavo klausimų lavina.

Kokios ten dujos laivo viduje? Na, tos, kurias įkvėpęs pradėdavai kalbėti juokingu balseliu? (Helis, pateikė informaciją Arturas. Inertiška apsauga nuo rūdžių.)

Kodėl maldininkas didėja? (Jis montuojasi prie savo korpuso papildomas detales, kad galėtų suvaldyti augantį mechų būrį.)

Kodėl čia taip šalta? (Jie atsidūrė netoli šiaurės ašigalio. Netrukus šioji vėsa atslinks iki Metropolio, nes mechai nepaliaujamai keičia klimatą.)

Į pabaigą eina maisto atsargos; ar negali mechai paskubėti? (Norint atgaivinti ilgus amžius miegantį laivą, reikia nemažai laiko. Kilynas paprašys maldininko, kad šis atneštų mechų pagaminto maisto. Ne itin skanu, užtat sotu.)

Kodėl žmogumechas atvyko kartu su jais? (Būdamas vienas, toli nuo savo fabriko, jis taptų marodieriaus auka. Vertėtų neužmiršti, kad šį padarą sukūrė protėviai. Be to, jis pats norėjo keliauti.)

Kilynas džiaugėsi, kad Fomaksas su Ledrofu neprisijungė prie žygio ir tuo pačiu išvadavo jį nuo nereikalingų kančių. Abu vyrai išklausė pasiūlymą ir pažadėjo per naktį viską apsvarstyti, tačiau ryte jiems nė nebuvo būtina ką nors sakyti — ištįsusiuose veiduose aiškiai atsispindėjo nepritarimas. Jiems trims bešnekant, kapitonai žvelgė į Kilyną visai kitokiomis akimis. Kalbėdamas švelniai ir niekur nesiskubindamas, pastarasis derėjosi dėl žmonių, trokštančių pamatyti Argą.

Taigi po trijų dienų iš Metropolio pajudėjo ilga kolona. Ne išimtis, kad jiems būtų tekę grįžti. Niekas tiksliai nežinojo, ar paslaptingasis laivas iš tiesų egzistuoja, ir jei taip — ar pasiseks jį atgaivinti. Vienintelį žemėlapį teturėjo žmogumechas. Visgi surizikuoti išdrįso maždaug šimtas savimi pasitikinčių žmonių.

Ledrofas neatsiskyrė nuo pasilikusių Vyskupų. Jau tuomet jam labiau rūpėjo įveikti Fomaksą ir tapti viso Metropolio kapitonu. Kad ir kaip ten būtų, nė vienam jų neužteko jėgų atkalbėti dalies saviškių nuo kelionės. Abiejų Šeimų vadai tegalėjo stovėti ir spoksoti paniurusiomis akimis į išvykstančius žmones.

Kirviaus netektis, jo šlykštūs darbai, netikėtas dirginantis maldininko jutimas — visa tai smarkiai supurtė Metropolį ir leido Kilynui laisviau manevruoti. Kirvius niekada nešnekėdavo apie savo sandėrius su klastūnu ir neatskleisdavo, ką jam prisieidavo matyti kelionėse. Pamindamas senovinius Šeimų ritualus, per kuriuos būdavo nupasakojamos visos žygio smulkmenos, Kirvius apsiribodavo keliais žodžiais apie fabrikų plėšimus. Maldininkui pavaizdavus pasibjaurėtiną momentą su Fanės parodija ir visiems suvokus, ko išties geidė Karalių kapitonas, atsiminimai apie Kirvių buvo amžiams suteršti.

Kilynas be paliovos kartojo, esą kelionės tikslo egzistavimo tikimybė yra labai nedidelė, ir būtent ją ketinama ištirti. Tačiau išvykdamas žinojo, kad Metropolio daugiau niekada nepamatys. Net jei nebūtų pasisekę aptikti Argo, jis nebūtų sugrįžęs atgalios. Verčiau klajoti po lėtai merdinčią Čiuožyklą nei bailiai slėptis narve.

Vis tik jis nesmerkė daugumos nuomonės. Fomaksas su Ledrofu pasižymėjo vadovavimo gabumais. Su maldininko apsauga Šeimos neabejotinai išaugs.

Žmonių bendruomenėje visuomet būdavo daugiau tų, kurie nedrįsdavo priimti likimo iššūkių, patikino jį Arturas. Tai apdairi rasės išlikimo strategija. Todėl niekas iš nusprendusių keliauti nedrįso pašiepti bailiųjų. Sunkių išbandymų išvystyta intuicija padėjo jiems suprasti tokį pasirinkimą.

Ant pliko kalvos šlaito susirinkę keliauninkai stebėjo pirmąjį Argo skrydį.

Laivas urgzdamas pakilo iš savo kapavietės. Kitados į orbitą jį paleido žmonių rankos. Argas sujungė Sietynus su Citadelėmis. Laive buvo sumontuotos mechų dalys, funkcionuojančios tik tuomet, kai jas valdydavo žmogaus balsas. Padangių paukštis reaguodavo į organinės gyvybės signalus, atsisakydamas paklusti bet kokiai mechų įsakymų formai.

Taigi nors dabar žmonės nieko neišmanė apie mašinas, jų rankoms vėl buvo lemta nuskraidinti Argą į dausas.

Akivaizdu, kad Šiba labiausiai tiko šiam darbui. Sparčius ir tikslius judesius užtikrindavo egzoskeletas, kurį maldininkas sujungė su laivo sąmone, pasinaudodamas jos sensoriniu centru.

Kilynas sėdėjo šalia Riterės, kai šioji privertė Argo variklius suurgzti, užriaumoti ir vėl pritilti iki burzgimo. Padedama maldininko, ji treniravosi ne vieną dieną. Kai sensoriniame Šibos centre nusėdo maršruto koordinatės, įsijungė jutiminės laivo struktūros, paklūstančios mechaniniams jos egzoskeleto judesiams.

Moters pirštai spėriai lakstė valdymo moduliais, egzoskeletas garsiai dūzgė. Instrukcijų perdavimas būtų užtrukęs daug ilgiau, jei būtų atliekamas žodžiais.

Jai sekėsi visai neblogai. Paties Kilyno sensorinio centro pakraštyje plūstelėjo balzganas srautas aštrių kvapų, sumišusių su rūgščiais prieskoniais bei žvarbiais prisilietimais. Šibos veidas įsitempė, jai sutelkus jėgas ir palinkus prie įžambaus prietaisų skydo. Sulig kiekvienu nauju žingsniu laivas tikrindavo, ar ji išties yra žmogus — senovinė apsaugos priemonė.

Virptelėjo moters akių vokai, persikreipė blyškios lūpos.

— Kaip sekasi? — pašnibždom paklausė jis.

— Pamažu apsiprantu, — pro kietai sukąstus dantis prasiveržė žodžiai.

— Spjauk į viską, jeigu jautiesi…

— Aš galiu. Aš galiu tai padaryti.

Regis, Šiba klausėsi kažkokių tolimų balsų. Kilynas suprato, kad pro ją vėju prašvilpė informacijos verpetas.

Laivas suūžė ir pakilo aukščiau. Kilynui pasirodė, kad susiūbavo grindys.

— Tvarkelė, — vos girdimu balsu sušnibždėjo moteris.

Kilyną užvaldė jausmas, tarsi jis būtų nešamas pasroviui. Žinoma, jį tepalietė blankus aidas to, ką teko iškęsti Šibai — tūkstančių sensorių pateikiami duomenys. Visgi vyriškis jautėsi, lyg būtų pakylėtas aukštyn, kaip reikiant papurtytas ir paleistas čiuožti apačion.

Staiga Kilynui pasirodė, kad žiūri iš viršaus į suraižytą, apgraužtą vaisių primenančią kalvos pašlaitę.

“Vaje! — apačioje nuskambėjo tylus Lėtapėdžio Sermo šūksnis. — Jie skrenda”.

— Tu nuostabi, — paprastai pareiškė Kilynas.

Ji sėdėjo piloto kabinoje lyg karalienė, pirmasis žmogus, įvaldęs keistąjį artefaktą nuo pat Sietynų laikų. Kilynas suprato, koks tai svarbus momentas, tačiau širdyje nejautė nieko, išskyrus netikėtai užplūdusią meilę šiai moteriai. Be to, jis suvokė galįs kontroliuoti savo sąmonę ir be jokios prievartos atsižadėti savęs vardan kito žmogaus.

Išsivadavęs iš maldininko globos, cyptelėjo Artūro balselis:


Dabar tave įtakoja jos feromonai. Tai molekulinės įkarpėlės, kurios turi susijungti, kad būtų sužadintas aukščiausias vyro ir moters potraukio lygmuo. Maldininkas panaikino tavyje seksualinio centro blokavimą. Nemanyk, jog tai kažkas dangiško ar intelektualaus. Tokių neuroninių įrantėlių suderinimas nėra susietas su socialine moters padėtimi arba tavo nuomone apie ją. Deja, poravimasis neatlieka kilnių funkcijų, tiesiog patenkina aplink mus tyvuliuojančią didžiąją genetinę jūrą. Turiu pasakyti…


Kilynas nustūmė jį į sąmonės kertelę.

Tą vakarą tėvas ir sūnus vaikščiojo vėsioje prieblandoje labiau norėdami sušilti nei žiūrėti į nesibaigiančius mechų darbus. Besiblaškantys pavidalai niekada nemiegojo — jie remontavo Argą, rūpinosi maisto atsargomis, atlikinėjo savo nepaaiškinamus tyrinėjimus.

— Kaip maldininkas sugeba tokią daugybę mechų pajungti savo valiai? — paklausė Tobis.

— Na, jis… lyg ir mechų kapitonas, — užbaigė mintį Kilynas staiga suvokęs, kad iš tiesų jis nieko nežino apie maldininką.

— Manai, jog tas padaras mus paleis?

— Tegul tik pamėgina nepaleisti.

— O kas jam trukdo taip padaryti? — susiraukė Tobis. Kilynas matė iš jo veido, kad berniukas stengiasi įsisąmoninti tai, kas atsitiko jam mechų komplekse. Sūnus keitėsi sulig kiekviena praeinančia diena, visų įvykių naštai dar labiau paspartinant ankstyvą brendimą. Išnykęs džiaugsmingas Tobio įžūlumas daugiau niekada nebegrįš. Nuo šiol jam kels nerimą kiekvienas keistesnis dalykas, kurį berniukas iš pradžių pasistengs suvokti, o vėliau bandys rasti jo vietą šiame pasaulyje.

— Pasinaudojome vieninteliu mums likusiu ginklu, — ištarė Kilynas. — Pažeidžiamumu.

— Nesuprantu.

Rankos mostu tėvas liepė sūnui atjungti sensorinį centrą.

— Visą?

— Aha. — Kai pojūčiai susitraukė ir sunyko, Kilynas paaiškino: — Jei nebūtume išvykę iš Metropolio, būtume pasikeitę.

Tobis sumirksėjo.

— Ką?

— Įkalinti narve, daugiau nebegalėtume vadintis tikrais žmonėmis.

— Būtumę pavirtę paršais?

— Aha. Taip nusipenėtume, kad mechams tektų mus vežioti ant savo kuprų.

— Manai, kad visi tie likę žmonės apaugs riebalais?

— Galbūt. Abejoju, ar tai bent kiek neramina maldininką. Spėju, kad jis ir mūsų nepaleis iš akiračio.

— Kaip?

— Su mikromechų pagalba.

Tobis stabtelėjo įsikišęs rankas į kišenes; žvarbų orą drumstė jo alsavimas.

— Ar nieko negirdėjai?

Kilynas pastebėjo prie Argo artėjantį maldininką.

— Įjunk savo sistemas. Nenoriu, kad jis ką nors įtartų.

Nušvitus sensoriniam centrui, vyriškis pajuto, kaip į jį braunasi metalinio padaro sąmonė. Tarsi pratęsdamas savo mintį Kilynas nerūpestingai tarstelėjo:

— Matai, sūnau, mes kai ką prarasime…


Juoką. Tai skiriamasis jūsų vidinių pojūčių bruožas, kuris sunyks Metropolyje.


Tobis išsižiojo plačiai išplėtęs akis.

— Po velnių! — suriko Kilynas į tirštėjančias sutemas. — Aš tau sakiau, kad nesiartintum prie mūsų paslapčia. Mes turime teisę į asmeninį gyvenimą.


Taip — tai dar vienas dalykas, kurį jūs manote prarasiantys. Šis aspektas yra susijęs su vidine jūsų raida. Tik nelabai suprantu, kokiu būdu. Dėl vieno esu tikras — viską lemia jūsų įpročiai. Jums reikia miegoti, kad galėtumėte perfiltruoti savo patirtį. Tai tipiškas žemesnių, natūraliai evoliucionavusių formų požymis.


Tobio lūpos persikreipė, akys susiaurėjo. Kilynas matė, kad mechas labiau erzina berniuką, nei baugina. Visiškai suprantama, tačiau pavojinga. Jie pamažu priprato prie maldininko. Svarbiausia svetimo proto ypatybė yra ta, kad jis svetimas.


— Ką gi tu pats darai? Nemiegi? — griežtai pasiteiravo Tobis.


Mes apdorojame informaciją paralelinėse sistemose išlikdami sąmoningos būsenos. Tokie apvalantys mechanizmai, kaip juokas ir miegas, mums nereikalingi.


Tobis ironiškai pastebėjo:

— Turbūt tai gerokai jus nervina.

— Kad jie neturi nervų, — įsiterpė Kilynas.

Berniukas gūžtelėjo pečiais:

— Nelinksma.

— Tai jau tikrai, — sutiko tėvas.

Tobis sukrizeno:

— Tikriausiai jie nė nenutuokia, kas yra linksmybės, ar ne?


Ne visiškai. Neabejoju, jog tai turi kažką bendro su jūsų ramybės būklės apdorojimo mechanizmais. Sąmoningi veiksmai įgalina jus sukaupti keistąją dinamišką įtampą, kuri šiek tiek išsisklaido per ramybės būklės apdorojimą — miegą. (Nesuprantama.) Likusią jos dalį numalšina refleksiniai garsai…


— Turi omenyje juoką? — nepatikliai paklausė Tobis.


Taip. Jau nekalbant apie skiriamuosius tapatybės požymius. Jus valdo nuolatinis savo esybės suvokimo įvaizdis, ir tai padeda tinkamai veikti pagalbinėms jūsų programoms. Žinoma, mes irgi turime panašias sistemas. Tačiau jūsiškės remiasi seksualiniu identiškumu. Kaupiasi vidinės dvejonės. Tik tuomet, kai įtvirtinate savyje seksualinį pasirinkimą ir susijungiate su priešingos lyties nariu, įstengiate atsiriboti nuo problemų, arba, jūsų žodžiais tariant, išsklaidyti įtampą. Kad ir kaip būtų keista, galimų partnerių skaičius yra labai ribotas. Dažniausiai kandidatų į partnerius tebūna vienas. Pavyzdžiui, kai panaikinau negrabiai sukurtą blokavimo programą, tavo tėvas atliko su Šiba…


— Nepaistyk kvailysčių apie tai, ko nė velnio neišmanai, — dygiu balsu nutraukė jį Kilynas.


Aišku. Supratau, ką norėjai pasakyti.


Po sensorinį Kilyno centrą pasklido neritmingi žvangtelėjimai. Jam susidarė įspūdis, kad maldininkas bando mandagiai pakeisti temą. Vyriškis pyktelėjo ant mecho, kuris brovėsi į tokį trapų žmogaus pasaulį pasakodamas berniukui apie seksualinį tėvo gyvenimą.

— Jūsų, mechų, kiaušai per skysti, — pareiškė jis.


Tokių organinių priedų neturime.


Tobis nusijuokė.

— Ką tai turėtų reikšti?


Aš neketinu aptarinėti savo gyvenimo su žemesnėmis formomis. Nepervertinkite savo biologinio tipo. Mes tyrinėjome jūsų rūšies atstovus ir kitose Galaktikos Centro vietose.


— Kur? — ryžtingai paklausė Kilynas.


Nemanyk, kad galėsi mane lengvai apgauti, nuslėpdamas ketinimą surasti savo tėvą. Aš suprantu šiuos primityvius motyvus.


— Velniai rautų, aš tiesiog noriu sužinoti, kur yra kiti žmonės.


Apie Tadž Mahalo kūrėjus nieko nežinau. Tačiau vėliau pasirodžiusi grupė, jūsų tikrieji protėviai, išsisklaidė į skirtingas vietas. Šiaip ar taip, jums teks paklusti mano draudimui. Aš savaip nureguliavau Argą. (Nesuprantama.) Laivas negali skristi link Ėduonies. Mes nepakęsime, kad ten skverbtųsi žemesnės formos. Privalėsite keliauti išorine kryptimi. Galbūt pakeliui surasite žmonių. Toje srityje egzistuoja ir kitokios gyvybės formos.


— Tu tikrai nevyksi su mumis? — įtariai pasiteiravo Tobis.


Aš noriu, kad besijuokiantys, svajojantys stuburiniai turėtų bent šiek tiek laisvės. Antraip jie sunyks. Būdamas tokių formų globėjas, pasistengsiu jas išsaugoti.


— Mes paspruksime, — paprieštaravo Tobis.


Jūs liksite Centro ribose. Argas negali skristi labai toli. Laivas teįstengs pasiekti artimiausias porą šimtų žvaigždžių. Panorėjęs gauti daugiau natūralios būsenos žmonijos atstovų, atvyksiu pas jus ir pasėsiu pjūtį. Pasilikę čia, sulaukėję, būtumėte pasmerkti greitam išnykimui.


— Neatrodo, kad pajėgtum ką nors sugauti, — narsiai pareiškė Tobis. Kilynas perspėjančiai žvilgtelėjo į sūnų.


Tu pats nesuvoki, ką kalbi. Vis dėlto pageidaučiau sulaukti iš jūsų pažado, kad nebandysite susisiekti su tuo, kuris šnekėjo su jumis per magnetinę būtybę.


Atsigręžęs Kilynas pažvelgė į akinančių lempų apšviestą Argą. Įdomu, kas vertė maldininką galvoti, kad jie teiksis prisiekti mechui?

— Žinoma, aš pažadu, — pamelavo vyriškis.

Jiedu su Šiba nusprendė užkąsti prie upės. Sraunus vanduo taškėsi į juodas uolas, ir Kilynas tikėjosi, kad šniokštimas neleis mechams nugirsti jų pokalbio.

— Geras maistas, — tarė jis. — Niekada tokio nevalgiau.

— Švelnus, — pritarė moteris. Jie su pasitenkinimu čepsėjo lūpomis kimšdami į bumas pirmąjį automatinės Argo virtuvės produktą. Laivas mokėjo pakeisti bet kokią žaliavą į nuostabiai kvapnius, šiltus sluoksniuotus pyragėlius, kurių skonis priminė Kilynui motinos gaminamą maistą.

— Šį vakarą anksti gulsime į lovą, — lyg ir džiaugsmingu žvilgsniu apdovanojo jį Šiba. Kilynas suprato, kad ji ketino šiek tiek pasismaginti plepėdama.

— Teisingai. Rytoj mums teks miegoti tarp žvaigždžių arba atgulti amžino poilsio.

— Šiandien aš būsiu viršuje.

— Nusprendei imti valdžią į savo rankas?

— Akmenys gelia nugarą.

— O… Ar su kitais vyrais visada būdavai viršuje?

— Su kokiais?

— Na, juk turėjai ką nors anksčiau?

— Nė vieno.

— Man regis, tu meluoji.

— Aha. — Jos lūpose virptelėjo vos pastebima šypsena.

— Ir toliau meluok. Man tai patinka. Užliek mane savo melagystėmis. Ar tie kiti buvo Riteriai?

— Niekuomet nemiegojau su kitais vyrais nei iš viršaus, nei iš apačios.

— Suprantu. Ar jie buvo tokie pat bjaurūs, kaip ir aš?

— Mes esame skirti vienas kitam. Bjaurybes traukia bjaurybės.

— Vis dėlto kiek?

— Kas kiek?

— Kiek Riterių patenkinai?

— Neskaičiavau. Kad ir kaip ten būtų, nė vieno.

— Na, na… ar prieš atsiguldami Riteriai nusiauna batus?

Ji nusijuokė.

— Iš kur man žinoti?

— Girdėjau, kad Riteriai būdavo pasiruošę bėgti bet kurią akimirką.

— Gulintis viršuje pasilieka su batais.

— Kodėl?

— Gali tekti sprukti.

Jis atrodė priblokštas.

— Net jei esate patalpoje?

— Neįsivaizduoju. Visą laiką praleisdavau kelyje.

— Kai esi kelyje, stogo virš galvos neturi.

— Aš tai tikrai neturėjau. — Moteris vyptelėjo.

— Kai aplinkui buvo tiek daug dičkių Riterių? Turbūt esi labai greita.

— Kaip pirštu į akį.

— Neabejoju. — Jis pažiūrėjo Šibai į akis ir kryptelėjo galva į maldininką, besisukinėjantį šviesa užlietame darbo lauke tarp savo mechų armijos. — Norint išspręsti dideles problemas, reikia gerų refleksų.

— Neužmiršk ir mažų.

Kilynas dirstelėjo į Argą.

— Galiu suskaičiuoti daugybę mažų problemų.

— Privalai būti greitas, ir tiek.

— Bet nesiskubinti. Mažosiomis problemomis galima pasirūpinti ir vėliau.

Ji linktelėjo.

— Tai žino visi.

— Teisingai, netgi žmogumechas.

Ji vėl linktelėjo.

— Jei nori būti viršuje, nenusiauk batų ir būk greitas.

— Tu sparčiai mokaisi.

— Turiu gerą mokytoją.

— Rodos, šio to išmokai gerokai anksčiau.

Ji meilikaujančiai pašnairavo į Kilyną.

— Dar smarkiai nuo tavęs atsilieku.

— Man tai patinka. Nenustok meluoti, kad neatslūgtų mano susižavėjimas. — Baigęs kramsnoti savo porciją jis švariai nulaižė pirštus, paskui lėkštę.

— Pasistengsiu.

— Gerai. Šį vakarą galėsi būti viršuje. — Kilynas šyptelėjo.

— Nesu tikra, ar noriu.

— Kodėl gi ne?

— Teks avėti batus.

— Suprantu, ką turi omenyje.

— Būtent to ir siekiau.


2


Vieną ilgą užsitęsusią akimirką, prieš pat Argo pakilimą, Kilynas pajuto, kaip jį slegia blausi rausva našta, kurią įkūnijo žmonės, įsitaisę apatiniuose deniuose. Jų sensoriniai centrai susiliejo tarsi lėtai slystantys skysčio srautai. Niekada anksčiau negalvojo taip apie saviškius. Juos varstė įtampos pliūpsniai, slepiantys tykios ramybės šaltinius.

Žmones užgrūdino ilgi klajonių metai. Jie galėjo palaukti. Kai žinai, jog tavo gyvybė priklauso nuo spartaus žingsnio, stengiesi neleisti niūrioms mintims išblaškyti dėmesio. Tie, kurie neišmoko susitvardyti, jau seniai krito apleistose dykynėse. Maldininkas garantuotai nužudė visą galybę apimtų panikos Šeimos narių, bet dabar metalinis padaras nebūtų išpešęs iš sensorinio tinklo nė menkiausios užuominos, bylojančios apie jų įtempto lūkuriavimo priežastis.

Gerai. Jis linktelėjo Šibai.

— Tvarkelė.

— Hmmm. Man patinka būti viršuje.

Kilynas nusijuokė. Ji įjungė variklius.

Moteris nugrimzdo į krėslo glėbį — paskutinę apsisaugojimo priemonę prieš mechų kontrolę. Laminuoti krėslo sluoksniai reaguodavo tik į žmogų. Šiba darbavosi prie įžambaus valdymo skydo paviršiaus, vikriai krutindama rankas. Egzoskeletas ūžė ir krenkštė lyg uoliai triūsiantis gyvūnas.

Kilynas pajuto, kaip laivas švelniai pakyla nuo savo platformos. Orą suspaudė barškanti jėga.

Suraibuliavusioje priešingoje sienoje nušvito panoraminis stovyklavietės vaizdas. Sugriautą išskaptuotą kalvą juosė tamsių mechų žiedas. Pašlaitėje, prie plačios mėlynos upės, stypsojo maldininkas, su savo daugybe atsikišusių šarnyrų panašus į mėgėjiškai montuotą ir neužbaigtą konstrukciją.

Šiba pakėlė juos aukštyn. Argas pakrypo smaigaliu į viršų, pasiruošęs išspjauti karštų dujų čiurkšles pro išmetamuosius vamzdžius. Kilynas žvelgė į susikaupusį moters veidą, tačiau nepastebėjo jame nei baimės, nei dvejonių.

Už nugaros nuaidėjo Tobio balsas:

— Ei, ei, skrendam!

Ryškiame sensoriniame tinkle pasigirdo pritarimo šūksniai. Nė kiek nepanikuodami žmonės laukė artėjančio persilaužimo. Užgrūdinti ilgų besitęsiančios tragedijos metų, jie nesileis niekieno palaužiami.

“Batus apsiavėte?” — paklausė jis, pasinaudodamas kodiniu žodžiu, ir išgirdo džiaugsmingą patvirtinimą.

Nuo apgriauto šlaito atsklido maldininko žinutė:


Linkiu jums geros kelionės. Dar pasimatysite tiek su manimi, tiek su mano pavaldiniais.


— Kaip pasakysi, — tarstelėjo Kilynas.

— Skrendam! — paragino Tobis.

Šiba įjungė variklius visu pajėgumu. Juos užliejo griausmingas riaumojimas. Argas pakilo aukštyn grakščiu lanku. Kilyną prispaudė prie krėslo iš kažkur atsiradusi jėga.

Laivas šovė į tamsų dangaus skliautą.

Staiga nustojo veikę jo mechanizmai. Kurį laiką Argas skriejo iš inercijos, plūduriavo erdvėje lyg besvoris kūnas.

Paskui pradėjo kristi. Išmetimo dujoms pranykus, panoraminės sienos vaizdas tapo skaidresnis. Toli apačioje matėsi juodas mechų žiedas.

Kilynas pajuto, kaip jo viduje įsitvyrojo tuštuma. Atrodė, kad laivas krenta siaubingai lėtai. Paniškai klykė kiekviena kūno ląstelė.

Argas nėrė pirmagaliu žemyn tiesiai į plikas uolas. Link jų visu greičiu artėjo laukymė.

Kilynas prikando lūpą, nuslopindamas besiveržiantį riksmą. Jokiu būdu negalima, kad į sensorinį centrą prasiskverbtų baimė, besiruošianti ištirpdyti blaivų protą. Vyriškis matė, kaip nurimo karštligiški Šibos judesiai, o ji pati mąsliai klausėsi mažučių senovinių laivo sąmonių.

Argas pakrypo. Kad ir kaip būtų keista, prie krėslo slegiantis svoris netikėtai pranyko. Jie krito link atšiauriai žydros upės, vinguriuojančios it gyvatė tarp sudūlėjusių akmenų.

“Dabar”.

Šibos balsas nuskardėjo tą pačią akimirką, kai jų kūnus pakirto aršus smūgis.

Kilynas žvelgė į upę, nuožmiai spindintį jos paviršių. Nuo laivo išmetimo dujų vandenyje suraibuliavo bangelės. Argas pasuko į krantą.

Maldininkas pastebėjo atsklendžiantį laivą, tačiau teturėjo vos vieną akimirką atsakomiesiems veiksmams. Jis pakėlė ginklą…

Ir buvo ištaškytas į gabalėlius, išmetimo dujoms tvokstelėjus į trapią jo konstrukciją.

Statramsčiai, strypai, blizgančios chrominės detalės — visa tai išsibarstė ant juodų uolienų tarsi paprasčiausia metalo laužo krūva.

Ilgą laiką Argas plūduriavo vienoje vietoje. Karštos dujos meiliai žarstė išsilydžiusias maldininko dalis.

“Pažiūrėsim, kaip dabar atsigausi!” — pagalvojo Kilynas, ir į sensorinį tinklą pliūptelėjo purpurinė netramdomo įniršio banga.

“Pajausk, ką reiškia mirtis. Net jei atgysi, net jei esi išsaugojęs savo sąmonę, patirk tą jausmą dabar”.

Per komą skambėjo pritariantys ir džiūgaujantys riksmai.

“Pajausk! Čia tau už Fanę. Už tai, ką jai padarei. Už visus, kuriuos garantuotai nužudei ir atgaivinai savo groteskiškuose meno darbuose. Pajausk!”

Nematoma jėga bloškė Kilyną į krėslą.

Argas pakilo aukštyn siaubingu pagreičiu. Šovė iš laukymės į tuščią dangų, palikdamas už savęs geltoną išmetamųjų dujų strėlę, įsmigusią tiesiai į juodųjų mechų ratą. Metaliniai padarai buvo taip staigiai atkirsti nuo savo šeimininko, kad nė vienas jų nesusiprotėjo nutaikyti ginklų į tolstantį laivą.

Kilynas nesipriešindamas leidosi prislegiamas nematomo svorio. Ne vieną kartą vyriškis meldėsi, kad maldininkas neįstengtų suvokti jo emocijų. Jaukiai įsitaisęs Artūro Aspekte mechas bemaž įgavo žmogiškų bruožų. Kilynas niekada nesužinos, kaip arti tiesos jis buvo. Nejau milžiniškų galių protas pajėgtų sumenkėti iki jų lygio, kad išmoktų pamėgdžioti žmoniją?

Koks skirtumas? Maldininkas suteršė gyvųjų būtybių orumą, ir to užteko — bent jau pagal žmogiškus standartus. Visa kita neturėjo reikšmės.

Mažosios problemos. Tokiu kodiniu žodžiu jie įvardijo mikro-mechus, kurie užtvindė Argą, o dabar zujo po laivą lyg išprotėję, pjaustydami ir degindami jį.

Kai tik bjaurieji parazitai išlindo iš savo slėptuvių, Šeimos puolė juos naikinti.

Žmonės pašoko nuo savo krėslų.

Apsiavę batus. Su savo bėgiojimo įranga jie galėjo vikriai lakstyti po Argą nepaisydami didžiulio pagreičio.

Mikromechai buvo sukurti taip, kad dirbtų veikiami pastovios gravitacijos, todėl Šiba vairavo laivą staigiais postūmiais.

Galingi krestelėjimai nupurtė metalinius padarėlius nuo kabelių, vamzdžių, elektroninių schemų. Staiga užsižiebus ryškiai šviesai, į koridorius plūstelėjo Vyskupai ir Lupikai, nekantraujantys pradėti medžioklę. Jie šaudė ir badė mažuosius parazitus, nekreipdami dėmesio į tai, kad pasipurčius laivui patys tvodavosi į sienas. Karštos širdys giedojo senovinę medžioklės dainą. Aplinkui knibždantys mikromechai stengėsi pasislėpti. Juos negailestingai trypė kojos, per pusę perplėšdavo rankos.

Savo kovoje žmonės turėjo sąjungininką. Kuo puikiausiai išmanydamas mikrorobotų gudrybes, juos persekiojo ir žmogumechas. Traiškė savo plieniniais vikšrais. Įkandin jo vibruojančiais koridoriais sekė Tobis, kuris taip pat šaudė mikromechus, tačiau jausdavo kur kas didesnį malonumą skaldydamas juos savo spinduliuotuvo buože, girdėdamas lūžtančio metalo ir trupančių mikroschemų traškesį.

Didžiulį laivą užliejo kerštingi klyksmai ir šūkavimai. Nuo metalinių sienų aidėjo įsiūčio bei džiaugsmo kupini riksmai.

Tuo metu, kai Argas atsidūrė planetos orbitoje, visi mikromechai jau buvo išgaudyti ir sunaikinti.

— Darbas baigtas, — tarė Tobis. Linksmai spindėjo didelės jo akys.

— Kai nėra maldininko, kuris pasakytų jiems, ką reikia daryti, tie mikromechai ne tokie jau protingi.

Šiba atsainiai linktelėjo neatsitraukdama nuo darbo. Argas skriejo pastoviu greičiu maldininko užprogramuota kryptimi. Moteris neketino pakeisti numatyto kurso, norėdama išsiaiškinti, kur šis nuves. Ji tegalėjo valdyti menką laivo sistemų dalelę, tačiau užteko ir to. Žuvus maldininkui, jie atgavo laisvę.

— Ar yra aukų? — paklausė Kilynas.

Tobis akimoju surimtėjo.

— Džoselina susižalojo koją.

— Kokia jos būklė?

— Gydosi.

Kilynas susiraukė. Deja, šiuo metu brangiai galėjo kainuoti kiekvienas praradimas, tuo labiau kai žinai, jog esi už visus atsakingas. Jam buvo aišku, kad ateityje ramybės niekada neduos dvejonės, klausimai, pavėluoti sprendimai, širdgėla. Niekada.

— Šiaip ar taip, mes išgaudėme juos visus, — užtikrintai pareiškė Tobis.

— Galbūt.

— Tikrai. Garbės žodis.

— Maldininkas galėjo paslėpti kelis mikromechus tam atvejui, jei reikalai susiklostytų jam nepalankia linkme, — švelniai tarė Kilynas. Jis nė kiek netroško taip greitai atšaldyti Tobio įkarščio — berniukui reikėjo pajusti pergalę, — tačiau būtina išaiškinti kiekvieną mechaninės gyvybės aspektą, jei nori apsisaugoti nuo tų nelemtų padarų. Toks jau šis gyvenimas. Sūnui teks nemažai mokytis.

— Na… gal ir taip, — abejodamas sutiko Tobis. Paskui nušvito. —Ar nevertėtų man jų paieškoti?

— Ne. Geriau atnešk mums šio to užkąsti. Jei laive ir yra mechų, po kurio laiko jie vis tiek išlįs iš savo slėptuvių. Tegul kas nors nuolatos budi.

— Tam labiausiai tiktų žmogumechas.

— Kaip jam sekasi?

— Neblogai. Tik labai norėčiau, kad jis nustotų loti.

— Tau nepatinka?

— Na, nėra jau taip blogai. Skamba juokingai, kai jis šneka tuo moterišku balsu. Ar išties praeityje gyveno gyvūnas, kuris kėlė tokį triukšmą?

— Bent aš taip girdėjau. Tarnavo žmonėms.

— Visi gyvūnai klausė mūsų nurodymų?

— Kai kurie. Aspektai sako, kad laikui bėgant mums pradėjo tarnauti vis daugiau gyvūnų. Neretai juos valgydavome. Ką gi, tai irgi neblogas pasitamavimas.

— Valgydavome?

— Aha. Regis, tokia buvo pirmoji žmonių maisto rūšis.

Tobio kaktoje įsirėžė raukšlelės, išreiškiančios abejonę.

— Maniau, kad mes maitinomės tik augalais.

— Na, Čiuožykloje išlikę gyvūnai per maži, kad juos būtų galima suvalgyti. Radę didesnių, tikriausiai nebūtume atsisakę jų paragauti.

— Kaip keista. Nesu tikras, kad man patiktų kišti į bumą tai, kas anksčiau judėjo.

— Iš pradžių juos virdavome, kaip ir augalus. Aspektai tvirtina, esą kitados uždarydavome gyvūnus į fabrikus. Neleisdavome jiems judėti, kad augtų greičiau. Paskui suvalgydavome.

Tobis nužvelgė tėvą akivaizdžiai netikėdamas tuo, ką išgirdo.

— Mes išties taip darydavome?

Kilynas išsižiojo ketindamas atsakyti, kai netikėtai mintyse išvydo groteskiškus vaizdus, regėtus mechų komplekse.

Krutančios kojos. Krūvos raumeningų rankų. Blizgančių žmonių organų rūsiai. Maldininko sukurtos skulptūros. Ir galiausiai Fanė, virtusi klypuojančia pabaisa.

Ar tikrai žmonės taip elgėsi su žemesnėmis gyvybės formomis? Nejau naudojo jų organus gamybai arba tam, kad patenkintų savo įgeidžius?

Jis neįstengė patikėti, kad žmonės būtų galėję taip kankinti gyvūnus. Uždaryti juos į gardus kaip kokias mašinas. Tarsi jie nebūtų ilgos prieš mechanizmus susivienijusios gyvybės grandinės dalis.

Kilynas prisiminė, kaip prieš daugelį dienų į jį spoksojo pilka pelytė. Tarp jųdviejų tvykstelėjo vieningos kilmės ir likimo suvokimas. Verčiamas žiaurių aplinkybių, Kilynas būtų suvalgęs pelę — nors nepajėgė įsivaizduoti pačio veiksmo, — bet jokiu būdu neskaudintų ir nežemintų jos vien savo malonumui. Ne taip kaip maldininkas, išsiurbęs Fanės esybę ir pavertęs ją kažkokia išsigimėle.

Ne. Jis nemanė, kad žmonės galėjo taip elgtis.

Nevalia besąlygiškai tikėti viskuo, ką sako Aspektai. Jie paprasčiausiai kartoja anksčiau girdėtas istorijas, galbūt klaidingai jas interpretuodami. Arba tiesiog meluoja.

— Nesuk sau dėl to galvos. Geriau atnešk mums ko nors užvalgyti. Ir būk apdairus vaikščiodamas tuneliuose. Ten vis dar gali slėptis pavieniai mechai.

Susiraukęs Tobio veidas ištirpo prieblandoje. Berniukui išeinant iš valdymo kabinos, Kilynas pastebėjo, kaip jo akyse išnyksta susidomėjimas tais nelemtais klausimais ir vėl įsiplieskia medžioklės įkarštis. Drauge su žmogumechu jis klaidžios koridoriais ieškodamas grobio. Painiuose laivo tuneliuose aidės entuziastingas lojimas ir linksmi šūksniai, pasklis karšta persekiojimo energija. Dėl nepaaiškinamų priežasčių Kilynas nekantriai to laukė.

Čiuožykla atrodė lyg rudas suraižytas kamuolys.

Tai sukrėtė žmones iki pat širdies gelmių, nepaisant to, kad jiems begalę kartų teko kautis dėl savo gyvybių bekraštėse planetos dykumose. Šeimose visuomet gyvavo išsaugoti prisiminimai apie senąją Čiuožyklą: žalias laukymes, drėgnus slėnius, apšviestus šiltais Denikso spinduliais.

Už panoraminės sienos kosminėje erdvėje plaukiantis pasaulis labiau priminė sudžiūvusį tuščią kiautą, o ne didžiulį vaisių, kuris, pasak Aspektų, dar galėjo prisirpti. Iš Čiuožyklos teliko to vaisiaus kauliukas. Mechai užkasė jos ledą, atšaldė lygumas, išniekino ir dulkėse paskandino visas gyvybės formas.

Tamsiąją planetos pusę buvo išmarginę mašinų fabrikai, kurie skleidė blyškiai žydrą švytėjimą. Naktyje spindėjo gintariniai, rubininiai, ryškiai geltoni mechų konstrukcijų raižiniai. Dabar šis pasaulis priklausė jiems.

Kilynas klausėsi nuostabos kupinų šūksnių, Šeimų nariams užsukus į valdymo kabiną. Sumišę jie kurį laiką negalėdavo suprasti, ką mato prieš akis.

Kai pagaliau įsisąmonindavo, akimirkai netekdavo žado, apstulbinti atsivėrusio reginio. Čiuožykla virto negyva dykyne. Žaliasis protėvių rojus, apipintas legendomis, pražuvo amžiams.

Jis atsiminė Tobio kūdikystę. Mažas rudas padarėlis akimirksniu sureaguodavo, jei bent sekundei prarasdavo atramos tašką. Ištiesdavo rankas ir mažais piršteliais graibydavo orą, bandydamas į ką nors įsikibti. Netgi kojomis ieškodavo tvirto pagrindo.

Artūro Aspektas paaiškino Kilynui, jog tai instinktyvi reakcija. Pakitus traukos jėgai, pranykus patikimai atramai, jauniklis impulsyviai siekia įsitverti savo tėvų. Kūdikis nė pats nežino, kad taip daro. Tiesiog daro, ir viskas.

Įdomu, pagalvojo Kilynas, ar tik jie patys taip nesielgia? Net ir sakydami “sudie” savo mirusiai tėvų planetai vis dar bando prie jos prisiliesti.

Gyvenimo esmę sudaro jo impulsai, neribojami jokia iš anksto numatyta programa, įgaunantys nepakartojamą formą patirties gelmėse, neatsiejami nuo paties pasaulio.

Bebandantys palytėti tai, ko nepajėgia suvokti.

Šiba darbavosi su laivo sistemomis, kol nusviro jos akių vokai, sudejavo egzoskeletas, ant valdymo skydo bejėgiškai pakibo rankos. Moteris užmigo.

Kai ji pakirdo, iš Čiuožyklos tebuvo likęs mažutis taškelis. Šeimų nariai slankiojo po Argą, ieškodami paskutinių užsislėpusių parazitų, bandydami išsiaiškinti, kaip veikia žmogui pritaikytos technologijos — pirmą kartą regėjo tokį stebuklą, — krapštinėdami jas, spręsdami galvosūkius, neką sudėtingesnius už durų rankenos mechanizmą, atrasdami savyje ilgą laiką snaudusį sugebėjimą mąstyti, kuriam pasireikšti neleisdavo mirtį sėjantys mechai.

Kilyną padrąsino tokia įvykių eiga. Jeigu jie įstengs išmokti valdyti laivą, vadinasi, egzistuoja galimybė išgyventi. Galbūt ne itin didelė, nes nežinia, kokie pavojai tyko begalinėje tamsoje. Tačiau tai tik pradžia. Be to, jiems ir anksčiau prisiėjo taikstytis su atšiauriomis naktimis.

Šiba papasakojo, ką sužinojo apie jų kursą.

— Kiek suprantu, mes skrendam Centro išorėn. Kažkokiu būdu laivas įkinkė į darbą materijos vėjus.

Šiam kartui užteko žinoti tiek, kad maldininkas nenukreipė jų į mirtiną akligatvį. Jie turi pakankamai daug laiko, kad spėtų išsiaiškinti šį tą daugiau. Galbūt tai padės suprasti, ką žada ateitis.

— Nereikia manyti, kad visi maldininko darbai neša mums nelaimes, — pasakė Kilynas, kai drauge su Šiba ir Sermu atsistojo prie panoraminės sienos. — Gal ten, kur jis pasiuntė mus, rasime vertingų dalykų.

— Džiaugiuosi, kad užmušėme tą padarą. — Lėtapėdžio Sermo veidas persikreipė iš pasibjaurėjimo. — Fanės parodija…

Kilynas pritardamas linktelėjo.

— Jis nieko nenutuokė apie žmogišką orumą.

Sermas papurtė galvą.

— O turėjo.

— Gali iš mūsų atimti viską, tik ne orumą, — tarė Kilynas. — Mes mirsime dėl jo. Žudysime. Kirvius užmiršo tai, todėl ir žuvo. Parodžius, ką jis iškrėtė, Šeimoms daugiau nereikėjo nieko aiškinti. Karalių kapitonas būtų padaręs bet ką, sutrypęs savo garbę, kad tik išsipildytų jo svajonė apie Metropolį.

— Teisingai, — pritarė Šiba.

Kilynas pratęsė:

— Maldininkas suklydo, nusprendęs parodyti žmonėms Kirviaus nuopuolį. Aš specialiai to paprašiau, nes žinojau, kad jis manė galėsiąs pašiurpinti mus tokiais darbais. įsivaizdavo, jog privers mus daryti tai, ko pats nori. Kad iš Metropolio padarys zoologijos sodą. Tačiau tik padėjo mums susivienyti.

Kilynas šnekėjo lėtai, idant Sermas viską įsisąmonintų, nes būtent jam reikės raminti Šeimų narius, kai pasigirs prieštaraujantys balsai. O jie būtinai pasigirs.

Jis tiek daug norėjo pasakyti Sermui, Šibai ir kitiems, tačiau vis dar negalėjo to padaryti, pats nesugebėdamas atsitokėti nuo tokio naujienų antplūdžio.

— Ką gi, — prabilo Šiba, — maldininko nebėra.

Kilynas silpnai šyptelėjo.

— Galbūt. O gal ir ne.

— Bet aš sudeginau jį.

— Maldininkas moka kažkaip išsklaidyti savo sąmonę. Tu išsprogdinai tą padarą taip greitai, kad jis nespėjo visas persikelti į kitas Čiuožyklos vietas. Bet tam tikrai jo dalelei neabejotinai pavyko pasprukti. Būtent taip atsitiko ir praėjusį kartą, kai mes galvojome, jog pagaliau jį užmušėme. Ne išimtis, kad niekas negali nužudyti maldininko.

— Kitą kartą… — pradėjo Šiba.

— Tikiuosi, kito karto nebus, — karštai įsiterpė Kilynas. Jis mylėjo Šibą ir nė kiek netroško, kad ji vėl patirtų tokią riziką. — Mums pasisekė. Velniškai pasisekė.

Žinoma, sunaikindami maldininką, jie taip pat sukėlė pavojų Metropolio egzistavimui. Jei mechas per ilgai užtruks, kol persikraustys į naują kūną, planetoje likusius žmones gali užpulti marodieriai.

Šio fakto neįmanoma paneigti. Tokią kainą jie mokėjo už savo laisvę, ir teks su tuo susitaikyti.

Kilyno nuostabai, į sąmonės paviršių išniro Arturas, prašnekęs plonyčiu pedantišku balseliu, nė kiek nepakitusiu nuo to laiko, kai Aspektą buvo užvaldęs maldininkas.


Hormonams atitenka didžiųjų iliuzijų audėjų vaidmuo. Jūs pasielgėte labai gudriai, kai savo kalbą užmaskavote niekuo neišsiskiriančiais žodžiais. Išties tai tik mažos problemos. Tikriausiai maldininkas nepajėgė suvokti, ką tai galėtų reikšti. Vis dėlto manau, kad, pasiderėję su juo, būtumėte radę saugesnę išeitį…


Piktai suurzgęs Kilynas užgniaužė įsismarkavusį Aspektą. Šiba kilstelėjo antakį tarytum įtardama, kas jam neduoda ramybės. Vyriškis šyptelėjo.

Lėtapėdis Sermas pasiteiravo kažkokių smulkmenų, ir Kilynas išsiblaškęs atsakė. Jis buvo pavargęs, tačiau ilsėtis nenorėjo. Reikia dar tiek daug sužinoti, teturint vos kelias užuominas. Prisieis klausytis Aspektų kur kas dažniau nei iki šiol ir saugotis, kad jie neįsikarščiuotų.

Įdomu, ar maldininką kankina tokios pačios problemos? Kas yra tas antologinis intelektas? Juk ir jį patį — kartu su Aspektais, Veidais, abejonėmis dėl savo tapatumo — galima pavadinti sąmonių rinkiniu. Bėgant metams pradedi žvelgti į save visai kitokiomis akimis.

Štai ko trūko maldininkui. Daugeliu atžvilgių žmonija nė iš tolo neprilygo mechų civilizacijai, tačiau dėl vieno dalyko Kilynas neabejojo. Tam tikra prasme mašinos gyveno amžinai. Miriadai esybių, susibūrusių į vieną krūvą, būdavo perdirbamos kolektyvinėje sąmonėje. Matyt, juos paskatino veikti kitados egzistavusios nevilties kupinos mintys, kurios kėlė skausmą ir žmonėms — suvokimas, jog tavo tapatybė laikui bėgant išnyks.

Taigi pagrindiniu mechų tikslu tapo nemirtingumas. Renegatai, nenorintys prarasti savo esybės, būdavo pasmerkti. Nežinia kodėl, bet mechų civilizacija nusprendė, kad verta išsaugoti tik dalelę vienos sąmonės, tokiu būdu pažadant išgelbėti pačią jos esmę. Iš pompastiškų Nijaldžio Aspekto tauškalų Kilynas žinojo, kaip stimuliuojančiai veikia mintys apie amžiną, Dievo palaimintą gyvenimą. Žmonės irgi tuo tikėjo. Užtat mechai pavertė tai tikrove. Jiems galiausiai pavyko rasti būdą, kaip pasipriešinti nenumaldomai laiko tėkmei. Jei trokšti išgyventi, privalai besąlygiškai paklusti nustatytai tvarkai, antraip nugrimsi į užmarštį.

Būtent šioje vietoje maldininkas nepajėgė suvokti reikalo esmės. Kilynas žinojo tai, tik nemokėjo išreikšti žodžiais — lygiai taip pat nebūtų įstengęs pasakyti, ką jaučia apkabinęs savo sūnaus pečius. Jis paprasčiausiai žinojo.

Neišvengiama mirtis jokiu būdu nėra blogio įsikūnijimas. Jos dėka kiekviena gyvenimo akimirka įgauna nepakartojamų, nuostabių savybių. Mirtingam žmogui į širdį džiaugsmingai įstringa visos išgyventos dienos. Mašinos niekuomet to nesupras. Jos egzistavo pilko merdėjimo prieblandoje, kur atskiros akimirkos buvo panašios vienos į kitą kaip du vandens lašai.

Ir tiktai svajojantys stuburiniai žinojo, koks gali būti puikus gyvenimas.

Štai kodėl Argas pakilo į tamsų padangių skliautą ir skriejo link raibuliuojančių žvaigždžių, didžiosios dangaus upės — ten, kur žmonės sulauks pelnyto atpildo už savo kančias arba, kas lygiai taip pat tikėtina, nugrims į juodą mirties jūrą. Kad ir kaip ten būtų, jie keliavo Centro išorėn. Išorėn.

Kilynas žingsniavo koridoriumi, iškviestas Šeimų narių numalšinti kažkokį ginčą, kai prie jo priėjo Lėtapėdis Sermas bei trys Lupikai, norintys aptarti savo bėdas. Sušaukti Liudijimą dėl visų įvykių, kurie taip netikėtai užklupo žmones, tiesiog nebuvo laiko. Vis dėlto, kai pagaliau pasisekė rasti tinkamiausią problemos sprendimą, Sermas šyptelėjo ir sududeno:

— Kaip pasakysi, kapitone.

Dalykiškai atsisveikinusi ketveriukė pasišalino. Kilynas palydėjo vyrus sutrikusiu žvilgsniu. Regis, šiame laive būtent jis perėmė valdžios vairą. Bet jam ir į galvą nešovė, kad pirmą kartą per ilgus audringus šimtmečius garbingas titulas visiškai pritiko susiklosčiusioms aplinkybėms. Kilynas sumirksėjo ir netgi ištarė tą žodį balsu. Tada lėtai linktelėjo.